captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kaimynas Vakaruose – iš Rytų. Prūsijos nebeliko

Vakarinė Lietuvos kaimynė šimtmečiais buvo Vokietija, kuriai nuo Kryžiuočių ordino laikų priklausė amžiais ten gyvenusių vakarinių lietuvių ir prūsų žemės. Tai Mažoji Lietuva, Prūsų Lietuva (vok. Provinz Litthauen, Klein Litauen Litauischer Kreis, Preussisch Litauen), kurios dramatiškos praeities įvykiai yra gyvi lietuvių istorinėje ir kultūrinėje sąmonėje.
Kaliningradas, Reuters/Scanpix nuotr.
Kaliningradas, Reuters/Scanpix nuotr.

Pakanka prisiminti darbus, kurie buvo nuveikti Mažojoje Lietuvoje kuriant lietuvišką konfesinę ir pasaulietinę raštiją, norminant lietuvių kalbą. Tai buvo esminės svarbos moderniosios lietuvybės kūrimosi veiksniai. Mažoji Lietuva visada lietuvių buvo suvokiama kaip natūrali Lietuvos – ne valstybine, o etnine kultūrine prasme – dalis, o jos gyventojai – lietuvininkai – kaip lietuvių tautos dalis. Santykių su Didžiąja Lietuva požiūriu šio krašto istorija buvo suprantama kaip „neužbaigta“, atvira galimiems esminiams pokyčiams. Tokio suvokimo naudai byloja faktas, kad po Pirmojo pasaulinio karo, Vokietijai jį pralaimėjus, atsirado galimybė Lietuvai atgauti (1923 m.) šiaurinę Mažosios Lietuvos dalį – Klaipėdos kraštą, septynis šimtus metų buvusį Vokietijos valdžioje. Lietuva ta galimybe sėkmingai pasinaudojo.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Mažosios Lietuvos (Rytprūsių) padėtis ir ateitis buvo neaiški. Kai kurių Lietuvos rajonų gyventojai galėjo nutuokti, kad tą kraštą ištiko tragedija, apie tai liudijo 1945 m. antrojoje pusėje po Lietuvos kaimus pasklidę besigelbstintys nuo bado vaikai („vilko vaikai“) ir pagyvenę žmonės. Netrukus keliuose pasirodė į rytus judančios vilkstinės vežimų, prikrautų baldų, virtuvinių rakandų, drabužių ir kitokio „karo grobio“. Visa tai matant, buvo daugmaž aišku, kas nutiko vakarų pusėje – ten nebeliko kaimynės Vokietijos tokios, kokia buvo (nors ji dar ilgam išliko pasienio gyventojų, ypač suvalkiečių, leksikoje). Nebuvo aišku, kas bus toje erdvėje. Neilgai trukus ėmė aiškėti – į ją kraustosi Rusija, ji ir tampa vakarine Lietuvos kaimyne. Bet tik geografine, ne valstybine prasme, nes Lietuva, kaip ir buvusioji Prūsija, buvo užimtos Raudonosios armijos, paverstos, nors ir skirtingo statuso, tik administraciniais sovietinės imperijos vienetais. Kuriam laikui nebeliko ir Lietuvos valstybės, nebeliko ir jos vakarinės kaimynystės klausimo.

Tas klausimas kilo į dienos šviesą, kai sovietinėje imperijoje ėmė skaidrėti politinė padangė, Lietuvoje susikūrė Sąjūdis. Netrukus 1990 metais buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė – vienas iš veiksnių, prisidėjusių prie SSRS žlugimo. Imperija suiro, didžiąją dalį jos palikimo perėmė Rusija. Iš karto atsidūrėme prieš geopolitinį paradoksą – Lietuvos vakarinės valstybinės sienos klausimas virto sienos su Rusija klausimu. Teko visu rimtumu svarstyti: ar Lietuvos saugumui nekelia pavojaus tai, kad mūsų šalis, išsilaisvindama iš SSRS ir geopolitiškai toldama nuo Rusijos, yra jos „apeinama“ iš vakarų? Ar tranzito keliai, – tiek ekonominiai, tiek ir kariniai, – siejantys rusiškąjį anklavą su tikrąja Rusija, nebus kliūtis Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimui, jos tarptautiniam pripažinimui? Kaip bus su šio krašto lietuviškuoju kultūriniu paveldu, kokias galimybes turėsime juo rūpintis?

Apie dabartį ir praeitį

Tai buvo tuometinės dabarties, kartu ir ateities rūpesčiai, patraukę politikų, istorikų, publicistų dėmesį. Jų tekstuose gausu žinių apie pusšimčio metų senumo įvykius – apie sovietinės armijos veiksmus užimant Rytprūsius, apie tragišką vietos gyventojų likimą.

Mokslinėje ir populiarioje literatūroje daug rašoma ir apie senesnę Mažosios Lietuvos praeitį, apie lietuvininkų kultūrinės aplinkos ir tautinės savivokos kaitą pažymint, jog „Rytų Prūsijoje šimtmečiais vyko du priešpriešiniai procesai: natūrali ir prievartinė asimiliacija ir patriotinis kultūrinis pasipriešinimas. Pastarasis buvo itin vaisingas lietuvių literatūrai.“

Nušviečiamas XIX–XX amžių sandūroje pasireiškęs Vokietijos valdomos Mažosios Lietuvos lietuvių atgimimo judėjimas, analogiškas platesniam ir toliau pažengusiam Rusijai priklausančios Didžiosios Lietuvos lietuvių tautiniam judėjimui.

Tuos judėjimus tuomet slopino tiek carinės Rusijos, tiek kaizerinės Vokietijos valdžia. Juos taip pat silpnino lietuvių vokietėjimo vienoje Nemuno pusėje ir lenkėjimo kitoje pusėje tendencijos. Didelė dalis Mažosios Lietuvos lietuvių buvo orientuoti į vokiškąją kultūrą, buvo „vos ne vokiečiai“, tapatinosi su Vokietija, jos politinėmis struktūromis. Tačiau nemažai gyventojų vis dėlto nelaikė savęs vokiečiais, nors nenorėjo tapatintis ir su Didžiosios Lietuvos lietuviais (žemaičiais), suvokė savo savitumą, laikė save „šišioniškiais“.

Nepaisant savivokos skirtumų ir nepalankių aplinkybių, buvo gyva ir bendrąjį lietuviškąjį tapatumą puoselėjanti tėkmė, kuriai atstovavo 1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje įsteigta Prūsų Lietuvos tautinė taryba, netrukus pasivadinusi Mažosios Lietuvos tautine taryba. Jos parengtame „Pašaukime lietuvininkams“ pabrėžiama: „Ten, kur Labguva, Vėluva, Įsrutis, Darkiemis, Goldapė, tai vis yra lietuviški kraštai.“

Itin svarbus Tarybos darbas buvo 1918 m. lapkričio 30 d. priimtas „Mažosios Lietuvos Tautinės tarybos aktas“, žinomas kaip Tilžės aktas. Jame, remiantis JAV Prezidento Woodrowo Wilsono paskelbta tautų apsisprendimo teise, reikalavimo forma kalbama apie „priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos“. Mažosios Lietuvos tautinę tarybą sudarė apie 50 asmenų iš įvairių krašto vietovių, tad jos atstovų pasirašytas Tilžės aktas buvo vietos gyventojų, nors ir nedidelės dalies, balsas. Kai kurie jo signatarai, kaip ir kiti veiklesni Tilžės krašto lietuvininkai, vėliau nukentėjo nuo nacių.

Reikia pastebėti, kad Tilžės aktas nebuvo tik „bevertis popierius“, kaip dabar kai kas teigia, jo signatarai buvo Klaipėdos sukilimo iniciatoriai, į kurį galima žiūrėti kaip į dalinį Akto įgyvendinimą. Aktu, kaip ir vėliau (1923 01 19) priimta „Šilutės Seimo deklaracija“, buvo remiamasi pagrindžiant Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos Respublikos. Tilžės akto priėmimo diena – lapkričio 30-oji – 1998 m. Seimo nutarimu paskelbta atmintina kaip Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos diena.

Tilžės aktas kartais nepagrįstai nuvertinamas, o kartais yra gretinamas su 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktu, pažymint, kad abu šie aktai, paskelbti tais pačiais metais, išreiškė to meto tautiškai ir pilietiškai aktyvios lietuvių tautos dalies politinę valią. Tai be galo reikšmingi įvykiai moderniosios lietuvybės istorijoje, nepaisant to, kad tiek vienas, tiek kitas Aktas buvo įgyvendinti tik „iš dalies“ – tik šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis – Klaipėdos kraštas – „prisiglaudė“ prie Didžiosios Lietuvos, o pastaroji tapo nepriklausoma Lietuvos Respublika, tačiau laikinai be sostinės Vilniaus ir trečdalio teritorijos.

Potsdamo linija

Vokietija neteko Rytprūsių 1945 m. gegužės 8 d., kai buvo pasirašytas ir įsigaliojo karą pralaimėjusio Reicho kapituliacijos aktas. Regiono kontrolę perėmė keturi sąjungininkai – SSRS, JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, tačiau praktiškai jis buvo sovietinių kariškių rankose, įsteigta Ypatingoji Kenigsbergo karinė apygarda.

Netrukus Vokietijos mieste Potsdame, Cecilenhofo rūmuose, buvo surengta konferencija (1945 07 17–08 02), kurioje valstybių nugalėtojų vadovai aptarė karo padarinius, Vokietijos būklę ir tolesnį likimą. Prūsija, kaip buvusi Vokietijos dalis, likviduojama, išvedama vadinamoji Potsdamo linija, dalijanti kraštą į dvi dalis: pietinė, buvusi Vakarų Prūsija, atitenka administruoti Lenkijai, o šiaurinė, buvusi Rytų Prūsija, 1945 m. spalio 17 d. pavedama administruoti Sovietų Sąjungai. Šalys gavo tai, dėl ko jau buvo anksčiau sutarusios ir spėjusios užimti (tiksliau – lenkai gavo tai, ką jiems perleido rusai). Linija nubrėžiama nesiremiant jokiais etniniais ir istoriniais argumentais, neatsižvelgiant ir į vietovių geografinius ypatumus. Į sovietinio administravimo zoną įėjo ta Prūsijos dalis, kuri nuo seno žinoma kaip Mažoji Lietuva, Prūsų Lietuva.

Potsdamo sutartyje rašoma, kad galutinis teritorinių klausimų sprendimas bus padarytas po 50 metų būsimoje Taikos konferencijoje, kurioje turėsianti būti sudaryta Vokietijos ir keturių sąjungininkų taikos sutartis. Tarptautinės teisės požiūriu ji būsianti panaši į 1919 m. Versalio sutartį, kuria buvo užbaigtas Pirmasis pasaulinis karas. Sutartyje taip pat rašoma, kad Taikos konferencijoje JAV ir D. Britanijos vyriausybės rems Sovietų pasiūlymą Karaliaučiaus srities klausimu.

Svarbu pabrėžti, kad Potsdamo sutartyje niekur nerasime, kad šiaurinė Prūsijos dalis, taigi Mažoji Lietuva, galutinai atiduodama Sovietų Sąjungai, kalbama tik apie laikiną krašto administravimą. Nepaisant to, SSRS Aukščiausioji Taryba 1946 04 07 įsaku regione įsteigė pastovų administracinį vienetą – Kenigsbergo sritį (Kenigsbergskaja oblastj), kurią iš karto prijungė prie RSFSR. Po trijų mėnesių (1946 07 04) SSRS AT paskelbė naują, pagal tarptautines teisės normas neteisėtą įsaką, kuriuo laikinai administruoti pavestas Kenigsbergo (Karaliaučiaus) miestas pavadinamas Kaliningradu, o Kenigsbergo sritis – Kaliningrado sritimi.

Lietuva tuo metu buvo okupuota sovietinės kariuomenės, iš jos komunistinių vadovų pusės nebuvo, gal ir negalėjo būti, kokių nors viešų reakcijų dėl tokio konferencijos sprendimo. Nors, kaip žinoma, istorikas Povilas Pakarklis, nuo seno kaupęs medžiagą apie Mažosios Lietuvos lietuviškumą, buvo pasirengęs ją panaudoti, jei būtų siekiama, kad bent dalis krašto būtų priskirta Lietuvai.

Savo nuomonę dėl Potsdamo konferencijos rezultatų netruko pareikšti JAV lietuviai. Istorikas ir rašytojas Algirdas Gustaitis laišku kreipėsi į JAV Prezidentą Harry S. Trumaną, vieną iš svarbiausių, šalia Čerčilio ir Stalino, Potsdamo konferencijos dalyvių. Laiške klausiama: „Ar nei viena iš tų galybių nebuvo pasiūliusi šiaurinę Prūsijos dalį priskirti Lietuvai, deja, tada okupuotai SSRS? Mane buvo pasiekusios žinios, kad lietuvių delegacija, apsirūpinusi reikalingais dokumentais, jog šiaurinė Prūsijos dalis turi priklausyti Lietuvai, tenai buvo konferencijos laiku, bet rusai jiems neleido pasirodyti. Nelaimei, po trumpų debatų, toji sritis buvo pavesta laikinai SSRS administracijai. Tokia padėtis tebėra ir šiandien.“

Į laišką atsakė sekretorė, apgailestaudama, kad JAV prezidentas negali atsakyti į pageidaujamą klausimą ir pan. Tada laiško tekstas buvo išsiuntinėtas kai kurioms užsienio spaudos redakcijoms lietuvių, latvių, estų, ukrainiečių, ispanų, vokiečių, anglų, lenkų kalbomis.

Tiesa, kaip pastebi Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, teisininkas Martynas Brakas, Trumenas yra išreiškęs simpatiją Potsdamo sprendimų paliestiems Rytprūsių gyventojams, bet tai – jokia paguoda: „Mažosios Lietuvos lietuviui Potsdamas liks niekad neužmirštamu jo tėviškės tragediją lėmusiu veiksniu.“

1975 m. Helsinkio konferencijoje sovietų vadovai pasiekė, kad ta administravimo teisė būtų įteisinta po „sienų neliečiamumo“ paragrafo skraiste.

Etnocidas, rusinimas

Kalbant apie karo metų Mažąją Lietuvą, negalima nutylėti kai kurių dalykų. Rytprūsiai buvo pirmoji teritorija, į kurią, kaip į Vokietiją, įžengė Raudonoji armija. Kiekvieną kareivį ir karininką pasitikdavo užrašai: „Štai ji, prakeiktoji Vokietija“, „Prieš jus – fašistinio žvėries irštva“. Nuo pirmųjų dienų prasidėjo vietinių civilių gyventojų žudynės, moterų prievartavimai, plėšimai.

Pradžia buvo padaryta 1944 m. spalio 9 d., kai Šilutės–Klaipėdos plentu traukiančius pabėgėlius užklupo 3-iojo Baltarusijos fronto tankų kolona. Civilių gyventojų vežimai netruko atsidurti po tankų vikšrais. Kiek tuomet žuvo niekuo dėtų žmonių, sunku pasakyti. Žudymai ir prievartavimai tęsėsi ir užėmus Karaliaučių, kai mūšiai jau baigėsi. Iš dalies tai gali būti paaiškinama stichiškais pavienių kareivių veiksmais, prilygstančiais kariniams nusikaltimams. Tačiau svarbiausias veiksnys buvo Rytprūsiuose kovojusio 3-iojo Baltarusijos fronto vadovybės su generolu Ivanu Černiachovskiu priešaky propaganda, kurią skleidė žurnalistas ir rašytojas Ilja Erenburgas. Tarp fronto karių buvo masiškai platinami jo sukurti propagandiniai lapeliai su raginimu: „Žudykite, narsieji ir šlovingieji raudonarmiečiai“ ir pan.

Sovietų kariai nebuvo informuoti apie tautinę Rytprūsių gyventojų sudėtį, nors jų vadai neabejotinai apie tai žinojo. Visi vietiniai gyventojai buvo laikomi fašistais. Per bombardavimus, mūšius ir žudynes išlikę gyvi, iškentę 1945-ųjų žiemos šaltį, badą ir ligas, gyventojai – vokiečiai ir lietuvininkai – buvo ištremti iš gyvenamų vietų, deportuoti (daugiausia 1948 metais) į Rytų Vokietiją. Nemažai jų atsidūrė ir Sibire.

Buvo vykdomas tikras etninis valymas – etnocidas. Į ištremtųjų vietą atkeliami kolonistai, daugiausia rusai, taip pat baltarusiai ir ukrainiečiai. Kiek vėliau ėmė atsirasti ir lietuvių, dėl įvairių priežasčių negalėjusių ar nenorėjusių gyventi gimtinėje. Kurį laiką grįžti į ją nebuvo leidžiama buvusiems tremtiniams ir politkaliniams, daug kas rinkosi Karaliaučiaus kraštą. Tai tęsėsi iki 1949 m., kai Jungtinės Tautos priėmė konvenciją, draudžiančią kolonizuoti užimtus kraštus. Tačiau buvo jau per vėlu, be to, konvencijos nebuvo paisoma, – kraštas buvo kolonizuotas ir pradėtas ištisai rusinti. Ar išliko bent kiek vietinių lietuvininkų, žinių nėra. Atsikėlusiems lietuviams nebuvo leista turėti savo mokyklų, darželių, spaudos. Vėliau padėtis pagerėjo.

Vienu metu buvo sumanyta į Kaliningrado sritį perkelti Pavolgio vokiečių autonominės respublikos (per karą panaikintos) vokiečius. Pradžia buvo padaryta, tačiau platesnio masto neįgavo. Atsiradus galimybėms išvykti, dauguma vokiečių rinkosi Vokietiją, o ne Kaliningrado sritį. Be to, pastarosios vadovai nelabai pageidavo atvykėlių.

Beatodairiškas krašto rusinimas pirmiausia pasireiškė tuo, kad visi vietovardžiai buvo pervardinami į rusiškus. Lietuviškos ir prūsiškos kilmės vietovardžių naikinimas, juos vokietinant, vyko ir prieš Antrąjį pasaulinį karą, ypač atėjus į valdžią naciams. Vis dėlto, daug kur išliko šimtmečius išsilaikę vietovių pavadinimų baltiškieji pradmenys. Sovietiniai pareigūnai vietovardžius totaliai keitė į rusiškus neatsižvelgdami į seną tradiciją (pvz.: Tilžė – Tilsit – Sovetsk; Labguva – Labiau – Polesk; Vėluva – Wehliau – Znamensk, Pilkopiai – Pilkoppen – Morskoje; Stalupėnai – Stallupenen – Nesterovo, Krantas – Kranz – Zelionogradsk ir pan.). Kartu buvo naikinama ir niokojama viskas, kas vokiška, negailint architektūros paminklų, miestų senamiesčių, siekiant suteikti kraštui rusišką charakterį, Karaliaučių verčiant rusišku sovietmečio miestu.

Pabėgėliai. Eitkūnų (dabar Černyševskas) miestelio gatvė. 1945 m. Povilo Karpavičiaus nuotrauka. LCVA.

Nedaroma išimčių ir dėl krašto istorinės bei kultūrinės praeities. Kaliningrado srities administracijos vadovas Jurijus Matočkinas vizito Lietuvoje metu pabrėžtinai teigė, kad „Kaliningrado sritis – tai nuo amžių rusų žemė“. Dar gražiau rašoma Didžiojoje sovietinėje enciklopedijoje: Rytų Prūsija yra senovinis Pabaltijo slavų (pribaltijskije slavianie) kraštas.

Prie viso to prisideda intensyvus krašto militarizavimas, paverčiantis sritį uždrausta karine zona, svarbia sovietų vakarine karine baze.

Lietuviški atgarsiai

Potsdamo konferencijai pasibaigus, lietuvių politinės organizacijos užsienyje, tikėdamos, kad tikrai įvyks jos nutarimuose minėtos taikos sutarties derybos, kreipėsi į JAV ir kitų Vakarų šalių vyriausybes, reikšdamos Lietuvos pretenzijas į kai kurias sovietams administruoti pavestų Rytprūsių apskritis.

Tuoj po konferencijos Amerikos Lietuvių taryba 1945 m. rugpjūčio mėn. išsiuntė Valstybės Departamentui „Memorandumą dėl numatomo Karaliaučiaus ir kaimyninės srities perleidimo SSRS“, kuriame prašoma atsižvelgti į tai, kad „kiekvienas teritorijos pakeitimas, apimąs Karaliaučiaus sritį, tiesiogiai liestų Lietuvos būsimą tarptautinį statusą“ ir kad, nustatant tos srities galutines ribas, „rimčiausias dėmesys būtų skirtas gyvybiniams suverenios Lietuvos interesams ir gyventojų valiai“.

Po metų, 1946 m. lapkričio 6 d., Vokietijos Fuldos mieste iš gimtinės išvarytų lietuvininkų pastangomis buvo atkurta Mažosios Lietuvos taryba, kurios tikslas buvo tęsti Mažosios Lietuvos tautinės tarybos (1918–1924) veiklą. Paskelbtoje „Mažosios Lietuvos lietuvių deklaracijoje“, kuri vadinama Fuldos aktu, rašoma: „Mes, Mažosios Lietuvos lietuviai – atstovai, remdamiesi Atlanto chartijos 3-iuoju straipsniu, pakartotinai pareiškiame savo tvirtą valią atsiskirti nuo Vokietijos ir susijungti su savo tautos kamienu bendroje Lietuvos valstybėje.“ 1919 m. Versalio taikos sutartimi tik iš dalies buvo patenkinti mažlietuvių reikalavimai – prie Lietuvos valstybės prijungtas tik Klaipėdos kraštas, už jos ribų liko pagrindinė Mažosios Lietuvos dalis – Karaliaučiaus kraštas. Deklaracijos signatarai kreipiasi į demokratinių pasaulio valstybių vyriausybes, protestuodami prieš Sovietų Sąjungos „pasikėsinimus į Lietuvos žemes“, prieš krašto kolonizavimą rusakalbiais.

1947 m. sausio 15 d. Mažosios Lietuvos Tarybos prezidiumas paskelbė antrąjį Fuldos aktą, kuriuo kreipiamasi į demokratinį Vakarų pasaulį dėl Mažosios Lietuvos kolonizavimo rusais ir prašoma „pavesti Mažosios Lietuvos valdymą UN (Jungtinių Tautų) komisijai ir vietos lietuviams leisti sukurti savo valdžią, kol bus įgyvendintas jos gyventojų reikalavimas šį kraštą sujungti su nepriklausomosios Lietuvos valstybe“, taip pat „žiauriai naikinamos senos kultūringos Mažosios Lietuvos atstovams duoti galimybę pareikšti savo balsą tautų forume“.

Mažosios Lietuvos taryba iškėlė Karaliaučiaus krašto gyventojų žudynių klausimą. Juo remdamasis, Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas protestą dėl Rytprūsių gyventojų autochtonų genocido įteikė didžiųjų valstybių vyriausybėms. Deja, pastarosios, Sovietų Sąjungos karo sąjungininkės, į protestą nereagavo.

Rytprūsių likimo klausimus kėlė ir Monrealyje (Kanada) 1953 m. įsteigtas Mažosios Lietuvos rezistencinis sąjūdis, telkęs ir atstovavęs JAV ir Kanados lietuvininkams. 2005 m. ši organizacija nutraukė veiklą ir įgaliojimus perdavė 1989 m. Vilniuje įkurtai Mažosios Lietuvos reikalų tarybai. Pastaroji, šalia kitokios savo veiklos, paskelbė pareiškimą, kuriame reiškiamas susirūpinimas dėl pavojaus visam regionui, kurį kelia vis didėjanti Kaliningrado srities militarizacija. Europos ir pasaulio politikai kviečiami nepalikti šio reikalo be dėmesio, raginami imtis žygių sustabdyti tolesnį militarizavimą, siekti jos demilitarizavimo.

Knyševo studija

Ar karui baigiantis sovietinė vadovybė turėjo ketinimų Rytprūsių ateitį sieti su Lietuva, klausimas nėra naujas, tačiau atsakymui trūksta tikslių duomenų. Esama žinių, kad dar gerokai iki Reicho kapituliacijos ir Potsdamo konferencijos sovietų propaganda paskleisdavo gandų, esą reikia atitaisyti skriaudas lietuvių tautai ir grąžinti jai kryžiuočių bei Vokietijos pagrobtas ir prie Vokietijos prijungtas žemes. Buvo imta rūpintis įrodymais apie tos srities lietuviškumą nuo senų senovės. Iš kai kurių dabar jau anapilin išėjusių vyresniosios kartos inteligentų teko girdėti, kad frontui artėjant prie Lietuvos buvo rengiami Rytprūsių lietuviškų vietovių administraciniai padalijimo (apskričių ir pan.) planai. Tačiau Potsdamo konferencijos metu ir po jos apie tai liautasi kalbėti.

Iš kitos pusės, išeivijos spaudoje pripažįstama, kad JAV veikusios lietuvių organizacijos nebuvo tinkamai informavusios tos šalies prezidentą ir vyriausybę apie lietuvių tautai turinčias priklausyti buvusias prūsų žemes.

Vis dėlto atrodo, kad vienu metu sovietų vadovybė pasijuto netikra dėl sprendimo Karaliaučiaus krašto priklausomybės atžvilgiu, galbūt numanė, kad sąjungininkai gali pareikalauti rimtų įrodymų, pagrindžiančių Karaliaučiaus srities priskyrimą Rusijai. Priežastis netikrumui atsirado, kai 1951 m. JAV prezidento rinkimų kampanijos įkarštyje vienas iš pretendentų senatorius P. A. Taftas į savo programą įrašė Teherano, Jaltos ir Potsdamo konferencijų sprendimų reviziją.

Tuo pretekstu SSRS Mokslų akademijai buvo duotas nurodymas parengti leidinį ir įrodyti, kad šiaurinė Rytų Prūsijos dalis yra lietuvių, taigi, vienos SSRS tautų etninė teritorija. Etnologas Pavelas Kušneris-Knyševas, remdamasis etnografiniais, archeologiniais, istoriniais duomenimis, parengė gerai dokumentuotą studiją – „Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis“, kurioje neginčijamai įrodomas šio krašto lietuviškumas, atskleidžiama, jog dėl naikinimo ir nutautinimo išnyko ištisa tauta – prūsai, lietuvių nutautinimas vyko lėčiau. Autorius pabrėžia, kad Mažoji Lietuva ir Didžioji Lietuva yra vientisa etninė lietuvių teritorija, prūsai ir lietuviai – autochtonai, vokiečiai – nukariautojai ir kolonistai. Rengiant leidinį, Kušneriui talkino lietuvių istorikai P. Pakarklis ir Juozas Žiugžda.

Tačiau 1952 m. padėtis pasikeitė, JAV prezidentu buvo išrinktas Dwigtas Eisenhoweris, neketinęs palaikyti savo varžovo Tafto programinių nuostatų. Pasikeitė ir sovietinės propagandos akcentai – imta teigti, kad Kaliningrado sritis sukurta senose Pabaltijo slavų žemėse. Kušnerio knyga išimta iš mokslinių bibliotekų ir sunaikinta, išliko keli vienetai specfonduose. To pakako, kad knyga būtų išversta į lietuvių kalbą ir 1979 m. išleista Čikagoje, o 1991 m. „Minties“ leidykla Vilniuje ją išleido originalo kalba su prof. Vytauto Mažiulio pratarme.

Sovietmečiu ir po jo

Sovietmečiu buvo realių bandymų Karaliaučiaus sritį ekonomiškai susieti su Lietuva. Yra žinoma, kad 1946 m. Lietuvos SSR kompartijos vadas Antanas Sniečkus buvo iškviestas į Maskvą, kur Stalinas pasiūlė Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritį prijungti prie LSSR. Vėliau tokį pasiūlymą Lietuvai buvo pakartojęs SSRS komunistų partijos CK ideologas Michailas Suslovas. Nei vienu, nei kitu atveju siūlymas nebuvo priimtas.

Nors nėra aiškūs nei siūlymų, nei atsisakymo juos priimti motyvai, galima neabejotinai teigti, kad okupacinio režimo sukaustytai Lietuvai prisijungti kraštą su beveik milijonu sovietizuotų rusakalbių gyventojų būtų buvę pražūtinga. Toks sujungimas būtų reiškęs ne mažlietuvių puoselėtą „priglaudimą“ prie Didžiosios Lietuvos, o tik pastarosios dar didesnį pajungimą ir rusinimą.

Panašių bandymų buvo ir vėliau. Kai 1957–1965 m. Sovietų Sąjungoje buvo kuriamos Liaudies ūkio tarybos, centralizuotą ūkio valdymo tvarką siekiant keisti teritorine, kai kurių Kaliningrado srities ūkio šakų valdymas buvo pavestas atitinkamoms LSSR ministerijoms. Radosi požymių, kad einama link laipsniško Kaliningrado srities ir Lietuvos SSR ūkio suliejimo. Viename užsienio leidinyje teko matyti žemėlapį, kuriame Lietuvos ir Karaliaučiaus krašto teritorijos pavaizduotos kaip vientisas ūkinis masyvas. Liaudies ūkio tarybų projektui nepasiteisinus, nutrūko ir pradėti kurti ryšiai. Galima tik pritarti nuomonei, kad „Rytprūsiai nebepriauginami prie Lietuvos, ir toks bandymas teduotų panašų į Jugoslavijos rezultatą“.

Nutolus nuo rūsčios karo dienų realybės, Lietuvoje buvo susirūpinta to krašto lietuviškojo kultūrinio istorinio palikimo išsaugojimu. Istorikas P. Pakarklis 1945–1948 m. surengė keletą ekspedicijų į Karaliaučiaus kraštą ir Laukstyčių pilies griuvėsiuose rado Kristijono Donelaičio, Mato Pretorijaus, kitų vertingų lituanistikos ir prūsistikos rankraščių, Prūsijos karalių paliepimų lietuvininkams jų gimtąja kalba.

1979 m. Tolminkiemyje (nuo 1946 m. Čistyje Prudy) įkurtas Donelaičio memorialinis muziejus – Karaliaučiaus istorijos ir meno muziejaus filialas. Jau anksčiau, 1971–1979 m., Lietuvos valdžios ir visuomenės pastangomis bei lėšomis atstatyta 1950 m. nugriauta evangelikų liuteronų bažnyčia, kurioje klebonavo didysis poetas. Pastatytas paminklinis akmuo Lazdynėliuose.

Tolminkiemis. Linos Žilytės nuotrauka. LCVA.

Pasirūpinta ir  kitais svarbiais dalykais – įžymių lietuviškos kultūros žmonių Liudviko Rėzos, Vydūno ir kitų atminimo išsaugojimu, istorinių ir kultūrinių vietų priežiūros ir lankymo galimybėmis. Tilžėje (Sovetske) kabo memorialinė lenta Vydūnui, imtasi Nemuno baseino, Kuršių marių ir Kuršių nerijos aplinkosaugos. Srityje dar yra išlikusių apie 50 pastatų, susijusių su lietuviams itin brangiais dalykais. Ne visada pastangos buvo sėkmingos, nors kai ką pavyko pasiekti, daug kas priklausė nuo Karaliaučiaus srities vietinės valdžios. Tačiau apie senuosius vietovardžius, bent jų priminimą, negalėjo būti nė kalbos.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kultūrinių ryšių galimybės ne pagerėjo, o kai kuo netgi pablogėjo. Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros ir istorijos tyrimai ne kartą buvo palaikyti teritorinėmis pretenzijomis ir net kišimusi į vienos ar kitos valstybės vidaus reikalus.

Karaliaučiaus krašte gyvena kompaktiška, apie 20 tūkstančių lietuvių tautinė bendruomenė, ilgai neturėjusi tinkamų kultūrinės ir dvasinės raiškos sąlygų. Lietuviai daug kartų raštu kreipėsi į srities vadovybę, Rusijos Federacijos valdžią, lygiagrečiai adresuodami laiškus ir Lietuvos vadovams. Jų prašymai iki šiol likdavo be atsako. Kaliningrado srities lietuvių bendruomenė buvo įregistruota tik po to, kai Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis asmeniškai kreipėsi į Rusijos Federacijos Prezidentą Borisą Jelciną.

Sutartis ir susitarimas

Lietuvos vakarinės kaimynystės klausimas buvo sprendžiamas paskutinėmis Sovietų Sąjungos gyvavimo dienomis bendrame tarpvalstybinių santykių su ja sureguliavimo kontekste.

Santykių sureguliavimas buvo visų svarbiausias reikalas nuo pat pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės dienų. Vakarų šalys ragino Lietuvą derėtis su SSRS. Tuo tikslu 1990 m. liepos 5 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu nutarta sudaryti pasirengimo deryboms komisiją, o netrukus pradėta formuoti ir derybų delegacija. Tačiau pasirengimas baigėsi konsultacijomis, derybos neprasidėjo, nes antroji pusė nebuvo joms nusiteikusi.

Padėtis pasikeitė nesėkmę patyrusio 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje dienomis. SSRS formaliai dar egzistavo, tačiau didėjo Rusijos ir jos demokratiško lyderio B. Jelcino, ryžtingai pasipriešinusio pučistams, politinė įtaka. Demokratinei Rusijos valdžiai reikėjo politinės paramos, Lietuvai taip pat buvo svarbūs geri santykiai su Rusijos Federacija, jos pripažinimas. Atsirado galimybė su Rusijos Federacija pasirašyti tarpvalstybinę sutartį.

1991 m. liepos 29 d. V. Landsbergis ir B. Jelcinas pasirašė Sutartį tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos dėl tarp valstybinių santykių pagrindų. Lietuva ir RTFSR pripažino viena kitą tarptautinės teisės subjektais ir suvereniomis valstybėmis. Kai kam atrodė, kad tai tarsi sutartis tarp dviejų sovietinių respublikų, užmaskuotu variantu grąžinanti mus į Sovietų Sąjungą. Todėl prireikė aštrių diskusijų Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje, kad sutartis būtų ratifikuota.

Rugsėjo 6 d. ir SSRS pareiškė atnaujinanti Lietuvos Respublikos nepriklausomybės pripažinimą. Buvo deramasi dėl SSRS kariuomenės iš Lietuvos išvedimo, kuris buvo baigtas 1993 m. rugpjūčio 31 d. Ši diena yra Lietuvos galutinio išsivadavimo data.

Ilgos ir sudėtingos buvo 1993 m. prasidėjusios derybos dėl Lietuvos ir Rusijos valstybės sienos nustatymo. Sunkiausia buvo susitarti dėl sienos Vištyčio ežere, Nemuno žiotyse, Kuršių mariose, atriboti ekonomines zonas Baltijos jūros šelfe, kuriame yra naftos telkinys. Lietuvai teko 20 procentų Vištyčio ežero – vietoj turėtų 2 procentų. 1997 m. spalio 24 d. Lietuvos Respublikos prezidentas Algirdas Brazauskas Maskvoje pasirašė sutartį dėl Lietuvos ir Rusijos valstybės sienos. 1999 m. spalio mėnesį Lietuva šią sutartį ratifikavo, Rusija gi neskubėjo.

Sutartyje su Rusijos Federacija slypėjo ir Lietuvos vakarų kaimynystės klausimas. Tą pačią dieną Lietuvos Respublikos Ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius ir RTFSR Ministras pirmininkas Ivanas Silajevas pasirašė Susitarimą tarp Lietuvos Respublikos ir RTFSR dėl bendradarbiavimo ekonominėje ir socialinėje-kultūrinėje RTFSR Kaliningrado srities raidoje. Susitarimas reiškė ir Lietuvos vakarinės sienos, bet kaip sienos su Rusija, atkarpos patvirtinimą. Tai – „grynas geopolitinis kuriozas“ – su rytuose esančia valstybe Lietuva patvirtina valstybės sieną vakaruose.

Vytauto Landsbergio susitikimas su Karaliaučiaus lietuviais. 1992 m. Raimundo Šuikos nuotrauka. LCVA.

Žvelgiant istoriškai, ta siena – tai ne kas kita, kaip ta pati Lietuvos siena su Vokietija, nepakitusi nuo 1422 m. Melno sutarties laikų. Šiame kontekste svarbu prisiminti, kad ją patvirtino 1928 m. sudaryta ir 1929 m. ratifikuota Sutartis tarp Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Valstybės sienos dalykams sutvarkyti.

Šia sutartimi Lietuvai buvo pripažintas Klaipėdos kraštas, tai reikšmingas faktas ir dabarties požiūriu. „Pastaroji turėtų tramdyti tuos Rusijos sluoksnius, kurie reiškia pretenzijas į Klaipėdos kraštą – esą jis atitekęs Rusijai po Antrojo pasaulinio karo kaip Vokietijos Rytprūsių dalis.“

Iki šiol ne retenybė išgirsti iš rytų ateinančią nuomonę – Lietuvai atsiskyrus, Rusija, esą, turinti teisę Klaipėdą „atsiimti“. Net labai aukšti Rusijos pareigūnai leidžia sau pamiršti, kad Klaipėdos krašto atėmimas iš Lietuvos 1939 m., kaip ir kitų Hitlerio anšliusų grąžinimas teisėtiems jų savininkams, buvo pagrįstas sąjungininkų nustatytu kriterijumi: „Aliantai pripažįsta Vokietiją tokioje teritorinėje apimtyje, kokia buvo 1937 m. gruodžio 31 d.“. Net Michailas Gorbačiovas savo laiku yra pareiškęs, girdint šio teksto autoriui, galįs „uždėti leteną“ ant Klaipėdos, jeigu Lietuva atsiskiria.

Nėra geresnio už tarptautinę teisę būdo gintis nuo agresyvių kaimynų užmačių. Mažosios Lietuvos reikalų taryba 1991 rugsėjo 6 d. išplatino Tarybos pirmininko Vytauto Šilo pasirašytą pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties. Pareiškime sakoma, kad sutartis yra labai svarbi Lietuvai, tačiau jos vertę menkina bendrame pakete esantis susitarimas dėl bendradarbiavimo Kaliningrado srities raidoje. „Šiuo susitarimu patenkinami ypatingi Rusijos interesai, o lietuvių istorinės atminties, srities lietuvių lietuviškumo išlaikymo interesai paliekami neapibrėžtumo būsenoje“. Susitarimas neatspindi ypatingo Lietuvos suinteresuotumo dėl lietuvių istorinės atminties įamžinimo bei čia gyvenančių lietuvių lietuviškumo išlaikymo reikmių, nors garantuoja rusams rūpimų klausimų sprendimą Lietuvoje. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos prašoma paaiškinti, kad minimas susitarimas neturi būti traktuojamas kaip pripažinimas Rusijai suverenių teisių į šią užkariautą teritoriją.

Dar prieš pasirašant šį susitarimą, jo projektą kritiškai įvertino ir JAV lietuvių teisininkas Algimantas Gureckas. Savo pastabose šiuo klausimu (1991 06 21) jis rašo: „Jei 1991 04 03 d. susitarimo projektas būtų priimtas ir pasirašytas, tai reikštų bet kokių teisių į šį kraštą atsisakymą ir jo pripažinimą Rusijai. /.../ Gal šis kraštas pasiliks Rusijai ir Lietuvai teks su tuo susitaikyti, bet tikrai būtų netikslinga mums patiems prie to prisidėti.“

Taikos konferencijos nebus

Taikos konferencijos, kuri buvo numatyta Potsdamo konferencijos dokumentuose, matyt, jau niekada nebus. Penkiasdešimt metų po karo buvo suėję 1995 m., tačiau niekas iš buvusių keturių sąjungininkų apie tai neužsiminė. Maskvos sutartis (ofic.: Sutartis dėl Vokietijos klausimo galutinio sureguliavimo), kurią 1990 m. rugsėjo 12 d. pasirašė keturios Antrojo pasaulinio karo nugalėtojos ir dvi Vokietijos valstybės, kartais vadinama „du plius keturi susitarimu“, atvėrė kelią Vokietijos susivienijimui (1990 10 03) ir išsprendė pagrindinius klausimus, kuriuos būtų tekę spręsti Taikos konferencijai. Maskvos sutartimi Vokietija visiškai ir galutinai atsisakė teisių į visas žemes, kurios neįėjo į buvusių Vakarų bei Rytų Vokietijų ir Berlyno miesto teritorijas, taigi atsisakė ir Karaliaučiaus krašto, nors sutartyje apie šį kraštą nieko nekalbama. Dėl to teisininkas A. Gureckas pastebi: „Tačiau atsisakydama savo teisių ji jų neperleido nei Sovietų Sąjungai, nei Rusijai, nei jokiai kitai valstybei.“ Tad pagal šią sutartį Sovietų Sąjunga turi teisę tik tą kraštą administruoti, bet suverenių teisių į jį neturi. Tas pats tinka ir Rusijai, nes Sovietų Sąjunga negalėjo ir negali jai perleisti daugiau teisių, negu ji pati jų turi.

Panašus požiūris išdėstytas ir 1993 m. Vilniuje surengtos Mažosios Lietuvos problemų konferencijos pareiškime pažymint, kad šiandien, jau nebeegzistuojant Sovietų Sąjungai, Potsdame pasirašytas laikino administravimo pavedimas neteko galios ir prasmės.

Žvelgiant į ateitį

Tai, kad Vokietija atsisakė teisių į buvusios Rytų Prūsijos teritoriją, nereiškė, kaip jau minėta, tos teritorijos perleidimo Rusijai. To nepatvirtino ir jokia didžioji valstybė, tiksliau pasakius, istorikai neranda tai patvirtinančių dokumentų. Nepaisant to, Karaliaučiaus kraštas, tapęs Rusijos kolonija – Kaliningrado sritimi, nuo pat karo pabaigos faktiškai tvarkomas kaip integrali Rusijos dalis. Vis dėlto tiek pačioje Rusijoje, tiek ir kitur netrūksta nuomonių, kad krašto ateitis nėra aiški. Tokių nuomonių ypač pagausėjo žlugus Sovietų Sąjungai, kartu ir mėginimų numatyti, koks srities statusas galėtų būti toliau – ar toks, koks dabar, ar kitoks.

Netenka abejoti, kad tai labai priklausys nuo Rusijos politinio gyvenimo raidos, turint mintyje ir galimą Kaliningrado srities visuomenės evoliuciją. Ją galėtų skatinti ekonominio ir kultūrinio savarankiškumo Maskvos atžvilgiu siekiai, kaimyninių vakarietiškos kultūros šalių poveikis ir patrauklumas, bendravimo su jomis plėtra.

Esama požymių, kad srities valdžiai nelabai patinka būti laikomai tik eilinio, centrui paklusnaus Rusijos regiono nomenklatūra. Ji nori visus ekonomikos svertus laikyti savo rankose, vykdyti nepriklausomą biudžeto ir mokesčių politiką, užmegzti savarankiškus ekonominius ryšius su užsieniu ir pan. Tenka skaityti, kad ir kai kurie kiti Rusijos regionai (Uralo, Primorės) jau seniai puoselėja didesnio savarankiškumo siekius kaip galimybę patiems, be centro nurodymų, disponuoti savo gamtiniais ištekliais.

Srities administracijos vadovas J. Matočkinas, po 1991 m. rugpjūčio pučo į šį postą paskirtas paties B. Jelcino potvarkiu, užsienio žurnalistams sakė, kad anksčiau ar vėliau gyvenimas privers priimti Baltijos respublikos idėją, nors ir kaip bebūtų stengiamasi šį procesą stabdyti. Kitu atveju savarankiškumo idėjos turinys nusakomas taip: „Kaliningrado srities transformacija į Rusijos Federacijos Baltijos respubliką, įgyjant jai savarankišką tarptautinio subjekto statusą.“ Svarstymų šia tematika ne kartą teko girdėti per užsienio radijo stotis.

Kaliningrado srities kultūros fondo pirmininkas rašytojas Jurijus Ivanovas radijo „Deutsche Welle“ (1992 08 15) žurnalistui yra pasakęs, kad bręsta idėja grąžinti miestui istorinį jo – Kenigsbergo – pavadinimą. Sritis gali virsti maža valstybe, ketvirtąja Baltijos respublika, susigrąžindama ir buvusį – Prūsijos – pavadinimą. o ne likti paprasta Rusijos Federacijos sritimi.

Tačiau neabejotina ir tai, kad kai kurie nesutarimai su Maskva dėl ekonomikos, dėl savarankiškumo dar visai nereiškia, kad srities vadovybė galvotų apie atsiskyrimą nuo Rusijos. Priklausomybės ryšiai yra kur kas stipresni už rimto savarankiškumo motyvus. Daug ką lemia Rusijos kariuomenės buvimas srityje, kuri yra pavirtusi labiausiai militarizuota teritorija Europoje. Kariškiai čia sudaro didelę gyventojų dalį, yra labai įtakingi, o ir vietos valdžia nelabai nori, kad kariuomenės mažėtų. Ko gero, baiminamasi kaimynų, nes tik būdamas Rusijos sudėtyje Kaliningradas gali išvengti Vokietijos, Lenkijos ar Lietuvos teritorinių pretenzijų, o dabartiniai srities vadovai – išsaugoti savo kėdes.

Karaliaučiaus krašto ateities klausimas patraukia ir kitų šalių politologų dėmesį. Amerikiečių teisininkas Raymondas Smithas, pagal tarptautinės teisės reikalavimus parengęs Kaliningrado srities statuso analizę, teigia, kad šios teritorijos Vokietijos, Rusijos, Lenkijos, Lietuvos ir vietinių gyventojų atstovai. Mat visi jie gali pareikšti pretenduoją į šią teritoriją. Kadangi nė viena iš keturių valstybių neturi aiškiai pagrįstų pretenzijų į sritį, didžiausią galimybę spręsti srities likimą turėtų vietiniai gyventojai. Jų laisvas apsisprendimas tarptautinėje teisėje – pats stipriausias argumentas.

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas taip pat pabrėžtinai teigia, kad negalima spręsti Rusijos kolonija tapusio Karaliaučiaus krašto ateities neatsižvelgiant į senųjų gyventojų nuomonę. Kai kalbama apie kokių nors tautų teritorijų ateitį, visada pasidomima, ką apie tai mano vietos gyventojai.

Pravartu paminėti epizodą iš Gibraltaro istorijos. Ši vietovė Pirėnų pusiasalio pietuose nuo 1704 m. yra Didžiosios Britanijos kolonija. Ispanija ne kartą kėlė šios teritorijos atgavimo klausimą, britai dėl to 1967 m. ir 2002 m. surengė plebiscitus. Didžioji gyventojų dauguma pasisakė už tolesnį priklausymą Didžiajai Britanijai, tačiau Jungtinės Tautos tokio jų apsisprendimo nepripažino, nes 1704 m. anglams užėmus Gibraltarą, visi senieji jo gyventojai išvyko arba buvo išvaryti, o dabartiniai yra vėlesnių atvykėlių iš įvairių kraštų palikuonys ir neturi teisės spręsti jo likimo. Vis dėlto kolonijinis statusas buvo išsaugotas, tačiau iki šiol yra įtemptų santykių tarp Ispanijos ir Jungtinės Karalystės šaltinis.

Analogiškai ir Karaliaučiaus krašto vietiniais gyventojais turėtų būti laikomi ne kolonistai rusai ir kiti rusakalbiai, o ištremtieji, išblaškytieji vokiečiai ir lietuvininkai bei jų palikuonys. Tik klausimas, ar galėtų juos patraukti ir bent kiek sutelkti miglotas tikslas atkurti buvusią tėvynę Prūsiją?

Pasigirsta ir nuomonių, jog perspektyvus būtų penkių valstybių – Rusijos, Vokietijos, Lenkijos, Lietuvos ir Švedijos – kondominiumo variantas, galintis padėti Kaliningrado sričiai išeiti iš izoliacijos ir ekonominės stagnacijos. Pati Rusija turėtų pasirinkti: arba paversti anklavą ekonominiu politiniu „placdarmu“, kuris palengvintų ir įtvirtintų ryšius su Vakarais, arba įteisinti ir sustiprinti Kaliningrado kaip karinio „forposto“ vaidmenį, rašoma Vokietijos laikraštyje „Die Zeit“ (1994 04 01).

A. Gureckas kalba apie Prūsijos valstybę: „Geriausias Lietuvai sprendimas būtų atskira Prūsijos valstybė, Baltijos sąjungos narys, o jei tokia sąjunga nebūtų sudaryta, kad ši valstybė turėtų kuo artimesnius ekonominius, politinius ir kultūrinius ryšius su Lietuva.“

Politologas Aleksandras Štromas siūlo Prūsijos, kaip Baltijos valstybės, sutvarkytos pagal Šveicarijos modelį, variantą. Vokiečiai galėtų atgauti turėtąjį turtą, bet tik tie, kurie persikeltų čia gyventi. Gyventų keturios tautos – rusai, lenkai, vokiečiai ir lietuviai, būtų ir keturios kalbos. „Tai labai drastiška vizija, kurios realpolitikai nepriima, bet, manau, jog kalbant iš pagrindų, yra vienintelis būdas išspręsti Rytų Prūsijos problemą taip, kad niekam nebūtų skaudu ir kad niekas nenorėtų jokių revanšų.“

Rimto dėmesio verta politiko Audriaus Butkevičiaus mintis, kad Kaliningrado sričiai kaip reta tinka laisvosios ekonominės zonos idėja, nes srities geopolitinė padėtis yra unikali, tai realus centras tarp Rytų ir Vidurio Europos. „Bet yra milžiniškas darbas – sukurti tokią zoną, sumažinti tenai Rusijos kariuomenę, pakeisti visą infrastruktūrą, kuri yra šiandien pritaikyta grynai kariniams tikslams.“

Rusiškoje literatūroje minimi ir tokie variantai: sritis pertvarkoma į Baltijos vokiečių respubliką Rusijos sudėtyje; sritį pasidalija Lenkija ir Lietuva; sritis grąžinama Vokietijai. Pažymima, kad Rusija neturi perspektyvios strategijos srities atžvilgiu, išskyrus tvirtinimą, kad tai neatskiriama Rusijos dalis.

Skaitant išdėstytas nuomones dėl Karaliaučiaus krašto ateities, sunku nesuabejoti dėl to, kad jų autoriai išreiškia daugiau kai kurių suinteresuotų kaimynų, greičiausiai, per ankstyvus lūkesčius, negu nusako realiai galimos raidos kryptį. Vargu ar galima abejoti dėl to, kad srities statusas ir ateityje liks toks, koks yra dabar. Sovietų Sąjungos žlugimas nieko nepakeitė, Rusijos Federacijos dalimi tapusi sritis dabar jai gal dar svarbesnė negu anksčiau. Plačiai skaitomame Rusijos savaitraštyje „Literaturnaja gazeta“ buvo rašoma, kad srityje yra neužšąlantys giliavandeniai Baltijos jūros uostai, kurie perspektyvoje galėtų kompensuoti Rusijos prekybinio ir karinio jūrų laivyno netektis Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Tvirtos Rusijos pozicijos šiame regione leistų daryti esminį poveikį politinių ir strateginių aplinkybių formavimui visame Pabaltijyje, užtikrintų tiesioginius Rusijos kontaktus su Europos šalimis, aplenkiant Baltarusiją, Pabaltijo respublikas.

Tapusi rytine, vakarinė Lietuvos kaimynystė pakeitė ne tik bendrąją geopolitinę, bet ir geokultūrinę Lietuvos padėtį. Sunaikinta Prūsija kaip savita baltiškos ir germaniškos kultūrų erdvė, nutrauktos šimtametės kūrybinės tradicijos ir ryšiai, kurių atmintis, lietuviškoji ir prūsiškoji jų pusė yra tapusi neatimama lietuviškojo istorinio, kultūrinio tapatumo dalimi.

Belieka saugoti to krašto palikimą, kiek jo dar išliko, moksliniais tyrimais, meninėmis ir kitokiomis kūrybinėmis interpretacijomis įtvirtinti jį dabarties pasaulio kultūros kontekste. Daugiausia tai daroma Lietuvoje (kaip pavyzdys galėtų būti paminėtas grafiko Arvydo Každailio iliustracijų ciklas Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikai), Vokietijoje, šiek tiek ir Lenkijoje suvokiant tai kaip istorinės atminties ir kultūrinės atsakomybės priedermę. Reikšmingas žingsnis ją vykdant – 1999 m. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos priimtas nutarimas dėl Karaliaučiaus krašto tradicinių autentiškų lietuviškų ir prūsiškų vietovardžių vartojimo. Mūsų priedermė taip pat yra siekti, kad senoje lietuvininkų ir prūsų žemėje nenyktų medžiaginiai palikimo pėdsakai, kad jie būtų saugomi ir prieinami.

Domėjimasis tuo palikimu duotų naudos ir kaliningradiečiams, jeigu, bręstant savarankiškumo idėjai, būtų galvojama apie regiono istorinį ir kultūrinį savitumą, ieškoma jo vokiškų, prūsiškų, lietuviškų šaknų. Labai praverstų ir minėtoji P. Kušnerio-Knyševo knyga apie pietryčių Baltijos šalių etninę praeitį.

Tačiau šiuo ir, matyt, artimiausiu metu sunku to tikėtis. Rusų kolonistai nejaučia ir neieško istorinio bei kultūrinio ryšio su žeme, kurioje gyvena. Valdžiai rūpi parodyti Rusijos karinio buvimo šio krašto istorijoje faktus, ir tuo pagrindu yra kuriamas srities rusiškasis tapatumas.

Istorijos slinktis permaininga, joje kai kas keičiasi, o kai kas kartojasi: šimtmečius trukusį vakarietiškąjį – teutonišką, vokišką – grėsmės Lietuvai šaltinį pakeitė rytietiškasis – rusiškas. Dabar Lietuvos vakarinė valstybės siena, kadaise buvusi siena su Vokietija, o tapusi siena su Rusija, yra nesaugumo zona. Tarkim, kokie nors Karaliaučiaus krašte sutelktos rusų armijos generolai, iš tikrųjų ar tik apsimesdami, nepaklūsta savo aukštesnei vadovybei ir patraukia „grąžinti Rytprūsiams“ Klaipėdos krašto. „Niekur pasauly nėra patogesnio placdarmo Želigovskio spektakliui pakartoti.“

Tokios grėsmės suvokimas buvo viena iš aplinkybių, nuo pat pirmųjų Nepriklausomybės atkūrimo metų skatinusi galvoti apie būtinybę Lietuvai tapti NATO nare.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...