captcha

Jūsų klausimas priimtas

Z. Norkus: Europoje gali atsirasti dvi konfliktuojančios šalys, vardu „Lietuva“

Kai Baltarusijoje vyko protestai prieš „veltėdžių mokestį“, komentatoriai svarstė šalies demokratėjimo galimybes arba baisėjosi į milicijos autobusus tempiamais senoliais. Tačiau Vilniaus universiteto profesorius Zenonas Norkus teigia, kad šioje šalyje buvo kur kas įdomesnių dalykų.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Profesorius atkreipia dėmesį, kad protestų išvakarėse Baltarusijoje vyko „Baltojo legiono“ ir kitų radikalių grupuočių areštai.

„Jie parodė, kad Baltarusijoje veikia radikalus pogrindis, besirengiantis ginkluotai kovai prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą“, – teigia Z. Norkus.

Pasak profesoriaus Z. Norkaus, Ukrainoje panašios radikalios grupuotės, pavyzdžiui, „Dešinysis sektorius“, suvaidino esminį vaidmenį eskaluojant protestus Maidane į ginkluotą sukilimą, privertusį Maskvos statytiniu vadintą Vladimirą Janukovyčių dėti į kojas. Z. Norkus teigia, kad radikalus pogrindis Ukrainoje neatsirado spontaniškai per naktį – savo misijai rengėsi iš anksto.

„Dabar galėjome įsitikinti, kad panašūs procesai vyksta ir Baltarusijoje. Mūsų žiniasklaida apie represijas prieš radikalų pogrindį (ir apie jį patį) pranešė tik tiek, kiek reikėjo paneigti „lietuviško pėdsako“ versiją. Ją iš tikrųjų reikia neigti, tačiau pačiu ginklų kaupimo ir mokymosi juos panaudoti faktu keblu abejoti, kaip ir „ukrainietišku pėdsaku“, – teigia Z. Norkus.

Pasak profesoriaus, natūralu, kad Baltarusijos opozicionieriai mokosi iš kaimynų ukrainiečių, svajoja pakartoti Maidano triumfą ir veikiausiai gauna jų pagalbą. „Draugiško antirusiško režimo atsiradimas kaimyninėje Baltarusijoje iš esmės pakeistų Ukrainos, kuri save laiko šalimi, kariaujančia su Rusija, strateginę padėtį“, – mano Z. Norkus.

Tačiau „Freedom House“ Lietuvoje vadovas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Vytis Jurkonis nesutinka su tokiu vertinimu.

Jei A. Lukašenkos režimas neatlaikytų

Kovo 25-ąją įvykęs nesankcionuotas mitingas Baltarusijoje nebuvo netikėtas: apie jį viešai skelbta, opozicija žmones ragino išeiti į gatves. Baltarusijos visuomenė jau kurį laiką bruzda dėl A. Lukašenkos pasiūlyto „veltėdžių mokesčio“, kurį esą turėtų mokėti mažiau kaip šešis mėnesius per metus dirbantys žmonės.

Baltarusijos KGB mitingo išvakarėse paskelbė sulaikiusi 26 žmones iš „Baltojo legiono“ ir „Jaunojo fronto“. Pasak baltarusių, „Baltasis legionas“ bendradarbiauja su Ukrainos kovotojais, o A. Lukašenka pareiškė, esą „provokacijas“ jo šalyje rengia kovotojai, paruošti Lietuvoje ir kitose regiono šalyse. Lietuva tokį pareiškimą, žinoma, paneigė.

Tačiau kas, jeigu režimas Baltarusijoje iš tiesų pasikeistų? Ką gero ir blogo tai duotų Lietuvai?

Reuters/Scanpix nuotr.

Pasak Z. Norkaus, Lietuvai, kaip ir kiekvienai kita Europos Sąjungos šaliai, naudingiausia, jei režimas Baltarusijoje pasikeistų sklandžiai ir taikiai.

„Režimo pasikeitimas Baltarusijoje leistų pajudinti iš vietos Astravo atominės elektrinės statybos ar veikiau uždarymo klausimo, – sako profesorius Z. Norkus. – Sakau „veikiau“ todėl, kad tuo metu, kai režimas keisis (jau vien dėl A. Lukašenkos, kaip žmogaus, mirtingumo) elektrinė bus jau pastatyta. Galima numatyti koliziją tarp specifinio Lietuvos intereso uždaryti Astravo elektrinę ir europinio intereso padėti jaunai baltarusiškai demokratijai sutvirtėti“.

Baltarusijos kartu su Rusijos bendrove „Rosatom“ vystoma Astravo atominė elektrinė yra laikoma grėsme Lietuvos nacionaliniam saugumui, mat pagal rusiškas technologijas statoma jėgainė įkurdinta vos už 50 kilometrų nuo Vilniaus.

Z. Norkus mano, kad kai ar jei Baltarusijos režimas pasikeis, Lietuva galės reikalauti Astravo elektrinės uždarymo, kaip būtinos sąlygos, Baltarusijai gauti Lietuvos paramą integruojantis į Europos Sąjungą ir kitas Vakarų tarptautines struktūras.

„Juk pati Lietuva panašią sąlygą įvykdė, uždarydama Ignalinos atominę elektrinę. Kita vertus, jos uždarymas tikrai nepalengvintų numatomai nelengvos (dėl nebegaunamų Rusijos subsidijų) demokratinės Baltarusijos ekonominės padėties“, – svarsto profesorius.

Kaip susitarti dėl „Lietuvos“ pavadinimo

Dar viena potenciali problema pasikeitus Baltarusijos režimui būtų tapatumo klausimai. Pasak Z. Norkaus, daugelis baltarusių opozicionierių tiki, kad jie yra tikrieji lietuviai, o mes, jų akimis, esame jų vardą ir istorinę sostinę pasigrobę žemaičiai.

„Negalima atmesti, kad po kokių 10–20 metų Europos politiniame žemėlapyje bus dvi šalys vardu „Lietuva“, įsivėlusios į konfliktą, analogišką Graikijos ir Makedonijos ginčą dėl „teisingo“ Makedonijos pavadinimo. Gal pavyktų susitarti, kad baltarusiai leistų mums ir toliau angliškai vadintis „Lithuania“, o patys vadintųsi „Litva“? O gal galimos lygiosios? Priminsiu, kad prieš kurį laiką grupė ekspertų, kūrusių Lietuvos pristatymo pasaulyje strateginę rinkodaros koncepciją, siūlė pakeisti „Lithuania“ į lengviau ištariamą „Lituania“, – svarsto Z. Norkus.

Baltarusiai plėtoja koncepciją, pagal kurią Lietuva neturi jokio ryšio su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK) ir klaidingai yra siejama su Litva. Kai kurių baltarusių požiūriu, Litvoje gyveno litvinai, carinėje Rusijoje pervadinti baltarusiais, tuo tarpu lietuviai neva yra tik LDK šiaurėje gyvenusių mažųjų tautų – žemaičių ir aukštaičių – palikuonys.

Tačiau Z. Norkus mano, kad Lietuva potencialiai galėtų pasivadinti žydišku pavadinimu „Lita“, kuris yra trumpas ir lengvai ištariamas. „Ir gal tai būtų žydų litvakų palikuonims priimtina simbolinė kompensacija už jų seneliams ir proseneliams kai kurių „mūsiškių“ padarytas skriaudas?“, – svarsto mokslininkas.

Rusija Baltarusijos lengvai nepaleistų

Svarstant apie Baltarusijos atitrūkimą pagal ukrainietišką scenarijų Z. Norkus siūlo atsižvelgti į faktą, kad Rusija ir Baltarusija susijusios kur kas stipriau nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

„Nors A. Lukašenka nepraleidžia progos pabalansuoti tarp Rytų ir Vakarų bei pabrėžti Baltarusijos nepriklausomumą, realiai Baltarusijos ir Rusijos integracija yra kur kas toliau pažengusi, palyginus su bet kurios kitos buvusios sovietinės respublikos, o dabar Nepriklausomų valstybių sandraugos (kurios nominali „sostinė“, beje, yra Minskas) narės integracija su Rusija“, – teigia profesorius.

Pasak jo, šalis sieja tankus ekonominių, karinių, politinių sutarčių tinklas, tarp jų ir 1999 m. gruodžio 8 d. Maskvoje sudaryta Baltarusijos ir Rusijos sąjunginės valstybės įsteigimo sutartis. Ir nors dauguma šios ir kitų sutarčių punktų nėra įgyvendinti, bet jie turi reikšmę.

„Dabartiniai Baltarusijos ir Rusijos santykiai primena tuos, kurie siejo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Lenkijos Karalystę 1385–1569 m. Per šį laikotarpį Lietuva su Lenkija pasirašė keletą unijos sutarčių, kuriose būdavo iškilmingai skelbiamas Lietuvos „prijungimas“, „prišliejimas“. „inkorporavimas“ (buvo vartojami visi įmanomi žodžiai, skelbiantys kuo didesnę vienybę) į Lenkijos sudėtį, tačiau realiai Lietuva liko nepriklausoma valstybė, netgi imperija, valdoma siauro uždaro didikų rato“, – sako Z. Norkus.

AFP/Scanpix nuotr.

Pasak profesoriaus, naujos unijos sutartys būdavo pasirašomos, siekiant gauti Lenkijos pagalbą sprendžiant konkrečias politines ir karines problemas, bet po to unijiniai pažadai likdavo popieriuje. Ilgainiui Lenkijoje kilo šlėktos sąjūdis už „unijos įgyvendinimą“, kurį galiausiai apvainikavo 1569 m. Liublino unija.

„Mėginimai pakartoti Maidaną Minske gali baigtis Maskvos prievarta su prorusiškų jėgų pagalba pačioje Baltarusijoje „įgyvendinti unijos pažadus“, – mano Z. Norkus.

Profesorius svarsto, kad kuo stipresnis būtų Baltarusijos pasipriešinimas „unijai“ su Rusija ir kuo ilgiau tęstųsi, tuo daugiau pabėgėlių atplūstų į Lietuvą

„Savaime aišku, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai dar labiau paaštrėtų, nors ir atrodo, kad jiems jau nebėra kur aštrėti. Teisinius „unijos įgyvendinimo“ formalumus Rusija su prorusiškų jėgų bei statytinių Minske parama veikiausiai sugebėtų sutvarkyti ne mažiau preciziškai tiksliai, kaip tai buvo padaryta 1940 m. Estijoje ir Latvijoje, kurių nepriklausomybė buvo likviduota su visais nusprendusių Vakarus nesitraukti šių šalių teisėtų prezidentų parašais“, – sako Z. Norkus.

Tačiau Vilniaus universiteto profesorius teigia, kad rusiškąjį „unijos įgyvendinimą“ visai nebūtina suprasti kaip Baltarusijos valstybingumo likvidaciją. Tikėtina, kad Baltarusija formalų valstybingumą išsaugotų, bet būtent LDK valstybingumo Abiejų Tautų Respublikos sudėtyje lygio ir tipo.

„Toks Baltarusijos „prisišliejimas“ prie Rusijos gali būti visai priimtinas didelei šios šalies visuomenės daliai, nepriimančiai naujosios „tikrųjų lietuvių“ tapatybės bei bijančiai tų socialinių ir ekonominių sukrėtimų, be kurių sunku įsivaizduoti šalies geopolitinį persiorientavimą į Vakarus“, – mano Z. Norkus.

„Freedom House“ Lietuvoje vadovo, Baltarusijos eksperto V. Jurkonio komentaras:

Komentaruose į Baltarusiją žiūrima iš priedėlio (pristvakės) pozicijos, turbūt todėl, kad, ko neneigia ir pats Z. Norkus, Kremliaus įtaka oficialiajam Minskui yra milžiniška. Tačiau toks požiūris „nurašo“ visus niuansus ir detales. Panašią klaidą daro ir daugelis ekspertų, nagrinėjančių Baltarusiją vien tik iš geopolitinių pozicijų. Tokiu būdu kyla pavojus tapti A. Lukašenkos atstovu spaudai ir tiesiog atkartoti (o kartu įtvirtinti) jo žodžius.

Derėtų žinoti, kad „Baltasis legionas“ kaip organizacija praktiškai neegzistuoja jau 15 metų. Turbūt prie geriausių norų šios organizacijos buvę nariai galėtų mobilizuoti pora dešimčių žmonių ir viskas. Aišku, šio judėjimo pavadinimas ir emblemoje esantis baltarusiškas ornamentas yra labai patogus spekuliuoti apie radikalią dešinę, tad ir režimas tokiu masalu naudojasi. Tiesa, vienas iš suimtųjų Zmitser Dashkevich yra kitos organizacijos – „Jaunojo fronto“ – lyderis. Kažkada, išnykus tikrai stipriam judėjimui „Zubr“, „Jaunasis frontas“ pretendavo į jaunimo organizacijų lyderio vietą, bet jei A. Lukašenkai ši organizacija dabar yra tas radikalus pogrindis, tai turbūt jis turėtų pradėti rūpintis ir ledo ritulio fanais bei jaunimo komandomis (nes jie irgi turi lazdų).

Rimtai kalbant, prieš „Laisvės dieną“ iš tikrųjų buvo vykdomi reidai, tikrinami tie, kurie turi ginklus ir taip toliau. Galima versija, kad valdžia buvo realiai išsigandusi ir patikėjusi tariama perversmo teorija, bet kur kas labiau tikėtina, kad režimas tiesiog norėjo surasti atpirkimo ožį taip iš anksto susikonstruodami „legitimaus kovo 25 d. išvaikymo scenarijų“.

Ir Baltarusijos režimui tokios istorijos nėra naujiena – pavyzdžiui, galima priminti verslininką ir buvusį politinį kalinį Mikalai Autukhovich, kuris 2010 m. buvo nuteistas daugiau nei 5 metams remiantis panašiais pagrindais. Net keista, kaip per šių metų reidą nebuvo susemti biatlonininkai, nes pastarieji tikrai turi turėti šautuvų.

Tiesa, dalis baltarusių kovoja Rytų Ukrainoje ukrainiečių pusėje, bet didžioji dalis energijos yra nukreipta ten, o ir sugrįžti jiems į Baltarusiją (priešingai nei tiems, kurie kovoja separatistų pusėje) yra itin sudėtinga.

Galų gale, po įvykių Maidane sociologiniai duomenys rodė, jog baltarusiai tikrai nenori jokių aikščių ir jokių barikadų. Tą patį kartojo ir opozicijos atstovai. Todėl Maidano triumfo scenarijus realiai mąstančiam ir žinančiam, kas yra kas Baltarusijoje, yra ne daugiau nei spekuliacija. Kremliaus įsiskverbimas Baltarusijoje yra pernelyg didelis, o ir pilietinės visuomenės galia ir pasitikėjimas vieni kitais per maža, jog šiandien Baltarusijoje įvyktų bent panašaus pobūdžio mobilizacija.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...