captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Ališauskas: kalbininkas turi būti tarnas, o ne diktatorius

„Turime kalbos priežiūros institucijas, kurios veikia, sakyčiau, komandavimo būdu. Tai savo įsitikinimus turintys specialistai, kurie, deja, užmiršta vieną dalyką: kad jų statusas nėra toks pat, kaip, tarkime, gydytojų statusas. <...> Kalbos prižiūrėtojas negali taip paprastai nurodyti, įsakyti, o jei jam kas nors netinka – nubausti“, – naujienų tinklalapiui LRT.lt sako Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas Vytautas Ališauskas.
DELFI (T. Vinicko) nuotr.
DELFI (T. Vinicko) nuotr.

„Turime kalbos priežiūros institucijas, kurios veikia, sakyčiau, komandavimo būdu. Tai savo įsitikinimus turintys specialistai, kurie, deja, užmiršta vieną dalyką: kad jų statusas nėra toks pat, kaip, tarkime, gydytojų statusas. Šiandien net ir gydymą skiriantis specialistas pirmiausiai turi gauti ligonio sutikimą, nors jis daug geriau už ligonį išmano, ką ir kaip reikia gydyti. Tad juolab ir kalbos prižiūrėtojas negali taip paprastai nurodyti, įsakyti, o jei jam kas nors netinka – nubausti“, – naujienų tinklalapiui LRT.lt sako Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas Vytautas Ališauskas.

Apšvietos epocha kūrė pilietinės, išprususios visuomenės viziją. Daug kas tą visuomenės ugdymą laikė elito pašaukimu. Ar šiandieniam elitui tai teberūpi? Ar jis nėra linkęs užsisklęsti mažuose intelektualų bei menininkų būreliuose, kur gali džiaugtis ar piktintis vieni kitais?

Kitaip nei ankstesniais laikais, intelektualinis elitas šiandien nebegali nurodinėti, kaip žmonės turi gyventi, mąstyti ir kuo tikėti, tad vargu ar teisėta tam elitui prikaišioti „užsisklendimą“. Apšvieta, bent šiuo požiūriu, ko gera, baigėsi.

Tai gerai ar blogai?

Labai sunku vertinti istorinius procesus kaip judėjimą tik į gera ar į bloga. Daug kas sako, kad ir pati Apšvieta buvo veikiau į bloga, o ne į gera. Prie Apšvietos padarinių galima priskirti ir gamtos užterštumą, ir masines žudynes. Antra vertus, Apšvieta mums davė masinį raštingumą su visais jo paradoksais.

José Ortega y Gassetas „Masių sukilime“ rašo, kad masės ne tik nebenori klausyti autoritetų, „švietėjų“, bet ir jaučiasi viską geriau išmanančios. Pažvelkime, kas rašoma anoniminiuose interneto komentaruose. Kitas šių dienų pavyzdys – vis aštrėjantis konfliktas tarp kalbos normintojų ir kai kurių jos vartotojų...

Klausimas – kas nustato taisykles? Rinkdamiesi, kaip mums gyventi, galime rinktis tai, kas nesikerta su kitų žmonių laisve ir gerove. Ar visais klausimais turime įsivesti rašytines, juridines taisykles?

Tai susiję ir su lietuvių kalba: kaip šiandien ji funkcionuoja, koks yra jos statusas? Kas yra kalbos „savininkas“? Turime kalbos priežiūros institucijas, kurios veikia, sakyčiau, komandavimo būdu. Tai savo įsitikinimus turintys specialistai, kurie, deja, užmiršta vieną dalyką: kad jų statusas nėra toks pat, kaip, tarkime, gydytojų statusas. Šiandien net ir gydymą skiriantis specialistas pirmiausiai turi gauti ligonio sutikimą, nors jis daug geriau už ligonį išmano, ką ir kaip reikia gydyti.

Tad juolab ir kalbos prižiūrėtojas negali taip paprastai nurodyti, įsakyti, o jei jam kas nors netinka – nubausti. Demokratinė visuomenė nebepriima tokio veikimo būdo. Ir net jei tie kalbos prievaizdai daugeliu atvejų būtų teisūs, visuomenė Lietuvoje yra subrendusi, jau reikalauja, kad biurokratai ne valdytų, nurodinėtų, o jai tarnautų.

Šiuo atžvilgiu matome susiformavus didelį socialinį-kultūrinį konfliktą. Kalbininkai – kalbos praktikos prievaizdai – kalba vis labiau pakeltu balsu, o kitos pusės radikalai neigia bet kokias normas ir kalba jau ne tik pakeltu balsu, bet ir keiksmažodžiais.

Palyginti neseniai visuomenė ramiai priimdavo kalbininkų nurodymus, nors nebūtinai jų laikydavosi. Kas pakito?

Manau, turime reikalo su keliais konflikto laukais.

Viena vertus, jau minėtas gyvenimo, ne tik politikos,  demokratizavimas. Lietuviškai kalbančiųjų ir rašančiųjų bendrija jaučiasi tikrąja kalbos savininke. Mėginimai grasinti baudomis ar bartis jai kelia dirglumą, o kartais ir nederamas reakcijas. Kai kalbininkai, užuot draugiškai patarę ar pasitarę, pasiūlę pagalbą, su kalbos vartotojais ima geriausiu atveju elgtis kaip su neatsakingais mažamečiais – atgal gauna tai, ko iš neatsakingų paauglių ir galima tikėtis: ignoravimą, pyktį, o kai kada ir necituotinus keiksmus. Žmonės tiesiog nori jaustis laisvi ir atsakingi.

Antras dalykas – pati kalbininkų korporacija nebėra vienalytė. Vyksta kartų kaita: jaunesnieji yra veikiau deskripcionistai – rūpinasi aprašyti ir tirti kalbą tokią, kokia ji yra, senesnieji, linkę į preskripcionizmą, taisyklių nustatinėjimą, savo uždaviniu dažnai laiko dar prieškariu susiformuotą kalbos mokovo pareigą „ginti“ lietuvių kalbą nuo „svetimųjų“ poveikio. Ta įtampa iškyla ir viešumon. 

Galiausiai – pats be galo kaitus mūsų gyvenimas, į kurį plūsta technikos naujovės, aktualios metus-kitus (kam dabar berūpi fakso aparatai ir jų lietuviškas įvardijimas), kultūros reiškiniai iš viso pasaulio, ką ir kalbėti apie politikos įvykius... Jokie kalbos prievaizdai negali sukontroliuoti kalbos atoliepio į realijas. Gali tik padėti kalbėtojams, kai yra prašomi.

Bet jei dabar imsime „liberalizuoti“ kalbą, ar neišsitrins riba tarp gerai mokančio gimtąją kalbą dvasios aristokrato, kuriam svarbi turtinga ir normatyvinė leksika, ir nusikalbančio iki bulvarinio lygio nepraustaburnio?

Šiandien matome prasčiausios kalbos pavyzdžius, plūstančius iš Seimo narių lūpų. Ką gi, Lietuvoje iš politikų aukštosios kultūros nesitikima, gal tai ir logiška demokratijos sąlygomis. Bet kai matome, kad jaunesnės kartos kultūros veikėjai rašo su gausiomis gramatinėmis klaidomis, tai jau tokia problema, kurios neišspręs joks kalbos tvarkytojas ar administratorius. Turime kelti klausimą taip: ar būti dvasios aristokratu yra vertybė, ar ne? Tai – didelis iššūkis.

Deja, šiandien raštingumo krizė (jos šaknys – pirmiausia mokykloje) neturi būti suplakama su natūralia kalbos raida. Tai ne tas pats reiškinys. Antai lotynų kalba ilgą laiką buvo elito kalba, o dabar – muziejinis eksponatas, kurį gražu ištraukti, pasidžiaugti, gal net kai kur pritaikyti, bet jau tuomet, kai ją vartojo elitas, ji buvo užbaigtas, miręs reikalas. Jokių naujų leksikos ar morfologijos pokyčių negalėjo būti. Tikras Renesanso intelektualas turėjo vartoti kuo labiau klasikinę kalbą, žodžiai ar idiomos turėjo būti imami tik iš senųjų klasikų.

Viduramžiai buvo kaltinami, kad toje epochoje de facto mėginta lotynų kalbą modernizuoti. Kitaip yra su gyvomis kalbomis. Net tam tikros lietuvių kalbos bėdos kaip tik liudija jos sveikumą: ji – dinamiška, atvira, besistengianti prisitaikyti prie gyvos tikrovės. Išsigąsti reikės tada, kai lietuvių kalba nebesugebės prisiimti jokių barbarizmų ir skolinių, ar natūraliai atsikratyti kirčiavimo, skyrybos bei rašybos atgyvenų. Dar kartą reikia pabrėžti: kalbą kuria ne kalbininkai, o kalbančiųjų bendruomenė.

O kai ateina kalbininkas, neturintis kultūrinės nuovokos, ir pradeda mums siūlyti „daugiaryžį“ arba „tiramisą“ – dalykus, kurių lietuviai niekada neturėjo, atmesdamas autentiškus jų įvardijimus, keisdamas juos kažkokiu neegzistuojančiu ar beprasmiu lietuvišku žodžiu, tai negalime norėti, kad visuomenė džiugiai dėkotų už tokį kalbos „norminimą“. Taip ir norisi paklausti: o kas yra „mažaryžis“?

Kas lemia tą kalbos prievaizdų kultūrinę nejautrą ir nuovokos nebuvimą?

Manau, pirmiausiai – susireikšminimas, manymas, kad gali kontroliuoti visuomenės procesus. Antras dalykas – nesuvokimas, kad kalbininko funkcija yra būti tarnu. Trečias dalykas – paprasčiausia ugdymo ar erudicijos stoka. Kai kurie žmonės yra linkę viską vertinti grynai iš savo specifinio išsilavinimo varpinės. Įsivaizduokime: ateina psichiatras į vakarėlį ir ima diagnozuoti svečių psichinius nukrypimus arba rūšiuoti pagal psichologinius tipus...

Vis dėlto ir radikalūs kalbininkų neigikai nėra teisūs, negalima atmesti kalbos sistemos ir net esminių rašybos principų, juo labiau negražu prasivardžiuoti „kalbajobais“ ir panašiais, gal ir šmaikščiais naujadarais. Kalba yra gerbtina tiesiog kaip asmeninės ir istorinės savasties dalis, todėl nevalyvo jos vartojimo negalima pateisinti kova su kalbininkų diktatu.

Ar kalbininkų diktatas aprėpia ir lenkiškų pavardžių bei vietovardžių rašybą?

Kaip tik sakyčiau, daugelis kalbininkų šiuo atžvilgiu yra labai pažangūs. Autoritetingi kalbininkai jau ne kartą nurodė, kad asmens pavardė nėra įprastinė kalbos sistemos dalis, tokia, kaip tie žodžiai, kuriais vadiname daiktus ir reiškinius. Konstitucinis Teismas šia prasme pažvelgė ne iš tos pusės: jis atkreipė dėmesį į konstitucinį kalbos statusą, bet nepasakė, kad pavardės, kaip asmens tapatumo ženklas, nepriklauso kalbos sistemai.

Mano nuomone, yra atviras kelias rašyti svetimkalbius asmenvardžius originalo kalba. Nebent tik aklas teisininkų užsispyrimas laikytis savo pozicijos tam užkirstų kelią. Manau, eilinį kartą didžiausia problema yra nevisavertiškumo ir baimės kompleksas.

Politikų ar visuomenės?

Ne politikų, o dalies tautos. Politikai šiuo atveju veikia jausdami, ko nori jų rinkėjai.

Bet tai nėra tik dešinieji politikai?

Tikrai ne. Atvirkščiai: juk kaip tik premjeras Andrius Kubilius mėgino priimti gana jautrų įstatymą. Paaiškėjo, kad įvairiose partijose yra įvairių nuomonių. Ir sakyčiau, kad kaltas net ne vadinamasis nacionalizmas, o primityvi „lenko baimė“ – užmirštant, kad šitas lenkas yra toks pat Lietuvos pilietis kaip mes, šia prasme netgi mūsų brolis, prisimenant „laisvę, lygybę, brolybę“. Apskritai įvairios politinės jėgos savo tikslais, paprastai konfrontaciniais, mėgsta klijuoti ar akcentuoti etiketes – „Vilnijos lenkai“, „sulenkėję lietuviai“ ir pan. Tai nėra naudinga nei Lietuvai, nei tiems žmonėms. Dar prisideda nesuvokimas, kad Lietuva jau yra pasaulinės bendruomenės narė, o ne rusiškas užkampis. Ir kai vyrauja toks nevisavertiškumas, kai kam labai baisu matyti pavardes, parašytas su „w“ ar „q“ raidėmis.

Girdėti siūlymu lenkiškas pavardes originalo kalba rašyti ne pagrindiniame puslapyje, o kažin kur toliau.

Tokie siūlymai – visiškai beprasmiai. Jei žmogui pripažįstame teisę vartoti pavardę taip, kaip reikalauja jo šeimos ar kalbos tradicija, tai kam taip rašyti į antrą ar trečią puslapį? Kad pasklaidęs pasą atrastų ir nepamirštų, kuo jis vardu gimtąja kalba? Beje, nemanau, kad atsirastų daug žmonių, pareikalausiančių perrašyti jų pavardes su „w“ ar „sz“. Jie tiesiog nori turėti teisę į įvairias pavardės rašymo formas. O kaip jie pasirinks – jų reikalas.

O kaip dėl vietovardžių?

Dėl jų – kas kita. Be jokios abejonės, baltiški Vilniaus vietovardžiai neturi išnykti. Vilnija yra visiškai kito istorinio likimo ir statuso teritorija, nei, sakykime, Lenkijos Silezija arba vokiškos Italijos teritorijos. Istoriškai ir politiškai neabejotina, kad Vilnija visada buvo Lietuvos dalis. Tai – Lietuva, bent jau mūsų valstybės nuomone, jos teisinė priklausomybė nekito.

Autentiškos vietovardžių valstybinės formos egzistavo ir tebeegzistuoja ir gyvoje kalboje. Dauguma kitų pavadinimų versijų tėra slaviški iškraipiniai. Buityje, kasdienėje kalboje žmonės turi teisę vietoves vadinti kaip nori. Bet kalbant apie oficialų statusą, neturėtume leisti Vilniaus vadinti Wilno. Apskritai nustatyti kokias nors ribas čia veik neįmanoma. Žinau net vieną solidų lenkų istoriką, kuris net Žemaitijos kaimų pavadinimus atkakliai rašo juos sulenkindamas. Argumentuoja jis tuo, kad lietuviška kultūra esmiškai perimta iš lenkų, o kaimai neturi rašytinės tradicijos.

Kokį poveikį kalbai daro virtualioji erdvė? Juk rašydami socialiniuose tinkluose, siųsdami sms žinutes žmonės ima įprasti prie kalbos darkymo.

Tai įdomus ir dar gana menkai apmąstytas reiškinys. Taip, ta kalba labai keista ir savita. Bet svarbu, jog iki šiol niekada nebuvo taip gausiai vartojama rašytinė kalba, kaip dabar. Rašome Facebooke, naudojantis Skype ryšiu, rašome vadinamuosiuose blog‘uose.

Matome keletą procesų. Vienas jų – gausus santrumpų vartojimas. Manau, tai niekam netrukdo. Kitas dalykas – rašo daugybė labai skirtingo raštingumo lygio žmonių, ir todėl mums ima atrodyti, kad bendravimui persikeliant į virtualiąją erdvę visuotinai krenta raštingumo lygis. Bet jis dėl to nekrenta, o tiesiog atsiskleidžia toks, koks yra.

Joks internetas ir jokie anglicizmai negadina rašybos įgūdžių taip, kaip juos gadina mokykla. Bent jau tais laikais, kai aš mokiausi, buvo sakoma, kad moksleiviai iki 7 klasės turi išsiugdyti taisyklingo rašymo automatizmą. Niekas po 11 klasės visų gramatikos taisyklių neatsimena, bet jei iki to laiko neišsiugdo taisyklingo rašymo automatizmas, rašome bet kaip, ir tai, deja, jau tampa nauja norma. Kartais pajuokauju, kad Lietuvių kalbos komisija turės įteisinti žodį „mastas“ su nosine, nes jau beveik visi taip rašo.

Tiesa, net ir tada lietuvių kalba nežlugs...

 

Pirmąją  inteviu su V. Ališausku dalį skaitytkite čia.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...