captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kiek iš viso buvo Vasario 16-osios nutarimo originalų?

Kiek, be tų dviejų Vasario 16-osios akto originalų lietuvių ir vokiečių kalbomis, kuriuos Berlyne surado Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis, dar buvo pasirašyta originalų 1918 m. vasario 16-ąją Vilniuje? Ir kodėl daugybę metų buvome įpratę matyti mašinėle surašytą Vasario 16-osios aktą, o po juo – signatarų parašus? 
Istorikas Algimantas Kasparavičius, Irmanto Gelūno (15min) nuotr.
Istorikas Algimantas Kasparavičius, Irmanto Gelūno (15min) nuotr.

„Nuo šiol turėtume sakyti ne Vasario 16-osios aktas, o – nutarimas. Juolab kad jis surašytas labai gražia lietuvių kalba. Žodį „aktas“ daugybę metų vartojame tiesiog iš įpročio ir dėl biurokratinės kalbos įtakos“, – bendraudamas su LRT.lt pastebėjo Lietuvos istorijos instituto mokslinis bendradarbis Algimantas Kasparavičius.

Pasak istoriko, mašinėle spausdintas Vasario 16-osios nutarimas su signatarų parašais pirmą kartą viešai buvo publikuotas 1928 m., švenčiant Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį.

„Kodėl iki to laiko nė karto nebuvo publikuotas nutarimo originalas, neaišku. Kelčiau dvi versijas: arba jo iš viso nebuvo Lietuvos prezidento kanceliarijos archyve, arba tuo metu ir vėliau šiam dokumentui nebuvo teikiamas ypatingas dėmesys. Ir tai – logiška. Jis buvo visai kitaip vertinamas ir tuometinės valdžios, ir politikų, ir visuomenės“, – svarstė mokslininkas.

Kodėl galėjo būti 5 originalios kopijos?

Paklaustas, kiek gi buvo Vasario 16-osios nutarimų originalių kopijų, A. Kasparavičius teigė, kad galėjo būti penkios – trys lietuvių kalba ir po vieną vokiečių bei rusų kalbomis.

„1918 m. vasario 16 d.  popietę Vilniuje, Štralio namuose, greičiausiai buvo pasirašyti penki originalai, turintys vienodą juridinę reikšmę. Kaip matome, du rasti Berlyne, rašyti ranka. Tikėtina, kad likusieji taip pat buvo rašyti ranka“, – kalbėjo A. Kasparavičius.

Jis įsitikinęs, kad vokiškąjį ir vieną lietuviškąjį nutarimo originalus į Kauną iš Vilniaus nuvežė signataras Jurgis Šaulys ir įteikė tuometiniams Vokietijos diplomatams, rezidavusiems Lietuvoje.

Tai kurgi kiti trys Vasario 16-osios nutarimo originalai?

Pačiame nutarime minimi du adresatai – Vokietija ir Rusija. Vadinasi, neabejojo A. Kasparavičius, nutarimo originalai rusų ir lietuvių kalbomis buvo perduoti ir tuometinės Rusijos vyriausybei. Ir dar vienas originalas lietuvių kalba turėjo likti Vilniuje.

„Greičiausiai tas, apie kurį savo dienoraštyje kalba Petras Klimas. Šis originalas buvo patikėtas Vasario 16-ąją Lietuvos tarybai pirmininkavusiam Jonui Basanavičiui. Vėliau šis originalas atsidūrė (jeigu atsidūrė) Respublikos prezidento kanceliarijoje Kaune“, – istorinius įvykius dėliojo A. Kasparavičius.

Kiek dokumento originalų galėtų būti Rusijoje?

A. Kasparavičius laiko įtikinama versija, kad Rusijos archyvuose galėtų būti trys Vasario 16-osios nutarimo originalai – du įteikė patys lietuviai ir vieną iš Kauno kartu su prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos archyvais išsivežė SSRS okupacinės valdžios atstovai 1940 m. rugsėjį.

1956 m., Nikitos Chruščiovo „atšilimo“ laikmečiu, iš Maskvos į Vilnių buvo pargabenta dalis Lietuvos archyvų. Gal tarp tų dokumentų yra neaptiktas ir Vasario 16-osios nutarimas?

„Viskas patikrinta skersai išilgai. Tarp iš Maskvos parvežtų prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos archyvų dokumentų nėra ne tik Vasario 16-osios nutarimo, bet ir Lietuvai svarbių tarptautinių susitarimų su užsienio valstybėmis originalų. Greičiausiai jie likę Rusijoje“.

Ar vyksta paieškos Rusijoje?

Praėjusių metų pabaigoje A. Kasparavičius su kolegomis istorikais lankėsi Maskvoje, kur bendravo su tenykščiais istorikais ir kitais mokslininkais.

Po šio vizito Lietuvos istorijos institutas kreipėsi į Rusijos Federacijos užsienio politikos archyvą, iš kurio neseniai buvo gautas atsakymas, esą jis Vasario 16-osios nutarimu ir kitais Lietuvai svarbiais dokumentais nedisponuoja.

„Bet nebuvo pasakyta, kad tų dokumentų nėra arba jie nerasti. Žodis „nedisponuoja“ galbūt reiškia, kad ne nuo archyvo valios priklauso, kaip su tais dokumentais pasielgti?“ – svarstė A. Kasparavičius.

Ieškoti nutarimo neturėjo galimybių

Rusijos archyvuose, rašydamas disertaciją, susijusią su Vasario 16-osios nutarimu,  prezidento Boriso Jelcino valdymo metais yra dirbęs istorikas ir politologas Raimundas Lopata. Tačiau ieškoti būtent šio dokumento jam tuo metu nebuvę galimybių.

„Tada, ko gero, buvau pirmasis dirbęs Rusijos užsienio politikos archyve. Į jį patekti pavyko ne tik dėl palankios B. Jelcino politikos Lietuvos atžvilgiu. Tekdavo prisiminti ir senas lietuvių kelionių į Maskvą tradicijas... Deja, ieškoti Vasario 16-osios nutarimo neturėjau galimybių.

Tikėtina, kad jis vis dėlto yra kuriame nors iš Rusijos archyvų, nors Rusija prieš 1917 m. ir Rusija 1918 m. buvo visiškai skirtingos valstybės. Neatmestina galimybė, kad ir jos archyvuose iki šiol yra tam tikros sumaišties“, – svarstydamas apie galimybes ieškoti Lietuvai svarbaus dokumento Maskvoje, kalbėjo R. Lopata.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...