captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Juščenka: Europai trūksta politinės lyderystės

Buvęs Ukrainos prezidentas, vienas iš Oranžinės revoliucijos lyderių Viktoras Juščenka lankėsi Kauno Vytauto Didžiojo universiteto organizuotame „Baltijos-Juodosios jūros forume“. Jame aptartos regionui kylančios vis didesnės grėsmės ir dialogo paieškos būtinybė.
E. Ovčarenko (15min.lt) nuotr.
E. Ovčarenko (15min.lt) nuotr.

Specialiame interviu 15min buvęs Ukrainos lyderis teigė, kad šalis vis dar taip pat ryžtingai siekia įgyvendinti politinį kursą, kurio gairės buvo nubrėžtos dar per Oranžinę revoliuciją.

V. Juščenkos teigimu, Rusijos feodalinė politika kelia grėsmę visam regionui ir žemynui. Tiesa, Europoje neatsiranda politinių lyderių, kurie gebėtų suvienyti ir pateikti sprendimą. Europiečių dėmesį šiuo metu užima jų vidinių problemų sprendimas, nematant, kad kyla pavojus viso žemyno saugumui ir vienybei.

– Kaip manote, ar Ukrainos pastangas eiti demokratijos keliu – Oranžinę revoliuciją ir Maidaną – galima vadinti sėkmės istorijomis?

– Prieš Oranžinę revoliuciją buvo viena užduotis. Arba mes privalome pasirinkti europietišką kelią, o mes visada buvome europietiška valstybė, arba mes vėl patenkame į Maskvos politikos įtaką, esame Rusijos interesų zonoje. Mano politika buvo kuriama pagal trijų paralelinių užduočių įgyvendinimą. Pirma, suvienyti 45 milijonų gyventojų valstybę, kad taptume savo viduje integruota tauta. Antra, demokratizacija. O trečia, Europos integracija.

Štai tos trys užduotys buvo ir Oranžinės revoliucijos pagrindas. Manėme, kad tai paskutinė kova už tai, ar liksime didžiausia Rusijos kolonija, ar pasirinksime europietišką politiką. Manau, kad galiausiai mes laimėjome, nes pasirinkome europietiškąjį modelį, suformavome ekonominės politikos modelį, kuris sėkmingiausias per paskutinius dvidešimt penkerius metus, pradėjome žengti demokratijos keliu, atsirado žodžio laisvė. Mes pirmieji palaikėme nepriklausomus žurnalistus ir spaudą, nepaisant aršių rinkimų.

Pradėjome pokalbius su Europos Sąjunga dėl asociacijos sutarties, vizų atsisakymo, laisvesnės prekybos. Tai buvo 2008-ųjų rugpjūčio mėnesį. Tai yra ir dabartinės valdžios pagrindiniai uždaviniai, todėl manau, kad per Oranžinę revoliuciją buvo nustatytas paskutinių dešimties, dvylikos metų šalies kursas. Tikslai, kurių turime pasiekti.

Kai 2013–2014 metais Viktoro Janukovyčiaus valdžia nusprendė grąžinti politiką, kuri derinama su Maskva, tai sukėlė studentų, jaunų žmonių, kurie labiau už visus palaikė europietiškos politikos idėją, nepasitenkinimą. Taip prasidėjo Europos Maidanas. Bet jis jau kilo iš politinio kurso pakeitimo. Tad kaip buvęs prezidentas itin gerai prisimenu 2004 metus, kaip metus, kuriais buvo pradėta formuoti ta naujoji politikos kryptis. Kursas, kuris kaip dogma išliko ir šiandien.

– Ką šios revoliucijos pakeitė Ukrainos tautoje ir ukrainiečių mąstyme?

– Kiekvienas šis susibūrimas sukūrė daugiau ukrainiečių vienybei. Iki tol visą laiką buvo aktualus ukrainietiškumo klausimas, kuris sprendėsi ir kalbos, ir religijos, ir demokratizacijos problemose. Šiandien, manau, mes daug labiau integruoti šalies viduje kaip tauta, nei tai buvo prieš dešimtmetį. Turėčiau pabrėžti, kad Maidano ir ankstesnių protestų mes nevadinome revoliucijomis, tai buvo pasipriešinimas tiems dalykams, kurie mums nepatiko. Man atrodo, kad kiekvienas toks protestas, kiekvienas maidanas, suformavo naujus, kokybiškesnius santykius su elitu, verslu, valdžia apskritai. Tas paskutinis Maidanas parodė, koks tvirtas mūsų pasiryžimas.

Nemanau, kad Europoje yra tiek daug žmonių, kurie, rizikuodami gyvybe, eitų ginti savo idealų. Kai kalbame apie tas europietiškas vertybes, tai neturėtume pamiršti, kad ir Ukraina prisidėjo prie jų formavimo. Prisiminkime rinktus kazokų valdžios atstovus, kazokų valdžią. Ne, mes nenusirašinėjame demokratijos iš europietiškos chrestomatijos ir nenorime būti priedu Europos Sąjungai. Europietiškos vertybės formavo ir mūsų pasaulėžiūrą, tai ir mūsų vertybės. Jos pas mus idealizuojamos, mes pasiryžę kautis, aukoti gyvenimą, kad pasiektume šių tikslų. Todėl manau, kad šių paskutinių revoliucijų, protestų rezultatas yra tautos jėgos pademonstravimas. Tauta pasakė: mes neketiname gyventi tokiomis sąlygomis, kurios mums nepatinka. Tai gali pasakyti tik savo valią turinti tauta, laisva tauta. Aš viską darau ir dariau, kad tokia laisvės meilė, tautos jėga išliktų.

– Kaip savo tapatybės ieškančios Rytų Europos vaizdinį keičia Rusijos politika, jos karinė agresija?

– Mes apie tai nemažai kalbėsime ir šiame Baltijos-Juodosios jūros forume. Labai svarbu suprasti, kas nutiko per paskutinius 22 metus Rytų Europoje. Mes Europoje turime septynis konfliktus. Šeši iš jų – Rytų Europoje. Pradedant Kalnų Karabachu, Pietų Osetija, Abchazija ir baigiant Krymu, Padniestre, Donbasu. Kaip ir užsiminėte, kiekviename iš šių konfliktų agresorius yra Rusija.

Mes turėtume užduoti sau klausimą, kokia yra Rusijos politika ir kokią grėsmę ji kelia ne tik Rytų Europos regionui, bet ir visai Europos politikai. Ir pasaulinei politikai. Mano nuomone, Vladimiro Putino politika yra didžiausias pavojus žemyno politikai. Jei norime šią problemą spręsti, privalome vienytis, sėsti prie apskrito stalo ir surasti geopolitinius instrumentus, kurie padėtų susidoroti su šia problema. Nė viena atskira tauta šios problemos neišspręs – nei Lenkija, nei Ukraina, nei Lietuva, nei Bulgarija. Todėl aš kiekvieną kartą kartoju, kad reikia atkreipti dėmesį į šį pavojaus skambutį.

Rusijos feodalinės agresyvios politikos auka gali tapti bet kuri Europos valstybė. Aš kalbu ne tik apie karinę grėsmę. Grėsmę kelia ne tik ginklai, bet ir kalbos, informacijos iškraipymas, kultūros ekspansija ir daug kitų priemonių, kurios jau palietė nemažai valstybių. Nereikėtų mąstyti, kad jei mes ne Rusijos kaimynai, tai mūsų šios problemos ir neliečia. Manau, kad šiandien globali Europos užduotis yra apibendrinti poziciją dėl to, kas vyksta Rytų Europoje. Tas bandymas destabilizuoti du trečdalius regiono yra pavojingas ne tik geografiniais, bet ir viso žemyno saugumo pasikeitimais.

Man nerimą kelia dabartinė situacija, nes, visų pirma, saugumo situacija itin pablogėjo, o grėsmių padaugėjo. Antra, Europai trūksta politinės lyderystės. Nesu tikras, kad Europos politikai adekvačiai reaguoja į tuos pasikeitimus, kurie vyksta Rytų Europoje.

– Nematote pavojaus, kad pati Europa išsikvepia ir ima nebetikėti demokratija, tomis bendromis vertybėmis taip stipriai, kaip tai buvo po Berlyno sienos griūties?

– Man baisoka dėl to, kad aš jau kurį laiką nematau Europos solidarumo klausimuose, kurie liečia kovą už laisvę ir demokratiją. Labai dažnai atrodo, kad paprastiems europiečiams nerūpi, kas nutiks Rytų Europoje, tai yra už dviejų žingsnių nuo Briuselio. Ši rytų europiečių kova už demokratiją ir laisvę nėra tik jų reikalas. Ji taip pat turėtų rūpėti ir kokiam portugalui ar ispanui. Žinote, čia kaip fizikoje – jei nubrėži apskritimą iš vieno taško, tai jis sudaro tris šimtus šešiasdešimt laipsnių, kai iš dviejų – tai jums jau lieka tik šimtas aštuoniasdešimt laipsnių, iš trijų – tik šimtas dvidešimt laipsnių. Kitaip sakant, paprastam europiečiui menkai rūpi pačios Europos demokratija ir laisvė.

Aš kalbu iš Ukrainos, šalies, kuri 73 metus praleido Sovietų Sąjungoje ir 350 metų neturėjo savo valstybės, pozicijos, šalies, kuri veda nuoširdžią kovą už demokratijos plėtrą ir laisvę… Mes kartais nejaučiame tos partnerystės. Partnerystės trūksta gal ir todėl, kad pačioje Europoje dabar vyksta sudėtingų klausimų sprendimas, gal todėl, kad ir pačioje Europoje nėra Churchillio ar generolo de Gaulle`io, kurie imtųsi iniciatyvos. Reikia tikėtis, kad tai pasikeis.

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...