captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Skvernelis: legaliose gamyklose gaminamas neapskaitomas alkoholis realizuojamas per barus

Žinant, kiek premjerų, jų kanclerių ir idėjų vyriausybės kanceliarijos darbuotojams teko pamatyti ir išklausyti, galima manyti, kad pakęsti šios kanclerės darbo metodų ir stiliaus tikrai turėjo tapti neįmanoma, todėl ir kilo toks sukilimas. Kad ateityje butų užtikrintas sklandus kanceliarijos darbas, premjerui reikės konfliktą išspręsti. Klausimas – stoti į vieną ar kitą pusę, o gal net ką nors aukoti. Pokalbis su premjeru Sauliumi Skverneliu – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Jie, tiesą pasakius, sieja labai dideles viltis su jumis, tie darbuotojai. Sako, kad jūs pažadėjote susitikti, išsiaiškinti. Kas jūsų prioritetas bus - kanclerė ar darbuotojai?

– Mano prioritetas – sėkmingas vyriausybės ir kanceliarijos darbas. Toliau – šitą darbą turi dirbti kompetentingi žmonės, ir trečias dalykas – tie žmonės, kurie dirba šitą atsakingą, sudėtingą darbą, jie turi turėti gerą psichologinį mikroklimatą. Jeigu taip bus neįmanoma padaryti, tai mes jokių darbų negalėsime padaryti, jeigu jie jausis nekomfortabiliai, psichologiškai neatsparūs arba bus sugniuždyti.

– Tai panašu, kad dabar taip ir yra.

– Yra vadovai, kurie turi susidoroti su šituo iššūkiu. Tai yra jų kompetencija.

– Tai jūs dar lauksite, kol vadovas dorosis?

– Aš pasyviai nelaukiu. Aš tikrai intervenuoju, su darbuotojais ir bendrauju, ir susitinku. Galbūt ir mano per mažai dėmesio skirta buvo tam darbuotojui, dirbančiam trečiame ar ketvirtame aukšte.

– Nesaldus tas jūsų darbas, premjere, galiu pasakyti. O jūs, beje, kavą ar arbatą saldinate?

– Kaip bebūtų keista, aš ir kavą geriu, ir saldinu.

– Ir saldinate... Vyriausybės plane yra Sveikatos ministerijos ketinimas iki kitų metų pabaigos pateikti cukraus vartojimo vertinimą ir taikyti mokestines priemones, t. y. produktai, kuriuose yra cukraus, gali pabrangti. Tai dabar žmonėms ir taip nesaldu, kaip ir jums pačiam, tai atimkite dar ir cukrų iš žmonių, pabranginkite. Ar čia tikrai verta vyriausybei tuo užsiimti?

– Tikrai aš nesu linkęs mokestinėmis vien tik formomis skatinti sveikesnį gyvenimo būdą. Yra eilė priemonių. Tai nėra vienintelė priemonė, kad tik su mokesčiais arba mokesčių didinimu galime tą reguliuoti. Pirmiausia, mes turime susitvarkyti su dabartine esama mokestine baze ir tada galbūt kalbėti apie būtinumą ir reikalingumą kažkokių papildomų mokesčių.

– Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos, kuriose daug draudimų įdėta, turėtų būti priimtos iki šių metų IV-ojo ketvirčio. Visuomenės nepakantumo nelegaliam alkoholiui didinimas yra iki kitų metų IV-ojo ketvirčio. Tai ar jums neatrodo, kad atvirkščiai turėtų būti – pirma, nepakantumas nelegaliam, o tada jau darom draudimus pas save.

– Aš pasakiau, jeigu mes įvedinėjame tam tikrus ribojimus, turi būti aiškiai išmatuojamas rezultatas, ko mes siekiame. Turime pasiekti alkoholio prieinamumo mažėjimą, vartojimo mažėjimą, ligų, kurias sukelia alkoholis, mažėjimą. Ir, jeigu tos visos mūsų priemonės, nuoseklios, manau, nerevoliucinės, bet reikalingos, neduoda rezultato, tada – taip, ta kraštutinė priemonė. Bet mes nekalbėkime apie kraštutines priemones.

BNS nuotr.

– Tai nepakantumo didinimas nelegaliam alkoholiui – čia kraštutinė priemonė?

– Aš manau, kad kraštutinė priemonė yra specializuotų parduotuvių tinklo įvedimas arba monopolizavimas ir drastiškas, kuris galėtų būti numatytas per 4 metus, akcizų pakėlimas. Dėl nelegalaus alkoholio, tai yra ir teisėsaugos institucijų, pirmiausia, darbas, ir pačių mūsų pilietiškumo ugdymas, nes nelegalus „taškas“ turi daug siekiančių pasekmių. Čia reikia dirbti tiesiog su visuomenės nuomone, su pilietiškumo ugdymu, kad atsirastų mechanizmas, ir galbūt skatinantis mechanizmas pranešti (ir apsaugoti tuos pranešėjus) apie tokių „taškų“, tokių prekybos vietų atsiradimą. Čia yra ir mūsų sienos apsaugos reikalai. Galiausiai, yra segmentas, apie kurį mes nedaug kalbėjome. Pasirodo, ir legaliose, oficialiose gamyklose yra gaminamas alkoholio kiekis, kuris nėra apskaitomas, bet jis realizuojamas per legalius barus, ir tokiu būdu taip pat slepiami ir mokesčiai, skatinama šešėlinė ekonomika. Bet be visuomenės pagalbos, nuomonės pasikeitimo nieko nebus.

– Vaistų politikos gairės. Programoje jos yra skatinančios racionalų vaistų vartojimą. Tuo metu Sveikatos ministerija rengia farmacijos įstatymo pataisas, pagal kurį ne tik vaistinėse nereceptiniai vaistai galėtų būti pardavinėjami. Tai koks čia tada racionalus – atėjai ir nors saujomis pirk?

– Jeigu jūs turite tikslą nusipirkti 5 pakuotes vaistų nereceptinių, jūs tą padarysite. Tik klausimas, kokiu būdu tai padarysite – ar vaistinėje su milžiniškais viršpelniais, ir duosite pelną neaišku kam, ar parduotuvėje. Parduotuvėje, sakykime, atsiradimas - tai tam tikros rinkos demonopolizavimas. Kalbame apie konkurencijos įvedimą ir kainų mažinimą. Tai yra viena iš priemonių. Tą mes matome ir ne vienoje ir ne dviejose Vakarų Europos valstybėse. Mūsų bendrapiliečiai, labai sėkmingai važiuodami į tą pačią Lenkiją pirktis pigesnių maisto produktų, lygiai tą patį padaro – prie produktų nusiperka tuos žinomus vaistus, kuriuos jau eilę metų vartoja Lietuva. Tik ten nusiperka 30–50 procentų pigiau.

– Dar vienas dalykas – iki šių metų III-iojo ketvirčio vyriausybė yra įsipareigojusi pasiekti nacionalinį susitarimą dėl darbo užmokesčio kėlimo. Kas jį turėtų pasirašyti? 

– Aš manau, tai turėtų apimti verslą, kaip pagrindinį darbdavį, politikus, kaip sprendimo priėmėjus, kurie gali daryti įtaką verslo sąlygoms, investicinei aplinkai, darbo jėgos apmokėjimo mažinimui, darbo vietų kūrimui. Ir trečia pusė - svarbiausi socialiniai partneriai - darbuotojų atstovai. Tai yra daugiau socialinis įsipareigojimas. Jis parodytų vien visų mūsų valią - tiek politikų, tiek verslo atstovų, tiek profesinių sąjungų, ar mes mokame tartis, ar mes tikrai matome tą patį strateginį tikslą.

– Kaip tas susitarimas konkrečiai turėtų atrodyti? Ten būtų įsipareigojimas kiekvienais metais kelti kažkiek, kas mėnesį, ar kaip?

– Aš manau, kad mes galėtume susieti su tam tikrais darbais ar kriterijais. Aš, kaip darbdavys, sakykime, įsipareigoju, kad, esant tam tikroms sąlygoms, galėčiau pakelti ar gebėčiau pakelti atlyginimą savo sektoriuje 5 ar 7 procentais.

– O tas sąlygas užtikrinti turi politikai, vyriausybė?

– Be abejo, nes mes negalime pasakyti, kad jūs tik pakelkite.

– Europos Komisija skatina Lietuvą užsiimti investicijomis kaip galima greičiau, šią savaitę jūs pats esate apie tai kalbėjęs, bet kai prisimename „Hanner“ įvykį, tai, atrodo, su tomis investicijomis visai prastai. Kaip tik tokiais įvykiais ir yra atbaidomas užsienio investuotojas. 

– Yra dvi medalio pusės. Pirma, kas yra padaryta su šituo konkrečiu objektu, tai yra pats blogiausias pavyzdys, kai, nesant galutiniam sprendimui, yra tai iškeliama į viešumą, pradedama blaškytis dėl argumentų, dėl sąlygų, dėl motyvų, kodėl taip padaryta. Ir tai tikrai yra pati blogiausia žinia tiek mūsų verslui, kad gali būti pokyčiai, kai aš jau įpusėjau projektą, keičiasi sąlygos. Lygiai taip pat mus stebi tie žmonės, pas kuriuos mes važinėjame, kuriuos mes kviečiame, vyriausybėje dirba ambasadoriai, dirba komandos, ministerijos, sakydami, kad čia yra pati geriausia vieta investuoti. Tai yra vienas minusas, pats didžiausias.

„Hanner“ vadovas Arvydas Avulis.

Antras, valstybės žemė negali būti niekam padovanota arba padovanota labai simboliškai. Jeigu nusipirkome pastatėlį labai menką, po to suformavome prie to nugriauto pastatėlio didžiulį žemės sklypą, pakeitėme jo paskirtį ir statome gyvenamuosius namus, juos pardavinėjame, turime pakankamai solidų pelną. Dar tose statybos įmonėse dirba ne mūsų piliečiai, ir mokesčiai arba pinigai iškeliauja iš Lietuvos. Ir valstybės žemė yra atiduota. Tai yra blogai. Dėl to mes turime surasti sprendimą. Negali būti jokio atgalinio poveikio tiems sprendimams, kurie buvo priimti.

Kitą savaitę yra numatytas pačio aukščiausio lygio institucijų ir suinteresuotų atstovų susitikimas, kur mes turėtume labai aiškiai priimti sprendimus, kur tas brūkšnys uždėtas, ir nuo kada mes žiūrime į procesą kitaip, ir ką darome su tais žmonėmis, kurie jau pradėjo įgyvendinti savo projektus pagal kažkokias buvusias, ir jeigu leidimai išduoti, vadinasi, teisėtas taisykles. Jeigu kažkas kažką pažeidė iš valdininkų, tai mes ir klauskime jų pirmiausia, o ne žlugdykime investicijas ir pasitikėjimą mūsų valstybe. Tai yra pats blogiausias signalas, kuris išėjo šitoje istorijoje.

– Paskutinis klausimas. Pavardžių rašymas lotyniškais rašmenimis. Tai yra problema, ir, kiek žinau, pavasario sesijoje ji ateina į Seimą. Tai yra ir santykių su Lenkija klausimas, o santykiams su Lenkija programos plane atskiras skirsnis skirtas.

– Mes šitame etape turime padaryti labai aiškų vieną dalyką – apsispręsti, kad nebūtų taip, kaip buvo padaryta, manau, pats blogiausias dalykas, kalbant apie santykius su Lenkija. Prižadėta dabar jau, deja, žuvusiam Lenkijos prezidentui, kad šitas klausimas bus išspręstas konkrečią dieną plenariniame posėdyje. Atvykus prezidentui, duodamas kitoks signalas ir tas klausimas neišspręstas. Po dviejų dienų tos valstybės vadovas žūsta. Ir ta dėmė, kuri tuomet yra uždėta, yra ne ta – išsprendėme ar neišsprendėme. Mes – apgavome. Tai šiandien, eidami į plenarinį posėdį su šituo klausimu, mes turime aiškiai atsakyti, ar mes turime politinės valios priimti sprendimą? Tada ir padarom. Arba tiesiog šituo klausimu pasakome, kad šiandien – ne, mes nesame dar subrendę tokiems pokyčiams. Aš nemanau, kad šitos trys raidės sugriaus mūsų lietuvių kalbą arba grasins iš esmės mūsų tapatybės išlikimui.

– Vyriausybė teiks tokią išvadą Seimui?

– Jeigu bus reikalinga, vyriausybė teiks tokią išvadą Seimui.

– Premjere, aš dar daug ko norėčiau klausti, bet suprantu, kad ir jūsų laikas ribotas, ir mūsų laidos taip pat. Labai ačiū, kad radote laiko atvažiuoti ir ačiū, kad atsakėte į klausimus.

– Ačiū, kad pakvietėte.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...