captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vieno produkto dieta – labiau veiksminga ar žalinga?

Nuolat tenka girdėti, kad mityba turi būti įvairi. O jei kasdien tektų valgyti vieną ir tą patį produktą – kas tai turėtų būti, kad išgyventume, domisi BBC maisto ir mokslo naujienų apžvalgininkė Veronique Greenwood.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Pavyzdžiui, žmogus negali gyventi misdamas vien duona – jau vien dėl to, kad maždaug po mėnesio pajustų pirmuosius skorbuto simptomus.

Netinkama mityba gali baigtis mirtimi

Geriausiomis laikomos dietos mitybos požiūriu yra labai turtingos. Jų laikydamasis, žmogus gauna visas reikalingas medžiagas nuo vitamino C iki geležies ir linolo rūgšties. Net ir trumpalaikės dietos, kurių laikantis galima vartoti tik tam tikrus produktus arba kokių nors produktų reikia visiškai atsisakyti, maistingumo požiūriu dažniausiai yra pakankamai turtingos. Vis dėlto, jei tektų maitintis tik vienos rūšies maistu, ar galima būtų tikėtis, kad pasirinkę vieną, o ne kitą produktą, mistume visavertiškiau? Ar įmanoma valgant vien bulves, vien bananus arba vien avokadus gauti visas organizmui reikalingas maisto medžiagas?

Aišku viena – į galimų produktų sąrašą tikrai nepatektų mėsa ir daugelis vaisių bei daržovių. Mėsoje nėra nei maistinių skaidulų, nei pagrindinių vitaminų ir kitų mums reikalingų medžiagų. Vaisiuose ir daržovėse vitaminų yra, bet juose esančių riebalų ir baltymų mums nepakaktų, net jei vaisius ir daržoves valgytume milžiniškais kiekiais. Iš tiesų kūnui nebūtina gauti tiek daug, kaip mums atrodo, bet, sąmoningai atsisakydami tam tikrų maisto medžiagų, rizikuotume.

Arkties tyrinėtojas Vilhjalmuras Stefanssonas yra aprašęs anuomet Šiaurės Kanadoje dažną reiškinį – išbadėjimą dėl netinkamos mitybos. Jis pastebėjo, kad žmonės, pradėję misti praktiškai vien liesa mėsa, kaip antai triušiena, po savaitės ima viduriuoti, skųstis galvos skausmais, nuovargiu ir išsiblaškymu. Kad išvengtų mirties dėl netinkamos mitybos, šiais negalavimais besiskundžiantys žmonės turėtų papildomai vartoti riebalų, rašo V. Stefanssonas.

Amerikiečių rašytojas, keliautojas ir alpinistas Jonas Krakaueris savo knygoje „Į laukinį pasaulį“ (angl. Into the Wild) kaip pirminę liūdnos lemties nutrūktgalvio Chriso McCandlesso mirties priežastį įvardija būtent išbadėjimą dėl netinkamos mitybos. Manoma, kad, beveik visas kalorijas gaunant iš baltymų ir beveik jokių – iš riebalų ar angliavandenių, kepenys gali nebepajėgti apdoroti baltymų.

Bulvių atsisakyti nepataria

Vis dėlto, Glazgo Kaledonijos universiteto dietologijos specialistės Jennie Jackson teigimu, nors mėsą ir daugumą daržovių iš savo raciono galėtume pašalinti, bulvių atsisakyti nereikėtų. Pernai ji yra rašiusi apie vieną australą, Andrew Taylorą, kuris, siekdamas numesti svorio ir išsiugdyti sveikesnės mitybos įpročius, ištisus metus valgė vien bulves.

Specialistės teigimu, bulvės ypatingos tuo, kad, kaip krakmolingas produktas, jos turi neįprastai daug baltymų ir aminorūgščių. Tačiau ji pažymi, kad tokių apimčių žmogui, kaip A. Tayloras, net ir 3 kilogramai bulvių per dieną sudarytų tik maždaug du trečdalius rekomenduojamos šių maisto medžiagų normos.

Riebalų bulvėse taip pat per mažai. Ir nors A. Tayloras valgė ne tik mums įprastas, bet ir vadinamąsias saldžiąsias bulves (batatus), su kuriomis gaudavo vitaminų A ir E, geležies ir kalcio, J. Jackson teigimu, jo mityba nebuvo visavertė – jam turėjo trūkti vitamino B, kalcio ir kitų mineralų. Vis dėlto po metų A. Tayloras tebebuvo gyvas ir sveikas. Tik gerokai lieknesnis.

Kalbant apie įvairias dietas, bulvės minimos labai dažnai. Prieš keletą metų Čikagoje leidžiamo savaitraščio „The Chicago Reader“ patarimų skaitytojams skiltyje vienas žmogus domėjosi, ar tiesa, kad organizmui iš esmės pakaktų tik bulvių ir pieno. Į šį jo klausimą buvo atsakyta, kad prieš didįjį Airijos badą žmonės šioje šalyje mito beveik vien tik bulvėmis. Tuomečiai laikraščio darbuotojai teigė gerokai padirbėję ir išsiaiškinę, kad valgydamas bulves su pienu žmogus gautų kone viską, ko reikia, išskyrus mikroelementą molibdeną. Tačiau šiam trūkumui kompensuoti esą pakaktų kartais užkąsti avižinių dribsnių.

 „O, tai juk mūsų dieta, – išgirdusi šias mintis juokiasi J. Jackson. – Tai škotiška dieta, žinoma jau šimtą metų. Viskas teisingai – bulvės, pienas ir avižos. Ir dar truputis kopūsto.“

Sotus, kai matai tą patį, alkanas, kai matai ką nauja

Be maistingumo aspekto yra ir kitų dalykų, dėl kurių nepatartina dietos susiaurinti iki vieno produkto. Kiekviename iš mūsų veikia mechanizmas, skatinantis mus vengti patekti į tokią padėtį (veikiausiai todėl, kad tai mitybos požiūriu mums būtų nepriimtina). Šis mechanizmas mumyse sukelia vadinamąjį sensorinį sotumą: kuo daugiau valgome vieno ir to paties produkto, tuo mažiau jo norime. „Aš tai vadinu deserto taisykle, – sako J. Jackson. – Kartais išeiname kur nors pavalgyti ir tiek prisivalgome, kad, atrodo, daugiau nebetilptų nei kąsnis. Bet vos tik pasiūloma deserto, vietos skrandyje iškart atsiranda.“ Kyla pavojus, kad, ilgą laiką kasdien valgydami tą patį, galų gale nebeįstengtume to produkto suvalgyti tiek, kad organizmui pakaktų (kas norėtų 3 kilogramų avokadų per dieną?).

Tvirtinimai, esą, jei organizmas būtų aprūpinamas visais reikalingais vitaminais, mineralais ir pakankamu kiekiu kalorijų, laikytis vieno produkto dietos turėtų būti įmanoma nepatiriant jokio neigiamo poveikio, taip pat yra nepagrįsti. Suprasti, kodėl taip yra, pasak straipsnio autorės, galbūt būtų lengviau įsigilinus į tai, kaip mes įgijome dabartinį supratimą apie mitybą. XX a. pradžioje mokslininkai nemažai eksperimentavo: iš žiurkių raciono pašalinę tam tikras maisto medžiagas, jie registravo, kada žiurkės sunegaluoja ir kada nustimpa. Tapo aišku, kokių medžiagų badas žiurkėms garantuoja mirtį. Taip, pavyzdžiui, žmonija sužinojo apie vitaminus, rašo V. Greenwood.

Vis dėlto apie įvairaus raciono naudą žmogaus sveikatai neturėtų būti sprendžiama remiantis tokiais supaprastinto turinio eksperimentais, teigia J. Jackson. Be to, juk žmonės – ne žiurkės. Epidemiologinių žmogaus tyrimų duomenimis, sveikesni yra tie, kurie valgo ne poros rūšių, o įvairias daržoves, tačiau kodėl taip yra, tiksliai atsakyti kol kas negalima.

Galbūt atsisakius žalios spalvos daržovių kiltų didesnė grėsmė kada nors susirgti vėžiu. „Iš tiesų mes nežinome, koks kokio maisto poveikis, – sako J. Jackson. – Taigi, nors galime gana aiškiai pasakyti, ko norime iš mikroelementų, vis dėlto, ko konkrečiai mums trūksta, nepasakysime.“

Nusprendę laikytis vieno produkto dietos, ko gero sutaupytume laiko ir patirtume mažiau rūpesčių, tačiau tai būtų tiesus kelias į nuobodulį ir negalavimus.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...