captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuvis Švedijoje išgyveno pragarą: kitų nusiskundimai dabar jam kelia šypseną

Švedija. Falkenbergas. Čia gyvena lietuvis Saulius Šakinis, kuris, kaip pats sako, išgyveno pragarą. Skaudi netektis, nuo nulio pradėtas, žlugęs ir šiaip ne taip atgaivintas verslas. Problemos su alkoholiu ir jų nugalėjimas. Galiausiai – diagnozė: smegenų auglys. 
Stop kadras
Stop kadras

„Po visų tų įvykių, kai kiti pradeda skųstis, kad čia sunku, tai tik juokas ima ir viskas“, – dabar sako lietuvis. 

O viskas prasidėjo dieną, kurią, jei tik galėtų, iš savo gyvenimo Saulius ištrintų. Tai – 2013 metų sausio 15-oji.

Lemtinga diena

„Sausio 15 d. važiavome autostrada E4. Automobilyje buvau aš, mano tėvukas ir dar vienas kolega. [..] Pravažiavus Gelsenburgą, nutolus apie 50 km., buvo rūkas ir plikledis, matomumas – gal 10–20 metrų į priekį“, – pasakojimą pradeda lietuvis.

Kelkraštyje vyrai pastebėjo mojuojantį žmogų. Daug metų vairuotoju dirbęs Sauliaus tėvas signalą išsyk suprato: priekyje laukia kažkas negero. 

„Sustojome ir priekyje pamatėme kažkokias mirksinčias lempas. Ačiū Dievui, sustojome. Sustojome gal kokių 50 metrų nuo priekyje stovinčios kliūties. Ir kadangi mes greitai sureagavome (iš tikrųjų mus išgelbėjo tas signalas, kad pamatėme žmones mojuojant), akimirksniu buvo priimtas sprendimas, kad [reikia] bėgti į kelkraštį ir irgi mojuoti, kitas mašinas perspėti, kad neįvyktų nieko tragiško“, – prisimena Saulius. 

Kai jie bėgo kelkraščio link, Sauliaus tėvas liepė sūnui dar šiek tiek pastumti automobilį, nes priekyje buvo nemažas tarpas. 

„Kai išlipau iš automobilio – viskas – už nugaros jau buvo kamštis praeiti jau nebuvo įmanoma“, – pasakoja jis prisimindamas, kad į jo automobilį atčiuožė vilkikas, o už jo – dar du vilkikai.  

Visgi lietuvis tarp automobilių dar pabandė praeiti. Kadangi avarija buvo įvykusi ant tilto, kuris visas buvo pasidengęs ledu, Saulius suklupo, o pro jį milimetrų atstumu pračiuožė automobilis ir atsitrenkė į kitą automobilį. 

„Tada keturiomis nuropojau iki savo mašinos ir stovėjau. Dar kokią valandą–dvi girdėjau trenksmus, kaip daužosi mašinos, kad dar veiksmas vyksta, kad dar važiuoja į tą spūstį visi“, – pasakoja emigrantas. 

Saulius puolė skambinti. Pirmiausia – tėčiui. Bet telefoną jis buvo palikęs automobilyje. Suradus draugo numerį, irgi pasigirdo telefono skambutis. Saulius išlipo iš mašinos. Dairėsi aplinkui, vaikščiojo tarp susigrūdusių automobilių ir panikos ištiktų žmonių. Galiausiai, persivėręs per tiltą, išvydo vaizdą, kurį iki šiol regi košmaruose. 

„Pamačiau per tiltą persisvėrusį kūną, vilkiko prispaustą prie šoninio borto. Ir nuo tada jau žinojau, kad ten – kažkas iš mano ekipažo“, – prisimena lietuvis. 

Tada emigrantas dar nežinojo, kad jis – istorinio eismo įvykio dalyvis. Kad ant tilto susidūrė apie šimtas automobilių. Masinė avarija greitkelyje netoli Helsinborgo kilo dėl tiršto rūko ir slidaus kelio. Švedijos spauda tuojau pat puolė informuoti apie šalį sukrėtusį įvykį. 

„Iš visų mašinų, kurios atsitrenkdavo, žmonės praktiškai nebeišlipdavo arba sunkiai beišlipdavo, nes būdavo prispausti arba dar blogiau. Kadangi mes atsistojom, tai iš viso šito „bardako“ ( žiniasklaida rašė, kad apie 150 mašinų susidūrė) vieninteliai stovėjome viduryje to viso eismo įvykio ir į nieką neatsitrenkę. Visos kitos mašinos mažiau ar daugiau kliudė viena kitą“, – pasakoja Saulius. 

Dingo 2 žmonės ir lauki, kuris pasirodys. Žinai, kad vienas tikrai bus – nuojauta taip kuždėjo. Ir pamatai savo draugą. Džiaugtis ar liūdėti tuo momentu? Draugas gyvas, bet tėvo nėra.

Saulius

Nežinodamas, ar gyvi jo tėvas ir draugas, spaudžiant keliolikos laipsnių šalčiui, lietuvis emigrantas blaškėsi po greitkelį, ieškodamas bet kokių savo artimųjų gyvybės ženklų. Kai suvažiavo gelbėjimo tarnybos ir prasidėjo įstrigusių žmonių evakuacija, artėjo pati baisiausia Sauliaus gyvenimo akimirka. 

Sunkiausia – pranešti mamai

Saulius buvo gaisrininkų perkeltas į kitą tiltą, bet pareigūnams jis nepakluso ir vėl nuėjo į avarijos vietą ieškoti savų. 

„Pats žiauriausias momentas buvo kai pamačiau savo draugą pareinantį vieną. [...] Dingo 2 žmonės ir lauki, kuris pasirodys. Žinai, kad vienas tikrai bus – nuojauta taip kuždėjo. Ir pamatai savo draugą. Džiaugtis ar liūdėti tuo momentu? Draugas gyvas, bet tėvo nėra“ – sumišęs kalba Saulius. 

Saulius brovėsi per pareigūnus, kad dar galėtų ką nors sužinoti, tačiau buvo sulaikytas. Nieko kito neliko – tik laukti. Automobilyje šoko ištikti vyrai praleido apie penkias valandas. Jie griežtai atsisakė apleisti įvykio vietą, kol nesužinos Sauliaus tėvo likimo. Prognozės buvo liūdnos. 

„Penkias valandas pralaukėme ir jau tada mane pasikvietė, kad atpažinčiau kūną. Po atpažinimo vežė į viešbutį, bet aš atsisakiau – atvažiavo žmona ir pasiėmė. Po to, kai atpažinau kūną, iš tikrųjų pats sunkiausias dalykas buvo paskambinti mamai“, – pabrėžia lietuvis.

Vėliau žinios pasiekė ir Lietuvą. „Švedijoje žuvo 52-ejų lietuvis vairuotojas“, – skelbė naujienų portalai. Lietuva buvo informuota tik apie faktą. Niekas nežinojo, ką tuo metu išgyveno aukos sūnus, pasmerktas nežiniai viduryje metalo laužu virtusio greitkelio. 

Kalbėdamas Saulius graudinasi. Atrodo žvėriška neteisybė: žmogus, kuris išlipo iš mašinos tam, kad užkirstų kelią nelaimei, tapo auka. Vėliau Švedijos spaudoje jis buvo pavadintas didvyriu, žuvusiu už kitų saugumą. 

Saulius lig šiol dėkingas visiems, kas palaikė. Tiems, kas prisidėjo prie tėčio kūno gabenimo į Lietuvą ir ypač – savo žmonai, anot pašnekovo, jei ne ji, gal viskas būtų baigęsi ir dar blogiau. Sauliaus tėtis atgulė Plungės kapinėse. Skaudu ir neteisinga. Nelaimė sukrėtė visą šeimą, o Sauliaus gyvenimas tarytum skilo į dvi dalis: prieš avariją ir po jos. 

Savo verslą pradėjo po kelių mėnesių

O Sauliaus istorija emigracijoje prasidėjo, kai prieš septynerius metus jis atvyko į Švediją. Tada tikslas buvo  pradėti verslą. 

Laidos stop kadras

„Lietuvoje uždirbau neblogai, tikrai nesiskundžiau. Paprasčiausiai visi pinigai „prasigyvendavo“ taip, kad atsidėti kažką, susitaupyti kažką, naujesnį daiktą nusipirkti nebuvo iš ko“, – prisimena lietuvis. 

Tuo metu statybos darbais jis užsiėmė Lietuvoje. Manė Skandinavijoje įgauti naujos patirties ir daugiau uždirbti. Emigrantu savęs nevadino. Iš pradžių buvo samdomas, o kai pradėjo verslą, darbus, kaip ir dabar, dalino tarp Švedijos ir Lietuvos. 

Iš darbo, nuo kurio jis pradėjo, Saulius išėjo jau po dviejų mėnesių. Tada jis rado žmogų, kuris norėjo, kad būtent lietuvis vadovautų jo namo statybai. 

„Atsivežiau porą žmonių ir pabandėme. Viską legalizavome, atsidarėme įmones. Na, galima sakyti, jau po dviejų mėnesių mačiau, kad čia perspektyvos tikrai yra nemažos“, – pasakoja emigrantas.

Pasak jo, iš pradžių neplanuota likti svečioje šalyje ilgiau. Tai įvyko nejučiomis, pastebėjus, kad per porą mėnesių pavyksta sutaupyti pinigų ir juos galima investuoti į naujus įrankius ar geresnes patalpas. 

Taigi Saulius daug dirbo, o laisvalaikiu su drauge dairėsi po Švediją, keliavo, stengėsi užmegzti kuo daugiau pažinčių. Pašnekovas prisimena, kad tada, prieš septynerius metus, jautėsi labai laimingas, kad viskas gerai sekasi. Užsakymų statyboms tik daugėja, santykiai su drauge – puikūs, pinigų netrūksta – ko daugiau norėti?

Saulius net neabejojo: viskas tik gerės, pinigų ir darbo daugės. Deja, klydo. Po to, kai avarijoje žuvo tėvas, verslą teko pastatyti iš naujo. Kaip ir savo sveikatą bei psichologinę būklę. Prireikė daug laiko, kad tiek daug išgyvenęs Saulius galėtų vėl tvirtai stovėti ant kojų. 

Griuvo ir verslas, ir sveikata

2013-ųjų žiemą Sauliaus tėvas atvyko pasižiūrėti, kaip Švedijoje laikosi ką tik verslą pradėjęs sūnus. 

„Tuo momentu jau buvome įkūrę įmonę, norėjo savo akimis įsitikinti, viską apžiūrėti. Gal didžiavosi kažkiek, nežinau, dabar tai jau paslaptis“, – apie tėvo atvykimą kalba lietuvis. 

Pasak jo, po tėvo laidotuvių norėjosi kuo greičiau vėl pasinerti į darbus: „Dirbom toliau, darbas iš tikrųjų padėdavo pabėgti nuo tu minčių, nes, žinote, pastoviai buvo tas klausimas – kas kaltas, kodėl taip įvyko.“

Nuo tėvo laidotuvių praėjus keliems mėnesiams, Saulius suprato – jo verslas griūna. Ir nežinia, ar bepavyks ką nors padaryti. 

„Buvom užaugę iki daug žmonių, vienu momentu vykdėme labai daug statybos objektų, daug darbų vienai įmonei. [...] Ten buvo schema sugalvota: iš pradžių jie apmokėjo vieną, kitą sąskaitą-faktūrą, [...] o po to – „na palaukit, palaukit, va čia vėluoja“. Taip laukėme, laukėme ir nesulaukėme“, – aiškina verslininkas. 

Darbo duoti Saulius nebegalėjo, o skolos darbuotojams liko tūkstantinės: „Na, žinote, man tai kas, bet tie darbininkai, kurie pas mane dirbo, – jiems nepaaiškinsi tokios situacijos – „nepykit vyrai, negausit pinigų.“

Vyras nebijo pripažinti: kaltas buvo tik jis pats. Po to daug laiko jis praleido analizuodamas savo problemas, ir suprato, kad viskas prasidėjo nuo jo paties aplaidumo. Jis per retai lankydavosi objektuose, problemas sprendė sėdėdamas namuose ir kalbėdamas telefonu – jautėsi auka ir tuo prisidengdamas nesiėmė aktyvių veiksmų. 

Ir negana to – dar viena nelaimė. Žmona pastebėjo, kad naktimis Saulių purto traukuliai. Vėliau epilepsijos priepuolis jauną vyrą ištiko šalia esant draugui. Gydytojai atliko tyrimus, diagnozė išgąsdino: smegenų auglys. Galbūt piktybinis. 

„Po tokių įvykių, po tokių išgyvenimų būdavo, kad savaitgalį išgeri ir išgėrus emocijos liejasi per kraštus. Išgėrusiam žmogui emocijos daug labiau skverbiasi „į šonus“. O man visa tai išsivystė, kiek aš įtariu, nuo emocinio šoko, nuo nervų sistemos nualinimo. [...] Tuo momentu nusprendžiau, kad tai toliau neveda ir visiškai pakeičiau gyvenimo tą būdą“, – pasakoja vyras.

Saulius visiškai atsisakė alkoholio, pradėjo sveikiau maitintis. O kai neliko žalingų įpročių, atsirado naujos veiklos – aktyvus poilsis, kelionės, kopimas į kalnus. Emigrantas reguliariai tikrinasi – liga neprogresuoja. 

Vienas žmogus išėjo, kitas atėjo

Tačiau pamažu viskas pradėjo gerėti. 31-erių metų vyras sako sukaupęs visas jėgas ir pradėjęs gyvenimą iš naujo. Dar prieš tėvo mirtį jis su drauge jau buvo suplanavęs vestuves. Atsiklausęs artimųjų leidimo, pagaliau vedė savo mylimą moterį.

„Vestuvėms skolinausi, nes tuo momentu tikrai dar skolose buvom. Liežuviai dar pikčiau plakė. Bet po tai vis tiek – tvirtas žingsnis į priekį ir tikėjimas šviesesniu rytojumi. Tikrai tiesiog reikia susiimti, paimti save į rankas ir pagalvoti, pamąstyti, ar eisi tuo pačiu keliu, kuris niekur neveda, ar slidžiais laiptais į viršų“, – pabrėžia Saulius. 

40 tūkst. litų – tiek buvo skolingas Saulius. Tuo metu suma atrodė labai didelė, tačiau jis net neabejojo – atiduos. 

Laidos stop kadras

„Dirbom, pagyvenom iš žmonos, žmona dirbo. Ir šiandien iškėlęs galvą išdidžiai galiu sakyti – atidaviau. Neslėpsiu, buvo minčių – „gal neduoti, ką jie padarys“, bet ne tokio „kirpimo“ žmogus esu. Aš jau geriau atidaviau ir išdidžiai pažiūrėjau, kai kai kurie jau nebeturėjo, kur dėti akis. Ir po to laiko dar buvo skambinta ir prašyta atgal priimti į darbus“, – pasakoja verslininkas.

Tatuiruotė ant emigranto peties simbolizuoja, viską, ką jis patyrė. Nugalėtą mirtį, neblėstančią meilę žmonai bei sūnų – vos pusantrų metukų vaiką, kuriam jaučia besąlygišką meilę.

Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Emigrantai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...