captcha

Jūsų klausimas priimtas

Žurnalistė G. Steikūnaitė: negalėjau rašyti apie Palestiną joje nebuvusi

31-erių vilnietė Giedrė Steikūnaitė porą metų praleido Palestinoje. Ji iš arti norėjo pažinti šalį, apie kurią sklando tiek daug legendų. To, ką ten išvydo, moteris nepamirš niekada – prieš jos akis garsinėmis raketomis ir ašarinėmis dujomis buvo malšinami neramumai, padegami medžiai ir žolė. Vis dėlto Giedrė sako, kad svetingesnių ir vaišingesnių žmonių už palestiniečius dar nebuvo sutikusi. 
LRT stop kadras
LRT stop kadras

4,5 mln. gyventojų turinčią Palestiną šiandien sudaro dvi atskiros teritorijos: Gazos Ruožas, užimantis siaurą juostą prie Viduržemio jūros, ir Vakarų Krantas, esantis šalia Jordanijos. Nors čia įvažiuoti paprasta, tačiau dėl riaušių tarp Palestinos demonstrantų ir Izraelio karių, Palestinos miestų blokadų, netikėtų kontrolės postų uždarymų situacija akimirksniu gali įkaisti bet kurioje Vakarų Kranto dalyje. Vienoje konflikto pusėje – arabai, kitoje – žydai. Abiejose tos pačios ašaros, toks pat skausmas ir vienodo dydžio pyktis. Baimė ir nepatiklumas Artimuosiuose Rytuose tvyro jau 7 dešimtmečius – tiek tęsiasi Palestinos ir Izraelio konfliktas.

Jei įtampos šiame regione neliktų, čia būtų galima grožėtis kvapą gniaužiančiais vaizdingais kanjonais, uolynais, palmių giraitėmis. Atvykėlius pasitiktų nuoširdžios atvirų žmonių šypsenos. Būtent tokią Palestiną likimas lėmė pažinti dviem lietuvėms G. Steikūnaitei ir Gabrielei Tervidytei. Viena pašnekovė ten praleido dvejus, o kita – penkerius metus. Jų istorijos skirtingos, bet patirtys panašios. Gabrielei vieną dieną durys į Palestiną buvo užtrenktos – ji keturias dienas praleido kalėjime ir tada buvo deportuota į Lietuvą.

Kita lietuvė savo įspūdžius iš Palestinos sudėjo į knygą. Tiesa, G. Steikūnaitė sako, kad tikrus išgyvenimus, kuriuos ten patyrė, sunku aprašyti net pačiais vaizdingiausiais žodžiais.

Londone su pagyrimu baigusi žurnalistikos ir šiuolaikinės istorijos studijas, vilnietė Giedrė įsidarbino britų leidinyje „New Internationalist“, rašė straipsnius Lietuvai. Būtent profesinis smalsumas vieną dieną ją ir atvedė į Palestiną.

„Man visada labai svarbūs buvo socialinio teisingumo aspektai. Kai pradėjau domėtis, kas iš tiesų vyksta Palestinoje, ir kai supratau, kiek mums buvo ir yra meluojama, tai toks truputį sukilo pyktis ir pagalvojau, kuo aš čia galiu prisidėti. Tada supratau, kadangi esu žurnalistė ir rašau, aš negaliu rašyti apie Palestiną Palestinoje nebuvusi, pati nepagyvenusi, pati nepamačiusi. Dėl to ir išvažiavau“, – sprendimą vykti į Artimuosius Rytus paaiškina pašnekovė.

Lietuvė į nesutarimų draskomą kraštą vyko be kruopelytės baimės, priešingai – su begaliniu smalsumu pamatyti čia vykstantį tikrąjį gyvenimą iš labai arti. Mergina ten turėjo pažįstamų žmonių, pas kuriuos galėjo kurį laiką apsistoti, tačiau vienoje vietoje ilgai neužsibūdavo.

„Tankai ir raketos, bent jau šiuo laikotarpiu, važiuoja tiktai į Gazą. Vakarų Krante ir dabartinėje Izraelio teritorijoje nei tankų, nei raketų šiuo metu neišgirsi, kaip išgirsdavai pirmo ar antro sukilimų metu. Saugus gali jaustis tik tas, kuris yra labai privilegijuotas, nes visa sistema sudėliota labai hierarchiškai“, – tikina Giedrė.

Per visą tą laiką Palestinoje lietuvei sunkiausia buvo priprasti prie nežinomybės ir ore tvyrančios įtampos. Ji sako, kad niekada negali būti tikras, ar iki smulkiausių detalių susiplanavęs kelionės tikslą tikrai galėsi jį pasiekti.

Visas pokalbis su G. Steikūnaite ir G. Tervidyte apie patirtį Palestinoje – laidos „Gyvenimas“ reportaže.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...