captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos metmenys

Šiuolaikinė Lietuvos konstitucinė kultūra, kurią bendriausiąja prasme išreiškia šiuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos Konstitucija, plėtojosi permainingose politinio, socialinio ir teisinio virsmo peripetijose, nenutrūkstančioje idėjų konkurencijoje ir propaguotų vertybių sandūrose.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

I. Politinė, teisinė aplink a, kurioje brendo naujos konstitucijos iniciatyvos

Po Nepriklausomybės atkūrimo paskelbti konstituciniai tekstai, visų pirma – Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas ir kiti dokumentai rodo apie nuoseklias parlamento pastangas ieškoti būdų, kaip įtvirtinti politinės demokratijos dėsnius ir parlamentinės demokratijos prioritetus. Tų teisinių tekstų kilmės ir turinio visapusiškesnė analizė leidžia suprasti ne tik praeities konstitucinės raidos sėkmes ir nesėkmes, bet ir gretinti jas su nūdienos politinėmis, teisinėmis aktualijomis.

1990 m. kovo 11-ąją Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, kuri vėliau buvo apibūdinta kaip Atkuriamasis Seimas, reikšdama tautos valią, nutarė ir iškilmingai paskelbė, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė. Aukščiausioji Taryba kaip suvereninių galių reiškėja pradėjo realizuoti visą valstybės suverenitetą. Šių galių vykdymas buvo įgyvendinamas pagal Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, kurį galima vadinti ir laikinąja Konstitucija.

Tuo metu vyko esminės socialinės permainos, o Nepriklausomybė buvo grindžiama kryptingais politiniais ir teisiniais veiksmais. Tai buvo viltingas ir kartu nerimastingas metas, nes reikėjo ne tik įtvirtinti Nepriklausomybę, bet ir spręsti daugybę politinių, ekonominių aktualijų, kurios neišvengiamai siejosi ir su tarptautine situacija. Aukščiausiosios Tarybos nepriklausomybės atkuriamojoje veikloje buvo vadovaujamasi teise ir teisingumu, tai suponavo ir Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, jo politinė, teisinė prigimtis ir prasmė.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priima Nepriklausomybės atkūrimo aktą. 1990 kovo 11-oji. Raimondo Urbakavičiaus nuortauka. LCVA.

1990 m. lapkričio 7 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo“, kuriuo buvo sudaryta Konstitucijos projekto rengimo darbo grupė. Tai buvo reikšmingas žingsnis iš laikinosios konstitucinės būsenos į nuolatinę konstituciją.

Lietuvos konstitucingumo raidos vizija, kurią rengė ta darbo grupė ir kurią vėliau viešai paskelbė Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, brendo visais atžvilgiais sudėtingomis aplinkybėmis. Norint ją visapusiškiau suprasti, reikia turėti galvoje to laikotarpio pagrindinius įvykius ir reiškinius, bylojančius, kokiomis sąlygomis veikė Lietuvos parlamentas ir vyriausybė.

Po istorinių Kovo 11-osios sprendimų Aukščiausioji Taryba taip ir nebuvo sulaukusi nedviprasmiškos Vakarų valstybių paramos taikioje politinėje kovoje dėl laisvės ir visų pirma – Lietuvos Respublikos oficialaus pripažinimo. Diplomatų kalbos apie tai, kad lietuviai neturi skubėti ir savo veiksmais nepakenkti vadinamajai perestroikai SSR Sąjungoje, kėlė nerimą ne tik Lietuvos vadovams, bet ir žmonėms. Aukščiausiosios Tarybos ir jos pirmininko, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo ir vyriausybės to meto politiniai dokumentai, besikuriančios Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos pastangos išsiveržti iš Maskvoje inspiruojamos Lietuvos tarptautinės izoliacijos atskleidžia tą sudėtingą politinę tikrovę, kurioje reikėjo ne tik išgyventi, bet ir kurti Nepriklausomybės pagrindus.

Vėliau paskelbtuose Vakarų valstybių vadovų, diplomatų prisiminimuose aprašyti to meto politikos užkulisiai, interesų sankirtos. Štai JAV prezidento nacionalinio saugumo patarėjo pavaduotojas Robertas M. Gatesas mena, kad aukštuosiuose administracijos sluoksniuose net buvo jaučiama užuojauta M. Gorbačiovui. Jis ir toliau buvo laikomas reformų Sovietų Sąjungoje varomąja jėga. Manyta, kad viešas spaudimas jam nebūtų veiksmingas, o Vokietijos suvienijimas – svarbesnis dalykas. Nuogąstauta, kad „per stiprus mūsų spaudimas jam neišprovokuotų tvirtos rankos šalininkų stoti prieš jį“. Pasak R. Gateso, JAV „stiprėjo nerimas, kad Tarybų Sąjunga nesubyrėtų kitaip, negu siekiama politiškai ir remiantis sutartimi, nes galėtų kilti pilietinis karas, šalyje, turinčioje tūkstančius branduolinių užtaisų, įsivyrautų nestabilumas, o tai būtų labai pavojinga“.

Kita vertus, reikia pastebėti, kad šalys, kurios nepripažino 1940 m. Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos bei aneksijos, ir visų pirma – JAV, spaudė M. Gorbačiovą nesiimti karinių, ekonominių prievartos priemonių Baltijos šalyse, pradėti derybas su jomis, demokratiniu būdu šalinti grėsmes. Nors nebuvo vengiama kontaktų su Lietuvos politiniais lyderiais, tačiau nuolatos raginta nespartinti įvykių.

Laikinasis Pagrindinis Įstatymas

Visų pirma pažymėtina tai, kad Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas (toliau – LPĮ) buvo 1990 m. kovo 11-osios aktų visumos organiškoji dalis, teisinėmis normomis konkretizuojanti atkurtos nepriklausomos valstybės funkcionavimo parametrus ir dėsnius. Apibūdinant LPĮ politines ištakas būtina pabrėžti, kad jo kilmė sietina su Sąjūdžio rinkimine programa, kurioje buvo skelbiama, kad išrinkus Aukščiausiąją Tarybą reikės priimti laikinąją konstituciją.

Priimant LPĮ buvo suvokiama, kad tai bus pereinamojo laikotarpio laikinasis konstitucinis reguliavimas jau vien todėl, kad tuo metu reikės plačiu mastu keisti, reformuoti visas politinės, teisinės sistemos grandis, jų veikimo principus. Suprantant, kad vienu mostu neįmanoma atsisakyti visų okupacijos laikotarpio padarinių, 1990 m. kovo 11 d. įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ buvo nustatyta, jog „Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui“.

Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Česlovas Vytautas Stankevičius, pateikdamas Aukščiausiajai Tarybai svarstyti Kovo 11-osios aktus, tarp jų – LPĮ projektą, pastebėjo, kad juos rengė Sąjūdžio deputatų klubo iniciatyvinė grupė. Apibūdindamas LPĮ esmę jis kalbėjo: „/.../ Laikinojo Pagrindinio Įstatymo projektas nelaikytinas būsimosios demokratinės Lietuvos valstybės Konstitucijos projektu. Jis gal labiau laikytinas šiandienos visuomeninių teisinių bei politinių, socialinių galimybių ir demokratiškos tvarkos pamatiniais įtvirtinimais“. 

Pranešėjas, atskleisdamas pagrindinius LPĮ rengimo niuansus, pastebėjo: „Mes panaudojome daugelį dabar galiojančios Lietuvos TSR Konstitucijos straipsnių, padarę tai, kas buvo numatyta Sąjūdžio rinkiminėje programoje, būtent, panaikinant juose visas pareigas, visas prievoles Tarybų Sąjungos atžvilgiu, jos Konstitucijos ir jos įstatymų atžvilgiu.“ Atkreiptas dėmesys į tai, kad vadovautasi Sąjūdžio rengtais konstituciniais projektais, atitinkamu mastu atsižvelgta į Lietuvos valstybės konstitucinį paveldą.

Vytenis Povilas Andriukaitis, vertindamas LPĮ prigimtį, vėliau teigė: „Tas faktas, kad 1990 m. kovo 3–11 d. mums pavyko sukompiliuoti Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, patvirtina sėkmę didelio darbo, kurį iki tol atliko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, Mokslų akademijos, LTSR Aukščiausiosios Tarybos specialistai. /.../ Taigi Laikinasis Pagrindinis Įstatymas yra nuosekli visų konstitucinių tekstų autorių darbų tąsa ir kompiliacija.“

Prisimindamas Kovo 11-ąją ir tada priimtus Nepriklausomybę atkuriančius Aukščiausiosios Tarybos aktus, Vytautas Landsbergis rašė: „/.../ net ir stokodami laiko, turime priimti Konstituciją, nors laikiną. Jau turėjome anksčiau, dar 1988 metais parengtą projektą, iš tikrųjų reformuotą sovietinės konstitucijos projektą, kuriame buvo pabrėžtas Lietuvos suverenumas. Pagal struktūrą ir dvasią tai buvo paveldėta sovietinės sąjunginės respublikos konstitucija, tik daugiau garantuojanti žmogaus teises ir eliminuojanti priklausomybę kitai valstybei. Ją reikėjo dar švarinti.“

Turint galvoje čia paminėtus ir kitus LPĮ kilmės apibūdinimus, visgi reikėtų imtis bent fragmentiško ekskurso, paaiškinančio Atgimimo laikotarpio konstitucinius reiškinius ir faktus. Jie teigia apie kryptingą politinį veikimą, kurio galutinis tikslas – nepriklausomybė ir jos lūkesčius akumuliuojantys konstituciniai tekstai. Tokioje retrospektyvoje žvelgiant į praeitį reikėtų konkretizuoti, kad jau 1988 m. pavasarį Mokslų akademijoje brendo idėja rengti naują Lietuvos TSR konstituciją. Vadovautasi mintimi, kad Lietuvos politinio savarankiškumo, visaverčio suvereniteto siekiai gali būti įgyvendinti ne abstrakčiais lozungais, deklaracijomis, o konkrečiais tikrovę keičiančiais teisiniais veiksmais. 

Būtent akademikai, kurių suburtam kolektyvui vadovavo Juozas Bulavas, parengė reformuotos Lietuvos TSR konstitucijos versiją ir pristatė ją Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui. Konstitucijos projektas buvo paskelbtas Sąjūdžio spaudoje.

Aukščiausiosios Tarybos Prezidiume sudarius darbo grupę, į kurią be mokslininkų, teisininkų (Prano Kūrio, Jūratės Galinaitytės, Kęstučio Lapinsko, Kęstučio Lipeikos, Zenono Namavičiaus, Stasio Stačioko, Juozo Žilio), įėjo ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai (Juozas Bulavas, Arvydas Juozaitis, Julius Juzeliūnas, Vytautas Landsbergis, Justinas Marcinkevičius, Vitas Tomkus, Arūnas Žebriūnas), radosi dar vienas Lietuvos TSR konstitucijos projektas. Ir šį projektą oficialioji administracija nedrįso paskelbti viešiems svarstymams, nes, švelniai tariant, daugelis Lietuvos politinio, teisinio savarankiškumo siekius deklaruojančių nuostatų akivaizdžiai nesiderino su imperijos politinės sanklodos dogmomis.

Sąjūdžio Seimas pirmojoje sesijoje, įvykusioje 1988 m. lapkričio 13 d., priėmė rezoliuciją, kurioje pažymėjo, kad absoliučia balsų dauguma remia šį projektą ir kreipiasi į Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą, kad jis būtų pateiktas Aukščiausiajai Tarybai svarstyti. Projektas vėl buvo publikuotas „Atgimimo“ savaitraštyje.

Nors Sąjūdis atkakliai spaudė valdančiuosius pradėti Konstitucijos esminę reviziją, tačiau tai neatitiko kompartijos ir administracijos politikos „žingsnis po žingsnio“ krypties. Pasirinktas kitas kelias. Lapkričio 18 d. Aukščiausioji Taryba patvirtino naują tik iš deputatų sudarytą Konstitucijos rengimo komisiją. Nutarime rašoma, kad Prezidiumo sudarytos darbo grupės parengtas Konstitucijos projektas „vertintinas kaip pagrindas toliau organizuojant Tarybų Lietuvos Pagrindinio įstatymo rengimą“.

Aukščiausiajai Tarybai atmetus Sąjūdžio parengtus dokumentus dėl Lietuvos suvereniteto, Respublikos įstatymų viršenybės SSRS aktų atžvilgiu, taip pat atsisakius svarstyti Konstitucijos projektą, tarp Sąjūdžio ir valdančiųjų kilo pirmas aštrus konfliktas.

Lapkričio 20 d. vykusiame išplėstiniame Sąjūdžio Seimo Tarybos posėdyje pareikšta, kad „Sąjūdis savarankiškai tobulina Lietuvos Konstitucijos projektą, pabrėždamas Respublikos suverenitetą“. Moralinės Nepriklausomybės pareiškime paskelbta: „Nuo šiol Lietuvoje bus gerbiami tik tie įstatymai, kurie nevaržo Lietuvos nepriklausomybės. Mūsų nepriklausomybę pažeidžiančių įstatymų nevykdymas gali užtraukti juridinę atsakomybę, bet nepažeidžia doros.“

Netrukus Sąjūdis parengė ir paskelbė dokumentą, kuriame suformuluotos Konstitucijos preambulės bei 33 straipsnių alternatyvios redakcijos. Preambulėje tiesiai pareikšta, kad 1940 m. Lietuva buvo neteisėtai įtraukta į Sovietų Sąjungos sudėtį ir patyrė tautinį genocidą. Alternatyvūs Konstitucijos straipsniai buvo pagrįsti nuostata, kad „rengiant suverenios valstybės konstituciją, negalima vadovautis iš stalinizmo paveldėta suvereniteto samprata, kuri susiaurinta iki Sovietų Sąjungos srities vykdomosios valdžios; suvereniteto terminui turi būti sugrąžinta tarptautinėje teisėje egzistuojanti prasmė; teisinės valstybės kūrimas Lietuvoje yra neatsiejamas nuo teisinės atminties, kurioje užfiksuotas suverenios valstybės egzistavimas 1918–1940 m. ir jos aneksija; suverenios valstybės konstitucijoje turi būti įtvirtinta jos nevaržoma aukščiausioji galia santykiuose su kitomis valstybėmis“.

Nors Aukščiausiosios Tarybos komisijos parengtame Konstitucijos projekte ir nebuvo atsisakyta kai kurių suverenitetą deklaruojančių nuostatų, tačiau vengta gilinti konfliktą su SSR Sąjunga, laviruota ieškant lankstesnių konstitucinių apibrėžimų. 

Sąjūdžio Seimo 1989 m. balandžio 1 d. pareiškime „Lietuvos žmonėms dėl pateikto svarstymui Lietuvos TSR Konstitucijos projekto“ konstatuojama: „/.../ projekto negalima traktuoti kaip suverenios valstybės Konstitucijos. Jis nagrinėtinas tik kaip dabartinės Konstitucijos laikinas variantas, pritaikomas pereinamajam persitvarkymo etapui. Jame atsispindintis ekonominio, politinio, kultūrinio savarankiškumo siekimas reiškia dalinį padėties pagerinimą dabartinėje situacijoje, kelyje į suverenitetą. Tai svarbūs žingsniai, bet ne tikrasis suverenitetas. /.../ Sąjūdis remia tokius žingsnius, bet negali jais apsiriboti. /.../ Pateiktas svarstyti Konstitucijos variantas negali būti skelbiamas tautos vardu kaip nauja Konstitucija, ką numato projekto preambulė, nes dėl Ribentropo–Molotovo pakto pasekmių tauta neteko laisvo apsisprendimo sąlygų ir jos iki šiol nėra atstatytos.“

Romualdas Ozolas, apibūdindamas to meto konstitucines repeticijas, samprotavo: „LTSR Konstitucijos projekto patvirtinimas LTSR Aukščiausiojoje Taryboje Lietuvos juridinės padėties iš esmės nebūtų komplikavęs, tačiau realiai laisvėjimas vyko taip greitai, kad ta Konstitucija vargu ar būtų įnešusi kokių pozityvių slinkčių į žmonių sąmonę ir gyvenimą. Negatyvių duoti aiškiai galėjo.“

Kai vertinama LPĮ kilmė, dažnai primenama, kad rengiant jį buvo perimta buvusios Lietuvos TSR konstitucijos teisinė materija. Tačiau reikėtų atsižvelgti į tai, kad ši materija Atgimimo laikotarpiu patyrė esminių pokyčių: buvo pakeisti, papildyti daugelis Konstitucijos straipsnių, radosi naujų suvereniteto sampratą teigiančių ir plėtojančių nuostatų. Absoliuti dauguma tų konstitucinių pataisų buvo grindžiama Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime patvirtinta bendrąja programa ir rezoliucijomis. Didelė dalis tų novelų kilo iš Sąjūdžio iniciatyvų, kuriomis funkcionavusi politinė administracija buvo spaudžiama imtis neatidėliotinų konstitucinės sanklodos reformų.

Laikinojo Pagrindinio Įstatymo raidos klausimu

LPĮ laikinumą sąlygojo tai, kad juo remiantis turėjo būti tolygiai pereinama į naują politinę visuomenės, valstybės konstitucinę būseną. Valdymo sistemos transformacija lėmė vadinamąjį pereinamąjį laikotarpį, kurio metu turėjo būti įgyvendintos esminės politinės ir socialinės reformos ir taip stiprinami Nepriklausomybės teisiniai pamatai. Kita vertus, LPĮ galiojimo laikotarpiu pradėjus realizuoti Sąjūdžio politinę programą, reikėjo garantuoti valstybės valdžios struktūrų deramą veikimą, todėl vis aktualesnės darėsi konstitucinio reguliavimo problemos. Suprantama, to meto aplinkybėmis konstitucinio tvarumo dėsnis galėjo būti tik siekiamybė, bet ne politinius ir teisinius sprendimus apibrėžiantis veiksnys. Tokių lūkesčių nebūta jau tada, kai LPĮ buvo priimamas.

1990 m. kovo 11 d. pradėjus svarstyti LPĮ projektą ir kylant parlamentinei diskusijai, vis tik dėl daugelio politinių priežasčių buvo nuspręsta nedelsiant jį priimti. Sudarytai redakcinei komisijai pavesta per tris savaites parengti pasiūlymus dėl priimto LPĮ tobulinimo ir juos pateikti Aukščiausiajai Tarybai.

1990–1992 metais, LPĮ galiojimo laikotarpiu, buvo pakeista, papildyta absoliuti dauguma jo straipsnių. Didžiuma pataisų apėmė Aukščiausiosios Tarybos, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, deputatų, nuolatinių komisijų, vyriausybės ir kitų steigiamų ar reorganizuojamų valstybės institucijų teisinio statuso klausimus. Konstitucines problemas provokavo intensyvėjantis teisėkūros procesas, kai buvo būtina kuo skubiau parengti ir priimti pagrindinius teisės aktus, reglamentuojančius ne tik atstovaujamosios institucijos – parlamento, bet ir vykdomosios valdžios funkcijas. Šiuo atžvilgiu konstitucines pataisas diktavo ir Aukščiausiosios Tarybos reglamento rengimo metu kylančios aktualijos bei kiti parlamentinės demokratijos vyksmo kontekstai.

Pirmaisiais metais po LPĮ priėmimo priimta trylika įstatymų, kuriais pakeisti ar naujomis nuostatomis papildyti 42 įstatymo straipsniai ar jų dalys. Jau kovo 17 d. pakoreguotos LPĮ normos, numatančios, kad deputatas, davęs sutikimą ir paskirtas ar išrinktas į tos pačios tarybos sudaromų valstybinių organų sudėtį, netenka deputato įgaliojimų, o jo buvusioje rinkiminėje apygardoje rengiami nauji rinkimai. Aukščiausioji Taryba, atsižvelgdama į sudarant vyriausybę kilusias problemas, pakoregavo šiuos apibrėžimus ir nustatė, kad Aukščiausiosios Tarybos deputato, paskirto ar išrinkto į Aukščiausiosios Tarybos sudaromų valstybinių organų sudėtį, įgaliojimai tik apribojami įstatymo nustatytose ribose, kol deputatas eina šias pareigas. 

Liepos 27 d. pakeistos konstitucinės nuostatos dėl prokuratūros, įsteigta Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigybė, reglamentuotos prokuratūros funkcijos, kurias ji vykdo nepriklausomai nuo „kitų valstybinės valdžios ir valdymo organų“. Pakeitus atitinkamus LPĮ straipsnius ir priėmus naują Prokuratūros įstatymą, buvo sustiprintas Lietuvos Respublikos prokuratūros statusas, jo prestižas Lietuvos teisinėje sistemoje. Maskva, reaguodama į tai, kad Lietuvos prokurorai nebepaisė jos siunčiamų nurodymų, įsteigė darinį, kuris vadinosi „Lietuvos TSR prokuratūra“, atsiuntė į Lietuvą šiam dariniui vadovaujantį emisarą. Lietuvos Respublikos prokurorai paskelbė, kad jie vykdys tik Lietuvos įstatymus, o sukurtos alternatyvios struktūros yra neteisėtos.

Tartum numatant, kad ateityje gali rastis priežasčių ar prielaidų išankstiniams parlamento rinkimams, rugsėjo 11 d. patikslintas LPĮ 61 straipsnis, kuriame nustatyta, kad Aukščiausioji Taryba gali nutraukti savo įgaliojimus anksčiau laiko, o toks nutarimas turi būti priimamas dviejų trečdalių bendro deputatų skaičiaus balsų dauguma.

Spalio 23 d. vėl keičiama daugelis LPĮ konstitucinių normų. Konkretizuotos biudžeto rengimo, svarstymo ir tvirtinimo procedūros, tiksliau reglamentuota, kaip valstybės institucijos, pareigūnai atsiskaito Aukščiausiojoje Taryboje. Numatyta, kad parlamente nebus teikiamos ir svarstomos Aukščiausiojo Teismo ataskaitos, nes tai nedera su valdžių atskyrimo, teismų nepriklausomumo principais. Suredaguotos kai kurios vietinių liaudies deputatų tarybų funkcijos užtikrinant savo teritorijos ekonominį, socialinį vystymąsi. Greta visų kitų pakeitimų, įtvirtinta atsakomybėn traukiamo asmens teisė į gynybą nuo jo sulaikymo momento. Iki tol egzistavęs pavadinimas „Ministrų Taryba“ pakeistas į „vyriausybė“.

Mitingas prie užgrobtos Lietuvos Respublikos prokuratūros A. Smetonos gatvėje. Kalba generalinis prokuroras Artūras Paulauskas. 1990 m. balandis. Jono Juknevičiaus nuotrauka. LCVA.

1991 metais buvo priimti penki įstatymai, kuriais pakeisti LPĮ septyni straipsniai ar atskiros jų dalys. Aukščiausiojoje Taryboje vis kritiškiau vertinant vyriausybės veiklą, palaipsniui brendo nepasitikėjimas vyriausybe. 1990 m. gruodžio 29 d. Aukščiausioji Taryba konstatavo, kad vyriausybė nepateikė konkrečios ekonominės programos ir neparengė kainų reformos įgyvendinimo ir gyventojų papildomų išlaidų dėl kainų padidėjimo kompensavimo tvarkos. 

1991 m. sausio 5 d. sustabdomi vyriausybės nutarimai dėl maisto produktų mažmeninių kainų padidinimo. Tuojau pat buvo pakeista LPĮ 42 straipsnio antroji dalis ir paskelbta, kad nepasitikėjimą vyriausybe ar jos nariu Aukščiausioji Taryba gali pareikšti ne 2/3 jos bendro deputatų skaičiaus balsų dauguma, bet „daugiau kaip pusės bendro deputatų skaičiaus balsų dauguma“.

Vasario 28 d. LPĮ 2 straipsnis, kuriame buvo apibrėžiama, kad valstybinę valdžią Lietuvoje vykdo Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, Lietuvos vyriausybė ir Teismas, papildytas nauja nuostata: „Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės suverenumą ir vientisumą.“

Rugsėjo 10 d. Aukščiausioji Taryba pakoregavo LPĮ 85 ir 87 straipsnius, susijusius su kai kuriais Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo ir Aukščiausiosios Tarybos pirmininko įgaliojimais užsienio politikos srityje. Pagal iki tol galiojusią tvarką užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus turėjo priimti Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas. 

1991 m. rugpjūtį žlugus kariniam pučui Maskvoje ir prasidėjus visuotiniam Lietuvos valstybės oficialiam tarptautiniam pripažinimui, buvo nebeaišku, kaip kolektyvinė institucija tuos užsienio valstybių diplomatų raštus priims. Ši funkcija buvo perduota Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui.

Nors 1992 metais buvo priimti tik du LPĮ keičiantys įstatymai, tačiau jie simbolizavo Lietuvos naują politinį, teisinį būvį. Iškilus teisinio pobūdžio problemoms dėl Vilniuje besikuriančių užsienio valstybių atstovybių nuosavybės apibrėžimo, nedelsiant buvo pakoreguota Įstatymo 45 straipsnio redakcija ir numatyta, kad žemės sklypai nuosavybės teise gali priklausyti užsienio valstybių diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms.

Reikšmingiausi Laikinojo įstatymo pakeitimai ir papildymai padaryti 1992 m. liepos 7 d., kai jau buvo paskelbti rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą, forsuojami Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto rengimo darbai, kuriuos turėjo vainikuoti 1992 m. spalio 25 d. referendumas dėl Konstitucijos.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pavadinimas buvo pakeistas – aukščiausiajai valstybės valdžios institucijai grąžintas Lietuvos Respublikos Seimo vardas. Taip Aukščiausioji Taryba išreiškė savo požiūrį į Lietuvos Respublikos konstitucinės sistemos kryptį. Šis veiksmas gali būti vadinamas ir kaip politinė direktyva Konstitucijos projekto rengėjams priimti būtent tokią, o ne kitokią būsimojo parlamento koncepciją. Buvo panaikintas LPĮ 7 skirsnis „Liaudies deputatų tarybų sistema ir jos veiklos principai“. Tai reiškė, kad pagaliau atsisakyta sovietinės vieningos valstybinės valdžios doktrinos. Taip pat pakeistas vietinių valstybės valdžios institucijų – liaudies deputatų tarybų – pavadinimas, nutarta jas toliau vadinti savivaldybių tarybomis. Kad būtų užtikrintas tolygus naujųjų nuostatų perėjimas į programuojamą naują konstitucinę sandarą, Aukščiausioji Taryba nustatė, kad LPĮ, taip pat kitų įstatymų normos, reglamentuojančios Aukščiausiosios Tarybos, jos deputatų, savivaldybių tarybų veiklą ir statusą, galios iki tol, kol išrinktas Seimas nenuspręs ką kita.

Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, suvaidinusį istorinį vaidmenį stiprinant Nepriklausomybę, plėtojant parlamentinės demokratijos vyksmą, keitė nauja konstitucinė perspektyva.

Aukščiausiosios Tarybos deputatų frakcijos konstituciniame procese 

Visų pirma pažymėtina, kad nei Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme, nei Aukščiausiosios Tarybos reglamente, kurį paveldėjo pradėjusi veikti Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, nebuvo rašoma apie frakcijas kaip parlamentines politines struktūras, o juo labiau – apie jų teises teisėkūros procedūrose, formuojant valstybės valdymo, parlamento vidaus struktūras. Jas atstojo vadinamosios deputatų grupės, turėjusios atitinkamas galimybes reikštis parlamentinėje veikloje.

Tiesa, dar prieš prasidedant Aukščiausiosios Tarybos pirmajai sesijai, neformaliai jau veikė Sąjūdžio deputatų klubas, kuris vienijo pagal Sąjūdžio rinkiminę programą išrinktus deputatus. Klubo posėdžiuose buvo svarstomi pagrindinių dokumentų projektai, teikiami pradedančioje dirbti Aukščiausiojoje Taryboje, vertinami kandidatai į aukščiausias valstybines pareigas, o iš esmės ir visi būsimos politinės veiklos klausimai. Sąjūdžio deputatų klubo nariai sudarė akivaizdžią parlamentinę daugumą.

1990 m. kovo 11 d. renkant Aukščiausiosios Tarybos pirmininką pradėta aiškintis, ar Aukščiausiojoje Taryboje jau yra opozicija. Benediktas Vilmantas Rupeika klausė V. Landsbergio: „Ar jums neatrodo, kad atskyrimas Sąjūdžio remtų deputatų, ir kitų, Sąjūdžio iniciatyva pavadintų opozicija, yra pakankamai dirbtinis, ir jis pasibaigs arba išsisklaidys, kai bus išrinktas Tarybos pirmininkas? Turiu pasakyti, kad dauguma tos vadinamosios opozicijos deputatų, kuriai ir aš netyčia priklausau, siekia tų pačių tikslų, kurie išsakyti Sąjūdžio programoje. Niekas iki šiol neįžvelgė didesnių skirtumų, išskyrus niuansus, kuriuose galima ir pasimesti.“

Atsakymas buvo toks: „Tarpusavio kritika yra naudinga, ypač kritika parlamentinės veiklos ribose. Kita vertus, kaip jūs teisingai pastebėjote, skiriamoji linija tikriausiai jau ir dabar neina rinkiminių platformų pagrindu. Tas gana greitai šiame parlamente paaiškės. Ateis diena (gal net ir šiandien), kai mes pamatysime kitokį kiekybinį ir kokybinį pasiskirstymą tarp deputatų. Visada yra žmonių ryžtingų ir atsargesnių, nuosaikesnių, norinčių ilgiau pamąstyti, atidėti žingsnį, kuriuo nėra visai įsitikinę. Tai natūralu. Galbūt kaip tik daugiau šiuo pagrindu, o ne kokių nors didelių ideologinių skirtumų pagrindu formuojasi jėgų išsidėstymas mūsų parlamente.“

Tokios prognozės buvo įžvalgios. Po to, kai Aukščiausiosios Tarybos pirmininku buvo išrinktas V. Landsbergis ir jo pavaduotojai, Aukščiausiosios Tarybos sekretorius, Vidmantė Jasukaitytė paskelbė, kad steigiamas „Nepriklausomų deputatų klubas ar kas nors panašaus“. 

Tokio klubo sukūrimo pretekstas esą yra tai, kad deputatai gauna daug laiškų, telegramų su įvairiais pasiūlymais ir dėl jų „reikia pasitarti“. Beje, daugumoje šių laiškų buvo keliamas klausimas dėl to, kad reikia nedelsiant surengti referendumą, kuriame būtų nuspręsta Aukščiausiosios Tarybos pirmininką ar Respublikos prezidentą rinkti visuotiniuose rinkimuose ir išrinkti į šias pareigas konkretų asmenį – Algirdą Brazauską. Deputatė pridūrė: „Nors ne visi esame nepriklausomi, bet kam įdomios šitos problemos, prašau susitikti.“  Nors tada nebuvo paaiškintas tokio nepriklausomumo turinys ir esmė, savaime buvo aišku, kad susivienijimo nariais gali būti tie, kurie nepriklauso Sąjūdžio deputatų klubui.

„Nepriklausomi deputatai“ įsivardijo kaip Santarvės klubas ir pirmą kartą apie tai viešai prabilo, kai, iškilus konfliktui dėl Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pirmininko atleidimo ir naujo vadovo paskyrimo, reikalavo nesiimti skubotų veiksmų ir laikytis galiojusio Reglamento. Stenogramose yra toks įrašas: „V. Šadreika: /.../ gerbiamasis pirmininke, Santarvės klubo vardu, – aš esu jo pirmininkas, – prašau pertraukos. Prašau pertraukos, nes bus padarytas pareiškimas.“

Kai diskusijos dėl Radijo ir televizijos komiteto vadovybės pakeitimo vis labiau aštrėjo ir brendo pirmasis rimtas politinis konfliktas Aukščiausiojoje Taryboje, R. Ozolas konstatavo: „Situacija tokia susiklostė tiktai dėl to, kad parlamente jau labai aiškiai formuojasi opozicija. Ir tai yra ne kokio nors reglamento ar etikos pažeidimo dalykai, o normaliausio parlamento augimo sunkumai.“

Varginanti įtampa kurį laiką atlėgo, kai po įtemptų svarstymų vieningu balsavimu buvo priimtas deputatų kreipimasis į Lietuvos žmones. Jame skelbiama: „Mes, Jūsų išrinktieji deputatai, vieningai balsavome už laisvą, nepriklausomą Lietuvą, demokratiškai, pagal Konstituciją išrinkome Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką. Dabar mums visiems drauge teks įveikti daugybę įvairiausių sunkumų, todėl kelia nerimą bergždžias Lietuvos žmonių skaidymasis, parašų rinkimas, vertinant teisėtus Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sprendimus.“ 

Kreipimosi tekstas baigiamas žodžiais: „Mieli tėvynainiai! Supraskime – rinkimai baigėsi. Kviečiame Jus nerinkti jokių parašų. Būkime vieningi ir nesukelkime atgimstančiai Lietuvai pavojaus, kuris naudingas tik mūsų Nepriklausomybės priešams.“

Siekiant užtikrinti darnų Aukščiausiosios Tarybos, jos struktūrų darbą, pradėtas rengti iš esmės naujas Aukščiausiosios Tarybos reglamentas. Iš karto kilo klausimai, kokiomis reglamentinėmis nuostatomis turi būti užtikrintos ne tik individualių deputatų, bet ir jų grupių teisės, interesai įstatymų leidybos procedūrose.

Vienas iš aktyviausių Reglamento projekto rengėjų Aurimas Taurantas Aukščiausiosios Tarybos kovo 19 d. posėdyje kalbėjo: „Po pirmų jų karštų ginčų sesijoje vis labiau įsitikiname, kad būtinas naujas Aukščiausiosios Tarybos reglamentas, atitinkantis naują jos statusą, nuomonių įvairovę ir garantuojantis jų išsakymo laisvę. /.../ Tačiau mes negalime pradėti šio darbo, kol neišspręstas vienas esminis klausimas, nuo kurio priklausys šių dokumentų pobūdis. Reikia jau dabar nutarti, ar mes galime formalizuoti parlamente susidariusias grupes ar klubus, kaip šios grupės dabar save vadina, ir reglamente numatyti jų teisių užtikrinimą. Tai reikštų, kad reikia atsižvelgti į esančių grupių atstovavimą, kai sudaromos nuolatinės ir laikinosios komisijos, kai pateikiami pasiūlymai ar suteikiamas žodis diskusijose. Kad būtų galima taip padaryti, reikia formalizuoti ir registruoti dabar susidariusias grupes. /.../ Tai reikštų, kad mūsų parlamente būtų teisiškai įtvirtintos Vakarų demokratijos normos ir galbūt šiek tiek užbėgama į priekį realiai Lietuvos politinių jėgų diferenciacijai. Galima daryti ir kitaip: kol kas Aukščiausiąją Tarybą traktuoti kaip vienalytę ir visus klausimus spręsti pagal individualią deputatų arba laisvai susidariusių neformalių grupių iniciatyvą, o jų tarpusavio santykių detaliau neapibrėžti.“

Nors tada šio klausimo visapusiškesnio svarstymo neįvyko, tačiau keletas deputatų pasisakė. Štai Valerijonas Šadreika kalbėjo: „Galbūt iš tikrųjų tų frakcijų nereikia, reikia, kad parlamentas būtų vieningas. Bet būtų gerai dar su kolegomis pasitarti.“ 

Saulius Šaltenis: „Aš manyčiau, kad kol tos frakcijos realiai, natūraliai nesusiklostys, kol parlamentas rūgsta, kunkuliuoja, gal atidėkime.“  

Stenogramose yra balso iš salės įrašas: „Aš manau, jog tai, kad deputatas A. Taurantas siūlo įteisinti ar neįteisinti frakcijas, yra vienas dalykas. Tačiau kitas dalykas yra, matyt, svarbesnis, kuris reglamentą keistų labai nežymiai. Mažumai, sakyčiau, norinčiai kalbėti penkių ar dešimties deputatų vardu, nors jau diskusijas posėdžio pirmininkas siūlytų nutraukti, turi būti suteiktas žodis.“

Posėdžiui pirmininkavęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Č. V. Stankevičius, teikdamas šį klausimą balsavimui, formulavo taip: „/.../ įteisinam frakcijas, ar tiktai suteikiam tam tikras teises mažoms deputatų grupėms? Frakcijų įteisinimas reikštų, jog jos yra registruojamos, kad skirtas specialus laikas jų susirinkimams, kad joms duodamos teisės (tam tikram skaičiui) įeiti į komisijas. Tai čia yra griežtas įteisinimas.“

Po balsavimo konstatuota: „Rezultatas aiškus – frakcijų oficialiai neregistruojam, tačiau mažumų teisės bus gerbiamos, ir jie nebus skriaudžiami.“

Tokia pirmapradė parlamentinės daugumos pozicija nebuvo tvari, nes prasidėjo savaiminis, formaliai nepripažintas deputatų frakcijų steigimasis. 1990 m. birželio 21 d. Aukščiausiosios Tarybos posėdyje Audrius Rudys paskelbė šešiolikos deputatų pareiškimą apie Centro frakcijos įkūrimą. 

Pareiškime konstatuota, kad atkūrus Nepriklausomybę atsiskleidė „pažiūrų įvairumas“, „susidūrė skirtingos tendencijos“, plėtėsi visuomenės politinė diferenciacija. Visa tai reiškiasi ir parlamentinėje veikloje, kai „/.../ didelę dalį savo energijos deputatai nukreipia ne tiek konstruktyviam darbui, kiek lozungų kartojimui ir gynimui“. 

Deputatas, pabrėždamas, kad Kovo 11-osios Aukščiausiosios Tarybos sprendimai yra neatšaukiami, kartu pastebėjo, kad „būtina stabilizuoti Lietuvos politinę padėtį, efektyviau įtvirtinti konstruktyvių diskusijų tradiciją parlamente, pagreitinti įstatymų priėmimą ir reformų eigą. /.../ Tai įmanoma tik tada, kai susiformuoja parlamentinės frakcijos, tiesiogiai atspindinčios savo atstovaujamų visuomenės sluoksnių, socialines ir politines pozicijas“.

Frakcijų kūrimo prielaidos buvo suvokiamos kaip „būtinybė identifikuoti save, savo pažiūras, jų skirtumą tiek nuo formaliosios Lietuvos komunistų partijos, tiek nuo radikaliosios Sąjūdžio parlamentarų dalies pažiūrų. /.../ Mūsų grupė prioritetą teikia nuosaikiems parlamentiniams metodams. Kartu manome, kad parlamento diferencijavimasis į konstruktyvias frakcijas padės Aukščiausiajai Tarybai dirbti sparčiau ir, svarbiausia, konstruktyviau, labiau stabilizuos politinę ir socialinę Lietuvos padėtį.“ Išskirtinai konstatuota, kad Centro frakcijoje yra tik „Sąjūdžio platformoje išrinkti deputatai“.

Steigiamos frakcijos pareiškimą pasirašė Romas Gudaitis, Albinas Januška, Vilius Baldišis, Petras Vaitiekūnas, Albertas Šimėnas, Rimvydas Valatka, Jonas Prapiestis, Eugenijus Petrovas, Audrius Rudys, Jonas Šimėnas, Jonas Tamulis, Egidijus Bičkauskas, Virgilijus Kačinskas, Nijolė Oželytė, Stasys Kropas, Aloyzas Sakalas.

Aukščiausiosios Tarybos Centro frakcijos nariai. Iš kairės: Stasys Kašauskas, Albinas Januška, Romualdas Ozolas, Aloyzas Sakalas, Vytautas Petras Plečkaitis, Petras Vaitiekūnas, Jurgis Jurgelis, Stanislovas Gediminas Ilgūnas, Vytenis Povilas Andriukaitis. Arnoldo Baryso nuotrauka. LCVA.

Rugsėjo 4 d. Eduardas Vilkas pranešė apie deputatų Broniaus Genzelio, Kęstučio Glavecko, Vidmantės Jasukaitytės, Algirdo Kumžos, Jokūbo Minkevičiaus, Jono Pangonio, Virgilijaus Pikturnos, Algimanto Ulbos, Eduardo Vilko iniciatyvą įkurti Laisvųjų demokratų frakciją. 

Frakcijos pareiškime skelbiama: „Kad ir kokie būtų išorės pavojai Lietuvai, mūsų sėkmę lems tai, kokiu mastu suvaldysime vidaus prieštaravimus, kurie yra objektyvūs ir todėl nepanaikinami. /.../ Raginimai vienytis įgrįsta, nespėja duoti naudos, o prievartiniai veiksmai visus suvienodyti gali prieštaravimus paversti destrukcija. Lietuvai naudingas tik konstruktyvus politinių ir socialinių grupių bendradarbiavimas. Sąlyga jam atsirasti – demokratija.“ 

Frakcijos steigimo leitmotyvas – „demokratija ir pilietinė santarvė vietoje kerštavimo ir kieno nors, kad ir daugumos, diktato, kompetencija ir kantrybė vietoje revoliucinių ir ultrapatriotinių frazių, lietuviškas konservatyvumas ir saikas vietoje bekompromisinio radikalizmo.“

Rugsėjo 21 d. įkuriama Sąjūdžio nuosaikiųjų radikalų frakcija, o pareiškimą perskaitė deputatas Vytautas Petras Plečkaitis. Pasirašiusieji pareiškimą deputatai Juozas Dringelis, Eugenijus Gentvilas, Vytautas Kolesnikovas, Vytautas Petras Plečkaitis, Alfonsas Žalys, Jonas Mačys visų pirma deklaravo: „Mes esame sąjūdininkai. Mūsų frakcija sudaroma nepartiniu principu.“ 

Pagrindiniai frakcijos siekiai buvo „telkti konstruktyviam parlamentiniam darbui Sąjūdžio programa savo konkrečią veiklą grindžiančius deputatus, kuriems svetimas ekstremizmas, kraštutinis radikalizmas, tiek kairysis, tiek dešinysis, bei autokratiškumas“. Frakcija orientavosi į tokią demokratinę nepriklausomą Lietuvos valstybę, kuri gintų žmogaus teises, garantuotų socialinį teisingumą, teisę į darbą, pragyvenimo minimumą labiausiai nuskriaustiems gyventojų sluoksniams. Pabrėžiant, kad frakcija bus reikli vyriausybės struktūroms, kartu buvo skelbiama, kad „reiklumas turėtų būti grindžiamas tolerancija, ekonominės bei politinės padėties sudėtingumo supratimu, bendromis pastangomis sprendžiant svarbiausius Lietuvos klausimus“.

Rugsėjo 25 d. Vladimiras Beriozovas pranešė apie Kairiųjų frakcijos įsteigimą. Ją sudarė Vladimiras Beriozovas, Česlovas Juršėnas, Justas Vincas Paleckis, Petras Papovas, Algirdas Ražauskas, Kęstutis Rimkus, Romualdas Rudzys, Benediktas Vilmantas Rupeika, Mindaugas Stakvilevičius, Valerijonas Šadreika. Pagrindinis frakcijos tikslas – siekti, kad parlamentas priimtų demokratiją, socialines garantijas ir pilietinę santarvę įteisinančius įstatymus. Atspindėdama Lietuvos komunistų partijos reorganizavimo kryptį, Kairiųjų frakcija pasisakė už socialdemokratinių nuostatų įgyvendinimą. Pareiškime rašoma: „Manome, kad „žingsnis po žingsnio“ taktika, nuosekliųjų ir racionaliųjų reformų nuostatos ūkio pertvarkyme, vidaus bei užsienio politikoje šiuo laikotarpiu gali geriausiai pasitarnauti faktiškam nepriklausomybės atkūrimui. Kartu pabrėžiame radikalių sprendimų būtinumą ypatingose politinėse situacijose.“

Spalio 23 d. Aukščiausiosios Tarybos posėdyje paskelbiama apie Lenkų frakcijos radimąsi. Frakcija įvardijo tokius tikslus ir uždavinius: nagrinėti ir pristatyti Aukščiausiajai Tarybai lenkų tautinės mažumos problemas, ginti teisėtus visų rinkėjų tautinius interesus, siekti, kad, remiantis tarptautine teise, įstatymuose būtų įtvirtintos tautinių mažumų teisės; remtis tarpusavio pagarbos ir partnerystės principais, gerinti dialogą tarp lenkų ir lietuvių. Frakcijos nariai – Stanislavas Akanovičius, Leonas Jankelevičius, Ryšardas Maciejkianecas, Česlavas Okinčicas, Stanislavas Peško, Valentina Suboč, Edvardas Tomaševičius.

Aukščiausiosios Tarybos gruodžio 13 d. posėdyje deputatas Juozas Karvelis paskelbė Jungtinės Sąjūdžio frakcijos deklaraciją, kurioje konstatuojama, kad ją sudaro deputatai, kurie „nuosekliai laikosi Sąjūdžio rinkimų programos principų bei jų įgyvendinimo politikos, aktyviai dalyvauja rengiant ir priimant naujus įstatymus“. Frakcijoje atstovaujama Demokratų, Krikščionių demokratų, Nepriklausomybės ir Žaliajai partijoms, taip pat Darbininkų, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungoms. 

Aukščiausiosios Tarybos Lenkų frakcija. Pirmoje eilėje: Stanislavas Peško, Valentina Suboč; antroje eilėje: Stanislavas Akanovičius, Edvardas Tomaševičius, Ryšardas Maciejkianecas. Vladimiro Gulevičius nuotrauka. LCVA.

Tarp frakcijos narių buvo ir deputatų, kurie politinių pažiūrų nesiejo su jokia politine partija, nes frakcija deklaravo, kad „savo politikai įgyvendinti naudos įvairius parlamentinio darbo metodus, derins nuomonę su kitomis deputatų grupėmis, sudarys koalicijas, jeigu tai neprieštarauja nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui ir jos piliečių interesams. Frakcija /.../ sieks ne tik sprendimų priėmimo Aukščiausiojoje Taryboje, bet ir jų įgyvendinimo, /.../ rems vykdomosios valdžios konstruktyvias pastangas, bet kartu bus reikli ir principinga, jeigu tos pastangos buvo nepakankamos arba darbai bus vilkinami. Pagrindinis Jungtinės Sąjūdžio frakcijos tikslas – nuoseklus Lietuvos Respublikos nepriklausomybės įgyvendinimas.“ 

Frakcijos deklaraciją pasirašė deputatai: Albertas Miškinis, Rūta Gajauskaitė, Romualda Hofertienė, Povilas Aksomaitis, Aurimas Taurantas, Rimantas Astrauskas, Laima Andrikienė, Zigmas Vaišvila, Saulius Pečeliūnas, Pranciškus Tupikas, Antanas Karoblis, Virgilijus Čepaitis, Narcizas Rasimavičius, Stasys Malkevičius, Liudvikas Simutis, Vytautas Puplauskas, Irena Andrukaitienė, Juozas Karvelis, Zita Šličytė, Algimantas Norvilas, Gediminas Vagnorius, Gediminas Šerkšnys, Egidijus Jarašiūnas, Vidmantas Povilionis, Vytautas Paliūnas, Petras Giniotas, Antanas Račas, Egidijus Klumbys, Jonas Liaučius, Julius Bernotas, Nijolė Ambrazaitytė, Balys Gajauskas, Arūnas Degutis, Zenonas Juknevičius ir Birutė Valionytė.

1991 m. kovo 21 d. Aukščiausiosios Tarybos posėdyje K. Saja informavo apie Septintosios frakcijos įsteigimą. Ji vienijo deputatus Juozą Dringelį, Eugenijų Gentvilą, Eimantą Grakauską, Vladimirą Jermolenką, Virgilijų Kačinską, Stasį Kropą, Bronislovą Kuzmicką, Nijolę Oželytę, Vytautą Paliūną, Kazimierą Sają, Saulių Šaltenį, Albertą Šimėną, Joną Šimėną, Emanuelį Zingerį.

Frakcijos pareiškimas pradedamas postulatu, kad frakcijos nevaržo „politinės ideologijos“, o savo veiklą ji orientuos „pagal amžinųjų vertybių vertikalę, tarsi simetrijos ašį jungiančią mūsų kairę ir dešinę, politiką ir etiką“. Septintoji frakcija skelbė, kad „stiprindama demokratinę Lietuvos valstybę, sieks, kad būtų sukurta laisvų piliečių visuomenė, kad kuriamoji įstatymų sistema neleistų atsirasti diktatūrai, kad vienodai saugomos visų piliečių teisės, partijų bei visuomeninių organizacijų veikla ir kad niekad nebūtų užmirštamos dvasinės vertybės“. 

Frakcija pasisakė už tokią ekonominę reformą, kuri „išlaisvintų žmonių kūrybines galias, tačiau kad laisvoji rinka neįstumtų į skurdą tų, kurių fizinės ir kūrybinės galios išsekusios“. Beje, netrukus, t. y. balandžio 23 d., Aukščiausiosios Tarybos posėdyje Septintoji frakcija patikslino kai kurias savo nuostatas. Akcentuota, kad frakcija vadovausis Sąjūdžio rinkimų programa, ieškos galimybių susitarti, neginčys Aukščiausiosios Tarybos deputatų daugumos galimybės priimti sprendimus, nors „frakcija jiems ir nepritartų“. Išskirtinai pabrėžta, kad frakcija pritaria Lietuvos Respublikos įtvirtinimo pasaulio bendrijoje politikai ir ją vykdančiai Aukščiausiosios Tarybos pirmininko veiklai; konsoliduojasi su Lietuvos Respublikos vyriausybe ir jos siekimu stiprinti Lietuvos valstybę; kviečia Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos frakcijas, kurios pritaria išvardytiems principams, ieškoti galimybių kartu formuoti Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą ir nuolatines komisijas.

1991 m. balandžio 18 d. priimtame Aukščiausiosios Tarybos reglamente buvo nustatytas frakcijų (nuolatinių deputatų grupių) teisinis statusas – registravimo tvarka, frakcijų teisės sudarant Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą ir kitas parlamentines struktūras, formuojant valdymo institucijas, dalyvaujant įstatymų leidimo procese. Įsigaliojus Reglamentui, vyko jau esančių ir naujai steigiamų frakcijų registravimas Aukščiausiosios Tarybos Prezidiume, keitėsi jų struktūra, personalinės sudėtys ir programinės nuostatos. Frakcijos vis aktyviau reiškėsi parlamentinėje veikloje, reaguodamos į vidaus ir užsienio politikos vyksmą, į visus reiškinius, susijusius su prasidėjusia ekonominės, socialinės sistemos reforma ir, suprantama, konstitucijos projektavimo darbuose.

Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas: reikia pradėti naujos Konstitucijos rengimą

Jau 1990 m. rudenį Aukščiausiojoje Taryboje įvairiomis progomis, epizodiškai ir turint galvoje Lietuvos užsienio ir vidaus politikos uždavinius, kilo naujos konstitucijos idėja. Aišku, viena iš priežasčių buvo Laikinojo Pagrindinio Įstatymo permanentinė kaita, kurią savaime diktavo valdžios institucijų funkcionavimo sisteminės aktualijos, socialinio gyvenimo dinamika. Atskiri pareiškimai Aukščiausiojoje Taryboje, spaudoje apie konstitucinio reguliavimo tobulinimo perspektyvas tada dar nebuvo visuotinio pobūdžio, tačiau tolydžio dažnėjo.

Kairiųjų frakcija Aukščiausiojoje Taryboje paskelbė savo programines nuostatas: „/.../ Nepriklausoma Lietuva – lietuvių tautos valstybingumo tąsa. Tai teisinė ir demokratinė valstybė – parlamentinė respublika, išreiškianti jos piliečių valią ir interesus. Aukščiausiasis valstybinės valdžios organas – parlamentas, kuris ateityje turėtų būti renkamas visuotiniuose, lygiuose, tiesioginiuose rinkimuose ir slaptu balsavimu, proporcinga sistema pagal partijų kandidatų į deputatus sąrašus. /.../ Lietuvos demokratinės valstybės teisinis pamatas – pastovi, priimama piliečių referendumu Lietuvos Respublikos Konstitucija, įtvirtinanti laisvės, teisingumo ir santarvės idealus. Konstitucija turi apsaugoti valstybę nuo autokratinio režimo pavojaus. /.../ Kairiųjų frakcija sieks, kad artimiausiu metu būtų parengtas Lietuvos konstitucijos projektas, suformuotas konstitucinis teismas, priimtas deputatų atšaukimo įstatymas.“

Tuo metu Lietuvoje jau veikė oficialiai registruotos kai kurios atkurtos politinės partijos, steigėsi naujos: Lietuvos demokratų partija, Lietuvos socialdemokratų partija, Lietuvos tautininkų sąjunga, Lietuvos krikščionių demokratų partija, Lietuvos humanistų partija, Lietuvos žalioji partija, Nepriklausomybės partija. 1991 m. pradžioje apie save paskelbė Respublikonų partija, Lietuvos liberalų sąjunga. Nors tuo metu daugelis politinių partijų dar nevaidino ryškesnio vaidmens, tačiau savo programiniuose dokumentuose jos postulavo politines, teisines vertybes: valstybės valdžios galių ribojimo – stabdžių ir atsvarų principą, parlamentinės demokratijos dėsnius, konstitucijos viršenybę, žmogaus teisių ir laisvių primatą.

Antai Lietuvos demokratų partijos programoje teigiama, kad suvereni valstybės valdžia turi priklausyti Tautai ir turi būti vykdoma demokratiškai, o valstybės institucijos veikia pagal demokratiniu būdu priimtą Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, užtikrinančius politinių pažiūrų, žodžio, spaudos, sąžinės, religijos, mitingų, demonstracijų laisvę. Kitas akcentas: teisingumo institucijos – nepriklausomos nuo politinės valdžios ir valdymo įstaigų. Raginama įsteigti konstitucinį teismą.

1989 m. gegužės 11 d. socialdemokratų deklaracijoje „Atkurkime Lietuvos socialdemokratų partiją“ skelbiama, kad demokratija yra ir reali politinė santvarka, ir pažangos siekimo metodas, ir moralinė žmogaus vertybė. Vėliau priimtoje partijos programoje besąlygiškai pritarta parlamentarizmui kaip vaisingiausiai įvairių visuomenės grupių – socialinių, nacionalinių, politinių, kultūrinių, religinių – dialogo formai.

Lietuvos demokratinės darbo partijos programinių nuostatų projekte orientuotasi į demokratinės visuomenės, valstybės raidą, o parlamentinė respublika turi sudaryti sąlygas įgyvendinti humanizmo idealus, užtikrinti lietuvių tautos išlikimą ir istorinį tęstinumą. Pareikštas įsitikinimas, kad tik įgyvendinus valdžių padalijimo principą, bus sudarytos realios sąlygos sklandžiai funkcionuoti valdžios demokratinei sandarai ir apsaugoti valstybę nuo autoritarinio režimo pavojaus, nuo atskirų visuomenės grupių, sluoksnių ir asmenų politinio, ekonominio ir psichologinio diktato.

Lietuvos liberalų sąjunga jau pirmuosiuose dokumentuose deklaravo liberaliosios demokratijos vertybes, kuriomis bus vadovaujamasi sąjungos veikloje. Paskelbtame manifeste rašoma, kad „valstybinė nepriklausomybė ne savitikslis, bet priemonė asmens nepriklausomybei nuo savivalės valstybėje užtikrinti. /.../ Įstatyminė tvarka – tai priemonė kiekvieno laisvei apginti. /.../ Bet koks prievartinis valstybės galios naudojimas yra neteisėtas ir kenksmingas – net jeigu griebiamasi daugumos vardu /.../.“

„Programiniuose principuose“ atkreiptas dėmesys į tai, kad teisėta pripažįstama tik pačių piliečių išrinkta ir jų kontroliuojama valdžia, o daugiapartiškumas yra pagrindinė priemonė piliečių politinei valiai įgyvendinti ir teisėtai valdžiai formuoti. Teigta, kad įstatymų leidybos, jų vykdymo ir teisminės valdžios atskyrimas yra niekuo nepakeičiama teisėto valdžios funkcionavimo bei jos legalumo sąlyga, jokia savavališka valstybinė prievarta negali būti teisėta.

Vertinant motyvus, paskatinusius imtis naujos konstitucijos rengimo, reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad Vakarų šalių vadovai, politikai, reaguodami į Lietuvos Respublikos valingus ir kryptingus Nepriklausomybės siekius, nuolat pastebėdavo, kad Lietuvos vyriausybė dar nekontroliuoja Lietuvos sienų, neturi faktinių galimybių užtikrinti efektyvų valdymą ir t. t. Nepatikliai būdavo vertinamas ir Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, įrėminantis pereinamojo laikotarpio Lietuvos politinę, teisinę būklę.

Prisimindamas kelią, kuriuo buvo einama į Lietuvos Respublikos Konstituciją, V. Landsbergis pokalbyje su Eltos žurnaliste D. Petkauskaite sakė: „/.../ Laikinoji Konstitucija nebuvo tobula, iš tikrųjų ji – pereinamoji. Struktūriškai mūsų valstybė dar buvo labai panaši į sovietinę respubliką, tiktai suverenią. Suvokėme, kad tai nėra valstybės vizija ateičiai, ir todėl 1990 metų pabaigoje sudarėme darbo grupę naujos Konstitucijos metmenims parengti. Iš dalies tai mums primetė Vakarai, kurie neskubėjo pripažinti Laikinosios Konstitucijos, kaip demokratinės valstybės egzistavimo pagrindo.“

Apie tai, kad jau atėjo metas imtis naujos Konstitucijos rengimo, prabilo atkurtoji Lietuvos teisininkų draugija. Jos sudaryta Konstitucinės teisės komisija ėmėsi šio darbo, o vėliau prisidėjo Lietuvos filosofų draugija.

Šio straipsnio autoriaus asmeniniame archyve yra Teisininkų draugijos autorių grupės parengtų Lietuvos Respublikos Konstitucijos metmenų pirmasis variantas, pažymėtas 1990 m. gegužės mėn. data. Advokatas Šarūnas Vilčinskas rašo, kad šis projektas buvo įteiktas Aukščiausiosios Tarybos Teisinės sistemos komisijai. Pastabos ir pasiūlymai dėl projekto turėjo būti siunčiami Aukščiausiosios Tarybos deputatui Jonui Liaučiui.

Pagal šį projektą Lietuvos Respublikos parlamentą – Seimą – sudarytų dveji rūmai – Atstovų rūmai ir Seniūnų rūmai. Atstovų rūmų nariai renkami dvejiems metams, o Seniūnų rūmų nariai – šešeriems. Seniūnų rūmų sudėtis vienu trečdaliu atnaujinama kas dveji metai.

Apibūdinant vykdomosios valdžios konstitucinį statusą, skelbiama, kad vykdomoji valdžia Lietuvos valstybėje priklauso prezidentui, kuris „pats ir savo nuožiūra formuojama vyriausybe vykdo Lietuvos įstatymus“. Prezidentas su Seniūnų rūmų pritarimu ir sutikimu skiria vyriausybės narius, tarp jų – ministrą pirmininką. Prezidentas renkamas visuotiniuose, lygiuose, tiesioginiuose rinkimuose slaptai balsuojant ketveriems metams. 

Projekte nurodoma, kad prezidentas yra aukščiausias valstybės pareigūnas, vyriausiasis karinių pajėgų vadas, atstovauja Lietuvai be specialių įgaliojimų, nustato kitų vyriausybės narių įgaliojimus. Sekant prezidentinės respublikos modeliu, nebuvo numatytos vykdomosios valdžios prerogatyvos prieš laiką nutraukti parlamento kadenciją ir skelbti priešlaikinius rinkimus. Projektuota, kad teisminę valdžią turėtų įgyvendinti aukščiausiasis teismas, apeliacinis teismas, apygardų ir apskričių teismai. Visiems bendrosios kompetencijos teismams buvo priskiriama „konstitucinės priežiūros teisė“.

Apibendrinus galima teigti, kad ši konstitucinė versija akivaizdžiai rėmėsi JAV konstitucinės kultūros istorine tradicija, tiesa, atsižvelgiant ir į Lietuvos konstitucinį paveldą. Visi šie paminėti faktoriai, nesureikšminant nė vieno iš jų ar neteikiant pirmenybės, atitinkamu mastu objektyviai sąlygojo praktiškuosius pirmapradžius Konstitucijos rengimo veiksmus.

1990 m. lapkričio 7 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo posėdyje Aukščiausiosios Tarybos Teisinės sistemos komisijos pirmininkas Jonas Prapiestis pranešė, kad konstitucingumo ateities klausimais polemizuota parlamento nuolatinių komisijų pirmininkų pasitarimuose ir kitur, o jo vadovaujama komisija imasi iniciatyvos – siūlo nedelsiant sudaryti darbo grupę, kuri pradėtų rengti konstitucijos projektą. 

Prezidiumo posėdžiui teiktame nutarimo projekte buvo numatyti darbo grupės nariai, kurių dauguma – Aukščiausiosios Tarybos deputatai, o kiti – mokslo, teisinių institucijų darbuotojai. Teisinės sistemos komisijos nuomone, tokiam kolektyvui turėtų vadovauti Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, o reikalui esant – paskiriamas ir darbo grupės vadovo pavaduotojas. Pranešėjas samprotavo, kad darbo grupės tikslas turėtų būti ne vientiso naujos Konstitucijos projekto teksto parengimas, o būsimosios Konstitucijos koncepcijos išsamus apibūdinimas ir išskirtinai – valdžios institucijų statuso, kompetencijų, tarpusavio sąveikų pagrindimas.

Nors tada vykusiame Prezidiumo posėdyje ir nebuvo visapusiškiau išdėstyti tokių darbų pradžią skatinantys argumentai, niekas ir neprieštaravo, kad būtų einama šiuo keliu. V. Landsbergis pastebėjo, kad jau metas „anonsuoti“ pasauliui, kokia bus Lietuvos Respublika ir jos Konstitucija. Aukščiausiosios Tarybos sekretorius Liudvikas Sabutis tartum reziumavo: nepradėti naujos Konstitucijos projekto rengimo darbai – jau dabar yra Aukščiausiosios Tarybos „įsiskolinimas“.

Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka abejojo grupės sudarymo principais, nes dauguma iš pasiūlytųjų jau eina atsakingas pareigas Aukščiausiojoje Taryboje, yra derybų su Sovietų Sąjunga delegacijos nariai, ekspertai. K. Motieka laikėsi nuomonės, kad Konstitucijos projektas turėtų būti kuriamas ne parlamente, bet, pvz., Lietuvos teisininkų draugijoje, įtraukiant į šį darbą teisininkus, kitų sričių specialistus.

Tokiam pasiūlymui nepritarta, nes dauguma posėdžio dalyvių buvo įsitikinę, kad Konstitucijos rengimas turėtų vykti būtent Aukščiausiojoje Taryboje ar jos Prezidiume. V. Landsbergis samprotavo, kad į tokią veiklą visų pirma turėtų įsitraukti jau rengusieji Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, kitus konstitucinius dokumentus, o konsultantais galėtų būti lietuvių išeivijos atstovai, kiti – ekspertais. Paminėta, kad viena tokia konsultantė iš JAV jau yra.

Panašios pozicijos laikėsi Aleksandras Abišala. Pabrėždamas, kad Konstitucijos rengimas yra politinės veiklos sritis, neabejojo, kad kolektyve turi būti ir deputatai. Aloyzas Sakalas siūlė sustiprinti darbo grupės politinį statusą ir pavadinti ją valstybine komisija. V. Landsbergis, ieškodamas kompromisų kilusioje polemikoje, orientavo į tai, kad darbo grupė ne tik pati rengs konkretų konstitucinį tekstą, bet ir organizuos šią veiklą – pasitelks teisininkus, ekonomistus, kitų sričių specialistus. 

Pasak jo, formuojamas kolektyvas gali būti įvardijamas kaip vadovaujanti grupė. Gediminas Šerkšnys siūlė į darbo grupę įtraukti Aukščiausiosios Tarybos Valstybės atkūrimo komisijos atstovą ir akcentavo, kad grupė turėtų bendradarbiauti su jo vadovaujama komisija. Romas Gudaitis siūlė nepamiršti Mokslų akademijos nario Juozo Bulavo. L. Sabutis, argumentuodamas tuo, kad formuojamos darbo grupės sukurtas dokumentas bus tik pirmas žingsnis į Konstituciją ir bus toliau svarstomas Prezidiume, Aukščiausiojoje Taryboje, buvo įsitikinęs, kad Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas neturėtų būti jos nariu.

Prezidiumo posėdyje preliminariai pasikeista nuomonėmis, koks dokumentas turėtų būti rengiamas, kad tai turėtų būti tekstas, kuriame apibrėžiamos Lietuvos valstybės esminės charakteristikos, valstybės galių ir žmogaus teisių bei laisvių sąveika, valstybinės valdžios institucinė sandara, jos veikimo pagrindiniai aspektai bei kiti svarbiausieji konstitucinio reguliavimo klausimai. Kitaip sakant, preziumuota, kad tai bus ateities konstitucingumo raidos bendroji vizija, koncepcija ar įžvalgos, suformuluotos atitinkamame tekste. 

Visi posėdžio dalyviai sutarė, kad dokumentas visų pirma turėtų būti pateikiamas Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui ir čia vertinamas. Prezidiumas turės nuspręsti, ar sudaryti naują komisiją, ar tiesiog pranešti apie atliktą darbą Aukščiausiojoje Taryboje, kuri ir priims atitinkamas direktyvas.

Diskutuojant dėl terminų, kuriais turėtų būti įrėmintas dokumento rengimas, būta įvairių samprotavimų. A. Abišala siūlė nustatyti, kad darbas turėtų būti baigtas 1991 m. birželį, J. Prapiestis – iki 1991 m. kovo 11-osios, A. Sakalas – iki 1991 m. vasario 16-osios. V. Landsbergis akivaizdžiai linko į tai, kad nereikia delsti ir 1990 m. gruodžio 31 d. jau galima turėti atlikto darbo rezultatus.

Taip radosi Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo“, kuriuo buvo sudaryta Konstitucijos projekto rengimo grupė: Vytautas Landsbergis (grupės vadovas) – Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas; Juozas Bulavas – Mokslų akademijos narys korespondentas; Algimantas Dziegoraitis – Vilniaus miesto 2-osios juridinės konsultacijos advokatas; Juozas Galginaitis – Valstybinės teisinės informacijos departamento direktoriaus pavaduotojas; Valdemaras Katkus – užsienio reikalų ministro pavaduotojas; Pranas Kūris – teisingumo ministras; Kęstutis Lapinskas – Aukščiausiosios Tarybos deputatas; Zenonas Namavičius – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas; Vytautas Pakalniškis – Aukščiausiosios Tarybos Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojas; Artūras Paulauskas – generalinis prokuroras; Jonas Prapiestis – Aukščiausiosios Tarybos Teisinės sistemos komisijos pirmininkas; Stasys Stačiokas – Teismo ekspertizės mokslinio tyrimo instituto direktorius; Česlovas Vytautas Stankevičius – Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas; Gediminas Šerkšnys – Aukščiausiosios Tarybos Valstybės atkūrimo komisijos pirmininkas; Aurimas Taurantas – Aukščiausiosios Tarybos deputatas; Juozas Žilys – Aukščiausiosios Tarybos Juridinio skyriaus vedėjas.

Sovietų kariuomenės paradas Gedimino prospekte. 1990 m. lapkričio 7 d. Jono Juknevičiaus nuotrauka. LCVA.

Nustatyta, kad ši grupė turi parengti Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepciją ir pateikti Prezidiumui iki 1990 m. gruodžio 31 d.

Taigi 1990 m. lapkričio 7 d. priimtas sprendimas žengti pirmąjį žingsnį kelyje į nuolatinę Lietuvos Respublikos Konstituciją, tačiau ir šį veiksmą tartum palydėjo SSRS kariškių išpuolis. Tą pačią dieną Vilniuje, prie Lenino paminklo, Sovietų Sąjungos komunistų partijos struktūros surengė mitingą vadinamosioms Spalio revoliucijos metinėms paminėti. Po to Gedimino prospekte vyko SSRS okupacinės kariuomenės dalinių paradas. Pasipiktinę šia provokacija, vilniečiai parado dalyvius apmėtė kiaušiniais, dažais, akmenimis. Konservatorijos studentai balkone su Brežnevo kauke „pagerbė“ paradą. Desantininkai pro Konservatorijos langus įsiveržė į pastato vidų, guminėmis lazdomis mušė studentus, buvo sužeistų. Tik žmonių savitvardos ir drausmės dėka okupacinei kariuomenei nepavyko išprovokuoti rimtų incidentų.

Beje, tai buvo paskutinis okupacinių pajėgų karinės galios demonstravimas Lietuvos sostinėje. Tokia niūri politinė tikrovė ženklino Lietuvos Respublikos pastangas spartinti konstitucinės demokratijos vyksmą.

Reaguodama į lapkričio 7 d. įvykius, Aukščiausioji Taryba Prezidiumo iniciatyva lapkričio 8 d. paskelbė pareiškimą „Dėl TSRS okupacinės kariuomenės savivalės Lietuvoje“. Eilinį kartą konstatuota, kad šie SSRS kariuomenės veiksmai rodo, jog SSRS vadovybė, Helsinkyje pasirašiusi Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Baigiamąjį aktą, nuolat deklaruojanti teisinės valstybės kūrimą, nesiskaito su valstybių suverenitetu, teise ir žmogiškumu. Panašūs SSRS veiksmai diskredituoja ją, kaip derybų su Lietuvos Respublikos partnerę, pasaulio bendrijos akyse, ypač Paryžiaus susitikimo išvakarėse. Aukščiausioji Taryba, protestuodama prieš tokius SSRS okupacinės kariuomenės veiksmus, kvietė valstybes – Paryžiaus susitikimo dalyves – tuos veiksmus pasmerkti.

Šis Juozo Žilio tekstas skelbtas 18-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close