captcha

Jūsų klausimas priimtas

Apie Gotlando susitikimą iš anapus

Laisvojoje lietuvijoje tęsiant tradiciją 1989 m. liepos 30–rugpjūčio 6 d. Švedijoje buvo surengta Europos lietuvių studijų savaitė, istorijon įėjusi Gotlando susitikimo (konferencijos) vardu. Šio, kaip ir kitų analogiškų renginių, tikslas buvęs išlaikyti „tvirtą tikėjimą nepriklausoma Lietuva, širdies šilumą Lietuvos praeičiai, o ypač ištikimybę Tėvynės kovų sąjūdžiui ir jo dvasiai, pagarbą ir prisirišimą jos didvyriams, pasiryžimą atiduoti jėgas Lietuvai, nors ir kaip ilgai tremtis užtruktų“.
Photo European Parliament
Photo European Parliament

Tačiau pastaroji savaitė, išsaugodama ankstesniąją dvasią, išsiskyrė artumu Lietuvai tiek geografiniu atžvilgiu, tiek tautiečių iš Tėvynės dalyvavimu. Į Gotlando salos (Kathamarsviko vietovė) renginį atvyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) veikėjai: prof. Vytautas Landsbergis, prof. Antanas Buračas, Kazimieras Motieka, prof. Česlovas Kudaba, dr. Vilius Grabauskas, Lietuvos laisvės lygos (LLL) pirmininkas Antanas Terleckas ir Lietuvos komunistų partijos centro komiteto (LKP CK) ideologas Justas V. Paleckis. 

Laisvajai lietuvijai atstovavo Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo komiteto (VLIK) ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) veikėjai: dr. Kazys Bobelis, Irena Lukoševičienė, dr. Kajetonas Čeginskas, Klemensas Gumauskas ir Jonas Pajaujis. 

Dr. K. Bobelis savo pranešimą skyrė laisvinimo veiklos Vakaruose apžvalgai. Jis pabrėžė Amerikos lietuvių tarybos (ALT) ir VLIK‘o pastangas palaikyti Lietuvos laisvės bylą ir padėties pasikeitimą 1975 m. pasirašius Helsinkio aktą. Pasak pranešėjo, pastarųjų išdavoje „atsikūręs tautos atsigavimas, atsinaujinimas ir atgimimas sulošė labai stiprią rolę Lietuvos laisvės bylos tolimesniame vystymesi“. 

Pastebėjus Lietuvoje gausių partijų bei organizacijų augimą, buvo pasiūlyta bendradarbiauti su atitinkamomis partijomis ir organizacijomis išeivijoje jungiantis drauge į LPS. Be to, kelta tiesioginių Lietuvos ir išeivijos ryšių problema, tuo panaikinant Maskvos tarpininkavimą. 

Lietuvos kelio į laisvę svarstymuose išsirutuliojo įdomi diskusija. Prof. V. Landsbergis, supažindinęs su LPS nuveiktais darbais, pažymėjo, kad „matant lietuvių tautos naikinimo jėgą“ – „Maskvos ranką“, tautoje „atsirado spontaniškas pasitikėjimas Sąjūdžiu“. Dabar šis procesas jau išsiveržęs už Lietuvos ribų ir „tapęs nuolatine problema Maskvai“. LPS, reiškiantis tautos valią, toliau tiesia „legalų kelią“ į Lietuvos laisvę, o einant juo bus „remiamasi parlamentinės kovos būdu“. Tačiau, anot pranešėjo, „nepriklausomybės skelbimas nesąs šiuo metu pribrendęs. Nepriklausomybė ateisianti pati.“ 

Tai reiškė evoliucinį kelią į Lietuvos laisvę. Tokiam samprotavimui būta priežasčių, nes Lietuvos padėtis, lyginant su kitomis Rytų Europos šalimis, pavyzdžiui Lenkija, buvo kitokia. Lietuva priklausė SSRS, kuri, pasak Landsbergio, yra „kolonialistinė ir brutali“. A. Terleckas akcentavo tarptautinės teisės kelią, kuris atvestų Lietuvą į nepriklausomybę. Pasak jo, „neįmanoma, kad be tarptautinio spaudimo Sovietų Sąjunga paleistų Pabaltįjį iš savo nagų“. Dar pažymėta, kad „nėra racionalu skirti ekonominį savarankiškumą nuo nepriklausomybės“, nes apie ekonominį savarankiškumą galima kalbėti tik atkūrus valstybės nepriklausomybę. 

Lietuvos komunistų partijos organizacijai atstovavęs J. V. Paleckis atvirai pareiškė, kad „partija stovinti už pilną Molotovo–Ribentropo pakto pasmerkimą, bet tas pasmerkimas negrąžins Lietuvos į 1940 metus“. Šiuo metu, anot kalbėtojo, Lietuvai „durys į nepriklausomybę esančios dar uždaros“, todėl būtų tikslinga pasinaudojus Konstitucija, kuri nedraudžia nepriklausomybės, „surasti mechanizmą, kaip tas duris atrakinti“. 

Iš esmės šis svarstymas irgi atitiko parlamentinį kelią į Lietuvos laisvę. Gotlando svarstybose buvo įsitikinta, kad tėvynainiai

„gali su Maskva susitarti dėl Lietuvos nepriklausomybės vienokio ar kitokio atsiekimo. Ir jie eis tuo keliu.“ Svarstant sovietų kariuomenės buvimo Lietuvoje klausimą, neatmesta galimybė būsimai Lietuvos vyriausybei tartis su SSRS dėl karinių bazių, kurios „galėtų būti tam tikrose vietose, rajonuose“ ir kurios „bus apmokamos ir valstybė turės pajamas“. 

Dar vienas faktas, kurį išryškino Gotlando susitikimas, – tai liudijimas apie susiskaldžiusią Lietuvos komunistų partijos organizaciją, turinčią bent du blokus – konservatyvųjį ir liberalųjį. Pastarasis linko prie siekiančiųjų Lietuvai nepriklausomybės ir rengėsi „veikti Lietuvos išlaisvinimo darbe“.

Šiame susitikime aptariant perspektyvos modelius, buvo sutartos tolesnės Lietuvos jau ne laisvinimo, bet išsilaisvinimo veiklos gairės, kurios nebuvo skelbiamos žiniasklaidoje. Lietuvos diplomatinė tarnyba yra įvardijusi tai devyniais punktais. Pirma, atsižvelgiant į realias aplinkybes, dalinis sovietų kariuomenės pasitraukimas iš Lietuvos. Antra, atsisakymas įjungti buvusios Rytų Prūsijos teritoriją į Lietuvą. Trečia, nesteigti LPS atstovybių užsienyje, o atstovavimą pavesti VLIK‘ui. Ketvirta, VLIK‘as pripažįstamas krašto rezistencijos atstovybe užsienyje. Penkta, rekomenduota sudaryti Lietuvos koordinacinį komitetą, į kurį įeitų ir VLIK‘as. Šešta, Lietuvos atstovus pakviesti dalyvauti Amerikos lietuvių kongrese ir VLIK‘o metiniame seime. Septinta, neakcentuotas sovietų okupacijos nepripažinimo reikalas. Aštunta, LKP atstovas prognozavo, kad Lietuvos tolesnė padėtis, t. y. nepriklausomybės klausimas, „paaiškės“ 1989 m. rudenį (matyt, tokiam įvardijimui poveikio turėjo rengimasis partijos suvažiavimui). Devinta, atšaukti Algio Klimaičio įgaliojimus veikti LPS vardu.

Nepaisant visų skirtybių, esmingiausias šios istorinės Europos lietuvių studijų savaitės pasiekimas yra jos metu priimtas Gotlando komunikatas, kuriuo galutinai sutarta, kad „visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas“.

Dokumentą pasirašė VLIK‘o pirmininkas K. Bobelis, PLB vicepirmininkė I. Lukoševičienė, LLL pirmininkas A. Terleckas, LPS seimo tarybos pirmininkas V. Landsbergis, LPS seimo tarybos nariai: A. Buračas, Č. Kudaba, K. Motieka, LKP CK ideologijos skyriaus vedėjas J. V. Paleckis.

Gotlando susitikimas pademonstravo tiek laisvosios lietuvijos, tiek lietuvių tautos, gyvenančios už „geležinės uždangos“, bendrą siekį dėl Tėvynės ateities ir pasiryžimą veikti išvien vardan jos išsilaisvinimo. Be to parodė, kad įmanomas sutarimas nepriklausomai nuo politinių pažiūrų – tiek tarp išeivijos ir tautos, tiek tarp skirtingų Lietuvos politinių pajėgų ir judėjimų (LLL, LPS, LKP liberalaus bloko). Dar daugiau tas sutarimas liudijo vienybę ir rodė kelią į visų jų veiklos sutarimą siekiant visiškos Lietuvos nepriklausomybės, atmetant bet kokius suverenumus ir naikinant takoskyrą tarp atskirų organizacijų. VLIK‘as, palaikydamas tiesioginius ryšius su Lietuvos politinėmis grupėmis (Lietuvos Helsinkio grupė, Lietuvos laisvės lyga – šios organizacijos minimos pirmiausia), toliau skatino bendradarbiavimą su laisvosios lietuvijos politiniais veiksniais (ALT, PLB).

Iš rengiamos knygos „Lietuvos laisvinimas Vakaruose po Helsinkio akto“.

Šis Juozo Banionio straipsnis skelbtas 18-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...