captcha

Jūsų klausimas priimtas

D. Šakalienė: tik trečdalis Seimo apsisprendęs nepadaryti gėdos šiai kadencijai

Lietuva ėmėsi užtikrinti vaikų ateitį be smurto. Seimas šią savaitę įstatymu uždraudė fizinį, psichologinį, seksualinį  smurtą prieš vaikus ir nepriežiūrą, įskaitant ir fizines bausmes. Po daugelio metų kalbėjimo – tai labai svarbus žingsnis, tačiau tai tik būtinos reformos pradžia. Tam, kad ji būtų įgyvendinta, o vaiko teisės visapusiškai ginamos, dar reikia kitų įstatymų pataisų.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Pirmiausia, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo, pataisų, numatančių pagalbą šeimai ir vaikui, visų atsakingų institucijų bendradarbiavimą ir tarpusavio veiksmų koordinavimą, atsakomybę ir pareigą atpažinti smurtą ir jo riziką, galiausiai pranešti apie jį. Seimas neeilinėje sesijoje po pateikimo pritarė parengtoms įstatymo ir jį lydinčių teisės aktų pataisoms. Didelis darbas laukia pavasario sesijoje. Viena iš pateikto įstatymų paketo autorių Dovilė Šakalienė „Savaitėje“.

– Geri darbai labai greitai pasimiršta, o blogi įsimena ilgam. Smurtas prieš vaikus uždraustas, Seimo nariai glėbesčiuojasi, visi patenkinti, bet, kai aš paklausiau diskusijų, kurios vyko Seimo salėje, man susidarė toks įspūdis, kad galvose nelabai kas ir pasikeitė. Argumentai dar išlikę iš ano pasaulio. Ar jums neatrodo, kad pavasarį bus labai sunku apsispręsti ir bus be galo daug diskusijų, kurios gali būti visiškai pašalinės ir nereikalingos?

– Taip. Jau dabar matau, kad taip ir yra. Jau dabar Seimo koridoriuose matyti tokios gana aiškios tendencijos, kad tie žmonės, kurie iš tiesų ir nenorėjo reformos, tie žmonės, kurie smurtą prieš vaiką  vadina „beržine koše“ ir laiko auklėjimo priemone, iš esmės pasidavė visuomenės spaudimui, pasidavė mentaliteto lūžiui, bet viduje pokytis neįvyko.

Ką girdžiu Seime? Kad planuojamos pataisos, kuriomis stengtųsi per tą pilną įstatymų paketą vėl pradėti tuos pačius žaidimus, trukusius 21 metus. Svarstoma, kaip galbūt atšaukti smurto draudimą, kaip galbūt apvelti fizinių bausmių apibrėžimą, kad gal vis dėlto truputį mušti galima, tik smarkiai negalima, kaip tą regresą sugrąžinti.

Antras dalykas, kalbant apie tas pataisas, vis nėra tokio suvokimo, kad vaiko teisių apsaugos tarnybos, socialiniai darbuotojai turi būti ne baudėjai, ne viršininko institucija, kuri ateina, patikrina, kontroliuoja, nubaudžia, kišasi į tavo gyvenimą, bet kad tai turi būti pagalbos teikėjai.

– Bet tai ir yra pats didžiausias jų argumentas – bus kišamasi į šeimą,  bus prievarta atiminėjami vaikai, tai darys pikti kaimynai arba kokie nors blogi draugai.

– Man atrodo, kad mes čia turime dvi problemas, kurios yra atskiros, tik susiveda į tą patį gąsdinimo, melo ir demagogijos lauką. Viena problema yra ta, kad mūsų pačių visuomenė daugelį metų gyveno baudžiauninko mentalitete. Mes buvome pripratę būti mušami visais lygiais: ir vaikai šeimose, ir darbuotojai savo darbdavių, ir visuomenė valdžios.

Mums labai sunku patikėti, kad kažkas gali ištiesti pagalbos ranką. Tik, gink, Dieve, nepasirodyti, kad esi pažeidžiamas, nes sutryps. Tikrai tai turėjo pagrindo. Antras dalykas, vis dar kažkuriai daliai mūsų politikų ir net tų, kurie priklauso gana protingom ir mąstančiom partijom, vis dar sunku suvokti, kad mes turime rytų kaimyno veikimą, Rusijos investuojamas milžiniškas lėšas, kad tik mūsų visuomenę išlaikyti slaviškam (ne tautiniam, o politiniame kontekste, noriu pasakyti) – Rusijos tipo – mentalitete.

– Nes jie patys tokį įstatymą ir prisiėmė, kad galima mušti tuos vaikus.

– Jie regresuoja, jie labai tvarkingai daro visus žingsnius, kad šita visuomenė (Rusijos intelektualai, disidentai buvo pradėję augimo ir išsilaisvinimo procesą iš tokio diktatoriško gyvenimo būdo) būtų sugrąžinta atgal, kad būtų grąžinta griežto kumščio politika, kad įtikintų, jog vaikas yra nuosavybė, žmona irgi yra vyro nuosavybė, o visuomenė – valdžios nuosavybė. Tokiu būdu daroma didelė įtaka mūsų visuomenei.

Iš esmės tas žaidimas yra labai gerai apgalvotas efesbešnikų [FSB – Rusijos Federacijos federalinė saugumo tarnyba – LRT.lt] žaidimas, kurio tikslas – tai, kas visuomenei yra jautriausia, kas mums instinktyviai labai svarbu – vaikai, šeima – supriešinti su demokratija ir laisve. Lygiai tokia pati situacija buvo su Lietuvos stojimu į ES, ryšiais su mūsų sąjungininkais, su NATO, su JAV ir tomis pačiomis eurozonos valstybėmis.

Palyginame Lietuvą ir Švediją. Gerai, palyginkime Lietuvą ir Estiją. Kokia jų gyvenimo kokybė? Kokia emigracijos situacija? Kokia situacija šeimose? Pagal tai lyginkime. Kaip kokioje meditacijoje – kvėpuojame, žiūrime į faktus, suprantame, kad atidarėme duris į kitokią Lietuvą, į Lietuvą  be smurto. Tai tas procesas, kuriam reikės mūsų racionalaus, atkaklaus nusiteikimo ir nepasidavimo.

– Žiūrime į faktus. Jie tokie – neeiliniame Seimo posėdyje iškilo pasiūlymas sukurti laikinąją komisiją, kuri turėtų išsiaiškinti, kodėl atsitiko tragedija Kėdainiuose, ir galbūt teikti pasiūlymus, kaip tą įstatymą, kurio pataisos jau pateiktos ir užregistruotos Seime, pataisyti. Ar ne perteklinė ta komisija? Ir juk dauguma jūsų frakcijos narių, kaip ten bebūtų, yra už tą komisiją?

– Na, štai ir man pačiai tokiu atveju reikia prisiminti, kad kvėpuojam, ramiai ir iš naujo aiškiname tuos pačius dalykus, kurie turbūt šimtą kartų buvo paaiškinti. Šiuo metu Savižudybių prevencijos komisijos mandatas yra išplėstas. Trumpai tariant, mes dirbame šitą darbą. Jis jau pradeda duoti rezultatų. Tada žmonės, kurie gyvenime neturėjo jokio ryšio su vaiko teisių apsauga (atvirai sakant, atsiprašau, neturi žalio supratimo, kas tai yra, ir neturi jokios kompetencijos), staiga iššoka ir sako – dabar mes ateisime ir ištirsime.

Žmonės, kurie iki paskutinės minutės aktyviai aiškino, kad ginti vaikus nuo smurto kažkokiu būdu yra žala šeimai, dabar nori išsiaiškinti, kodėl neveikia sistema. Tai, žmonės, todėl ir neveikia. Todėl, kad jūs aktyviai bandote prieš pastatyti vaiko teisę į saugią vaikystę su kišimusi į šeimą.

– Mes su jumis palietėme klausimą, kuris atskleidė dar vieną dalyką. Kalbant apie vaiko teisių įstatymus, Seime aiškėja toks keistas jėgų pasiskirstymas. Būdavo taip, kad viena frakcija palaiko, opozicija nepalaiko. Dabar yra šiek tiek kitoks paveikslas. Dabar iš vienos frakcijos, tarkime, iš jūsų, vieni – už, kiti – prieš. Tas pats su konservatoriais. Dabar jau ne atskiros frakcijos, palaiko arba ne, o atskiri asmenys.

– Ideologiškai nė viena partija tam negali nepritarti, bet praktiškai mes turime žmones su jų subjektyvia patirtimi, su jų kompetencija ir su jų, atleiskite, intelekto lygiu. Tada mes kalbame apie tai, kad turime tą progresyvesnę visuomenės dalį, kuri yra išsibarsčiusi per skirtingas frakcijas ir per skirtingas partijas, bet kartu apjungia Seimą į vieningą instituciją, kuri iš esmės pradeda (pagaliau po ketvirčio amžiaus!) prisiminti savo pagrindinę funkciją – vesti visuomenę. Ne vilktis iš paskos, ne pataikauti patiems radikaliausiems, ne žaisti populizmą, bet vesti. Tai po trijų mėnesių aš pasakyčiau, kad mes turime apie trečdalį Seimo, kuris vienareikšmiškai yra apsisprendęs nepadaryti gėdos šiai kadencijai. Gal po trijų mėnesių bus jau du trečdaliai Seimo?

– Kiek jis užtruks, jūsų manymu, pradėjęs pavasario sesijoje?

– Tai yra jūsų rankose. Iš tikrųjų tiesiai sakau – visuomenės ir didele dalimi žiniasklaidos rankose.

– Ačiū jums už šitą pokalbį, ir laukiam pavasario sesijos.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...