captcha

Jūsų klausimas priimtas

Interjero kūrėjų pora: senutėlis namas Žaliakalnyje – tikras laimikis

Spindinčių dangoraižių eroje įsimylėti senutėlį medinuką – misija, suvokiama ne kiekvienam architektui. Tai įmanoma, jei esi žmogus, vadinamas „Kauno architektų sąžine“. O jei dar turi pakankamai užsispyrimo ir valios, tikėtina, kad tarpukaryje statytai vilai bus suteiktas antras šansas tapti padoriais ir stilingais namais. Tokia yra architekto Audrio Karaliaus ir interjero dizainerės Auros Pranckevičiūtės bei jų namo Žaliakalnyje istorija.
LRT stop kadras
LRT stop kadras

Žaliakalnis – vienas žymiausių Kauno rajonų. Čia tarpukariu daugiausiai kūrėsi karininkai. Karininkui priklausė ir namas, apie kurį yra ši istorija. Namas, kurį dabartinis savininkas architektas A. Karalius vadina laimikiu.

„Tas namelis man buvo žinomas seniai. Jis buvo žinomas kaip beveik negyvenamas ir ilgus metus parduodamas už baisią kainą. 2010 m. krizė – gyvenimo žnyplės – privertė savininką drastiškai nuleisti kainą ir parduoti pusvelčiui. Ir mes pasitaikėme šalia, tinkamoje vietoje“, – sako A. Karalius.

Tapęs Žaliakalnio gyventoju architektas ne juokais susirūpino kai kurių autentiškų tarpukario namų likimu. Jo teigimu, netrūksta atvejų, kai naujieji savininkai nevertina istorinės architektūros, o Žaliakalnio savastį nugali noras įsikurti prestižinėje vietoje.

Tiesa, kai kuriuos namus naujieji savininkai puoselėja ir atkuria, kaip kad Audrys su mylimąja A. Pranckevičiūte. Nors jųdviejų medinukas, sako, architektūrinės vertės neturi, greičiau tai ano laikotarpio gyvenimo būdo palikimas, pilnas čia gyvenusiųjų istorijų, naujųjų šeimininkų sudėliotų iš mažų detalių. Žinoma tai, kad pastatytas, bet neįrengtas namas 1933 m. buvo parduotas pulkininkui Pranui Mikštai, kad pirmame nuomojamame aukšte veikusi krautuvėlė. Iki gyvenimo pabaigos tai buvę namai seserims gydytojoms Mikštaitėms. Pats pulkininkas daug tapęs. Audrys tikisi vieną dieną surengti jo darbų parodą.

Naujieji namo šeimininkai kartu su medinuku įgijo didžiulį čia gyvenusios šeimos palikimą. Tai gali atrodyti romantiška, tačiau kartu ir trikdyti.

„Įsivaizduojate, seni žmonės miršta, rūbai kabo spintose, indaujose indai, laiškai, tie išdraikyti paveikslai. Kurį laiką nedrįsome nieko judinti, nes jautėmės tarsi brautumėmės į kito žmogaus gyvenimą. Vėliau pradėjome rūšiuoti, skirstyti, kiek tai įmanoma. Kai kas išvažiavo į Kauno vintažo parduotuves, kai ką Aura pati mielai nešioja, pavyzdžiui, rankines“, – pasakoja architektas.

To meto baldai, drabužiai, tekstilė, piešiniai, gausybė spaudos, mados žurnalų, laiškų, visa tai – nuoga, nerafinuota archeologija. Pasak Audrio, tai geriausias būdas pajausti šios vietos autentišką dvasią.

Aura, pagal profesiją dailininkė ir interjero dizainerė, sako visada žavėjusis įdomiomis senomis faktūromis ir reljefais, prancūzų interjerais. Tik štai naujus namus, pilnus senienų, teko jaukintis.

„Aš iš karto nuėjau ir pasišnekėjau su dvaselėmis. Aš jas nuraminau ir pasakiau, kad mes tikrai išgelbėsime jūsų namus, kuriuos jūs saugojote ir branginote iki pat savo gyvenimo saulėlydžio“, – pasakoja A. Pranckevičiūtė.

Tai – savotiškas įsipareigojimas, sako interjero kūrėjų pora. Ateiti gyventi ne ant švaraus popieriaus lapo su savu bagažu ir įpročiais, į svetimus, ne savo giminės namus – tikras iššūkis, tačiau dabar šis namukas jiems tapo be galo savas, juk, vaizdžiai tariant, pavyko už uodegos pagauti mylimą, tikrą smetoninį Kauną.

Plačiau apie menininkų poros laimikį Žaliakalnyje – laidos „Stilius“ reportaže.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...