captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vaikų teisių apsauga Švedijoje: problemiškoms šeimoms tenka keltis į specialius namus

Vis dar netyla kalbos apie Kėdainiuose žiauriai nužudytą ketverių metų berniuką. Po šio įvykio pasigirdo daug svarstymų apie tai, kad Lietuva galėtų prisijaukinti skandinaviškus vaikų teisių apsaugos modelius. „Emigrantų“ kūrėjai Švedijoje, Malmės mieste, susitiko su Orinta Mazrimaite Prasčeviče, jau šešerius metus dirbančia šios šalies vaikų teisių apsaugos sistemoje. Lietuvė papasakojo apie šią sistemą ir užtikrino, kad ji veikia kitaip nei prieštaringų vertinimų sulaukianti Norvegijos „Barnevernet“.
Laidos stop kadras.
Laidos stop kadras.

Švedijoje vaikų mušimas neegzistuoja

Orinta – šeimos terapeutė, padedanti problemiškoms šeimoms atrasti geriausius vaikų auklėjimo būdus.

„Mano pareigos – padėti tėvams suprasti, kaip priimti vaiko emocijas, kaip su jomis susitvarkyti. Švedijoje vaikų mušimas nėra aktualus – per darbo metus nesusidūriau su tuo, kad tėvai pakeltų ranką prieš vaiką. Toks dalykas Švedijoje nebeegzistuoja“, – kalbėdamasi su „Emigrantais“ užtikrina Orinta.

Kaip būtų pasibaigusi ketverių metų berniuko istorija, jei pas mus veiktų švediškas vaikų teisių apsaugos modelis? Orinta teigia abejojanti, kad baigtis būtų buvusi tokia tragiška. Istorijų, panašių į ką tik nutikusią Lietuvoje, Švedijoje emigrantė nepamena. Išskyrus vieną, bet vaiko tėvai buvo ne švedai, o imigrantai iš musulmoniškų kraštų.

Būtų sureaguota tą pačią akimirką, sako Orinta, tačiau pripažįsta – žmogiškasis faktorius veikia kiekvieną įstatymą ir kiekvieną atskirą atvejį, todėl vienareikšmiškai vertinti situacijos nereikėtų. Tas pats atsitikti galėjo bet kur, tačiau turime būti tikri, jog padarėme viską, kad tam užkirstume kelią, sako ji.

„Švedijoje su vaikais elgiamasi kaip su mažais žmogeliukais, jie turi savo nuomonę, savo norus, jų paklausia, o ne pasako ir primeta, kaip dažnai daroma Lietuvoje. Pavyzdžiui, Švedijoje paklaus, kokią striukę šiandien nori apsirengti – raudoną ar žalią. Vaikui visą laiką duos pasirinkti tam tikrose ribose, bent jau stengiasi. O Lietuvoje lieps tik raudoną, [jei vaikas sakys] – ne, aš noriu žalią, [jam bus atsakyta] – ne, pasakiau, kad raudoną. Ir tas neigiamas požiūris į vaiką, kad jis kažką gali padaryti, sugadinti. Bet gal čia dėl vaiko smalsumo? Tokio supratimas Lietuvoje tėvams trūksta“, – teigia Orinta.

Probleminėms šeimoms tenka persikraustyti  

Švedijoje susirūpinimas vaiku prasideda jau darželyje. Pastebėjusios smurto žymes ar tiesiog įtariančios, kad šeimoje smurtaujama, auklėtojos kreipiasi į socialinius darbuotojus. Jie pasirūpina, kad vaikui bent kol kas nereikėtų grįžti į, kaip įtariama, nesaugią aplinką. Dažniausiai vaikas laikinai apgyvendinamas kitoje šeimoje. Tuo metu policija tėvus kviečia apklausai.

Vaikas negrįžta namo, kol neįsitikinama, kad ten saugu. Smurto prieš vaikus įstatymą Švedija priėmė dar 1979-aisiais. Vaikų teisių apsaugos ekspertė mano, kad netrukus šioje srityje pasistūmėsime ir mes, tačiau įstatymai nėra viskas. Vaikų auklėjimo tradicijos, net labiau negu teisiniai sprendimai, lemia, ar vaikai auga laimingi, o galų gale – saugūs.

„Nuolatinis vaiko žeminimas: ko čia lakstai kaip laukinė, oi, kokia tu susivėlusi, ko tu čia vėl pridirbai kaip koks neišmanėlis – visi tokie palyginimai vaikui labai įstringa į širdį“, – tvirtina „Emigrantų“ pašnekovė. 

Įstaigai, kurioje darbuojasi emigrantė, geriausiai tiktų šeimos pagalbos centro pavadinimas. Šeimos apsigyvena specialiai jiems įrengtuose butuose ir gauna visokeriopą socialinių darbuotojų pagalbą.

„Mokome, kaip atkreipti dėmesį į vaiką, kad jam nereikėtų to dėmesio reikalauti išsišokant, padedame tėvams suprasti, kodėl tas vaikas išsišoka, kodėl jis būtent taip reaguoja į situacijas. Viskas priklauso nuo tėvų – kaip jie reaguoja į vaiką. Kadangi tėvai patys turi daug savų problemų, vidinių išgyvenimų iš savo vaikystės, mes turime dirbti ir su jais – kas čia su jumis darosi, kodėl jūs reaguojat būtent taip.

Vaikas turi savo emocijas, savo norus, ir reikia jam padėti suprasti, paaiškinti – ne, dabar šito negalima, bet galėsi vėliau. O ne iš karto pykti arba leisti viską. Viskam yra ribos, tėvams reikia padėti atrasti tą balansą“, – aiškina Orinta. 

Kartais reikia nukelti vaikus nuo pjedestalo

Kai kurios šeimos, specialiai prižiūrimos, ten praleidžia kad ir metus. Švedijai tai kainuoja milijonus. Anot Orintos, švedai supranta, kad vaikas – tai mažas žmogus, asmenybė, kurio norų reikia paisyti, tačiau tai nereiškia, jog vaikams Švedijoje leidžiama viskas.

„Nėra taip, kad vaikas auga be jokių reikalavimų, be jokios atsakomybės jausmo ir daro su tėvais, ką nori. Būna tokių šeimų, kad vaikai jau užėmę tėvų pareigas, vaikai vadovauja tėvams, kas ir kaip turi būti, ir tėvai nesugeba pasakyti „ne“. Tada mes iš tėvų reikalaujame, kad būtų stipresni, kad atsikovotų savo vaidmenį, savo teises šeimoje – nuimtų vaiką nuo pjedestalo“, – pasakoja Orinta.

Pasak lietuvės, Švedijoje tėvai atsakingi ne tik už vaiko finansinį aprūpinimą ir fizinį saugumą, kas labai dažnai akcentuojama pas mus. Jie atsakingi ir už vaiko emocijas: ar jis laimingas, ar elgesys normalus, ar jaučiasi mylimas ir t.t. Jeigu tėvams visos šios atsakomybės per sunkios, tai pastebėjusios įsikiša socialinės tarnybos. Iškart niekas vaikų tikrai neatima, užtikrina Orinta, užbėgdama klausimui apie Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybą „Barnevernet“.

„Jeigu pedagogai, auklėtojos mato, kad kažkas yra, tai kalbasi su tėvais ir žiūri, kaip jie reaguoja. Jeigu tėvams tai nė motais ir nėra nerimo, tada kreipiasi į socialines tarnybas, bet nebūtinai turi iš karto atimti. Jeigu su tėvais randa bendrą kalbą, tada jie tai ir išsprendžia. Bet tikrai nėra taip, kad važiuojam ir atimam, nes tavo vaikas liūdnas arba tavo vaikas neturėjo šiandien tinkamų rūbų, arba tavo vaikas man atsikalbinėjo. Ne, bent jau man tai nesuvokiami dalykai.

Pas mus visas šeimas atsiunčia socialinės tarnybos, kad jos galėtų gauti reikiamą pagalbą arba kad būtų atliktas tyrimas ir nustatyta, ko reikia tėvams, kad galėtų suteikti vaikams visokeriopą pagalbą“, – tikina Orinta.

Šeimos, kuriomis jai tenka rūpintis, dažnai čia apgyvendinamos dėl priežasčių, kurios gal Lietuvoje daug kam atrodytų juokingos. Tačiau švedų socialiniai darbuotojai žino: jeigu vaikas jaučiasi negerai, jei jo elgesys pakitęs, neatitinka normų, jokia priežastis nėra per maža. Ją reikia kuo greičiau eliminuoti iš šeimos kasdienybės.

„Dažniausiai tai tėvai, kurie neturi socialinių įgūdžių. Bet gali būti ir psichologinės tėvų problemos, depresijos ir pan. Gali būti, kad jie prieš tai buvo patekę į narkotikų ar alkoholizmo liūną, o dabar išsikapstė ir nori susigrąžinti savo vaikus“, – pasakoja lietuvė.

Suteikiama absoliučiai viskas

Šeimos terapeute dirbanti lietuvė sako, kad, jeigu Lietuvoje šeimos emocinė ir finansinė gerovė dažnai laikomos glaudžiai susijusiomis, tai Švedijoje taip manoma ne visada. Centre, kuriame dirba Orinta, atsiduria ir problemų su narkotikais turintys, nedideles pajamas gaunantys žmonės, ir tie, kurie turi gerus darbus. Svarbiausia – kaip jaučiasi vaikas.

„Galbūt vaikas labai užguitas jaučiasi, neturi mokykloje draugų, gali būti labai savimi nepasitikintis, bet gali būti ir atvirkščiai – vaikas labai reaguoja, eina ir visus muša“, – sako Orinta.

Pagalba, kurią suteikia šeimos centras gali būti ir pasirenkama, ir priverstinė. Vis dėlto dažniausiai į socialinius darbuotojus tėvai kreipiasi patys.

„Prašo – padėkit, nežinau, ką daryti su vaiku, nesusitvarkau. [...] Bet kartais būna, kad pasako – ne, mes nenorim. Ir, jeigu socialinė tarnyba neturi pakankamai priežasčių manyti, kad tikrai vaikams labai blogai, tada jie nieko negali padaryti, tiktai laukti, kad bus dar blogiau. Bet jeigu yra pagrindas – jau surinkta informacija, kad vaikams tikrai labai blogai, tada galima ir priversti. Kai pagal įstatymus socialinės tarnybos gali perimti globą į savo rankas, tėvams tenka pasirinkti – ar mes vaikus perkeliame į kitą šeimą, ar visa šeima važiuoja į tuos namus. Tada jau galima sakyti, kad mama ir tėtis atvažiuoja pas mus per prievartą“, – pasakoja Orinta.

Dabar tikriausiai įsivaizduojate, kad, kai jau tėvai išgirsta ultimatumą, jie visada sutinka priimti pagalbą. Deja, yra ne visai taip. Per savo karjerą Orinta sutiko šeimų, kurioms pasiūlius padėti, tėvai atsako: tai imkite tuos vaikus ir vežkitės, jokios pagalbos mums nereikia.

Laidos stop kadras.

Šeimos centre tėvams ir jų vaikams suteikiama absoliučiai viskas. Dirbti niekam nereikia, tiesiog gyventi: gamintis maistą, pirkti produktus, tvarkytis ir leisti laiką su vaikais. Tarytum gyventum pasaulyje, kur niekas daugiau neegzistuoja – tik tavo šeima.

„Kiekviena šeima turi savo butą ir jie gyvena kaip ir savo gyvenimą, tik tiek, kad mes esame nustatę tvarkaraštį, ką jie turi veikti, bet stengiamės, kad būtų labai panašiai, kaip ir realiame gyvenime – kad atsikeli, vaikas turi išeiti į mokyklą arba į darželį. O tėvai turi turėti kokį savo užsiėmimą“, – pasakoja Orinta. 

Šeimos terapeutas stebi šeimos narių santykius, įpročius. Žiūri, kaip tėvai linkę išnaudoti laiką.

Tenka imti neapmokamas atostogas

Tam, kad galėtų apsigyventi šeimos centre, dirbantys tėvai dažniausiai išeina neapmokamų atostogų. Švedijos darbdaviai tokias aplinkybes supranta, netgi skatina tėvus labiau rūpintis savo atžalomis.

„Pas mus jie irgi turi ką veikti – važiuoja apsipirkti, turi rūpintis savo butu, savo aplinka. Vyksta visokie pokalbiai su mūsų komanda – psichoterapeutais, socialiniais darbuotojais. Tai juodas darbas jiems. Ir paskui yra toks tvarkaraštis, kurį turi nuolat sekti ir pagal jį gyventi – tada ir atsiskleidžia visos tos problemos ir visi sunkumai. Kai jie gyvena tame bute, tai jie patys gaminasi ir valgyti, ir perkasi maistą, tada irgi pasimato, ką jie sugeba, ko nesugeba. O mes, personalas, ateiname pas juos ir padedame su visu tuo susitvarkyti“, – pasakoja Orinta. 

Orinta – šeimos terapeutė. Tačiau tam, kad jos pareigas suprastume labiau, lietuvės darbą galėtume pavadinti į šeimos buitį integruota terapija. Su šeima ji praleidžia daug laiko, kartu tvarkosi, gamina maistą, sprendžia problemas. Po truputį šeimos santykiai gerėja, jie gauna naudingų įgūdžių to net nepastebėdami.

Atrodytų, kad tėvai su vaikais gyvena įprastai, tačiau socialinis darbuotojas visada šalia ir, kai tik reikia, padeda ar pataria.

„Pavyzdžiui, pirmadieniais reikia tvarkytis kambarius. Antradienis skirtas kažką smagaus nuveikti su vaikais. Trečiadieniais mokinasi kažką naujo kepti ar virti. Kai jau yra laikas su personalu, pas kiekvieną šeimą į butą ateina personalas ir tada kartu nusprendžiame, kaip išnaudosime tą laiką, nes ne kiekvienai šeimai reikia būtent tos pagalbos, pvz., su tvarkymusi ir valymusi ar skalbimusi. [...] Čia yra tokie žmonės, kurie ne tai, kad nemoka, bet nesugeba, nes jie jau turi savo kažkokių psichologinių sutrikimų“, – aiškina Orinta.

Šeimos terapeutas pirmiausiai parodo pavyzdį, kaip reikėtų tvarkytis, bendrauti, galų gale, kada reikėtų skalbti, padėti vaikui ruošti pamokas ir panašiai. Švediška teorija tokia: suaugusieji net patys nepajunta, kaip keičiasi jų gyvenimo būdas, o vaikai pripranta prie tam tikro ritmo ir jo paskui reikalauja patys.

Valstybei atsieina labai brangiai  

Dirbti šeimos pagalbos centre Orinta pradėjo labai jauna – vos dvidešimt trejų metų. Atvykus į Švediją, jos tikslas buvo studijuoti psichologiją, o paskui susirasti visuomenei naudingą darbą. Baigusi universitetą, centre ji atliko praktiką ir pasiliko. Vos per pusmetį išmokusi švedų kalbą ir baigusi mokslus lietuvė nebijojo nieko, išskyrus vieną dalyką: kaip tėvai reaguos į emigrantę šeimos terapeutę, kuri tokia jauna ir dargi neturi savo vaikų.

Tačiau per šešerius darbo metus tik viena moteris drįso Orintai pasakyti, kad ji apie vaikų auginimą nieko nesupranta.

„Ji sakė – ko tu čia man aiškini pati savo vaikų neturėdama, tu tik iš savo knygų viską žinai. Ji buvo už mane jaunesnė – 18-metė, tada pasakiau jai – taip, tu teisi, aš gal ir nežinau, kaip sunku turėti savo vaiką, bet aš girdžiu, kaip tau yra sunku, matau, kaip tu kankiniesi, ir matau, kuo aš tau galiu padėti. Ir tada pasibaigė visi pykčiai, tada apsikabinome, ji pradėjo verkti. Aš tikrai labai stengiuosi dėl savo šeimų, aš tikrai noriu, kad jie išvažiuotų geresni, patobulėję, kad vaikai turėtų viską, ką reikia gauti iš tėvų“, – sako Orinta. 

Tiesa, ir Švedijoje iškyla klausimų, ar tikrai tokia vaikų teisių apsauga, liaudiškai tariant, apsimoka.

„Tai labai dideli pinigai, nes mūsų namuose yra 20 darbuotojų, dar turime tokių, kurie, jei kas nors suserga, pakeičia. Tai mūsų 20, viršininkams irgi visiems mokamos algos. Šeimos gauna dienpinigių, maistpinigių. Tai viena tos šeimos para labai brangiai kainuoja. O tokių namų yra ir daugiau. Tai čia labai brangiai atsieina, dėl to socialinės tarnybos labai svarsto, ar verta, tikrai parenka šeimas, kur mato, kad dar yra galimybių, kad dar verta, kad nenueitų mokesčių mokėtojų pinigai veltui“, – sako Orinta.

Kritikuojama ne tik dėl pinigų. Skeptikai sako, kad šeimos, grįžusios iš šiltnamio sąlygų, toliau elgiasi taip pat, kaip buvo pratę anksčiau. Anot Orintos, tobulų sistemų nėra ir negali būti.

„Vysta labai didelės diskusijos. Esą mūsų aplinka, tvarkaraščiai, personalas, kuris nuolat prieinamas, apsaugo tą šeimą – jie įsivažiuoja į tą kasdienybę, jaučiasi saugūs, o paskui, kai grįžta į normalų gyvenimą, dažniausiai būna šokas, ką dabar daryti: mano vaikas susirgo, nėra kam paskambinti, nėra personalo namuose, kam tu gali paskambinti. Bet mūsų tikslas toks – mes privalome juos išugdyti, kad jie būtų tiek savarankiški, jog galėtų patys susitvarkyti atsiradus tokioms situacijoms“, – sako Orinta. 

Užsieniečių dirba labai nedaug

Pašnekovė mano, kad vaikų auklėjimas – tai ištisas mokslas, kurio apleisti negalima visą gyvenimą: visada yra kur tobulėti ir, išėjus iš centro, kuriame Orinta dirba, šis kelias tik prasideda.

„Jei šeima pragyveno metus, paskui dar būna keli susitikimai, kad nebūtų to tokio didelio šoko, dar paskiriama kokia nors pagalba namuose. Yra ne tik šeimų namai, bet ir tokie vadinamieji pedagogai – specialistai, kurie ateina į namus ir irgi padeda tuo pereinamuoju laikotarpiu“, – pasakoja Orinta.

Švedijoje Orinta jaučiasi laiminga. Pirmiausia dėl to, kad dirba mylimą darbą. Emigrantei tokios pareigos – didžiulis pasiekimas. Juk tam reikėjo švediškai baigti mokslus, daug stengtis. Tokiuose centruose užsieniečių dirba labai nedaug. Pašnekovė sako jau pripratusi atsakinėti į klausimą, kaip ji pati augins savo vaikus. Tada ji tik nusišypso – kiekvienas vaikas tai asmenybė ir nieko iš anksto nuspėti neįmanoma.

Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19:30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Emigrantai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close