captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Adamkus: šiandien – Jos diena

„Aš šiandien būsiu jos šešėlyje. Šiandien – Jos diena. Žinau, kad pasveikinti Almos į prezidentūrą atvyks nemažai žmonių“, – žmonos Almos Adamkienės jubiliejaus išvakarėse portalui LRT.lt sako prezidentas Valdas Adamkus.
Džojos Gundos Barysaitės nuotr.
Džojos Gundos Barysaitės nuotr.

Šiandien pirmoji Lietuvos ponia ir pirmoji moteris, šioms pareigoms suteikusi ne tik ypatingą statusą, bet ir reikšmę, ponia A. Adamkienė, net dešimt metų lydėjusi savo vyrą V. Adamkų nelengvame šalies vadovo kelyje ir kartu su juo atstovavusi Lietuvai pačiu aukščiausiu lygiu, mini savo devyniasdešimtmetį.  

„Būčiau kitoks ir mano gyvenimas būtų kitoks, jei ne žmogus, kuris manimi tikėjo ir tiki visose gyvenimo situacijose, kuris, esant reikalui, pirmasis man išsako kritikos žodžius, bet jau šešiasdešimt penkerius metus yra mano atrama, mano stiprybė ir mano meilė. Alma, ačiū Tau“, – taip apie žmoną ir viso gyvenimo moterį prezidentas V. Adamkus kalbėjo per savo 90-mečio jubiliejinį vakarą praėjusių metų lapkritį Vytauto Didžiojo universiteto salėje Kaune.

Po šių jo žodžių ne vieno iškilmių dalyvio akyse pasirodė ašaros, o ponia Alma išliko santūri ir ori, kukliai dėkodama jos pagerbti atsistojusiai visai salei. Neabejotinai tokią ją visada prisimins ir Lietuva. Neabejotinai jos vardas bus pagarbiai minimas ir naujausių laikų Lietuvos istorijoje.

BNS nuotr.

Prisimindamas bendro gyvenimo metus su ponia Alma Amerikoje ir Lietuvoje ir kalbėdamas apie pavydėtinai darnios, tvirtos santuokos receptą, prezidentas, pažymi, kad jų namuose nevartojami žodžiai „aš“ ir „man“: „Su Alma turėdavome savo nuomonę įvairiais klausimais, bet, jei ką nors padarydavome ir dėl ko nors apsispręsdavome, tai būdavo mūsų bendri darbai ir mūsų bendri sprendimai. Ypač tai išryškėjo per mano tarnybos Lietuvai dešimtmetį. Alma visada buvo šalia, ir aš didžiavausi jos pagalba, laikysena ir atstovavimu Lietuvai. Visa tai telpa į vieną žodį – „mes“.

Tačiau V. Adamkus neslėpė, kad 1997 m., kai jis, žinomų to metų Lietuvos politikų prašomas ir raginamas, apsisprendė dalyvauti šalies prezidento rinkimuose, ponia Alma iš pradžių nebuvo tokio sprendimo šalininkė.

Iki šiol daug kas prisimena, kaip rinkimų naktį – 1998 m. sausio 4 d. viename Vilniaus restoranų A. Adamkienė sėdėjo sutrikusi, nors atrodė, kad aplinkinių džiaugsmas ir euforija pakels to restorano pastato stogą. Matyt, jau tada būsimoji Lietuvos pirmoji ponia suprato, kokios pareigos ir kokia atsakomybė užgulė ne tik vyro, bet ir jos pečius.

„Bet vėliau Alma palaikė mane, o savo sugebėjimu bendrauti bei rasti bendrą kalbą su visais žmonėmis, kad ir kokio rango jie būtų, atstovavo mūsų šaliai deramai ir garbingai. Jei kartais būdavo kokių nors sunkumų, ji juos pakeldavo su šypsena“, – pagarbiai apie žmoną kalbėjo V. Adamkus.

A. Adamkienė penkiolika metų vadovavo labdaringam fondui, kuris rėmė kaimo mokyklas, bibliotekas, vaikų ligonines. Ji su savo fondo komanda Lietuvą yra apsukusi ne vieną kartą, ir po susitikimo su ja visiems pirmiausia atmintin įsirėždavo jos gebėjimas išklausyti kiekvieną žmogų ir išgirsti kiekvieno skundus ar džiaugsmus.

„Šis bruožas – jos asmenybės dalis. Bendraudama su žmonėmis, Alma visada būna nuoširdi, šilta ir paprasta. O svarbiausia – kad ir kokių darbų ar pareigų imtųsi, viską atlikdavo labai atsakingai, visada laikydavosi savo principų, kuriuos jai įskiepijo jos šeima“, – atviravo V. Adamkus.

Jis taip pat neslėpė, kad, dirbdamas prezidentu, pasitardavo su ponia Alma ir, net jei jau būdavo nutaręs, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju, kaip spręsti vieną ar kitą problemą, visada įsiklausydavo ir į žmonos nuomonę bei pastabas: „Galima sakyti, kad mes bendradarbiaudavome, nes mus visą gyvenimą sieja tos pačios vertybės. Pirmiausia – pagarba vienas kitam ir pagarba aplinkiniams žmonėms. Tai mums padėjo įveikti visus ištikusius sunkumus, ir būtent tai yra mūsų bendro ilgo gyvenimo pagrindas.“

Savo ruožtu A. Adamkienė apie daugiau nei šešiasdešimt penkerius metus trunkantį bendrą gyvenimą su V. Adamkumi yra sakiusi: „Man atrodo, jei myli žmogų, pirmiausia galvoji ne apie save, o apie jį. Vyras tampa geriausiu tavo draugu. Santaika, pagarba vienas kitam – tai meilės dalis. Neįsivaizduoju, kaip tai gali išblėsti ir kodėl tai nutinka (...) Žmonės susitinka būdami skirtingų charakterių, bet, laikui bėgant, priartėja vienas prie kito, supanašėja. Prisitaikyti – nereiškia atsisakyti savo nuomonės, savo poreikių, daryti tik tai, ko kitas nori. Kartu reikia mokėti išklausyti antrąją pusę, ieškoti kompromiso be piktumo, pakelto balso, ir tada viskas bus gerai (...) Man šeima visada atrodė beveik šventas dalykas. Kai per karą buvome atskirti nuo tėvelio, galvojau: viskas būtų kitaip, jei būtume kartu. Ir tikrai, kai jis atsirado, viskas pasikeitė: nebebuvo tokie svarbūs nepritekliai ir kitos bėdos, viskas atrodė įveikiama. Šeima yra visa ko pagrindas.“

Džojos Gundos Barysaitės nuotr.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...