captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Žiobienę stebina, kaip smurto prieš vaikus atvejais teisėsaugininkai taiko įstatymus

„Jau ne pirmą kartą su teisėsaugininkais aiškinamės, kodėl smurto prieš vaikus atvejais nesivadovaujama Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymu. Kai taip nesielgiama, nebelieka galimybių suteikti pagalbą aukai ar iškeldinti iš namų smurtautoją“, – sako vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė, komentuodama tragediją Kėdainiuose, kai namuose buvo mirtinai sumuštas keturmetis berniukas.   
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Interviu LRT.lt E. Žiobienė taip pat sako, kad būtų gerai, jog vaikus apklausinėtų ne policininkai ir prokurorai. „Jei berniukas iš Kėdainių būtų atvestas į teismą ir jį būtų apklausęs bent jau teisėjas, šioje tragiškoje istorijoje būtų buvę daugiau profesionalumo ir būtų nustatyta daugiau tiesos“, – mano vaikų teisių apsaugos kontrolierė.

Seime girdintis kalbų, kad valdantieji „valstiečiai“ šiame poste norėtų matyti kitą žmogų, E. Žiobienė sako, kad pati tiesioginių raginimų trauktis dar nesulaukė, bet yra gavusi kvietimą vasario 14 d. atvykti į Seimo neeilinės sesijos posėdį.

„Matyt, privalėsiu kalbėti Seimo salėje, bet temos dar nežinau. Iš pradžių greičiausiai privalėsiu atsakyti į kažkokius Seimo narių klausimus. Kaip bus, taip bus. Jeigu netinku, visada galiu išeiti“, – teigia E. Žiobienė.

– Kaip jums atrodo dabar, kai jau šiek tiek atslūgo emocijos ir šaltesniu protu imtos vertinti priežastys bei aplinkybės, lėmusios keturmečio berniuko žūtį, – ar buvo galima išvengti šios tragedijos?

– Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad labai stigo institucijų bendradarbiavimo ir keitimosi informacija. Policija turėjo vienus duomenis, Kėdainių savivaldybės Vaiko teisių skyrius jų iš viso neturėjo. Ši tragedija vėl patvirtino, kad vaiko teisių skyriai negali dirbti tik darbo dienomis, o prevencinio darbo savivaldybėse praktiškai nėra. Reikėjo dirbti ir su berniuko mama, ir su jos sugyventiniu. Tačiau nieko panašaus nebuvo daryta.

– Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo pakeitimuose nurodyta, kad prevencijos priemonių įgyvendinimą savivaldybėse koordinuoja savivaldybės administracijos direktorius ar jo pavaduotojas. Ar Kėdainiuose taip ir buvo daroma?

– Kai buvo tiriamas galimai berniuko patirtas smurtas praėjusių metų lapkritį, buvo vadovautasi Baudžiamuoju kodeksu (BK), o galimas smurtas artimoje aplinkoje nebuvo iš viso tirtas.

– Vadinasi, įtarimai, kad prieš berniuką smurtaujama namuose, nebuvo tirti?

– Taip. Ir jau ne pirmą kartą su teisėsaugininkais aiškinamės, kodėl smurto atvejais prieš vaikus nesivadovaujama Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymu. Kai taip nesielgiama, nebelieka galimybių suteikti pagalbą aukai ar iškeldinti iš namų smurtautoją.

Man taip pat netelpa galvoje, kodėl berniukas buvo apklausiamas namie, namiškių akivaizdoje. Kodėl policininkai iš pradžių nesusirinko visos informacijos, neapklausė liudininkų, o mamos akivaizdoje apklausinėjo ketverių metų vaiką? Mama diktavo, ką vaikas turi pasakyti. Esą jis pargriuvo. Tai jis ir pasakė. Tuomet teisėsaugininkai vadovavosi BK nuostata – smurtas prieš vaiką, o to įrodyti nepavyko ir byla nebuvo pradėta. Štai ir viskas.

– Turite daugiau informacijos nei eiliniai šios tragedijos stebėtojai. Kaip jums atrodo – ar ekspertai, tyrę berniuko sumušimus, pasakė tiesą?

– Neturiu medicininių žinių ir negalėčiau paaiškinti, kuo smurtiniai sumušimai skiriasi nuo sumušimo nelaimingų atvejų metu. Bet man krito į akis tai, kad nebuvo atsižvelgta į vaiko skundus darželio auklėtojai apie patėvio smurtą prieš jį, į skundus, jog „Gedas mušė“. Jei dėl to būtų skundęsis suaugęs žmogus, jo liudijimais būtų patikėta. O kodėl nebuvo patikėta vaiko skundais? Bylą, mano supratimu, galima buvo iškelti vien dėl to, kad nesutapo darželio auklėtojos, vaiko ir mamos liudijimai.

Keistai atrodo ir poliklinikos medikų apžiūra – mama atvedė vaiką dėl sumuštos galvos, o buvo apžiūrimos jo kojos, klausyta, koks jo kvėpavimas, ir tyrinėjami kiti, nesusiję su galvoje atsiradusiu guzu, dalykai.

– Manyta, kad berniukas melavo apie smurtą prieš jį?

– Keista, bet greičiausiai – taip. Žinoma, ketverių metų vaikas gali visko pripasakoti, tačiau, kaip teigia patyrę psichologai, vaikai nesugeba papasakoti apie tai, ko nėra matę ar patys patyrę. Todėl ir fantazuoti apie smurtą kažin ar sugebėtų, kažin ar sukurtų pasakojimą apie mušimo sceną.

– Kaip jums atrodo, ar po šitos tragedijos Lietuvoje ims kas nors keistis? Ar bus imtasi realiai veikiančių priemonių prieš smurtautojus?

– Norėčiau tikėti, kad pagerės kai kurių grandžių darbas. Prezidentė Dalia Grybauskaitė prakalbo apie psichologų darbą. Praėjusį penktadienį buvome susitikę su apygardų teismų pirmininkais ir su Apeliacinio teismo vadovu. Šis susitikimas buvo planuotas seniai ir su įvykiais Kėdainiuose nesusijęs.  

Vėl kalbėjomės apie psichologų darbą teismuose. Jie jau dirba apygardų teismuose. Kol kas penkiuose teismuose yra tik po vieną psichologą. Tikiuosi, kad teismams pavyks įrodyti, kad jiems reikia daugiau psichologų.

– O kaip dėl psichologų darbo policijoje ir prokuratūrose?

– Būtų gerai, kad vaikus apklausinėtų ne policininkai ir prokurorai. Jei berniukas iš Kėdainių būtų atvestas į teismą ir jį būtų apklausęs bent jau teisėjas, šioje tragiškoje istorijoje būtų buvę daugiau profesionalumo ir būtų nustatyta daugiau tiesos.

Kita vertus, pažvelkime realybei į akis – kas gali sutrukdyti užmušti žmogų namuose? Na, jeigu apie tokią grėsmę policijai praneštų kaimynai ar informacija apie tai būtų sužinota kitais būdais, galbūt ir galima būtų užbėgti tragedijai už akių. Bet jei to nėra, kas gali tam sutrukdyti?

– Nužudyto berniuko motinos artimieji kažkodėl užsimerkė prieš tai, kas darosi jos namuose, nors greičiausiai galėjo imtis priemonių, kad nuo smurtautojo būtų apsaugotas ir vaikas, ir jo motina. O ar pati motina galėjo imtis kokių nors priemonių?

– Berniuko mamos prosenelė, gyvenanti Kėdainiuose, iš darželio auklėtojos ir direktorės sužinojusi, kad namie berniukas mušamas, reikalavo nesikišti į šeimos reikalus. Gynė jos garbę.

Ar galėjo ką nors daryti berniuko mama? Neretai smurto aukos susitaiko su savo likimu ir nieko nedaro, kad jų situacija pasikeistų. Bet artimieji, manau, galėjo jai padėti bent jau išeiti iš bendrų su smurtautoju namų.

– Bet kur gi kreiptis provincijos moterims, prieš kurias smurtauja vyrai ar sugyventiniai?

– Yra nevyriausybinių organizacijų pagalbos centrai, dirbantys visą parą, bet jie informaciją ir pagalbą teikia tik telefonu. Smurto prieš vaikus atveju informaciją apie tai tie centrai turėtų pranešti vaikų teisių skyriams, tačiau šių darbuotojai sako, kad tokios informacijos negauna.

Vykstant diskusijoms apie smurtą artimoje aplinkoje siekiau, kad vaikai, matantys smurtą šeimoje, net ir tais atvejais, kai jo nepatiria, būtų pripažinti aukomis ir jiems būtų suteikta būtina pagalba.

– Ar Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme atsiras nuostata, kad fizinės bausmės prieš vaikus draudžiamos ir už tai turėtų būti taikoma atsakomybė?

– Manau, kad po tragedijos Kėdainiuose tam atsirado daugiau tikimybės. Gaila, bet yra Seimo narių, kurie tam nepritaria.

– Bažnyčios atstovai tvirtina, kad Lietuvoje yra pakankamai įstatymų apginti vaikus nuo smurto ir papildomai jokių teisės aktų nereikia. Geriau skatinti gailestingumą ir tarpusavio supratimą.

– Esu nagrinėjusi teismų praktiką dėl smurto prieš vaikus. Tose bylose, pasiekusiose net Aukščiausiąjį Teismą, radau visko – ir vaikų plakimo diržais, ir dilgėlėmis, ir klūpojimo per naktį šaltoje bažnyčioje, tačiau teismai taip baudusius tėvus išteisindavo, remdamiesi jų nepriekaištinga reputacija darbovietėse ir visur kitur. Bet juk puikiai žinome, kad žmogus gali būti puikus vadovas ar darbuotojas savo darbovietėje, bet baisus smurtautojas namie.

– Kaip vertinate kai kurių politikų siekius po tragedijos Kėdainiuose ieškoti atpirkimo ožių?

– Išsiaiškinimas visada svarbus. Mano galva, reikėtų leisti visoms tarnyboms atlikti savus tyrimus.

Viena vertus, nustatyti ir įsitinkinti, kas buvo padaryta ne taip, o, kita vertus, susikviesti institucijų vadovus ir paklausti, ar jie žinojo apie Kėdainių berniuko istoriją. Juk tokių bylų visoje Lietuvoje yra nežinia kiek.

Jei reikalautume atsakomybės už tai, tuomet turėtų dirbti tik vienas generalinis prokuroras ar tik vienas generalinis policijos komisaras, o jų pavaldinių nereikėtų. Manau, kad generalinis policijos komisaras apie Kėdainių bylą sužinojo tik tada, kai vaikutis jau mirė arba kai buvo atvežtas į ligoninę.

– O ką manote apie tai, kad kai kurie Seimo valdančiosios daugumos atstovai įsitikinę, kad jūs dėl Kėdainių tragedijos privalėtumėte atgailauti ar net atsistatydinti?

– Gaila, kad ir Garliavos, ir kitos panašios istorijos neatvėrė politikams akių ir neįrodė, kas už ką atsakingas. Atrodytų, kad vaiko teisių apsaugos kontrolierius privalo prisiimti atsakomybę už viską. 

Esu atskaitinga pirmiausia Seimui ir beveik kiekvieną savaitę atvykstu ten su teisės aktų projektais. Įvairias situacijas ar įvykius tiriu tik tada, kai ganu skundus.

Apie tai, kad smurtaujama prieš velionį berniuką iš Kėdainių, man niekas nebuvo pranešęs, o tai galėjo padaryti Kėdainių savivaldybės Vaiko teisių skyrius.

Deja, ir po įvykių Garliavoje, ir po Saviečių tragedijos savivaldybių administracijos direktoriai, atlikę tarnybinius tyrimus, konstatavo, kad jų vaikų teisių skyriai dirbo gerai.

– Seimo kuluaruose kalbama, kad kai kurie „valstiečiai“ norėtų vietoj jūsų matyti jiems artimesnių pažiūrų žmogų. Gal ir jus tokia informacija jau pasiekė?

– Tokia žinia dar nepasiekė, bet Seimo sekretoriatas pranešė, kad vasario 14 d. esu kviečiama į plenarinį posėdį. Matyt, privalėsiu kalbėti Seimo salėje, bet temos dar nežinau. Iš pradžių greičiausiai privalėsiu atsakyti į kažkokius Seimo narių klausimus.

Kaip bus, taip bus. Jeigu netinku, visada galiu išeiti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...