captcha

Jūsų klausimas priimtas

Emigrantas iš Žagarės dirba grybų ūkyje ir energijos semiasi iš budizmo

Vidurinės mokyklos nebaigusiam lietuviui emigrantui Šiaurės Airijoje teko patirti neįdomaus darbo ir dar neįdomesnio nedarbo sunkumus bei depresiją, kurią išsigydė budizmo pagalba. Dabar jis padeda neprarasti ūpo kitiems sunkiai besijaučiantiems emigrantams. „Visi tie darbai, kuriuos dirba emigrantai, pakeičia žmogaus psichologiją. Man buvo labai blogai”, – LRT Televizijos laidai „Emigrantai” prisipažįsta jaunas lietuvis.
LRT stop kadras
LRT stop kadras

Daugelis stengiasi baigti mokslus ir įgyti kuo geresnį išsilavinimą, o vėliau rasti gerą, svajones atitinkantį darbą, tačiau Arnoldas Simonavičius elgėsi visai kitaip.

Pirmiausia jis nusispjovė į išsilavinimą. Ne tik jokio universiteto nebaigė, bet ir nusprendė, kad gyvenime jam neprireikės vidurinės mokyklos atestato. Vaikinas pagalvojo, kad, norint gerai gyventi, pakaks baigti dešimt klasių.

Tada Arnoldas nusprendė aklai sekti paskui emigruojančiuosius. Neįsigilinęs, kas ir kokius darbus užsienyje dirba, jis susikrovė lagaminą ir išvyko į Šiaurės Airiją. Buvo naivus, tikėjosi, kad viskas bus labai paprasta. Tačiau nuo tada ir prasidėjo sunkumai.

„Na, iš tikro net neturėjau jokių planų. Nežinojau, kokia ateitis manęs laukia, tiesiog tėvai pasiūlė, ar norėčiau padirbėti čia, tiesiog užsidirbti, ir nusprendžiau tiesiog aplankyti šią šalį. Užsidirbti, grįžti atgal ir pradėti mokytis toliau. Bet taip truko, kad esu čia jau šešerius metus”, – „Emigrantams” sako lietuvis.

Scanpix/AFP nuotr.

Šiandien iš Žagarės miestelio kilęs dvidešimt ketverių metų vaikinas skaičiuoja jau šeštus emigracijos metus ir skėsčioja rankomis, per visą tą laiką nieko įdomaus nenuveikęs. Pagaliau Arnoldas suprato, kad gal nereikėjo skubėti emigruoti. Bet atsidūsta ir aiškina: jau per vėlu ką nors keisti.

Jis sako, kad idėją dirbti užsienyje jam pametėjo tėvai. Tai jiems pasirodė, kad jaunas vaikinas Lietuvoje nieko doro negali pasiekti, o štai Šiaurės Airijos fermose jie įžvelgė perspektyvų.

Tuo metu Arnoldas buvo dar nepilnametis, tačiau niekam iš jo aplinkos nepasirodė, kad vaikinas daro klaidą. „Kam tie mokslai, geriau emigruok”, – kartojo visi draugai ir giminės.

Arnoldas prisipažįsta, kad tais laikais dar nežinojo, kas yra tikroji laimė. Jis ėmė pavyzdį iš aplinkinių, kurie visą laiką tik sunkiai dirbo ir daugiau apie nieką negalvojo. „Užprogramavau save, kad svarbiausia – uždirbti kuo daugiau pinigų. Bet neturėjau jokio tikslo: nei kam tuos pinigus leisiu, nei kokia manęs laukia ateitis”, – šiandien aiškina jis.

Emigrantas savo naują gyvenimą pradėjo nuo fizinio darbo – nešioti dėžutes ir krauti jas ant paletės. Antrasis darbas – prižiūrėti žirgus. Vaikino jis nesužavėjo: „Smarvė ir visa kita. Padirbau vienerius metus ir išėjau.” Tuomet grįžo į ankstesnį darbą, bet jau – į aukštesnes pareigas: ėmė dirbti menedžeriu.

Laidos „Emigrantai” pašnekovas sako, kad ilgą laiką jautėsi tarsi robotas. Niekam nerūpėjo nei jo jausmai, nei mintys. Dabar jau jis supranta, kad visi tie, kurie pasirenka dirbti juodus, jokios kvalifikacijos nereikalaujančius darbus, save tiesiog pasmerkia. „Pamirškite žmogiškumą. Niekam jūs ten nereikalingi. Jeigu norės – atleis, jeigu norės – duos daugiau darbo”, – tikina lietuvis.

„Iš to darbo buvau išmestas kokius 3 ar 4 kartus. Tad teko pavaikščioti po agentūras”, – prisipažįsta Arnoldas.

„Emigrantų” pašnekovas nesistebi, kad daug kas, emigravęs į Angliją ar Airiją, tampa pašalpų gavėju arba net benamiu. Jo nuomone, to beveik neįmanoma išvengti, jei viskas, ko tikiesi, būdamas ten, tai – bet koks juodas darbas. „Labai nemalonu pripažinti, tačiau ir man buvo laikas, kai gyvenau tik iš pašalpų”, – šiandien atvirai prisipažįsta jis.

„Tuo momentu dar buvo lengviau, nes gyvenau su tėčiu ir sese viename name, tai nelabai manęs kas ir smerkė. Tiesiog taip pasitaiko. Yra darbas, kartais nėra darbo. Visko būna.  O „ant pašalpų” praleidau apie pusę metų ir susiradau šiokį tokį darbą – irgi faktorinį – čia netoliese.  Pradirbau ten, bet pamačiau, jog iš tikrųjų mėsinė buvo. Ten labai blogai. Žinai, ten žmonės keičiasi kiekvieną dieną, įeina ir išeina. Tiesiog neįtikau. Gal per lėtas. Su didžiausiais peiliais reikia pjauti mėsas ir visa kita, tiesiog žiauru. Ir vėl likau be darbo, vėl su pašalpomis”, – dalijasi slogiais prisiminimais lietuvis.

LRT stop kadras

Nuobodesnį gyvenimą jis sako sunkiai įsivaizduojąs. „Viskas, ko gyvenime lauki, tai – savo pašalpos. Nei tikslų, nei svajonių. Nieko nesinori, nes supranti, kad esi uždarame rate”, – atskleidžia emigrantas.

Jis dabar gyvena ir dirba mažame pramoniniame Šiaurės Airijos miestelyje Lurgane. Aplink daug fabrikų, žemės ūkio kompanijų, tad įsidarbinti tikrai nesunku. Tačiau niekas nesiūlo didelių pinigų ar lengvų darbo sąlygų.

Šiam lietuviui teko pripažinti, kad kažko geresnio kol kas negali tikėtis, todėl nuo pašalpų grįžo darbuotis į „grybyną” – taip jis vadina pievagrybių ūkį, kuriame jau ne kartą mėgino savo ištvermę.

„Nieko įdomaus”, – taip savo darbą apibūdina lietuvis ir aiškina, kad nieko geresnio Lurgane rasti neįmanoma.

Apie tai, kad paskubėjo mesti mokslus ir išvykti iš Lietuvos, Arnoldas galvoja dažnai. Jis vis bando susivokti, ar galėjo gyvenimas pasisukti geresne linkme, ar galėjo pasiekti jame kažko daugiau. Jaunas vaikinas vis dar bando ieškoti savęs. Ir vis eksperimentuoja. Naujasis jo bandymas – laimę atrasti budizmo religijoje. Sako, kad pasinėrė į budizmą gelbėdamasis nuo depresijos.

LRT stop kadras

„Tie, kas žino mano situaciją, sako, kad aš galėčiau pasiekti daugiau, aiškina, kad esu netinkamoje vietoje. Tačiau nežinau, ką man daryti, kur kreiptis, kur eiti”, – dūsauja jaunas, išvaizdus vaikinas.

Arnoldas įsitikinęs, kad emigrantams daug sunkiau už tuos, kurie gyvena Lietuvoje tarp giminių ir artimųjų. Nes užsienyje – vien darbas ir vergavimas pinigams, o štai namuose kiekvienas galime gauti tikrų jausmų.  „Išvykusiems dirbti į užsienį to labai trūksta, norisi su kuo nors pasikalbėti”, – sako jis.

Emigrantas sako pradėjęs domėtis psichologija ir lankyti psichologijos kursus, kurių, deja, nebaigė. „Ir tada prasidėjo tas budizmas”, – prisimena lietuvis.

Save jis vadina stipriai pasikeitusiu ir ne pagal metus subrendusiu. „Visi tie darbai, kuriuos dirba emigrantai, pakeičia žmogaus psichologiją. Man buvo labai blogai”, – tikina Arnoldas.

Jis teigia savarankiškai išsigydęs nuo depresijos. Šią Arnoldo istoriją girdėjo jau ne vienas Lurgano miestelyje nusėdęs lietuvis. Pasakodamas savo patirtį ir viešindamas jausmus, Arnoldas susilaukia kitų emigrantų dėmesio.

Lietuvio teigimu, jo asmeninė patirtis leido sukaupti žinių, kuriomis jis dalijasi su savo auditorija, kalbėdamas apie tai, „kaip formuojama būtybė, žmogus, asmenybė.”

Jaunas grybų ūkio darbininkas sako po daugybės metų savęs ieškojimų pagaliau supratęs, kas yra tikroji žmogaus laimė.

„Gyventi šiandiena. Ir daryti tai, ką gali daryti geriausiai. Stengtis tą daryti geriausiai, ir tiek. Kaip sako budizme, nėra praeities ir ateities. Ir tame yra dalykas, jog turi susitelkti į tai. Ir tai ir yra gyvenimo prasmė iš tikrųjų, bet turi pasirinkti, kuo nori būti. Tai – sunkiausia dalis”, – svarsto emigrantas.

Dabar jis jau daug laimingesnis, nei buvo prieš gerą pusmetį. Tačiau vienatvės Arnoldo gyvenime netrūksta. Mažai kas iš artimųjų supranta jo meilę budizmui.

Anksčiau draugavęs su visais grybų ūkio, kuriame dirba, darbininkais, dabar jis beveik visada būna vienas. Daug kolegų ėmė šalintis Arnoldo ir vadinti jį keistuoliu.

Nesusiklostė ir lietuvio santykiai su merginomis. Prasidėjo įtampa ir trintis. Teko skirtis, sako Arnoldas. Šiuo metu šalia jo nesiglaudžia nė viena gražuolė.

Šiaurės Airijoje lietuvis negali gyventi visiškai laisvai, ypač dėl savo religinių įsitikinimų. Čia nuolat tvyro įtampa tarp protestantų ir katalikų. Dažnai net kyla riaušės. Arnoldas kelis kartus taip pat yra jose dalyvavęs.

„Apie tokius dalykus kalbėti čia yra pavojinga. Belfaste, ten išvis... Aš esu matęs, kaip policijos mašina su tais… vandens patrankomis jau valdė, jau buvo … Aš net neįsivaizduoju, iš tikrųjų nežinau tos priežasties, kodėl jie taip nesutaria”, – sako lietuvis.

Užsimaskavęs kauke Arnoldas net dalyvavo riaušėse. Visa tai tik per plauką nesibaigė tragedija arba suėmimu.

„Aš kaip ir buvau tų protestantų pusėje. Aš iš tikrųjų nebuvau nė vienoje pusėje, bet kažkur tai turėjau stovėti, žinai. Na, tai kažkur... Ir visi mušasi”, – aiškina savo situaciją lietuvis. Paklaustas, kaip apskritai atsidūrė riaušėse, patikslina: „Na, tiesiog turėjau važiuoti su draugu, žinai, nebuvo kur palikti. Ji sako – užsidėk kaukę, tai žinai…”

Bet neramus vaikino laikotarpis jau baigėsi. Dabar jis daug mieliau lieka namuose, į rankas pasiima gitarą ir groja ilgesingas dainas. Apie jausmus, merginas, kartais ir apie Lietuvą.

LRT stop kadras

Arnoldas tikisi grįžti į savo šalį, tačiau sako, jog tam turi subręsti ir įgyti bent kokią nors profesiją. „Nusprendžiau tapti tatuiruočių meistru”, – sako jis.

Savęs vis dar ieškantis jaunas lietuvis į gimtąją Žagarę arba kurį nors kitą Lietuvos miestą keliaus siekdamas atidaryti nuosavą tatuiravimo saloną. Lietuvoje jis ketina išleisti knygą apie savo išgyvenimus Šiaurės Airijoje.

„Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19:30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...