captcha

Jūsų klausimas priimtas

Agnė Tenerifėje gyvena oloje: maistą dalijasi su pelėmis ir per dienas piešia mandalas

Įprasta Agnės (36) diena Tenerifės saloje. Iš kaimynės ji nešasi geriamo vandens. Pažįstama moteris gyvena tolėliau, todėl tenka sukaupti jėgas ir užkopti į statoką kalvą. Maisto Agnė neseniai gavo iš labdaros valgyklos. Vietos socialiniai darbuotojai lietuvę jau pažįsta ir, jeigu tik gali, visada padeda.
LRT stop kadras
LRT stop kadras

Didelių planų moteris šiandien neturi. Ką nors pasitaisys pavalgyti, paklausys muzikos, gal šiek tiek laiko praleis piešdama mandalas. O sutemus eis miegoti – nes oloje, kurioje gyvena, nėra elektros; taigi saulei nusileidus, tiesiog nebėra ką veikti.

O dar neseniai lietuvė gyveno absoliučiai kitaip. Dienas leido Londone, ten siekė karjeros, brangiame mieste nuomojosi namą ir vairavo nuosavą automobilį. Taigi kas atsitiko, kad karjeristė staiga tapo atsiskyrėle? Kodėl vietoje vakarėlių ji pasirinko naktis po atviru dangumi ir tokią vienatvę, kad šokti belieka tik su savo šešėliu?

Turi telefoną ir radijo aparatą

Kai Agnė ryte nori atsikelti anksčiau, ji miega po atviru dangumi ir pasitinka saulę, o jei miega oloje, anksti neatsikelia, nes ten visada tamsu. Kai lietuvė miega po atviru dangumi, kartais ją aplanko žvėrys, bet Agnė skuba patinkinti – jų nebijo.

Nors oloje nėra elektros, Agnė turi saulės bateriją, kuria įkrauna mobilųjį telefoną ir nedidelį radijo aparatą, Muzika jai padeda nesijausti vienišai nuo miesto gerokai nutolusioje vietoje. Čia dienų dienas galima praleisti su niekuo net nepasikalbėjus. Bet prie tylos ir aplink gaudžiančių vėjų Agnė jau sako pripratusi – šioje oloje ji glaudžiasi jau beveik metus ir ją jau spėjo pritaikyti, nors ir kukliam, bet žmogiškam gyvenimui.

Laužas – ne tik dėl malonumo

„Tuo metu neturėjau jokių pajamų ir viena kaimynė pasakė, kad čia yra ola. Tokia, kur niekas nebūna, niekas negyvena. Prieš tai buvau dar kitą apžiūrėjusi, bet joje buvo grindys senos, papuvusios. Tai atvažiavau čia, pažiūrėjau ir susivežiau daiktus. Turėjau keletą maišų“, – pasakoja emigrantė.

Agnė prašė jokiu būdu nesakyti, kur tiksliai yra jos ola – bijo nepageidaujamų svečių. Nežinant, rasti šią vietą beveik neįmanoma. Ir sunku patikėti, kad Tenerifės saloje, kur vos už keliasdešimties kilometrų – barų, viešbučių ir restoranų pilni miestai – kažkas gali šitaip ignoruoti civilizaciją.

Orai šioje Kanarų saloje visada geri. Vasaros – karštos, o žiemos – švelnios; dieną temperatūra visada aukštesnė nei dvidešimt laipsnių. Tik naktys šaltesnės.

„Lauželį pasikuriu – anksčiau kurdavausi dėl malonumo, dabar kuriuosi jau ir pasišildyti, nes jau žiema“, – sako Agnė. Dabar naktimis ji miega olos viduje, įsimuturiavusi į miegmaišį ir antklodę.

Olą lietuvė stengėsi kiek įmanoma labiau pritaikyti patogiam gyvenimui. Turi beveik viską, ką mes – nuosavuose namuose ar butuose.

„Turiu tris lėkštes, vieną, stiklinę vieną puodelį, keletą mažų stiklinių, du puodus, vieną keptuvę be dangčio. [...] Indai, pledai, čiužiniai, stalai – viskas kaimynų sunešta“, – apie tai, iš kur gavo visus daiktus, atvirauja moteris.  

Maistu dalinasi su pelėmis

Nors šiaip žmonių į jos olą užsuka retai, čia gausu kitų svečių, kurių mažai kas savo namuose pageidautų.

„Ateina pelytės. Gal jos ir lauke gyvena, aš net nežinau. Čia aš joms net vandens padėjau – dabar, sako, mažiau pomidorų man grauš nes ieško skysčių. [...] Jos yra įpratusios,  kad joms maisto padedu. Jeigu valgau ką nors, ką pelės irgi valgo, tai keletą gabalėlių ir joms numetu, nes čia jų turėtų būti daug“, – pasakoja lietuvė.

Agnė jau nebenustemba, kai naktį pajunta per jos kūną lakstančius mažus padarėlius.

„Būna, ant manęs užlipa, bet man labai patinka – jų kojytės labai šaltos. Taip užlipa ir žiūrinėja – labai šaunu. Vaikystėje mano sesė turėjo pelytę, mes turėjome žiurkėnus –čia nieko tokio ypatingo. Tiktai kai graužia viską, tai čia kita istorija“, – pabrėžia oloje gyvenanti lietuvė.

Agnės virtuvėje – gražiai išdėlioti maisto produktai, nedidelė viryklė. Tik nėra šaldytuvo, taigi visus gendančius produktus tenka kuo greičiau suvartoti.

LRT stop kadras

„Šiaip kavos labai daug geriu, kas yra pakankamai blogai, žinau. Duonos ne kasdien turiu. jeigu galėčiau turėti lietuviškos duonytės, kasdien valgyčiau. Kasdien. Valgau bulves, makaronus, kuskusą, grikių nusiperku, perlinių kruopų, avižų. [...] Dar vaisių labai daug valgau, daržovių“, – vardija emigrantė.

Iki artimiausio asfaltuoto kelio Agnei tenka eiti apie porą kilometrų. Kita olose gyvenanti moteris turi automobilį, todėl kartais ją paveža. Žmones, įsikūrusius aplinkinėse olose, ji vadina kaimynais. Pasirodo, gilioje senovėje olos buvo pakankamai įprasta vietinių kanariečių gyvenamoji vieta. Todėl apleistų ertmių kalnuotose vietovėse netrūksta.

Pas kaimynę ji eina ir praustis pi dušu, nes savo neturi, o šiek tiek toliau nuo olos Agnė įsirengė tualetą. Tokį, kokio turbūt dar nebuvote regėję – po atviru dangumi, su vaizdu į jūrą.

Rytą olos šeimininkė pradeda nuo telefono ir radijo krovimo saulės baterija. Tada įsijungia muziką ir ruošiasi kavą. Vakarą, kai, pavyzdžiui, žiemą temsta apie 18:30 val., Agnė pasitinka tikėdamasi, kad jos įrenginiai gerai įkrauti. Visų pirma, dar prieblandoje ji pavalgo, o tada jau keliasi į olą, kur skaito arba žiūri filmus telefone.

Agnė prisipažįsta: kadangi žmonių ateina retai, ji savo išvaizda rūpintis nelinkusi. Nusiprausia, ir tiek. Bet jai labai patinka kvapai, tad oloje dažnai smilksta smilkalai.

Londone pinigų turėjo, bet norėjo dar ir dar

Dar neseniai Agnės gyvenimas buvo absoliučiai kitoks. Į Londoną Agnė išvyko 2005-aisiais. Tikslas buvo toks: susirasti gerą darbą, užsidirbti pinigų bei turtingai gyventi. Viskas vyko pagal planą. Darbą Agnė susirado labai greitai – įsidarbino vienos žinomos elektrotechnikos firmos parduotuvėje. Pardavinėjo kompiuterius, diktofonus ir kitokius prietaisus. Parduotuvė buvo įsikūrusi pačiame milžiniško miesto centre.

Kai darbas parduotuvėje šiek tiek pabodo, ji paprašė sumažinti krūvį ir susirado papildomos veiklos kavinėje. Bet ir ten nelabai patiko. Tada gavo darbo koncertų arenoje – pardavinėdavo muzikantų atributiką: marškinėlius, kepuraites ir panašiai.

„Gyvenau garsiajame Forest Hill o rajone Londone, man atrodo, penkerius metus, gal šiek tiek daugiau. Gyvenome trijų aukštų name“, – pasakoja lietuvė, papildydama, kad dalis namo pažįstamiems buvo nuomojama pigiai, kita dalis – nepažįstamiems – brangiai.

„Buvo daug darbo, bet, aišku, buvo ir vakarėlių, nes gyvenau tame pačiame name su daug draugų. Tai ką – alutis, sodelis, barbekiu arba šiaip muzika, koks filmas, kebabas“, – prisimena emigrantė.

Ji sako tais laikais sau leidusi beveik viską: turėjo automobilį, benzino niekada neskaičiavo, parduotuvėje galėjo nusipirkti viską, ko tik norėdavo. Visgi herojė tikina didmiestyje, kur tiek daug lėkimo, iki galo laiminga taip ir nepasijutusi.

„Buvo momentų, kai buvau laiminga, bet buvo ir kad nebuvau. Aišku, visą laiką norėjosi daugiau pinigų. Kuo daugiau  pinigų turi, tuo daugiau jų norisi, ir kaip gali būti laimingas, jeigu neturi to, ko tau dabar norisi?“ – klausia lietuvė.

Suprato, ką jai reiškia gamta

Po kiek laiko Agnė pakeitė darbą. Ji puikiai moka angliškai, todėl nesunkiai tapo banko konsultante. Ji niekada nepamirš dienos, kai grįžo į darbą po trumpo žygio po Anglijos miškus. Jos galvoje tarytum kažkas apsivertė.

„Artėjo mano 30 gimtadienis ir sugalvojau pasidovanoti sau dovanų išvažiuoti vienai atostogų į miškus prie jūros. Kad per gimtadienį būčiau miškuose viena. Po to dar sesę pasikviečiau, bet iš pradžių buvau viena. Man buvo taip buvo gera ir taip smagu!“ – šypsosi moteris.

Taigi po trumpų gimtadienio atostogų emigrantė grįžo į darbą ir suprato: viskas, daugiau taip gyventi ji nebegali. Per daug šurmulio, per daug netikrumo. Ji svajoja atsidurti arčiau gamtos.

„Grįžau į darbą ir pirmą dieną negalėjau nustoti verkti. Man buvo taip bloga nuo viso to, ką darau, ir taip trūko visos tos ramybės, gamtos“, – prisimena Agnė. Po to ji dvi savaites nedirbo ir svarstė, ką daryti toliau.

Visgi ji nusprendė bėgti iš miesto: „Iš pradžių neišvažiavau toli. Išsikraustėme iš to garsaus, smagaus namo, ir gyvenau tiktai su geriausia drauge. Išsinuomojome namuką šalia mažo Anglijos kaimo.“

Naujuose namuose lietuvė daug skaitė apie religijas. Susidomėjusi budizmu, Agnė nusprendė atrasti savo laimę iš naujo. Ji meditavo su vienuoliais Anglijoje, daug keliavo po Europos šalis, net bandė grįžti į Lietuvą, tik, gaila, nepavyko – ji niekaip nesugebėjo rasti sau tinkamo darbo. Buvo grįžusi ir į Londoną – tik tam, kad užsidirbtų pinigų.

Pašalpa – didesnė nei 200 eur.

Londone užsidirbusi ji išvyko į Tenerifę – ten jos laukė darbas trims mėnesiams. Iš pradžių lietuvė apsistojo mažame miestelyje. Ten išsinuomojo nedidelį kambarį. Manė, kurį laiką pagyvens iš santaupų. Tuo metu dar turėjo apie 3000 svarų sterlingų.

LRT stop kadras

Vėliau ji dirbo valytoja, bet nusprendė darbą, kuris nepatiko, mesti, o nuomos atsisakyti ir persikėlė gyventi į olą. Iš pradžių ji gyveno oloje, kurioje buvo ne tik vanduo, bet ir elektra, bet po aštuonių mėnesių ten gyventi grįžo šeimininkas, todėl Agnei teko ieškotis kito būsto.

„Jeigu galėčiau pasirinkti, norėčiau, kad čia būtų vanduo, norėčiau turėti elektrą, sutikčiau net už ją mokėti, aišku“, – sako emigrantė, nors vėliau papildo, kad visgi turėti saulės bateriją čia labiau apsimoka.

Agnė gyvena iš bedarbio pašalpos. Ir nors šioje oloje nėra labai jau blogai, svajoja kada nors iš čia išsikraustyti. Apie darbo paieškas moteris bent kol kas negalvoja. Jeigu atsiras tinkama galimybė, eis dirbti. Jeigu ne, tai ne. Kiek tiksliai pašalpos gauna, lietuvė atskleisti nenori. Bet pinigų ji gauna daugiau nei 200 eurų per mėnesį.

Mandalų piešimas praskaidrina kasdienybę

Mandalų piešimą Agnė vadina darbu. Atsikelia iš ryto ir piešia. Tada piešinius ji daugina ir pardavinėja. Iš to daug neužsidirbsi, bet moteris atvira: kasdienis darbas padeda palaikyti ritmą – juk reikia dėl kažko stengtis. Vienos mandalos kopijos kaina – dešimt, didesnės – 15 eurų.

„Pasidengia visos išlaidos kopijų darymui, tušinukams, gal kažkiek ir užsidirbu, bet labai nedaug. Bet aš labai daug jų išdovanoju, tiesą sakant .[...] Šiaip aš jas parduodu pakankamai nebrangiai, tai man žmonės kartais netgi daugiau duoda, sako, manau, kad vertos daugiau“, – pasakoja Agnė.

Pagrindinis gyvenimo oloje pliusas: nereikia mokėti nuomos. Taip pat – mokesčių už vandenį ir elektrą. Maisto ji gauna iš socialinių darbuotojų, o po to, kai pakankamą laikotarpį ji buvo įsiregistravusi į šiose apylinkėse esančią olą, lietuvė pradėjo gauti ir pašalpą. Maisto pasiimti jai reikia už 4,5 kilometrų, tad moteris prašo kaimynų, kad ją pavežtų: „Aišku aš nueiti galiu, bet paskui parsinešti 8 litrus pieno ir visų skardinių jau nebegaliu.“

Pienas, konservuoti ir švieži vaisiai, įvairūs konservai, ryžiai, makaronai  – visa tai Agnė gauna nemokamai. Tiesa, vien to maisto olos gyventojai nepakanka, papildomai ji įsigyja bananų, apelsinų, daržovių, kitų vaisių.

Su draugais ryšį palaiko per „Facebooką“

Lietuvė prisipažįsta: kažkada, kai dirbo Londone ir buvo pratusi vairuoti nuosavą automobilį, ji nė akimirkos nėra pagalvojusi apie tai, kad kažkada gyvens tiesiog oloje. Kad dažnai miegos po atviru dangumi, o pelės taps jos draugais ir priešais.

Moters artimieji Lietuvoje žino, kur ji gyvena, nors su jais ji bendrauja retai. Su savo draugais lietuvė ryšį palaiko per „Facebooką“. Nors dabartinės olos nuotraukų į socialinį tinklą ji prisipažįsta nekėlusi, nes ji gerokai kuklesnė už tas, kuriose gyveno anksčiau.

Yra buvę dienų, kai Agnė valgė tik kartą. Buvo ir tokių, kai nevalgė išvis. Bet iš esmės jai nieko netrūksta. Po daugybės savęs ieškojimo metų, ji sako, kad yra laiminga. Nors daug kam jos gyvenimo būdas ir atrodo keistas, ji sako išmokusi gerai sugyventi su savimi, tada nebaisios nei apkalbos, nei naktį per kūną lakstančios pelės.

„Mažiau baimės, daugiau laimės. Aš kažkur skaičiau, kad baimė yra laimės priešingybė, ir tai yra tiesa. Tai bijokite kuo mažiau, nes jūsų baimės yra jūsų laimės priešingybė – negalite būti laimingi bijodami. Ir norėkite kuo mažiau, nes norėdami irgi nebūsite laimingi“, – savo sukaupta išmintimi dalijasi oloje gyvenanti lietuvė.

Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19:30 val. per LRT TELEVIZIJĄ. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Emigrantai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...