captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kuo gresia pervargimas

Mažai kintantis darbo ritmas, fizinio aktyvumo trūkumas, stresas ir smurtas darbe lemia vis didėjančią pervargimo problemą Lietuvoje, tikina psichiatras doc. med. dr. Arūnas Germanavičius. Nuo pervargimo sindromo kentėjusi studentė Alina pasakoja, kad tam, jog galėtų tęsti sustabdytas studijas, ji turėjo kreiptis į gydytojus ir išmokti ilsėtis.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Mažai kintantis darbo ritmas, fizinio aktyvumo trūkumas, stresas ir smurtas darbe lemia vis didėjančią pervargimo problemą Lietuvoje, tikina psichiatras doc. med. dr. Arūnas Germanavičius. Nuo pervargimo sindromo kentėjusi studentė Alina pasakoja, kad tam, jog galėtų tęsti sustabdytas studijas, ji turėjo kreiptis į gydytojus ir išmokti ilsėtis.

Gydytojas A. Germanavičius aiškina, kad pagrindinis požymis, skiriantis pervargimą nuo paprasto nuovargio, yra tai, kad žmogus nebesugeba atsipalaiduoti, jam nebepavyksta užmigti, net jei būna labai pavargęs.

„Pervargimas pasireiškia dėmesio koncentracijos sutrikimais. Žmogui sunku atlikti tai, ką anksčiau jis galėdavo padaryti lengvai. Gali pasireikšti miego sutrikimai, laisvalaikiu nebesugebama atsipalaiduoti. Atsiranda apetito sutrikimai, raumenų nuovargis ir skausmai, galvos skausmai“, – vardija A. Germanavičius.

Jis pabrėžia, kad daliai žmonių, sunkėjant pervargimo simptomams, ilgainiui gali atsirasti ir lengvas depresinis sutrikimas.

Kuo mažiau judame, tuo labiau pervargstame?

Aiškindamas apie pervargimo priežastis, gydytojas pabrėžia judėjimo trūkumą ir mažai kintantį darbo ritmą – kai darbo ir laisvalaikio metu didžiąją laiko dalį praleidžiame prie kompiuterių. Jis tvirtina, kad pervargimas atsiranda, kai vienos rūšies veiklą tęsiame labai ilgai, nes organizmui reikalingos pertraukos ir pokyčiai tarp įvairių veiklos rūšių.

„Kuo mažiau mes naudojame visas kitas savo funkcijas, tuo blogiau mūsų visam organizmui, mes tampame labiau pažeidžiami. Žmogus yra būtybė, kuri turi judėti, atlikti fizinius darbus, naudoti savo raumenis, turi būti tam tikras širdies krūvis, žmogus turi prakaituoti“, – sako psichiatras.

Iš ES šalių Lietuvoje stresas darbe yra vienas didžiausių

Gydytojas A. Germanavičius aiškina, kad Lietuvoje darbuotojų pasitenkinimas darbu ir įsitraukimas į jį yra menkas, jie patiria didelius reikalavimus ir spaudimą iš darbdavių.

„Stresas darbe yra XX–XXI amžiaus rykštė. Lietuva, ko gero, yra viena iš tų Europos Sąjungos šalių, kur stresas darbe yra pats didžiausias“, – sako A. Germanavičius.

Dar jis pabrėžia, kad dauguma darbuotojų, ypač tie, kurie dirba tiesiogiai su žmonėmis, patiria smurtą darbe: tai fizinė, žodinė agresija, grasinimai, psichologinis spaudimas. Visa tai, anot psichiatro, taip pat gali lemti pervargimą. Tačiau, kaip teigia gydytojas, Lietuvoje sveikatos rodikliai, kurie yra susiję su stresu darbe, nėra susiejami su konkrečiu darbdaviu, kaip daroma kitose šalyse.

„Vokietijoje kai kurių įmonių vadybininkams sakoma: jūsų gamykloje yra daug žmonių, kurie skundžiasi nugaros skausmais, prašome šitą problemą spręsti. Ir per 12 mėnesių įmonės vadovybė turi priimti tam tikrą planą, kaip pagerinti savo darbuotojų sveikatą“, – pasakoja gydytojas.

A. Germanavičius sako, kad pervargimą gali lemti ir asmeninės žmogaus savybės: perfekcionizmas, noras iškilti karjeros laiptais, perdėtas susirūpinimas tik savimi, egocentriškumas.

„Kaip žmogus save vertina? Ar jis vertina vien tik remdamasis tuo, ką pasiekia darbe, ar vis dėlto yra kiti vertės kriterijai? Tikrai dauguma žmonių savo gyvenimo pasiekimus tapatina su pasiekimais karjeroje. Tačiau ne ką mažiau vertinga yra bendrauti su kitais žmonėmis, turėti vaikų arba rūpintis kuo nors“, – aiškina gydytojas.

Studentė: vieną rytą tiesiog nebeatsikėliau iš lovos

25 metų Alina pasakoja, kad prieš keletą metų studijuodama antrame kurse dėl pervargimo turėjo sustabdyti studijas ir smarkiai pakeisti savo gyvenimo būdą.

„Aš tiesiog vieną rytą nebeatsikėliau iš lovos ir sakiau sau: viskas, užtenka! Jau visai nebebuvo jėgų. Man tą dieną reikėjo atsiskaityti kontrolinį darbą, prieš tai aš mokiausi iki išnaktų. Po to užmigau, nebegirdėjau žadintuvo ir miegojau iki pietų. Ir jau neberūpėjo, kad ryte yra atsiskaitymas universitete. Tai jau buvo paskutinis taškas, dėl kurio aš kreipiausi į gydytoją“, – prisimena mergina.

Ji sako, kad pirmieji pervargimo simptomai, kuriuos ji pradėjo jausti, buvo nuolatinis mieguistumas, visąlaik jaučiama įtampą dėl mokslų, smarkiai suprastėjusi nuotaika, širdies ritmo sutrikimai, nuolatiniai galvos skausmai, kurių vaistais numalšinti nebepavykdavo.

„Universitete aš praleisdavau visą dieną, eidavau į visas pratybas. Per laisvas valandas sėdėdavau skaitykloje ir mokydavausi, tada eidavau į paskaitas, o grįžusi namo vėl mokydavausi. Laisvalaikio neturėjau. Aš visiškai nepailsėdavau, neišsimiegodavau – nors dieną būdavo didelis mieguistumas, naktį nepavykdavo užmigti“, – sako Alina.

Ji teigia, kad gydytojai jai liepė ilsėtis, užsiimti aktyvia fizine veikla, gerai maitintis, vartoti vitaminą B12. Mergina vieną mėnesį turėjo vartoti antidepresantus.

„Aš susiradau fizinį darbą, kur visiškai nereikia galvoti. Dirbau tarp žmonių, buvau visiškai atitrūkusi nuo knygų. Ir per tą laikotarpį atsigavau ir galėjau tęsti studijas. Atsirinkau prioritetus, kuriuos dalykus aš noriu tikrai gerai mokėti, nebelankiau kai kurių paskaitų. Susikūriau savo sistemą: dvi dienas per savaitę skirdavau poilsiui. Man ėmė daug geriau sektis mokslai, pagerėjo rezultatai“, – pasakoja Alina. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...