captcha

Jūsų klausimas priimtas

Didžioji rusiška mūsų TV kanalų paslaptis

„Utro krasit niežnym cvetom stieny drevnego Kremlia, prosypajetsia so svietom vsia sovietskaja strana!“ – originalo kalba dainuoja „Lietuvos ryto“ televizija. Nemokantiems rusiškai subtitrai paaiškina: „Rytas dažo švelnia šviesa senojo Kremliaus sienas, keliasi su aušra visa sovietų šalis!“
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Ir baigiantis 27-tiems nepriklausomybės metams Lietuvos didžiausiuose devyniuose televizijų kanaluose beveik 200 valandų per savaitę vis dar budinama sovietų šalis ar bent jau nostalgija jai. Du trečdaliai šio laiko tenka dviem kanalams – „Lietuvos ryto“ televizijai ir BTV, per savaitę rusiškos produkcijos transliuojantiems po beveik 70 valandų, darbo dienomis – ir 13–15 valandų.

„Veidas“ info.

Šie du kanalai viršijo visus pernykščius rusiško šnekėjimo eteryje re-kordus. Ir rodė toli gražu ne kokius Rusijos kino meno šedevrus. Juo toliau laiko juostoje tolstame nuo liūdno savo valstybės istorijos etapo, kai buvome okupuoti Sovietų Sąjungos, tuo daugiau rusiškai šnekančių vyrukų raudonais treningiukais su užrašu CCCP (SSRS – Sovietų Sąjunga) laksto lietuviškų televizijos kanalų ekranuose.

2007 m. per vieną sausio savaitę, politologo dr. Nerijaus Maliukevičiaus tyrimo duomenimis, lietuviški kanalai transliavo 79 val. rusiškos produkcijos. Pernai „Veidas“ nutarė suskaičiuoti, kiek per devynerius metus pakito šis skaičius, ir rezultatas šokiravo – jis liuoktelėjo vos ne dvigubai, iki 151 val. O šiemet pernykštis rekordas viršytas su kaupu: rusiškos produkcijos transliuojama 198 val., tai yra dviem paromis per savaitę daugiau nei pernai.

Kuo taip žavi Rusijos televizinė produkcija, kad ji poroje lietuviškų kanalų darbo dienomis užima daugiau laiko nei viso kito pasaulio produkcija kartu sudėjus?

„Lietuvos ryto“ TV – nostalgija raudoniems treningiukams

Spust pultelį ties „Lietuvos ryto“ TV kanalu, ir ekraną užlieja užsklandėlė „Graži mūsų Lietuva“ su nuostabiausiais mūsų valstybės vaizdais. Bet netrukus imi abejoti, gal ta Lietuva vėl ne mūsų, o rusų, jei toliau po keturias ir daugiau valandų kanalas valstybine kalba prabyla tik... reklaminių intarpų metu. Koks trumpas kitakalbis inkliuzas, ir vėl kelios valandos rusiškų keiksmų, snukiadaužio (tiesiogiai verčiant rodomos produkcijos herojų kalbą), žinoma, degtinės ir naminukės, nuo sovietmečio užsilikusio interjero.

„Lietuvos ryto“ TV pagal rusiškos produkcijos kiekį šiemet aplenkė savo konkurentę šioje srityje BTV: kas savaitę tokios transliuoja 69 val. 30 min., valanda ilgiau nei BTV, darbo dienomis – apie 10–13 val., savaitgaliais perpus mažiau.

Beje, „Lietuvos ryto“ TV didžiąją dalį rusiškos produkcijos tik subtitruoja. Pernai apie tai šnekintas kanalo vadovas Linas Ryškus motyvavo ir misija mokyti rusų kalbos. Graži misija. Tik žodyno mokoma tokio, kad nelabai praverstų pokalbiui su kultūringu rusu, nes serialų herojai – nesvarbu, ar banditai, ar milicininkai, ar gydytojai, vienodai plūstasi ir kalba žargonu.

Iš „Lietuvos ryto“ TV rodomų dešimties rusiškų serialų (pernai buvo šeši) devyni – kriminaliniai. Štai praėjusį šeštadienį šis kanalas su pertraukomis parodė net keturias „Skubaus iškvietimo“, o po to dar dvi kriminalinio serialo „Kartą Rostove“ serijas. „Skubus iškvietimas“, bent jau sprendžiant pagal vieną matytą seriją, atrodytų nekaltas detektyvinis filmas, pasakojantis, kaip juodąją buhalteriją tvarkęs finansininkas nutaria pasidaryti plastinę operaciją ir tapti neatpažįstamas, o jį vaikosi ir buvęs viršininkas, ir banditai, ir iš jo norintis pasipelnyti ligoninės personalas.

Bet Rusijos televizinė produkcija, bent jau ta, kuri bandoma (ir sėkmingai) įbrukti valstybėms, kurias buvo okupavusi Sovietų Sąjunga, kaip čiulpinukai – iš paviršiaus nekalti, bet netrukus pajunti putiniškos propagandos įdarą. Štai seriale vyriškis sužadėtinę žadina dainele apie sovietų šalį, ligoninėje pacientas dėvi raudoną treningiuką su CCCP ženklu. Ak, tikriausiai visai atsitiktinai viena medicinos seselė kilusi iš Padniestrės – tarsi milžiniškoje Rusijoje scenarijaus autoriai nerado tinkamos vietovės, tad paminėjo šią, lyg tai būtų kokia Rusijos sritis, nors iš tikrųjų tai formaliai – Moldovos teritorija, tik prorusiškų jėgų neteisėtai nuo jos atplėšta.

Kito serialo „Kartą Rostove“ veiksmas vyksta 1962 m., kai sumažinus atlyginimus ir pabranginus maisto produktus Novočerkasko gyventojai išėjo į taikią demonstraciją, tačiau valdžia ėmė malšinti nepatenkintuosius karinėmis priemonėmis. Iš vienos serijos galima susidaryti įspūdį, kad filmo kūrėjai palaiko kovotojus su sovietiniu režimu. Tačiau, matyt, ne veltui Ukrainoje šis serialas uždraustas transliuoti: čia priimtas įstatymas, draudžiantis rodyti šalies agresorės Rusijos filmus, propaguojančius Rusijos jėgos struktūras. Bet Lietuvai tokie filmukai labai patinka. Štai pernai būtent sausio 13-ąją „Lietuvos ryto“ TV parinko serialo apie „gerąjį“ karvedį Staliną premjerai.

O serialai „Miškinis“ ir „Bitininkas“ skirti tiems, kam patinka stebėti Rusijos glūdumą. Praėjusią savaitę „Bitininke“ iki detalių rodyta, kaip siautėja į kaimą iš kariuomenės grįžę keturi atitarnavę girti šauktiniai, rusiškai vadinami dembeliais. Jie priekabiauja prie jaunos medikės, suteikusios jiems pagalbą, tyčiojasi iš moterų, užpuola vaiką, padega šieną, bando įsilaužti į kaimo parduotuvę ir t.t., ir pan. Daugelis, net milicijos pareigūnai, iš pradžių bando taikstytis – kad tik nesugadintų dembeliams šventės, mat, paaiškinama, rusams tokia proga įprasta prisigerti iki žemės graibymo. Bet pagaliau tvarką imasi daryti Glebas Zbrujevas – buvęs vienas geriausių Maskvos kriminalistų operatyvininkų, kuris, dėl sveikatos „nurašytas“ į atsargą, o dar ir paliktas žmonos, persikraustė į kaimą ir užsiėmė bitininkyste.

Daug naminukės, apleisti nameliai, nešienauta žolė. Gal iš tiesų „Lietuvos ryto“ TV, rodydama rusišką produkciją, mano vykdanti šviečiamąją-mokomąją misiją: palyginti net su labiausiai apleistais lietuviškais kaimais, mūsiškiai atrodo klestintys.

„Miškinyje“ – visiška Rusijos glūduma, kaimas taigoje, kur, atrodo, veiklūs tik banditai ir brakonieriai. Subtitrų vertėjas bando bent kiek civilizuočiau išversti ne tik banditų, bet ir milicininkų leksiką: štai milicininkas siunčia žmones į „obezdjanik“ – suprask, beždžionyną, bet vertėjas, pagrįstai spėdamas, kad Lietuvoje žmonės gali nesuprasti, kuo čia dėta zoologija, verčia – į areštinę.

„Albanas“ – kriminalinis serialas su tarp- tautiniu politiniu atspalviu, tik nieko bendra su Albanija: Albanas – specialiosios paskirties būrio majoro Viktoro Albancevo pravardė. Rusiškasis Terminatorius rangą ir vardą užsitarnavo šalindamas neįtikusiuosius sovietinės valstybės valdžiai, vėliau vykdė kriminalinio pasaulio autoritetų užsakymus. Bet dabar jis – teigiamas herojus. Albanas infiltruojamas į nacionalistinę nusikaltėlių organizaciją, kuri įtariama kėsinusis į kinus studentus, paskui Kinijos ambasadorių.

O „Moterų svajonės apie tolimus kraštus“ pasakoja painią istoriją, kaip jaunas vienos stambios įmonės finansininkas Vadimas siunčiamas į Sočį nugabenti lagamino su begale pinigų. Jis kartu pasiima ir mylimąją Galią, tikėdamasis romantiško savaitgalio prie jūros. Bet dingo ir mylimoji, ir pinigai. Kaip visuose rusiškuose serialuose, ir šiame daug degtinėlės, girtų ašarų, sentimentalumo, korupcijos ir ilgakojų blondinių.

Vienintelis rusiškas detektyvinis serialas, kuriame pareigūnai negirtauja ir neblevyzgoja, tyrėjai dirba su modernia aparatūra ir jų patalpos nėra avarinės būklės, – „Pėdsakas“. Tai rusiškas „CSI“ klonas.

Rusiška produkcija lietuviškuose kanaluose paprastai būna arba kriminalai, arba pigūs juokeliai, arba mistika. Pastarosios auditorijai skirtas serialas „Chiromantas“.

„Lietuvos ryto“ televizija rodo ir du rusakalbius Ukrainos gamybos serialus. Be seniai rodomo „Moterų daktaro“ – naujas, 2015 m. serialas „Neišsižadėk“.

Siužetas toks: mergina išėjo į mokslo metų pradžios šventę, po to – atminties praradimas, o atsikvošėjo kruvinomis rankomis. Apkaltinta žiauria politiko žmogžudyste, kalėjime pasijunta esanti nėščia. Mergina supranta, kad politikas ją išprievartavo. Naujagimę ji atiduoda auginti seseriai. Po 17 metų kalėjime ji rengiasi grįžti pas dukrą, bet prasideda karas Donbase.

Tik nereikia turėti iliuzijų, kad taip dažnai rusiškai kalbanti „Lietuvos ryto“ TV nutarė parodyti ne tik Rusijos, bet ir Ukrainos šių įvykių versiją. Ukrainoje kilo pasipiktinimas, kad seriale beveik nėra ukrainietiškai kalbančių veikėjų, kai kuriuose epizoduose palankiai pavaizduoti teroristai ir Rusijos kariai Donecke, o serialas perša antiukrainietiškas nuostatas. Svarstyta šio serialo rodymą Ukrainoje nutraukti. Jo kūrėjai aiškinosi, kad filmas yra rusų kalba, nes… sunku rasti ukrainietiškai kalbančių aktorių.

BTV – nepabudę iš sovietmečiu patirtos komos

BTV kanalas, nors šįsyk pagal rusišką produkciją užleido lyderystę „Lietuvos ryto“ televizijai, pasiekė dienos rekordą: trečiadienį rusiškai BTV kalbėjo 14 val. 50 min., t.y. apie 62 proc. paros. Tiesa, priešingai nei „Lietuvos ryto“ TV, rusiški serialai BTV įgarsinti lietuviškai.

BTV irgi rodo dešimt rusiškų serialų (pernai – perpus mažiau), iš jų aštuonis kriminalinius. Beje, ši tematika populiari ir BTV rodomuose kitų šalių serialuose.

Serialų „Tokia tarnyba“, „Muchtaro sugrįžimas“, „Sudužusių žibintų gatvės“, „Galvų medžiotojai“ schema panaši į analogiškos tematikos vakarietiškų serialų – nusikaltimų tyrimas atmiežiamas tyrėjų pasišaipymais vieniems iš kitų ir jų asmeninio gyvenimo siužetais. Bet yra ir nepalyginamų dalykų, tai visų pirma suvartojamo alkoholio kiekiai ir tyrimų techninės įrangos modernumas.

„Prokurorų patikrinime“ skurdžiame prokuratūros interjere prokurorai bando atsikratyti besikreipiančiųjų, technikos skyriaus viršininkas Saša darbo kabinete paskiria pasimatymus iš karto dviem – vienai brunetei, kitai blondinei. Tiriamoje byloje rodoma ligoninė su sugedusiais liftais ir aplaidžiais darbuotojais, imančiais kyšius. Vyr. gydytoja gydosi prisiklijuodama ant rankų avižų ir kviečių, kita medikė siunčia pacientus šarlatanams, šie juos apnuodija ir numarina.

„Farų karai“ (pagal originalą turėtų būti „Mentų karai“) pasakoja istoriją apie nušautą dėstytoją, pas kurį merginoms studentėms egzaminą tekdavo laikyti demonstruojant ne žinias, o savo kūną. Policininkė prie negyvėlio irgi išsitraukė veidrodėlį, nes tuoj susitiks su patinkančiu jai kitu pareigūnu. O seriale „Šuo“ pareigūnas savo tarnybiniam šuniui sako: „Tu – šuo, ji – mergina, turėtum būti protingesnis.“ Seksistinių pareiškimų ir vaizdų rusiškuose serialuose netrūksta.

„Paskutiniame fare“ (vėl kažkodėl išversta „faras“, o ne taip kaip originale ir kaip realybėje – „mentas“) milicijos kapitonas Aleksejus Davidovas pabunda po 20 metų trukusios komos. Jį viskas stebina: kad pasikeitė milicija, kad nėra spirito „Rojalis“, o kur dar internetas, mobilieji telefonai. Žodžiu, daug komiškų situacijų kriminalinėje aplinkoje.

Tik žiūrint ir kitus rusiškus serialus susidaro įspūdis, kad jų kūrėjai, priešingai nei „Paskutinio faro“ herojus, vis dar panirę į komą ir, regis, nenori iš jos pabusti: nors serialai palyginti nauji, kai kurie vaizdai juose atrodo lyg filmuoti prieš ketvirtį amžiaus. Gal kad rusiški serialai orientuoti į sovietmečio nostalgiją? Tokiu atveju pateisinami ir „kodiniai“ vaizdeliai – beviltiškai senamadiški interjerai ir garderobai, sovietiniais metais buvę priimtini įpročiai ir chamizmas. Gal todėl rusiškuose serialuose geria visi – banditai, gydytojai ir internai, karo didvyriai, prokurorai ir milicininkai.

BTV po žiaurybių pereina ir prie „Mistinių istorijų“ ar juokų – komedijos žanrui atstovauja trumpas istorijas apie tipines moteris tipinėse situacijose pasakojantis serialas „Viena už visus“.

BTV rusiškame meniu – ir pokalbių laida „Kalbame ir rodome“, nesiskirianti nuo kitose šalyse pagal tą patį formatą kuriamų laidų. Šią savaitę jauna moteris ieškojo tėvo, prieš 25 metus palikusio jos besilaukiančią motiną. Viskas lyg ir gerai. Tik klausimas: kodėl labiau norima rodyti rusišką kontekstą, o ne bet kurios kitos valstybės?

Kvatojame ir buriame rusiškai

TV6, trečias ant rusiškos produkcijos pakylos, daugiausiai kvatoja, kikena ar žvengia. „6 kadrai“ – situacijų rinkinys, pavyzdžiui, kaip Levu Tolstojumi gydoma nemiga ar kaip milicijos majoras į cheminę valyklą atneša kostiumą su dviem šautinėmis skylutėmis ir žada vakare atnešti dar.

„Saša ir Tania“ – dar vienas ne itin gilių buitinių juokelių, besisukančių apie vieną šeimą, šiupinukas. Pavyzdžiui, Tania vyro prašo atidaryti stiklainį agurkų ir giria už vyriškumą. Tiesa, pripažįsta, kad šaldytuve yra atidarytas, bet nori padrąsinti vyrą, kuriam naktį ne viskas pasisekė.

„Rezidentai“ toliau tęsia pasakojimus apie nevykėlius rezidentus: ligoninės skyriaus vadovas po avarijos patenka į komą, tad pasinaudoję proga rezidentai vienas nuo kito gainioja pacientus, o geriausias komos ištikto gydytojo draugas darbo kabinete geria su avariją sukėlusia mergina, bando ją suvilioti, teisindamasis, kad taip atkeršytų už draugo sužalojimą. Žodžiu, laaaabai juokinga.

„Naša Raša“ – gerokai aukštesnio humoro kategorijos, galima sakyti, savotiška Rusijos gyvenimo parodija.

TV1 nuosekliai rūpinasi mistika. „Būrėją“ net vadina realybės dokumentika. O serialas „Akloji“ pataria: visada rūpinkitės, kad jūsų drabužių sagos būtų vienodos, nes viena užkalbėta raudona saga vos neišardė šeimos.

Rusiškai kalba ir TV8 – kasdien vaikučiams skiria po dozę sovietinių laikų „multikų“, nes juk auditoriją reikia ugdytis nuo mažens. Iš tiesų kai kurie filmukai labai mieli. Klausimas tik dėl keistų proporcijų tarp Rusijos ar netgi dar Sovietų Sąjungos ir viso kito pasaulio kartu sudėjus.

Didieji komerciniai kanalai rusišką produkciją praktiškai palikę savo antriniams kanalams: TV3 terodo „Ekstrasensų mūšį“, kitą rusišką produkciją palikę TV6 ir TV8; LNK rusiškos produkcijos visai nerodo, nes tai su kaupu „kompensuoja“ šios grupės BTV kanalas, taip pat TV1.

Rusakalbėje lavinoje prieš srovę – tik LRT KULTŪROS kanalu rusų kalba transliuojamos trumpos „Deutsche Welle“ žinios ir informacinė-analitinė laida iš Prahos „Dabar pasaulyje“.

Televizijos pabūklai informaciniame kare

Akivaizdu, bet neįtikėtina (čia ne apie tokio pavadinimo rusišką laidą): Lietuvos sovietinė praeitis tolsta, rusakalbių gyventojų mažėja, o rusiškos produkcijos Lietuvos televizijos tinkleliuose pastebimai daugėja.

Maža to, kaip primena politologas dr. Mažvydas Jastramskis, visuomenės apklausų duomenimis, standartinis Lietuvos žmogus Rusiją vertina kaip nedraugišką Lietuvai valstybę, kuri kelia grėsmę, jam nepatinka Vladimiras Putinas, o Rusijos žiniasklaidos jis nelaiko objektyvia. Tik nedidelė mažuma, apie 10–15 proc. Lietuvos gyventojų, yra labiau prorusiškų nuostatų.

Tad Rusijos „minkštąsias galias“ tyrinėjantis politologas N. Maliukevičius retoriškai klausia: kokia ta metų metais egzistuojanti didžioji paslaptis, kad lietuviškuose TV kanaluose toks didžiulis kiekis rusiškos produkcijos?

LNK grupės, kuriai priklauso ir BTV, atstovas spaudai Gediminas Malaškevičius aiškina, kad BTV – vienintelis šios grupės kanalas, kuriame yra daugiau rusiškos produkcijos, ir tai susiklostė istoriškai: „Daugiau tokios produkcijos BTV pradėjo transliuoti apie 2001–2002 m., o mes šį kanalą galutinai įsigijome tik 2013 m. BTV kanalo auditorijos įpročiai formavosi daugiau nei dešimt metų, o visi žino, kad televizijos auditorija labai inertiška, jos įpročius keisti yra nelengvas darbas. Pastaraisiais metais ne kartą bandyta BTV žiūrovams pasiūlyti vakarietiškos produkcijos, rodytos kelios dešimtys geriausių pasaulio serialų, apdovanotų prestižiniais „Auksiniais gaubliais“, tokių kaip „Moderni šeima“ ir „Didžiojo sprogimo teorija“, geriausiu laiku parodėme kritikų išliaupsintą „Kortų namelį“. Bet kalbant apie komercinę televiziją, kuri išsilaiko parduodama savo pritraukiamą auditoriją, reikia pabrėžti, kad televizija seka žiūrovų įpročius, o ne atvirkščiai. Kodėl žiūrovai renkasi vieną ar kitą dalyką – tai jau mentaliteto klausimas, kuris galėtų būti nagrinėjamas mokslininkų. Kelių ir klystkelių būdu mes ieškome programų, kurių žiūrovai lauktų ir jas žiūrėtų. Vieni dalykai pasiteisina, kiti ne. Šiame procese teisėjas yra žiūrovas.“

Beje, LNK atstovas siūlo ne mechaniškai skaičiuoti rusiškos produkcijos valandas, o pasidomėti jos pritraukiama auditorija. Pavyzdžiui, serialas „Muchtaras“ gruodį buvo populiariausias tarp visų rusiškų programų BTV, bet teužėmė 22 vietą šio kanalo programų rikiuotėje. Vakarais, kai žiūrovų daugiausiai, nuo 20.30 val. BTV rusiškų programų netransliuoja.

G. Malaškevičius atkreipia dėmesį, kad kiti LNK grupės kanalai rusiškai transliuoja nedaug: LNK visai nerodo rusiškos produkcijos, TV1 teturi du serialus, kurie netrukus baigsis, o „Info TV“ kasdien rusų kalba transliuoja žinias „Šiandien pasaulyje“, kurias rengia „Amerikos balsas“ ir „Laisvosios Europos radijas“. Jos, pasak LNK atstovo spaudai, rodomos jaučiant pareigą padėti rusakalbei auditorijai atsilaikyti prieš galingą Rusijos propagandą rusiškuose kanaluose.

G. Malaškevičius aiškina, kad sudarant programą grupės kanalams siekiama maksimaliausio kainos ir žiūrovų santykio. Jeigu Lietuvos rinka būtų didesnė, mūsų kanalai transliuotų tik lietuvišką produkciją, nes tradiciškai Lietuvoje autorinė produkcija yra žiūrimiausia.

Ar tiek rusiškos produkcijos – tik iš „biednumo“? Pernai apie tai šnekintas „Lietuvos ryto“ TV vadovas L. Ryškus tai paneigė: jo tikinimu, didelių kainų skirtumų tarp kitų šalių ir Rusijos analogiškos produkcijos nėra, be to, neteisingai manoma, jog perkant paketą į jį įsiūloma produkcijos su didelėmis nuolaidomis, o paskui viską privalu ištransliuoti.

Tad kodėl tuomet tiek daug laiko „Lietuvos ryto“ kanalas skiria rusiškai produkcijai? „Nes ji kokybiška ir ją žmonės žiūri“, – teigė L. Ryškus.

Tačiau galima abejoti, ar tikrai tiek daug rusiškos produkcijos yra todėl, kad toks auditorijos poreikis, nes tokią produkciją itin gausiai rodančių kanalų – „Lietuvos ryto“ TV ir BTV reitingai atsilieka nuo rusiškai beveik nerodančių TV3, LNK ir LRT televizijos.

Reuters/Scanpix nuotr.

Maža to, pasak N. Maliukevičiaus, nors galima sakyti, kad taip atsiliepiama į dalies vyresnės kartos, tebeturinčios nostalgijos sovietmečiui, poreikius, TV kanalų susikoncentravimas į rusišką produkciją – kelias į savotišką liūdną jų pabaigą, nes vyresnės kartos, kuri žiūri šią produkciją, mažėja ir vis mažės.

Dėl L. Ryškaus minėtos rusiškos produkcijos kokybės taip pat galima ginčytis – lietuviški TV kanalai rodo tikrai ne iškilią rusišką klasiką ar vertingus naujus kūrinius. Žinoma, prie kultūros lobyno nepriskirsi ir ekranus užplūdusių turkiškų ar kitų serialų, bet skirtumas tas, kad rusiškieji dar turi ir papildomą „misiją“.

Seimo narys konservatorius Laurynas Kasčiūnas neabejoja: „Reikia aiškiai suvokti, kad tai nėra tik kinas, tik televizija. Kultūra ir politika Rusijoje susipynusi, Rusija televiziją laiko savo minkštosios galios instrumentu. Per televizinę produkciją ji formuoja tam tikrus tapatybinius dalykus, prijungia tokią produkciją žiūrinčius žmones prie šios kultūrinės bei informacinės erdvės, o iš to plaukia visa kita. Žinau, kai kas tokį požiūrį vadina paranojišku, bet aš taip nevadinčiau. Tai rimti dalykai, kurie klibina tapatybinį pasaulį, diegia rusiško pasaulio koncepciją per bendras sampratas, vertybes, gyvenimiškas situacijas. O Rusija gerai moka tai daryti.“

Politologas N. Maliukevičius atkreipia dėmesį, kad tam tikros geokultūrinės žinutės įterpiamos net į iš pirmo žvilgsnio banalias rusiškas komedijas ir įprastinius serialus, juose vaidina aktoriai, kurie yra vieni didžiausių V. Putino politikos apologetų. Akivaizdu, kad lig šiol esame įstrigę toje pačioje posovietinėje ar rusiškoje televizinėje erdvėje, nors politinėje erdvė- je jau tiek metų priklausome kitam – Vakarų pasauliui.

Parlamentaras L. Kasčiūnas svarsto, kad reiktų galvoti, kaip padėti vystyti nacionalinę televizinę produkciją ir taip atsilaikyti prieš Rusijos dempinguojamas rusiškos produkcijos pardavimo kainas. Kad būtų labiau integruojamasi į europinę, o ne rusišką informacinę erdvę, jo iniciatyva Seime įregistruota Visuomenės informavimo įstatymo pataisa, kuria siūloma bent jau mažinti rusų kalba retransliuojamų televizijos programų, kad ES kalbomis jos sudarytų ne mažiau kaip 90 proc. kiekviename vartotojams siūlomame televizijos programų pakete. Beje, praėjusios kadencijos Seimas buvo atmetęs panašias prezidentės Dalios Grybauskaitės pataisas.

Pastaraisiais metais akivaizdi tendencija: intensyvėja Rusijos informacinis karas, o kartu daugėja rusiškos produkcijos Lietuvos komerciniuose TV kanaluose. Kodėl ir kas tuo suinteresuotas – akivaizdu. Bet visai kitas klausimas, kodėl taip darome. Juolab jei tokia produkcija nei labai populiari, nei pigesnė, kaip tikino rusiškiausio mūsų valstybėje „Lietuvos ryto“ TV vadovas.

Ir dar vienas apmaudus lietuviškų televizijų liapsusas: maža, kad kai kurie kanalai pusę laiko skiria rusiško ar greičiau vis dar sovietinio gyvenimo būdo propagavimui ir nostalgijos kurstymui, bendrystės su Rusija ugdymui, tam imama antrinti ir lietuviška nacionaline televizine produkcija. Štai TV3 rodo lietuviškuosius „Rezidentus“, sukurtus pagal rusiškus „Interny“. Tiesa, klinika čia prabangesnė, bet klonuojamas rusiškas nuo sovietmečio nepakitęs gyvenimo būdas. Ar nebūtų vertingiau sekti vakarietiško gyvenimo pavyzdžiais?

Straipsnis paimtas iš žurnalo „Veidas“. Internetinę straipsnio versiją rasite čia.

                      

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...