captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuva neteko ištikimo draugo M. Cailluet

Prieš kelias dienas užgeso ištikimo Lietuvos, o ypač Kauno, draugo 79-erių Michelio Cailluet gyvybė. Jis buvo ilgametis Kauno-Grenoblio susigiminiavusių miestų komiteto pirmininkas, „Pro Infanoj“ (liet. „Vaikams“) organizacijos, globojančios gabius Kauno miesto moksleivius ir studentus, viceprezidentas, asociacijos „Pateikime meną be sienų“ (pranc. „Osons L`art Sans Frontieres“) prezidentas.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Už nenuilstamą ir pasiaukojantį darbą plėtojant Grenoblio ir Kauno miestų bei įvairių Lietuvos ir Prancūzijos organizacijų bei pavienių asmenų ryšius 2010 m. tuometis miesto meras Andrius Kupčinskas M. Cailluet apdovanojo antrojo laipsnio Santakos garbės ženklu. Į Kauną M. Cailluet pirmą kartą užsuko 1993 m. ir nuo tada čia viešėjo kelias dešimtis kartų. Jis nuolat kartojo turintis dvi Tėvynes – Prancūziją ir Lietuvą. Ir abi jas mylėjo ne žodžiais, o darbais.  

Kartu su prieš 18 m. mus palikusia Michele Alteirac 1993 m. jis įkūrė organizaciją „Pro Infanoj“. Jų pastangomis daugiau kaip penkios dešimtys prancūzų kalbos besimokiusių gabių ir talentingų moksleivių iš Kauno mokyklų kas mėnesį gaudavo stipendiją, o susirgusiems buvo siunčiami vaistai ir vitaminai. Abu organizacijos steigėjai pabrėždavo siekiantys padėti Nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai užauginti kuo daugiau išsilavinusių, šviesių, kultūringų jaunos šalies ateitį kursiančių žmonių. „Pro Infanoj“ globotiniai Prancūzijoje turėjo asmeninius globėjus – kelios dešimtys nieko bendra su Lietuva neturėjusių prancūzų ilgus metus asmeniškai rėmė mūsų šalies jaunimą. Prieš dešimtmečius užmegztus draugystės ryšius dauguma buvusių stipendiatų ir juos globojusių šeimų palaiko iki šiol.

Tą tvirtina ir ilgametė prancūzų kalbos mokytoja, daugelį „Pro Infanoj“ stipendininkų išugdžiusi Aneta Trapenskienė: „Mano mokiniams ir man Michelis atvežė Prancūziją į Lietuvą ir meilę šiai šaliai bei jos žmonėms visam laikui pasodino mūsų širdyse. Jis buvo daugiau negu draugas – jame tilpo ir meilė mokiniams, ir gėris, ir altruizmas, ir geras humoro jausmas. Niekada nepamiršiu jo nuoširdumo ir savęs dalijimo kitiems – jis buvo neabejingas svetimam skausmui ir jautėsi laimingas, kai buvo laimingi kiti. Jis atidavė labai daug širdies ir jėgų, bandydamas kuo plačiau pristatyti Lietuvą Prancūzijoje, o daugybę dviejų šalių žmonių suvedė į ilgus metus besitęsiančią draugystę. Daugybei lietuvių jis atvėrė savo širdį ir savo namų duris.“

Begalinį M. Cailluet atsidavimą darbams, kurių būtinumu tvirtai tikėjo, gerai prisimena ir artimas ilgametis jo bičiulis, buvęs Kauno klinikų filialo Romainių tuberkuliozės ligoninės vadovas Algimantas Tarūta, padėjęs M. Cailluet organizuoti įvairią paramą daugeliui Kauno ligoninių.

„Michelio ir bendraminčių dėka Kaunas ir Grenoblis daug metų keitėsi įvairių sričių specialistų, moksleivių, mokytojų ir tėvų delegacijomis, lietuviai turėjo galimybę susipažinti su Prancūzija, jos švietimo sistema, kultūra ir tradicijomis. Be dėmesio ir paramos Kauno ligoninėms, M. Cailluet taip pat inicijavo ilgametę paramą asocialių šeimų vaikams, prevenciniais tikslais laikinai apgyvendintiems tuomečiame Nepilnamečių socialinės pagalbos ir prevencijos centre. Ši parama buvo teikiama daugiau kaip dešimtmetį iki 2005 m.

Sakyčiau, kad nenuilstančio ir pasiaukojančio Michelio indėlis į Grenoblio ir Kauno miestų, įvairių organizacijų ir pavienių asmenų ryšių plėtojimą ir įvairiapusę paramą yra neišmatuojamas“, – sako A. Tarūta.

1997 metais – žinoma, ne be M. Cailluet pastangų – dviejų miestų draugystė išaugo į oficialią – Kaunas ir Grenoblis tapo susigiminiavusiais miestais, o M. Cailluet – susigiminiavusių miestų komiteto pirmininku. Jis daug prisidėjo organizuodamas Grenoblio kultūros dienas Kaune, taip pat kuravo daugelio sričių specialistų stažuotes Grenoblyje.

„Nuo pirmosios pažinties „Pro Infanoj“ stipendiatų atrankoje M. Cailluet mane sužavėjo savo nuoširdumu, rūpestingumu ir globėjiškumu. Mokinius, o vėliau studentus, jis vedė žinių siekio keliu. Savo širdimi ir ypatingu humoro jausmu gebėjo sužavėti kiekvieną, todėl Michelį visuomet prisiminsiu kaip atvirą, artimą, šviesų žmogų, globojusį mane stažuočių Grenoblio universitetinėje ligoninėje metu. Prisiminsiu jį kaip savo vidine ramybe ir turtinga patirtimi nuoširdžiai besidalijusį mokytoją...“ – prisimena „Pro Infanoj“ stipendininkė Vita Balčienė.

Prancūzą, nuo kurio veido nedingdavo šypsena, prisimena ir Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos Kauno skyriaus prezidentė Birutė Strakšienė: „Michelis buvo vienas pirmųjų prancūzų, apsilankiusių 1993 metais įkurtame Robero Šumano centre. Nepaisant jam būdingos ironijos, jaučiau, kad tai jautrus ir gilus žmogus. Gerai pamenu savo pirmąjį apsilankymą Grenoblyje 2002 metais. Tąkart juodu su Marie Destot – Michelio vadovauto susigiminiavimo komiteto sekretore ir Grenoblio mero žmona – nuo ryto iki vakaro stengėsi man parodyti miestą. Jų pasiaukojimas mane stebino: bandžiau įtikinti, kad per vasaros karščius nereikia man skirti tiek laiko ir dėmesio, bet veltui... Atmintyje taip pat įstrigo, kaip Michelis jaudinosi ir didžiavosi, kai jam įteikė Santakos apdovanojimą Kauno rotušėje.“

Savo „lietuviškumu“ M. Cailluet užkrėtė ir savo draugus bei šeimą – jo dukra Nathalie taip pat globoja Lietuvos jaunuolius, o žmona dailininkė Anne-Marie Redt dirbo Prancūzijos Grenoblio ir Lietuvos Kauno miestų draugijos pirmininke, kartu su vyru organizavo daugybę parodų ir menininkų mainų, artimai bičiuliavosi su dailininku Anatolijumi Michailovu-Klošaru ir daugeliu kitų Lietuvos kultūros žmonių.

Visų M. Cailluet nuopelnų Kaunui ir Lietuvai suminėti neįmanoma. Vienos iš savo organizacijų pavadinimu skatinęs meną be sienų ir ribų, M. Cailluet savo gyvenimu parodė, kad be ribų būna ir žmogaus širdis. Daugybės lietuvių širdyse jis liks gyvas visuomet.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...