captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ukrainos poetai 1991 m. sausį gedėjo kartu su Lietuva ir rašė jai eiles

„Lietuva! Kaip gaila, kad tu man ne motina tikroji, / Kad aš – liūdnosios vergės liūdnas vaikas (...) / Norėčiau būti senajame Antakalny / Dabar, kai tavo vėliava iškilo lig dangaus. / Tu, mano kankine, nekrisk ant kelių. / Nukrito nuo tavęs imperijos pakinktai (...) / Tave lai veda Donelaičio dvasia ir Gedimino nepalaužiama tvirtybė – tu jau laisva, ir tu gyva!“ – tokiais žodžiais po tragiškų 1991 m. sausio 13-osios įvykių Vilniuje į Lietuvą kreipėsi žinomas Ukrainos poetas ir diplomatas Dimytro Pavlyčko.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Eilėraščio „Lietuvai“, parašyto 1990 m. kovo 11 d., iškart po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, rankraštį D. Pavlyčko 2000 m. kovo 11 d. Gniezne, kur buvo susirinkę visų Europos šalių prezidentai, padovanojo buvusiam mūsų šalies užsienio reikalų ministrui Antanui Valioniui.

Lietuvai kūrė ir tėvas, ir dukra

Prisimindamas pažintį su D. Pavlyčko, A. Valionis LRT.lt papasakojo istoriją, kaip šis drąsus ukrainietis, būdamas ambasadoriumi Lenkijoje, nelaukdamas, kol susitars Ukrainos ir Rusijos diplomatai bei biurokratai, į Ukrainai priskirtą Rusijai priklausiusį pastatą nebeįleido ten dirbusių jos pareigūnų. Prie durų išrikiavo Ukrainos pasieniečius ir įsakė ginti savo šalies diplomatinę atstovybę Varšuvoje.

D. Pavlyčko drąsa atsispindi ir jo prieš beveik dvidešimt septynerius metus parašytame eilėraštyje „Lietuvai“, kuriame jis negailėjo kritikos Vakarų šalims, kurios ne iš karto išdrįso pripažinti mūsų šalies priklausomybę: „Ir tyli Vakarai, gerovėje išglebę...“

Baigdamas šį eilėraštį poetas kreipiasi į Lietuvą kaip į laisvą šalį: „Atlaužk man, Lietuva, bent trupinį tvirtybės, / Kad aš numirčiau, būdamas laisvu žmogum.“

D. Pavlyčko eilės

Nemažai dėmesio savo kūryboje Lietuvai skyrė net tik D. Pavlyčko, bet ir jo dukra Salomėja Pavlyčko. Savo knygoje „Laiškai iš Kijevo“ ji prisiminė tragiškus sausio 13-osios įvykius: „Sukrėtė įvykiai Vilniuje, kur žuvo nekalti žmonės. Su tėvais išvažiavome į užmiesčio namą švęsti Naujųjų metų (Staryj Novyj God – LRT.lt). Bet nieko neišėjo – tik liūdėjome ir liūdėjome. Mane kankina įsiūtis dėl nusikaltimų prieš lietuvius ir tuo pat metu slegia bejėgiškumas.“

Skyrė eiles ir poetams, ir ambasadoriams

Nemažai šiltų prisiminimų apie Ukrainą iki šiol puoselėja buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Algirdas Kumža. Jam dažnai tekdavo susitikti ir ambasadoje priimti žinomus Ukrainos kūrėjus.

Pasakodamas apie poetus, diplomatas išskyrė Dimytro Čerednyčenko, kuris yra vienas produktyviausių Lietuvos poetų ir rašytojų kūrybos vertėjų į ukrainiečių kalbą.

Jis yra išvertęs Kristijono Donelaičio poemą „Metai“, vertęs Vytauto Bložės, Janinos Degutytės, Eduardo Mieželaičio, Jono Avyžiaus, Vytauto V. Landsbergio ir kitų rašytojų kūrybą bei lietuvių liaudies pasakas.

2006 m. buvo išleista didelė D. Čerednyčenkos lietuvių liaudies ir rašytojų kurtų pasakų rinktinė „Stebuklingas žiedas“.

„Daugelis Ukrainos rašytojų, poetų ir mokslininkų dar nuo sovietinių laikų jaučia simpatijas, prieraišumą ir nostalgiją Lietuvai, nes labai mėgdavo atvažiuoti į svečius pas savo kolegas lietuvius. Tą artumą, matyt, lėmė ne tik kūryba bei bendra pasaulėžiūra, bet ir turėta bendra valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK)“, – įsitikinęs A. Kumža. 

Ambasadorius skaitė lietuviškus laikraščius

Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Volodymyras Jacenkivskis taip pat sekė įvykius Lietuvoje 1991 m. sausį ir vėliau. Tam, kad iš pirmų lūpų sužinotų, kas darosi mūsų šalyje, jis net prenumeravo lietuviškus laikraščius, kurių publikacijas jam išversdavo mokantys lietuvių kalbą ukrainiečiai arba Ukrainoje gyvenantys lietuviai.

Dalydamasis savo darbo patirtimi Lietuvoje, ambasadorius prisiminė, kad nemažai ukrainiečių 1991 m. sausį buvo atvykę padėti lietuviams. Gal dėkingumas už tai lėmė, kad, vykstant iškilmingiems posėdžiams Seime, pranešimai yra verčiami ir į ukrainiečių kalbą.

„Mums, ukrainiečiams, labai suprantamas ir artimas pagalbos jausmas. Mes esame dėkingi, kad Lietuva itin aktyviai ir nuoširdžiai šiuo metu palaiko  bei padeda Ukrainai. Mano galva, tokius lietuvių ir ukrainiečių santykius lemia tai, kad mes esame LDK piliečiai, kad mus sieja istorijos šimtmečiai, todėl mums draugauti ir lengva, ir malonu“, – įsitikinęs V. Jacenkivskis.

Į klausimą, kodėl Ukrainos poetai ir rašytojai iki šiol taip išskirtinai domisi Lietuvos rašytojų bei poetų kūryba, produktyviai versdami jų kūrinius, ambasadorius aiškaus atsakymo neturėjo: „Jei klausiate, kodėl ukrainiečiai taip myli Lietuvą, tai reikėtų paklausti ir už ką lietuviai taip myli Ukrainą. Ko gero, į šį klausimą atsakyti neįmanoma. Tiesiog reikia stebėti, kaip ukrainiečiai ir lietuviai susitinka pirmą arba dešimtą kartą. Jie taip džiaugiasi tais susitikimais, kad atrodytų, jog tie susitikimai – lemtingi. Manau, kad tai – Dievo dovana, kurią privalome branginti, tausoti ir saugoti.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...