captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Čekuolis mėto akmenis į ateitį ir vėl svajoja apie naują knygą

Seniausias visame pasaulyje televizijos laidų vedėjas Algimantas Čekuolis nenustoja stebinti nei savo artimųjų, nei buvusių žiūrovų, nei ištikimų jo knygų gerbėjų. Net ir gulėdamas ligoninėje po sunkios traumos,  jis jau planuoja naują knygą. Tiesa, pernai parašytos knygos maketą jau gavo iš leidyklos ir ketiną ją pristatyti vasario mėnesį vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje. „Jei neturėčiau tikslo, labai greitai pasenčiau. Ir galbūt dar greičiau numirčiau“, – portalui LRT.lt prisipažino žurnalistas ir rašytojas.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Ką jums reiškia Naujųjų metų pradžia?

– Naujųjų metų virsmas man jau seniai nieko nereiškia ir net neįdomus, todėl, kad  kasmet kartojasi tas pats scenarijus. Visi prieš Naujuosius metus veidus „pasipuošia“ folinėmis šypsenomis ir traukia „Pakelkim mes taurę linksmybių“, nors dažniausiai neturi nei balso, nei linksmybių.

Naujųjų metų, mano galva, apskritai nėra.  Juos pasitikdami, tik pažymime tam tikrą gyvenimo kelio metrą. Arba jie reikalingi kaip tam tikras gyvenimo taškas. Šiemet mano taškas toks, kad jau keturiasdešimta diena sėdžiu Vilniuje, Antakalnyje, ligoninėje. 

– O kokiais savo gyvenimo taškais jūs žymite vieno ar kito etapo pabaigą ir kito pradžią? 

– Viena man gyvenimo atskaitos riba buvo, kai pasakiau, kad televizijos laidų daugiau neberengsiu ir nuo šiol dirbsiu tik ties knygomis. Ir tai pranešiau ne gruodžio 31 d., bet lapkričio 17 d., kai įrašiau savo paskutinę laidą. Taip pasielgiau dėl to, kad antrąją lapkričio pusę ir gruodį planavau šeimą nuvežti į Kanarų salas, kur tokiu metų laiku puikus oras ir nedidelės viešbučių kainos.

Spalį suspėjau leidyklai atiduoti naują savo knygą „Salos ir jų žmonės“, kuri pasirodys jau sausio viduryje.

Jei medikai man leis stotis ir žingsniuoti bent su ramentais, tęsiu knygų rašymą.

– Jūs stebinate savo produktyvumu. Kiek dar esate suplanavęs parašyti knygų?

– Kiek jų dar bus, nesu suplanavęs. Bet esu suplanavęs kitą dalyką – lyg einantis žmogus per pelkę, primėčiau akmenų į priekį ir stebiu, ar jie nuskęs, ar ne. Kitaip tariant, ar pavyks dar įgyvendinti vieną ar kitą savo idėją.

– Kodėl nepasaugot savęs nuo per didelio darbo krūvio?

– Saugau. Bet savęs saugojimas man yra tada, kai smegenys ir protas nuolatos apkrauti darbu. Taip gyvenu nuo pat studijų Maskvoje metų, kai atvažiavau studijuoti literatūros, nemokėdamas rusų kalbos, arba kai pradėjau dirbti laivuose Klaipėdoje, nežinodamas, kaip varžtą į rankas paimti. Bet per vienuolika metų jūrininkauti išmokau.

Taip gyvenu iki šiol – 2015 metais buvau suplanavęs 2016 metų knygą, o 2016 m. – 2017 metų knygą. Tačiau, ko gero, vis dėlto išsekau, kad pargriuvau ant visiškai lygaus ir neslidaus šaligatvio.

V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Kodėl jums vis dar rūpi rašyti knygas?

– Jei neturėčiau tikslo ir perspektyvoje nematyčiau gerokai šviečiančio švyturiuko, labai greitai pasenčiau. Ir galbūt dar greičiau numirčiau.

Dabar, net ir būdamas ligoninėje, galvoje jau „montuoju“ kitą savo knygą. Bet nenoriu rašyti nei apie politiką, nei apie geografiją, nes tokių knygų turiu jau devynias. Nauja knyga bus apsakymų ir apysakų. Seniai apie tokią galvojau, tačiau, sėdėdamas „ant televizijos dėžės“, negalėjau susikaupti, nors apsakymus rašyti pastaraisiais metais  bandžiau ne kartą.

– Pagaliau pamiklinsit savo tikrąją plunksną.

– Ačiū, kad taip pavadinote. Bet iki šiol nebuvau tikras, kad mano plunksna – tikra. Jau turiu parašęs dvi apysakas.

– Apie ką?

– Jei būtų įmanoma pasakyti, apie ką, apskritai nevertėtų rašyti. Net negalėčiau atsakyti – apie ką. Tos apysakos – lyg mano ir kitų žmonių gyvenimo mozaika.

Viena apysaka „Teisiųjų vakarienė“ – apie Kūčias sovietmečiu, kuriose dalyvauja tuometinės valdžios atstovai ir ne tik jie.  

Kitoje apysakoje bandau rašyti apie Danijoje gyvenančią filosofę, kuriai labai nepatinka jos filosofija ir ramus gyvenimas Kopenhagoje. Jai norėtųsi viską sudrebinti, bet nelabai sekasi. Šios temos ėmiausi dėl to, kad jau seniai nebuvau įsikūnijęs į moterį.

Moterys tokios pat skirtingos, kaip ir vyrai. Dažnai puola į vyriškumą  arba moteriškumą ir dėl to kenčia.

Trečia ir ketvirta apysakos bus apie vieną lietuvį, kuris, gyvendamas Ekvadore, tapo šamanu.

Man įdomi žmogaus gyvenimo filosofija. Bandysiu pažvelgti giliau, nei jis pats save supranta. Tik tokia literatūra, mano supratimu, yra prasminga.

– Kokiais pamatiniais dalykais remiatės, planuodamas savo naująją knygą?

– Jokiais. Tiesiog mintyse kalbuosi ir su kitais žmonėmis, ir pats su savimi. Geriausiai sekasi kalbėtis priešaušriu.  Tie pokalbiai – ne Algio Čekuolio su Algiu Čekuoliu, o – asmens su asmeniu. Ir be žodžių.  Tie asmenys kalbasi vaizdais, vizijomis.

Tačiau tie pokalbiai su pasąmone vyksta ne kiekvieną naktį. Tai priklauso ne nuo maisto. Ir dar mažiau – nuo išgėrimo.

V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Nuo ko priklauso?

– Yra toks dalykas – įkvėpimas. Bet jam reikia vizijos.

– O ar mūzų jums reikia?

– Aš jų visada turiu. Yra praeities mūzų. Yra ir ateities. Yra ir jau mirusių mūzų. Bet jos mane vis tiek veikia.

– Likimas jums leido sutikti labai daug įdomių žmonių, asmenybių. Kas iš jų jums turėjo ypatingos įtakos?

– Na, pirmiausia, likimas man nieko neleido. Viską iš jo išsiplėšiau kruvinais nagais ir sulaužyta nosim, ir primerkta akim, ir ciniškumu. Jo turiu pakankamai.

Tarp tų, kas turėjo man ypatingos įtakos, norėčiau paminėti Antoną Čechovą. Aš prieš jį tirpstu. Bijau atsiversti jo knygas, nes perskaitęs vieną apsakymą, kito skaityti jau nebepajėgiu. A. Čechovas, kaip viesulas, pagriebia emocijas net pačiu paprasčiausiu apsakymu, kaip senis nuo bėgių atsukinėja varžtus, kurių jam reikia žvejybai.

Kitas asmuo, turėjęs įtakos – Levas Tolstojus. Jis man parodė, koks gali būti galingas reportažas.

Mane, kaip asmenį, augino ir Charlesas Dickensas. Labai senas, beveik užmirštas, XIX a. pradžios autorius. Jis išmokė apgaudinėti. Išmokė tokios apgavystės, kokios žmogus ieško, trokšdamas, kad jį apgautų, ir pagaliau jos sulaukia.  Skaitydamas Ch. Dickenso „Pikviko klubo užrašus“ ir kitas knygas, negalėdavau patikėti, kad daugelis dalykų jose išgalvoti, o tuo pačiu – 1828 m. gyvenimo veidrodis.

Žmogaus, kuris prilygtų šiems trims rašytojams, aš nesutikau.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...