captcha

Jūsų klausimas priimtas

Prancūzijos diplomatas apie Baltijos šalių nepriklausomybę: jūsų šalis prisiėmė lyderės vaidmenį

„Šiandien kalbamės šalyje, apie kurią niekas nė nepagalvotų, kad ji galėjo nepriklausyti Europai. Jaučiuosi kaip namie“, – tvirtina Vilniuje viešėjęs nuo 1991 iki 1996 metų mūsų šalyje rezidavęs Prancūzijos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Philippe`as de Surmainas. Interviu LRT TELEVIZIJOS žurnalistei Giedrei Baltrušytei diplomatas atskleidė, kad prieš 1991 m. įvykius lankydamasis Baltijos šalyse tikėjo, kad jos ims siekti nepriklausomybės.
Stop kadras
Stop kadras

– Ką žinojote apie Lietuvą ir kokie ryšiai Jus siejo su mūsų šalimi prieš tai, kai atvykote čia dirbti ambasadoriumi?

– Jau seniai domėjausi šia šalimi, bet mano žinios vis tiek buvo gana paviršutiniškos. Prieš tai dar sovietmečiu du kartus buvau paskirtas dirbti ambasadoje Maskvoje, todėl natūralu, kad mėginome suprasti, iš ko sudėliota Sovietų Sąjungos dėlionė.

Keletą kartų turėjau progos apsilankyti Baltijos šalyse, bet tik kaip turistas. Niekada nebuvome pripažinę Baltijos šalių aneksijos, todėl nebuvo net minties apie ryšių užmezgimą su tuometės jūsų valdžios atstovais. Be to, nebuvo galima laisvai judėti – atvykus į Vilnių, nebuvo paprasta net nuvažiuoti į Trakus, privalėjome niekur neišsukti iš kelio. Iš Rygos galėjome nukeliauti nebent iki Jūrmalos, o kai atvykdavome į Taliną, jokiu būdu negalėjome atsidurti Tartu. Taigi ryšiai buvo gana paviršutiniški, o sovietinė spauda – aliuzinė. Sakyčiau, buvome tarsi matinio stiklo burbule.

Bet kai šalis saugoma savotiškoje paslaptyje, tai tik žadina smalsumą, todėl buvo ypatingas susidomėjimas trimis Baltijos valstybėmis. Net neabejojome, kad anksčiau ar vėliau reikalai čia ims judėti. Tai buvo itin akivaizdu dėl Lietuvos. Estija taip pat buvo ypatingas atvejis, ypač dėl jos artumo Skandinavijai. Daugiausia dvejonių kėlė Latvija, bet suvokėme, kad padėtis keisis.

Kai antrą kartą buvau paskirtas į Maskvą po beveik dešimtmečio pertraukos, tapo akivaizdu, kad nors peizažas smarkiai nepasikeitęs, mentalitetas jau kitoks. Supratome, kad sovietų imperija daug trapesnė, negu mėgino pasirodyti išoriniam pasauliui.

BNS nuotr.

– O kokius būtent būsimų permainų ženklus matėte?

– Visų pirma juos pajutau dėl intelektualų, kuriuos man teko laimė sutikti. Pavyzdžiui, teatro pasaulyje stebino Lietuvos dinamiškumas, kokio nematėme niekur kitur. Jūs turėjote legendinę asmenybę [Juozą] Miltinį. Jo daug gyventojų nepažinojo, bet maskviečiai režisieriai jį pažinojo, ir tai buvo pripažinimas. Be to, Lietuva buvo nutolusi ir nedažnai lankoma. Intelektualų pasaulyje, kai dar nebuvo galima kalbėti apie disidentus, Lietuva turėjo stiprią trauką.

Panašiai buvo ir muzikos pasaulyje. Trijų Baltijos šalių, ypač Lietuvos, muzikos pasaulio gyvybingumas buvo ryškus, čia buvo galima sau leisti atviriau ir drąsiau kurti kompozicijas nei Rusijoje, kur daugiau reguliavimo. Kai buvau kultūros konsulas Maskvoje, teko laimė sutikti nemažai žmonių, tarp kurių pasitaikydavo baltų – taip susipažinau su Sauliumi Sondeckiu. Jis buvo pirmas žmogus, su kuriuo susitikau jau atvykęs čia. Buvo ir kitų – pavyzdžiui, Pranas Morkus, labai įdomi kino pasaulio asmenybė. Taigi jutau ir esu įsitikinęs, kad rusų intelektualų rate, kur reikalai keitėsi greitai, Baltijos šalių asmenybės buvo gerokai reikšmingesnės, nei manoma šiandien.

– O kokie buvo pirmieji Jūsų įspūdžiai, kai atvykote čia jau kaip ambasadorius? Ar buvo dalykų, kurie jus stebino?

– Visų pirma tai, kaip klostėsi reikalai, buvo neįtikėtina. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas, nelaukiant tarptautinės bendruomenės pripažinimo, iš karto atkreipė dėmesį. Tapo akivaizdu, kad jūsų šalis prisiima lyderės vaidmenį tarp paskui ją sekusių kitų dviejų Baltijos šalių. Vytauto Landsbergio asmenybė – išskirtinė. Jis visiems darė įspūdį. Prancūzijos politikai kliovėsi juo, mėgindami įsigilinti į tai, kas vyksta. Tai paaiškina, kodėl net mūsų parlamente buvo deputatų ir senatorių, kurie labai greitai ėmė palaikyti Lietuvą ir jos poziciją. Eliziejus viską vertino kiek atsargiau ir dvejojo dėl įvykių staigumo, nes situacija atrodė sunkiai kontroliuojama, tačiau ir ten buvo juntama simpatija jums, ir tai paaiškina daugelį tolesnių įvykių.

Be to, buvo nemažai prancūzų, kurie čia atvyko patys viskuo įsitikinti. Buvo žurnalistų, kurie atvyko pasidomėti, kas dedasi Lietuvoje, jų laidų žiūrovai sulaikę kvapą stebėjo baisius įvykius prie Televizijos bokšto. Taip pat čia atvyko daug žmonių iš universitetų ir nevyriausybinių organizacijų – pavyzdžiui, „Farmacininkai be sienų“, kuriuos šiandien gal mažai kas prisimena, bet tuo metu jų vaidmuo buvo gana svarbus. Dėl visų šių įvykių, galima sakyti, mūsų šalių santykiams didelį postūmį padarė būtent pilietinė visuomenė.

O po Maskvoje surengto pučo teko situaciją įvertinti iš naujo. Turėjome vos per savaitę įsigilinti į tos akimirkos kontekstą ir suprasti, ar neįsiplieks pilietinis karas. Manau, tvirtas žinojimas ir tikėjimas, kuriuos lietuviai demonstravo gindami savo šalį, suvaidino lemiamą vaidmenį. Jūs nesileidote provokuojami tada, kai būtų pakakę kibirkšties, kad situacija taptų labai bloga.

Įvykiai pasisuko netikėta linkme. Praėjus vos savaitei po pučo, dėl tuo metu labai aktyvių Lietuvos išeivių veiksmų mūsų užsienio reikalų ministras per televiziją paskelbė siunčiantis asmeninius pasiuntinius į visas tris Baltijos valstybes, kad jie patvirtintų, jog Prancūzija pripažįsta šių šalių nepriklausomybę ir paskelbtų apie ambasadų atidarymą. Iš karto po šios laidos iš mūsų ambasados Varšuvoje sužinojau, kad jau kitą rytą esu laukiamas ir kad būtent aš esu tas pasiuntinys Vilniuje.

Iš Varšuvos vykau automobiliu, kad kuo greičiau praneščiau gerąsias naujienas V. Landsbergiui ir Latvijos bei Estijos vadovams. Kai tik mane paskyrė pasiuntiniu, iš karto paklausė, ar nesutikčiau atidaryti ambasados Vilniuje. Nedvejodamas iš karto sutikau, tad netrukus vėl tą patį kelią važiavau, kad Vilniuje sutikčiau tuometį Prancūzijos užsienio reikalų ministrą Roland`ą Dumas, atvykusį po trijų dienų. Jis V. Landsbergiui ir pranešė, kad aš dirbsiu Vilniuje. Taip be galo greitai klostėsi įvykiai. Sakyčiau, kad Prancūzija veikė itin ryžtingai, o priėmę sprendimą iš visų jėgų stengėmės jį realizuoti kuo greičiau.

– Neabejoju, kad Jūsų darbo pradžia nebuvo nei paprasta, nei įprasta. Papasakokite, kaip tomis dienomis jautėtės.

– Na, dienos tikrai nebuvo paprastos. Neįprasta buvo net kelionė – automobiliu atvažiavau per Varšuvą, nes su Lietuva nebuvo kito susisiekimo. Su vienu lagaminu atsidūriau viešbutyje „Neringa“. Iš jo keletą savaičių, o gal net mėnesių, bandžiau judinti reikalus ir suburti ambasadą.

Man padėjo puikus vairuotojas ir sekretorė-vertėja, pademonstravusi neįtikėtiną universalumą. Tada išgyvenome savotišką ramią revoliuciją. Liko įspūdingiausių prisiminimų – kai man reikėdavo paskambinti, eidavau į V. Landsbergio biurą, nes tik ten veikė telefonas, nors irgi ne visada.

Eidavau susitikti su ką tik paskirtais ministrais, kurie patys tik būrė savo komandas. Eidavau pas vieną ar kitą ministrą kad ir 11-ą valandą vakaro – visi dirbo ištisas paras stulbinamais tempais. Jei ir susidurdavome su sunkumais, jie niekada nekildavo iš blogos valios, o tik dėl to, kad administracinis aparatas dar tik kūrėsi. Kai pagaliau atėjo Kalėdos, viskas visiškai sustojo, žmonės buvo išsekę. Taigi tai tikrai nebuvo įprasta diplomatinė misija. <...>

To meto Vilnius buvo neįtikėtinas – susitikdavome tiesiog gatvėje, tvyrojo savotiška šeimyniška atmosfera, kurios vėliau niekur nebepajutau. Kai padėtis šiek tiek stabilizavosi, atmosfera irgi pasikeitė, bet to meto asmeniniai ryšiai, jų kokybė buvo neprilygstami.

BNS nuotr.

– O kada iš profesinės pusės pajutote, kad padėtis tapo normali ir įprasta?

– Buvo tam tikras adaptacijos laikotarpis, manau, jo nedera pamiršti. Jautėmės lyg baigę puikų adaptacijos universitetą, o išmoktas pamokas vėliau pritaikėme kitur – kitose Baltijos valstybėse, vėliau – ir kitose šalyse, kuriose keitėsi režimai.

Kai čia atvykau, visi pasisakė už Europą, nors niekas gerai nesuprato, kas yra ta Europos Sąjunga ar Europos bendrija. Bet žmonės keitėsi labai greitai, jų gebėjimas priimti visiškai naują realybę buvo įspūdingas. Aišku, dabar lengva kritikuoti ir sakyti, kad tas ar anas nebuvo padaryta, bet manau, svarbu nepamiršti, kad viskas galėjo pasisukti visai kitaip. To meto patirtis pasitarnavo ir kitur – kai buvau Ukrainoje, vis kartojau: „Pažiūrėkite, kaip viskas susiklostė Lietuvoje.“ Sakyčiau, jums teko būti lyg bandomaisiais triušiais. Pas jus buvo tarsi bandymų laboratorija, kurios pamokų svarbu nepamiršti.

– O kokią Lietuvą matote dabar?

– Nebesu dabartinės padėtis žinovas, ypač dabar, po rinkimų, kai išrinkta nauja valdžia. Suprantu, kad kai kurie sunkumai gana dideli, ypač didelė emigracija. Bet noriu pabrėžti, kad šiandien kalbamės šalyje, apie kurią niekas nė nepagalvotų, kad ji galėjo nepriklausyti Europai. Jaučiuosi kaip namie. Vilnius – nuostabus miestas, o jo politikai ir gyventojai nėra provincialai. Tai įspūdinga. Net neabejoju, kad ne tik Europa Lietuvai daug davė, bet ir kitos šalys turėtų nepamiršti, kiek davė pati Lietuva.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close