captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Lucasas: po 1991-ųjų mes dažnai pirmenybę teikiame balansui, o ne tiesai

Vakarų visuomenėse vis garsiau girdisi populistų šūkiai, raginantys keisti politinį elitą, kuris nesugeba išspręsti jų problemų, ir nepasitikėti žiniasklaida, kuri gina tą elitą ir tradicines politines jėgas. Visuomenėms trūksta pasitikėjimo žiniasklaida, o toks trūkumas yra dalis sumenkusio pasitikėjimo elitu. Ir tuo puikiausiai naudojasi Rusija, kuri savo netiesos skleidimo ir propagandos girnoms suktis leidžia milžiniškus pinigus. Po 1991-ųjų laimėjusi Šaltąjį karą Vakarų visuomenė – ir piliečiai, ir valdžia, ir žiniasklaida – tapo gana pasyvi, esą dabar viskas bus gerai. Bet tiesa ta, kad gerai nėra, todėl politikai ir pareigūnai turi rimtai susimąstyti, nes jei toliau tęsime šią pasyvumo strategiją, Rusija laimės. Taip interviu „Savaitei“ sakė žinomas britų žurnalistas, savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius ir Europos politikos analizės centro viceprezidentas Edwardas Lucasas.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Šiais metais buvo itin daug kalbama apie Rusijos dezinformacijos kampanijas, ne tik Baltijos šalyse, bet ir Vakarų pasaulyje. Lietuvoje dalis žmonių netgi pavargę tai girdėti, darosi abejingi nuolatiniam tokios informacijos kartojimui, renkasi nežinoti ir gyventi kad ir reliatyvioje, bet ramybėje ir tyloje.

Manau, kad daugiau nei 20 metų dauguma lietuvių supranta informacinio karo problemą. Nenuostabu, kad nuo jos esate pavargę, nors Vakarai dar tik bunda, lėtai ir vėlai pradeda matyti Rusijos dezinformacijos keliamą grėsmę. Mūsų pagrindinė žiniasklaida menksta, neturi tvaraus verslo modelio, praranda pinigus. Visuomenėms trūksta pasitikėjimo žiniasklaida, o toks trūkumas yra dalis sumenkusio pasitikėjimo elitu apskritai. Pasikeitusios technologijos dabar leidžia lengvai kurti iškraipytas arba netikras naujienas. Ir tai bus didžiulė problema kitais metais.

– Tampa sunku žmones įtikinėti faktais, kai jie jų tiesiog nenori girdėti.

Žmonės pasiilgę mąstyti širdimi, o ne galva. Tad, jei norite kovoti su dezinformacija ir skleisti priešingą žinią, svarbu ja sukelti ir emocinį rezonansą. Taip darėme ir Šaltojo karo metu. Su sovietų propaganda kovojome ne pabrėždami jų traktorių gamybos statistikos klaidingumą. Sovietų Sąjungą įveikėme rodydami, kad laisvė geriau nei nelaisvė. Tad reikia rodyti, kad tai, ką laikome Vakarais, verta ginti. Ir kad teisės valdžios, žodžio laisvės bei kitos vertybės kai ką reiškia. Mums reikia išmokti ir tiksliai įvardinti melus, šališką informaciją, dezinformaciją. Dabar labai lengva sukurti puslapį, kuris atrodytų tarsi tikras, bet toks nėra.

„Google“, „Facebook“, „Twitter“ ir kitos kompanijos įvardija puslapius ar paskyras, kuriuose gali būti virusų. Taip pat reikia įvardinti ir dezinformaciją skleidžiančius kanalus perspėjant vartotoją, kad jis tuoj įsijungs puslapį, kuris toli gražu nėra iš tiesų egzistuojanti organizacija. Tai labai lengva padaryti. Ar yra adresas? Telefonas? Ar yra tikrų, už jį atsakingų žmonių pavardės? Ar organizacija yra kokiam nors tikrai egzistuojančių verslų registre? Visus šiuos dalykus galima patikrinti automatiškai.

– Kokia atsakomybė tenka nacionaliniams transliuotojams ar komerciniams kanalams, kurie staiga ima prarasti savo svarbą, juos imama kaltinti irgi skleidžiant propagandą, tik iš priešingos pusės.

Anksčiau žmonės naudodavo informaciją pasyviai. Įsijungdavo radiją ar televiziją ir žiūrėdavo ar klausydavo, kas yra transliuojama. Dabar jie patys ieško dalykų, kuriuos nori matyti ar girdėti. Visi transliuotojai turi prie to taikytis. Transliuoti reikia mažiau, bet geresnės kokybės. Žmonės skeptiškesni. Jie nori daugiau žinoti, kaip kuriama konkreti programa. Nori sužinoti ne tik apie tuos, kuriuos kalbinote, bet ir tuos, kurių pakalbinti nepavyko. Nori žinoti redaktoriaus sprendimų priežastis. Tad visa tai sunku ir nepatogu. Tačiau pasitikėjimą atgauti galime, tiesiog reikia žymiai sunkiau dirbti.

– Vakarų žurnalistas šiandien gali abejoti, ar paviešindamas kokio nors populisto pareiškimus padeda jam reklamuotis, ar atskleidžia jo negatyvumą.

Dažnai tai, kas akivaizdu, nėra tai, kas svarbiausia. Galbūt pranešant apie žmogų, kuris nori organizuoti Kalifornijos nepriklausomybės referendumą, svarbiausia ne faktas, kad atsirado Kalifornijos nepriklausomybės judėjimas, nes tokio nėra, bet faktas, kad tas žmogus buvo konferencijoje Maskvoje, kurią rėmė Kremlius. Visada turime prisiminti, kad balansas nėra tai, kas tiesa.

Po 1991-ųjų mes dažnai teikiame pirmenybę balansui, ne tiesai. Manome, kad, jei į laidą pasikvietėme astronomą, turime pasikviesti ir astrologą. Jei turime kažką, kas mano, kad Žemė apvali, turime pasikviesti ir žmogų, kuris mano, jog Žemė plokščia. Bet taip nėra. Tai nesąmonė. Redaktoriai turi išlįsti iš savo stiklinių kabinetų redakcijose ir viešai paaiškinti, kodėl priimami tokie sprendimai. Turime žymiai drąsiau ginti tiesą. Tada atgautume dalį prarasto pasitikėjimo.

– Jūs vis dar tikite objektyvia žurnalistika? 

Aš aistringai tikiu, kad du plius du yra keturi, o ne penki. Mano mėgstamiausias skaičius yra septyni, jūsų gali būti penki, tačiau tai nuomonių skirtumas, o štai du plius du yra keturi, ir taškas. Yra toks dalykas kaip faktai, jie iš tiesų egzistuoja: MH17 iš tiesų buvo numuštas, Krymas iš tiesų buvo aneksuotas, Rytų Ukraina – užpulta, Lietuva buvo okupuota – tai faktai, o ne tvirtinimai. Mes turime smarkiai ginti pačią mintį, kad faktai egzistuoja.

Priešai čia yra ne tik Kremlius ar kiti propagandos skleidėjai, sakantys, kad visų naujienos yra šališkos, tad jų naujienos nėra šališkesnės nei kieno nors kito. Manau, kad klaidingą ir paviršutinišką mintį, kad faktų nebėra, perša ir dalis intelektualų. Iš dalies mes patys kertame šaką, ant kurios sėdime. Mūsų tiesą galima apginti, tiesiog reikia naudoti gerus argumentus.

– Bet kas, kieno darbas yra informuoti, visų pirma negali prarasti tikėjimo, kad tiesa mūsų pusėje? Tai tikėjimo reikalas?

Tikėjimas turi būti paremtas aktyvia informacijos politika. Po 1991-ųjų, kai manėme, kad laimėjome Šaltąjį karą, ėmėmės gana pasyvios strategijos: palikime viską laisvai rinkai ir vartotojams, visuomenei ir valdžiai nereikia rūpintis, žurnalistams nebereikia kreipti dėmesio į etiką, viskas tėra rinka, viskas bus gerai. Taip nėra. Jei esate žurnalistas, turite nuolatos savęs klausti – kokie mano profesiniai standartai, kaip turiu dirbti. Jei jūs reklamos kūrėjas, turite galvoti, iš kur ateina jūsų reklamos pinigai. Jei jūs esate žiniasklaidos priemonės finansuotojas, turite nuolatos galvoti, kodėl ir ar teisingai leidžiate mokesčių mokėtojų arba akcininkų pinigus šiam žiniasklaidos kanalui.

Politikai ir pareigūnai irgi turi mąstyti, nes, jei toliau tęsime šią pasyvumo strategiją, Rusija laimės, ji jau laimi.

– Europos Sąjunga strateginei komunikacijai skiria 800 tūkst. eurų, o Rusija savo propagandos priemonėms išleidžia šimtus milijonų eurų. Nesijaučiate bejėgis, silpnas?

Kilogramas tiesos gali susitvarkyti su tona melo, jei nukreipiamas teisinga linkme. Aš esu didžiulis ES strateginės komunikacijos paskyros fanas, skatinu ir žiūrovus pasekti „EU Mythbusters“ paskyrą „Twitter“ socialiniame tinkle, paskaityti savaitinius dezinformacijos biuletenius, jie puikūs, neįtikėtina, ką galima padaryti su trupučiu pinigų. Kaip ir sakiau pradžioje, Europa bunda, bet vėlai ir lėtai. Prieš du metus Europos Parlamente nebūtų priimta rezoliucija, smerkianti Rusijos ir kitą dezinformaciją. Tad dabar didysis klausimas yra visiems aukščiausiems sprendimų priėmėjams visoje Europoje, daugelis parlamentarų visoje Europoje tai irgi supranta.

Ne visi yra Lietuva, ne visi Europoje supranta, nes neturi jūsų patirties. Jūs čia Lietuvoje visa tai išgyvenote dar prieš atgimimą. Matėte, ką sausio 13-osios naktį transliavo sovietų televizija, matėte, kaip tai, kas vyko, buvo iškraipoma.  

– Matome ir dabar. Tačiau daugelyje Europos šalių – tas pasimatė ir po Italijos referendumo – viešojoje erdvėje pilna „prieš viską, prieš sistemą“ nukreiptos retorikos. „The Economist“ šiandien rašo apie tai, kad kaip ir ketvirtajame dešimtmetyje Rusija vėl lyderiauja naujajam „kominternui“.

Visiškai. Ir tai labai baisu. Paradoksas tas, kad manydami, jog yra valdomi turtingų vagių, žmonės ima remti kitus turtingus vagis. Balsuoja už Donaldą Trumpą, nes galvoja, kad Ameriką valdo korumpuotas elitas. Europoje bijo turtingųjų valdžios ir imperializmo, bet remia Vladimirą Putiną – plutokratų plutokratą, imperialistų imperialistą. Tad turime žymiai smarkiau ne tik įtikinėti, bet ir geriau valdyti savo šalis. Nemaža dalis visuomenės iš globalizacijos nieko negavo ir jaučia, kad ji jiems sukėlė tik kančią, globalizacija pasinaudojo tik nedidelė žmonių dalis, o sprendimų priėmėjais buvo smarkiai nusivilta dėl Irako ir Afganistano karo, kurie laikomi nesekmėmis, arba 2008-ųjų finansinės krizės.

Žmonės dar kentė elitą, kuris atrodė atitrūkęs nuo realybės, arogantiškas, bet kompetentingas, tačiau pavargo, kai pasirodė, kad jis neturi net ir kompetencijos išspręsti problemų. Tad sutvarkykime tai. Valdykime savo šalis kompetentingai, kukliai, atvirai ir skaidriai. Mes tai galime padaryti. Tam turime idėjų, kurios žymiai geresnės nei V. Putino. Ir jei žmonės palygintų mūsų visuomenę su V. Putino Rusija, mūsų vis tiek yra geresnė. Sveikos visuomenės ženklas – daug skandalų. Tai reiškia, kad žmonės randa piktadarius ir juos baudžia. Blogiausia, kai atrodo, kad klaidų nėra, nes jos nėra atskleidžiamos. Tai reiškia, kad piktadariai veikia nebaudžiami. Rusijos propaganda bet kurį skandalą Vakaruose pateikia kaip giluminį Vakarų žlugimo ženklą – „neįtikėtina veidmainystė, kaip gi taip galėjo nutikti“.

Bet argi ne geriau, kai veidmainystė ir nekompetencija atskleidžiamos ir baudžiamos bent jau kartais? Rusijoje pamatęs, kad kas nors baudžiamas už aukšto lygio korupciją, iš karto žinai, kad problema yra ne žmogaus vagystė, o tik jo santykis su V. Putinu. Tai, kad turime atsakyti, jei padarome ką nors blogo, yra esminė Vakarų idėja. Pokytis turi daugelį formų – rinkimai, protestai, teismai, nevyriausybinės organizacijos. Kaip laisvos šalys, mes turime galybę būdų pakeisti situaciją, kai kas nors nebeveikia. Rusijoje visa tai neįmanoma. Tai esminis skirtumas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...