captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Sotvarė-Šemetienė. Judėti reikia, bet geriau – kita kryptimi

Paaiškėjus naujosios vyriausybės sudėčiai, nelieka abejonių, jog daugelis garsiausiai skambėjusių rinkimų pažadų bus koreguojami, švelninami arba visai pamiršti, o kokia bus konkreti būsimos vyriausybės veiklos programa galima tik spėlioti.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau kai kas jau dabar yra lyg ir visiškai aišku. Net du kandidatai į ministrus – Bronius Markauskas ir Kęstutis Navickas – vienbalsiai patvirtino, kad dviejų ministerijų perkėlimas iš Vilniaus yra absoliučiai nuspręstas.

Ministrų kabineto vadovu paskirtas Saulius Skvernelis eina dar toliau. Jo vizijose – Vilniaus centro išlaisvinimas, visų likusiųjų ministerijų perkėlimas po vienu stogu. Greičiausiai kitoje vietoje Vilniuje. Nors ką gali žinoti, galbūt ir toliau, šalia jo.

Tai būtų labai didelė, daug bruzdesio kelianti reforma, tačiau techninė, nekelianti ideologinių ginčų ir labai matoma, o tai tik didina jos tikimybę.

Fizinio valdžios namų stumdymo iš vienos vietos į kitą idėja nėra nauja nei Lietuvoje, nei pasaulyje. Tokių planų turėjo ir Suomija, ir Estija. Atidžiau pasižvalgęs, rastum įvairių, pavykusių ir nelabai pavykusių, pavyzdžių. Tačiau mažai kas ginčytųsi, jog ryškiausią tarp visų ir dar visai naują pateikė Pietryčių Azija.

Užsimojusi prisistatyti pasauliui kaip sparčiai auganti moderni valstybė, Malaizija sukūrė Putradžają – visiškai naują šalies administracijos centrą arba valdžios ir valdininkų miestą.

Prieš dvidešimt metų vyriausybė nusipirko žemės iš Selangoro sultono strategiškai geroje vietoje.

Po ketverių metų į naują administracijos centrą persikėlė pirmieji keli šimtai premjero komandos darbuotojų. Po dar penkerių įsikėlė didžioji dalis. Pabaigtuvės paskelbtos praėjus 19 metų nuo projekto pradžios.

Malaizija į šią idėją investavo mažiausiai 8 milijardus Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių (7,54 mlrd. eurų). Per tą laiką šalis patyrė didelę krizę, keitėsi valdžia, tačiau savo tikslo neatsisakė.

Putradžaja kaip diena ir naktis skiriasi nuo bet kurios kitos vietos šalyje. Pasidedi lagaminą švytinčiame viešbutyje, pažiūri per langą į blizgias, žaliuojančias, bet visiškai tuščias, lyg sterilizuotas gatves, ir akimirksniu tampa aišku, kokia šios valstybės kryptis. Kitaip sakant, buvo nuspręsta, kad tokia investicija naujam valstybės veidui sukurti – trumpiausias kelias siekiant iškeltų tikslų.

O kokių tikslų siekia ministerijas stumdyti ketinanti mūsų naujoji valdžia? Kiek pinigų tam reikalui ketinama paskirti? Ar yra bent apytikrė būsimos naudos ir neišvengiamų kaštų analizė? Ir apskritai, ar lėšų akumuliavimas valdžios namų stumdymui kaip nors dera su pagrindiniu tikslu – mažinti atskirtį, skurdą ir emigraciją?

Kandidatas į žemės ūkio ministrus Bronius Markauskas dviejų ministerijų iškėlimą į Kauną priskiria regionų plėtros politikai. Sako, ne vien tik Vilnius turi būti Lietuva, o šis sprendimas duotų didelį impulsą Kaunui ir jo regiono vystymuisi.

Nėra ką ginčytis. Kokie keturi tūkstančiai naujų darbo vietų, tikriausiai antra tiek, o gal ir daugiau mokių ir aktyvių žmonių su visais savo poreikiais, pagyvintų rinką.

Tačiau lygiai tiek, kiek gautų Kaunas, prarastų Vilnius. Galima tai vertinti palankiai arba nepalankiai, tačiau negali paneigti fakto: perdėdamas iš vienos kišenės į kitą, nesukuri papildomos vertės. Gali vežioti baldus iš vieno namo į kitą ar stumdyti juos kambariuose, dėl to gyvenimas iš esmės nepasikeis, tačiau ir laikas, ir energija bus eikvojami. Jeigu ir vieno, ir kito turi pakankamai, kodėl gi ne, galima stumdyti.

Tačiau vien dėl to, kad ministerijos pakeis savo adresą, proveržis šalyje neįvyks. Daugiau ir geriau apmokamo darbo neatsiras, skurdo lygis šalyje nepakis, investicijų tai neatves.

Galima bandyti plėtoti vieną regioną, kažką paimant iš kito, bet vargu ar atsirastų ekspertas, galintis įrodyti, kad tai paskatintų bendrojo vidaus produkto augimą ir padėtų spręsti gilumines valstybės problemas.

Vieną tikslą tai tikrai galima pasiekti – per tokias reformas nepalyginti paprasčiau nupurtyti dalį darbuotojų. Bet, jeigu tikrai to nori, yra ir pigesnių būdų tai padaryti.

Šių ministerijų kilnojimo šalininkai turi dar vieną argumentą: Kaunas yra šalies viduryje, todėl reikalų su valdžia turintiems žemdirbiams būtų lygios sąlygos, mat toliau gyvenantiems nebereikėtų dviejų dienų, kaip dabar, reikalams Vilniuje susitvarkyti.

Na, tikrai, geležinis argumentas šalyje, kuri gali pasigirti greičiausiu internetu, veikiančiu net tuose kaimuose, kurie neturi nei vandens, nei kanalizacijos.

Bankų sąskaitas tvarkome virtualiai, mokesčius mokame ir pajamas deklaruojame taip pat. Emigrantai namus statosi vadovaudami ir sutartis pasirašydami internetu. Turime elektroninę valdžią, elektroninius parašus. O planus kuriame taip, tarsi paštas vis dar būtų vežiojamas karietomis?

O kuo prastesnis yra ne žemdirbys, kuriam reikia, pavyzdžiui, į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją? Kodėl ši nebus perkeliama į šalies vidurį, kad visiems vienodai toli būtų?

Jeigu jau yra minčių kraustytis, tai gal ne į Kauną ar Panevėžį. Gal geriau sparčiau judėti ten, kur anksčiau ar vėliau neišvengiamai turėsime atsidurti – į virtualią erdvę, į elektroninius valdžios namus. Šiuos visi pasiektų vienodu interneto greičiu.

Gal vis dėlto reikia toliau statyti ir kuo plačiau visiems atverti skaitmeninius valdžios vartus, kaip, beje, reikalauja ir Europos Sąjungos Prieigos prie interneto direktyva, kurią jau patvirtino Europos Parlamentas bei visi Bendrijos ministrai, įskaitant ir mūsiškį.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close