captcha

Jūsų klausimas priimtas

Nauja Sveikatos komiteto pirmininkė: ŽIV – Dievo bausmė už padarytą blogį

Prezervatyvas visuotinai pripažįstamas kaip nepatikima kontraceptinė priemonė. ŽIV infekcija buvo visų prezervatyvų gamintojų svajonė. Vienintelė tikrai veiksminga AIDS prevencija – lytinis susilaikymas iki vedybų ir ištikimybė santuokoje. Kontraceptinė kultūra yra melo kultūra. Dievas baudžia lytiniu keliu plintančia liga už padarytą moralinį blogį.
 
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Tai – tik keletas ištraukų iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) atstovės, Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininke išrinktos Agnės Širinskienės daktaro disertacijos. Specialistai baisisi tuo, ką prieš gerą dešimtmetį disertacijoje rašė teologė, vadovausianti Sveikatos reikalų komitetui. Pati A. Širinskienė atremia, kad yra ne tik teologė, bet ir teisininkė. Jos teigimu, prieš gerą dešimtmetį rašytoje disertacijoje remtasi to laikotarpio žiniomis ir moksliniais tyrimais.

Kontracepcija – nemorali ir nepatikima

A. Širinskienė 2004 m. Vytauto Didžiojo universitete apgynė daktaro disertaciją „AIDS paaštrintos sveikatos apsaugos problemos ir jų sprendimo etinė-moralinė atsakomybė“. Disertacijos mokslinis vadovas – kunigas, prof. dr. Andrius Narbekovas.

Disertacijoje, su kuria susipažino ir DELFI žurnalistas, itin daug dėmesio skiriama kontracepcijos klausimui ir reiškiamas kritiškas požiūris į prezervatyvus. „Ekonominius motyvus puikiai atspindi prezervatyvų reklamos kompanijos, kurios greitai pasinaudojo prezervatyvų kaip neva efektyvios priemonės nuo ŽIV populiarinimu. Tačiau reklaminiuose skelbimuose niekada nėra pažymima, jog prezervatyvų nepatikimumas ganėtinai didelis“, – rašo A. Širinskienė.

Cituodama 1984 m. šaltinį ir leidinį „Barjerinė kontracepcija“ (2003), mokslininkė sako, kad „prezervatyvas visuotinai pripažįstamas kaip nepatikima kontraceptinė priemonė“. Teigiama, kad tiek mokslinėje, tiek ir populiariojoje literatūroje jis įvardijamas tik kaip antros ar net trečios patikimumo klasės kontraceptikas. A. Širinskienė įrodinėja, kad ŽIV infekcija buvo naudinga prezervatyvų gamintojams.

Pasak autorės, atsiradus hormoninei kontracepcijai, prekyba prezervatyvais jau buvo bežlunganti: „baimė lytiniu keliu plintančių ligų pasaulyje sumažėjo sifiliui tapus išgydomu, o nėštumo išvengti galima ir efektyviau. Tokia infekcija buvo visų prezervatyvų gamintojų svajonė, jai išsipildžius prezervatyvas tapo populiariu“. „Akivaizdu, kad prezervatyvų patikimumo klausimas vertinamas labai prieštaringai. Tyrimai, kurių duomenys liudija, jog ir naudojantis prezervatyvu galima užsikrėsti ŽIV, taip pat yra nevienareikšmiai: jų rezultatai labai skiriasi tarpusavyje. Infekuotais tampa tiek nevartojantys prezervatyvų, tiek ir tie, kurie teigia juos naudojantys reguliariai, t. y., kiekvienų lytinių santykių metu“, – prezervatyvų efektyvumu abejoja A. Širinskienė.

Toliau aptariami nesutarimai, dėl prezervatyvų kylantys tarp atskirų vyskupų konferencijų ir Šventojo Sosto. Pasak autorės, moksliniai argumentai apie tai, kad prezervatyvai pristabdo ŽIV perdavimą, „kontracepcijos nepadaro moralia ar bent jau „mažiau bloga“. Autorės teigimu, „jau nustatant prezervatyvų kokybės standartus, yra pramatoma, jog jie bus pralaidūs“. Nerimą kelia ir tai, kad beveik visi prezervatyvų patikimumą aptariantys tyrimai buvo atliekami su prostitutėmis, kurios jau turi nemažą seksualinių ryšių patirtį. Tačiau jaunuoliai, į kuriuos nukreiptas seksualinis švietimas, patyrę mažiau, todėl, tikėtina, jų patirtis kur kas mažesnė nei tų, su kuriais buvo atliekami prezervatyvų patikimumo tyrimai.

„Vadinasi, kai prezervatyvus naudoja jaunas žmogus ar net paauglys, jų patikimumas dėl „vartotojo klaidos“ gali būti dar didesnis“, – rašoma disertacijoje. Dėl šios priežasties, sako autorė, AIDS lytiniu keliu jaunimo tarpe plinta nepaisant didėjančio prezervatyvų populiarumo. „Asmenys, ne vienerius metus dirbantys problematiškuose AIDS plitimo regionuose, pastebi, kad radikaliausia ir vienintelė tikrai veiksminga AIDS prevencija, kurios niekas negali paneigti, yra lytinis susilaikymas iki vedybų ir ištikimybė santuokoje“, – rašoma disertacijoje.

Pasak autorės, kontracepciją pasirinkę asmenys jaučiasi nusikratę atsakomybės dėl būsimo kūdikio pradėjimo. Esą taip iškreipiama pati moralinės atsakomybės samprata. „Todėl galima sakyti, kad kontraceptinė kultūra yra melo kultūra. Jos skleidžiama netiesa apie žmogų ir jo prigimtį iškreipia tikrovę ir bando apgauti patraukliomis, moralinę atsakomybę imituojančiomis, priemonėmis“, – dėstoma 142 disertacijos puslapyje.

Be to, rašo A. Širinskienė, meluodamas apie žmogaus tikrovę, kontraceptinis mentalitetas padaro žmogų abejingu gyvybei ir nesijaučiančiu moraliai atsakingu už jo gėrio puoselėjimą. „ŽIV prevencija yra dviveidė: saugaus sekso propagavimas tampa reklamine priemone, kuri, ypač jauną žmogų, ragina būti lytiškai aktyviu, tai yra, drauge rinktis ir išmėginti tuos kelius, kurių dėka ŽIV labai greitai plinta, o pati reklamuojama prekė netgi gali padidinti tikimybę užsikrėsti ŽIV“, – rašoma 146 disertacijos puslapyje.

AIDS – Dievo bausmė už padarytą blogį

Disertacijoje nemažai dėmesio skiriama ir homoseksualumo temai. „Ir iš tiesų, šias negeroves (homoseksualius santykius, narkotikus) neretas žmogus sąmoningai įsileidžia į savo gyvenimą ir dėl tokio gyvenimo būdo AIDS tame žmogaus gyvenime atneša tiek fizinę, tik ir dvasinę sumaištį“, – homoseksualumą narkomanijai ir negerovėms prilygina autorė. Ligą autorė traktuoja kaip Dievo bausmę. „Todėl AIDS plitimas primena, jog žmogaus buvimas pasaulyje gali būti įtakojamas ne tik jo valdomų jėgų. Šiuo atveju, Dievo, kuris baudžia lytiniu keliu plintančia liga už padarytą moralinį blogį, lytiškumo paskirties iškraipymą“, – rašoma 27-tame disertacijos puslapyje. Anot disertacijos, AIDS sergantis žmogus, taip pat kaip ir bet kuris kitas žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, todėl yra labai svarbu pabrėžti jo orumą iš šventumą.

„Tiek homoseksualios, tiek heteroseksualios orientacijos žmonės gali atsiliepti į savo seksualinius jausmus bei impulsus arba ne. Jie moraliai atsakingi tiek, kiek deda valios pastangų ir kiek dar yra laisvi pasipriešinti. (…) Be to, dar lieka gausybė faktorių, kurie tą ar kitą žmogų pastūmėjo narkomanijos, prostitucijos ar homoseksualių santykių link. Tie faktoriai dažnai žinomi tik vienam Kūrėjui“, – rašoma disertacijoje. „Vieną partnerį toleruojanti seksualinė etika nėra pajėgi išspręsti ištikimybės klausimo, nes homoseksualių partnerių dažna kaita glūdi pačioje problemos esmėje: jausdami, jog negali pilnai dovanoti savęs vienas kitam ir intymumo išpildyti gyvybės perdavimu, homoseksualūs asmenys, net ir gyvendami taip vadinamoje santuokoje, nesugeba joje ilgai išlikti ištikimi ir faktiškai išsiskiria po 2 ar 3 metų“ – 1984 ir 1991 m. mokslininkų darytus tyrimus cituoja A. Širinskienė.

Dėmesio skiriama ir švirkštų keitimo programai (šia ir Lietuvoje vykdoma programa siekiama mažinti ŽIV plitimą tarp narkotikus vartojančių žmonių - DELFI). Autorė cituoja 1997 m. F. Bruneau ir kt. tyrimą, pagal kurį „tikimybė narkomanui, dalyvaujančiam švirkštų keitimo programose, tapti infekuotu yra du kartus didesnė nei tam narkomanui, kuris švirkštų keitimo programų paslaugomis nesinaudoja“.

VU profesorė negali sutikti su klaidinančiais teiginiais

Pakomentuoti A. Širinskienės disertacijos teiginius iš mokslinės pusės sutiko Vilniaus universiteto profesorė, infekcinių ligų gydytoja Raimonda Matulionytė. „Mano nuomone, disertacijos teiginys „lytinis susilaikymas iki vedybų ir ištikimybė santuokoje yra radikaliausia ir vienintelė tikrai veiksminga AIDS prevencija“ yra kiekvieno asmeninė nuostata, religijos, auklėjimo ir fiziologinių galimybių padarinys. Deja, realybėje susiduriame su kita situacija. Kiekvieną mėnesį tenka konsultuoti po keletą jaunų žmonių, vyrų ir moterų, kuriems jiems pirmą kartą buvo nustatyta ŽIV infekcija. Kaskart būna apmaudu, kad ŽIV prevencijos žinia jų nepasiekė ar nebuvo įsisąmoninta

R. Matulionytės teigimu, Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ir Europos Ligų kontrolės centro gairėse barjerinė kontracepcija (prezervatyvai) rekomenduojama kaip viena pagrindinių priemonių ŽIV ir lytiškai plintančių ligų prevencijai. Barjerinė kontracepcija atliko esminį prevencijos vaidmenį nuo pat ŽIV epidemijos pradžios, o nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio įrodytas prezervatyvų vaidmuo stabdant ŽIV perdavimą tarp homoseksualių vyrų.

Apskaičiuota, kad prezervatyvų pagalba nuo 1990 m. pasaulyje išvengta 45 mln. naujų ŽIV infekcijos atvejų. PSO ekspertų skaičiavimu, pasaulyje 2015 m. tarp suaugusiųjų ( vyresnių nei 15 m. amžiaus) buvo 1,9 mln. naujų ŽIV atvejų, kurių didžioji dauguma perduota lytiniu keliu, ir 357 mln. žmonių užsikrėtė chlamidijoze, gonorėja, sifiliu ar trichomonoze. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, Lietuvoje per 2015 m. ŽIV infekcija registruota 157 asmenims, kitos lytiniu keliu plintančios infekcijos – 884 asmenims. Profesorės aiškinimu, prezervatyvų naudojimas padėtų išvengti šių infekcijų.

Pasak R. Matulionytės, suprantama, prezervatyvų veiksmingumas nėra šimtaprocentinis – kaip ir bet kurios kitos izoliuotai naudojamos prevencijos priemonės. Vertinant veiksmingumą, prezervatyvų naudojimui skiriamas aukščiausias (I laipsnio) veiksmingumo įrodymų lygis, apibūdinamas dideliu patikimumu, veiksmingumo pastovumu ir plačiu pritaikomumu praktikoje bei labai maža tikimybe, kad nauji tyrimai galėtų keisti pasitikėjimą numatomu rezultatu. VU profesorė sako visai negalinti sutikti su klaidinančiu teiginiu, kad „tikimybė narkomanui, dalyvaujančiam švirkštų keitimo programose, tapti infekuotu yra du kartus didesnė nei tam narkomanui, kuris švirkštų keitimo programų paslaugomis nesinaudoja“.

Gydytojos teigimu, žalos mažinimo priemonių sąrašas platus, tačiau pagrindinis vaidmuo tenka adatų keitimo programoms, pakaitinei opioidų terapijai, ištyrimui dėl ŽIV, ankstyvai antiretrovirusinei terapijai, tuberkuliozės prevencijai ir gydymui, švietimui. R. Matulionytės aiškinimu, vienu sėkmingiausiu žalos mažinimo strategijos įgyvendinimo pavyzdžiu gali būti Šveicarija. Dėl įgyvendinamų minėtų priemonių ŽIV plitimas ir perdozavimo tikimybė tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų per dešimtmetį sumažėjo 50 proc. Priešingas pavyzdys – Rusija. Rytų Europa ir Centrinė Azija. Tai vienintelis regionas, kur naujų ŽIV infekcijos atvejų skaičius nuolat didėja.

Daugiau kaip 80 proc. atvejų registruojama Rusijoje, kur pakaitinė opioidų terapija nėra sistemiškai prieinama. PSO, siekdama sustiprinti ŽIV plitimo prevenciją rizikos ir pažeidžiamose grupėse, kartotinai išleido šiose grupėse taikytinas ŽIV prevencijos ir gydymo rekomendacijas. „Nesuvaldžius infekcijos plitimo šiose grupėse, iškyla grėsmė ŽIV epidemijos nesuvaldyti apskritai“, – sako R. Matulionytė.

D. Pūras: tai yra apsisprendimas dėl valstybės raidos

Psichiatras, Jungtinių Tautų (JT) specialusis pranešėjas teisei į sveikatą profesorius Dainius Pūras sako, kad LVŽS elgiasi nuosekliai. D. Pūrui jau seniai buvo aišku, kad ši partija remsis fundamentalistinėms nuostatomis ir Sveikatos reikalų komitetas čia labai svarbus. A. Širinskienė, pastebi jis, šioje srityje buvo gana matoma ir bekompromisinė.

D. Pūro pastebėjimu, tarsi nėra dėl ko pykti: kas laimi, tas ir ima valdžią. Profesoriui įdomiau bus matyti, ar Lietuvoje ir tarp politikų, ir tarp piliečių dar yra nors kiek oponuojančių šiai valstybės raidos krypčiai. Jis atkreipia dėmesį, kad tai pačiai ideologijai praėjusios kadencijos Seime atstovavo ankstesnė komiteto vadovė Dangutė Mikutienė.

„Lietuva jau 10 metų palaipsniui tolo nuo vertybių ir geriausių praktikų vaikystės, šeimos, moterų teisių srityje. Šia prasme Lietuva jau senokai atkartoja vertybes, kurias ypač atkakliai šiuo metu gina kai kurios įtakingos valstybės į Rytus nuo mūsų. Taigi A. Širinskienės paskyrimas būtų logiškas apsisprendimas dėl valstybės raidos. Ar dominuoja vyskupų, ar pseudopagoniškų vertybių įtaka, jau ne taip svarbu. Svarbu, kaip suprantu, bet kokia kaina apginti Lietuvos šeimas, moteris ir vaikus nuo „supuvusios Europos“, o, kitaip sakant, ir toliau daryti viską, kad Lietuva netaptų tokia sveika, kokios yra, pavyzdžiui, Šiaurės Europos šalys“, – kalbėjo D. Pūras.

Įžvelgė stigmatizaciją ir diskriminaciją

ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra“ projektų vadovė dr. Loreta Stonienė abejoja disertacijoje keliama prielaida, kad jaunimas nemoka naudotis prezervatyvais. Pašnekovė primena, kad pakeliuose yra instrukcija su piešinukais, kaip prezervatyvą naudoti. Jos aiškinimu, kitose pasaulio šalyse veikia specialūs kabinetai, kuriuose jauni žmonės gali pasimokyti, kaip tą daryti tinkamai.

„Aš manau, kad kiekvienas jaunas žmogus, tam nebūtinas biomedicinos mokslų daktaro diplomas, gali pasakyti – jei prezervatyvą naudoji teisingai, tai patikima priemonė, jei neteisingai, tai nėra patikima priemonė“, – sako L. Stonienė. „Demetros“ atstovės teigimu, reikia mažiau stigmatizuoti, klijuoti etiketes. Būtent tai ji sako įžvelgusi A. Širinskienės disertacijoje.

„Ir dėl to labai liūdna. Disertacijoje kalbama apie tai, kad smerkiamas ne žmogus, o amoralus elgesys. Jei prezervatyvo naudojimas, apsaugos priemonė, šiais laikais yra amoralus elgesys... Nuo 1999 m. prezervatyvas tapo viena populiariausių priemonių, jam nereikalingas receptas, jis nekainuoja baisiai brangiai, tinkamai naudojamas, nesukelia šalutinių nepageidaujamų reiškinių“, – aiškina pašnekovė.

Tokios disertacijos ŽIV sergantiems ar su šia liga susidūrusiems asmenims biomedicinos mokslų daktarė skaityti nerekomenduotų. „Ten yra neteisybės. (…) „Demetros“ požiūris – nestigmatizuoti, nediskriminuoti žmogaus ir jo ligos, o suteikti pagalbą ir paramą, kokia tik šiais laikais įmanoma. Mat jei ŽIV infekcija bus gydoma laiku, žmogus su ja gali gyventi taip pat ilgai kaip ir be ŽIV infekcijos“, – kalbėjo L. Stonienė.

Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad ŽIV – labai stigmatizuota liga, sukelianti didelę naštą pačiam žmogui, visuomenei, infekcijos gydymas kainuoja labai daug. „Jei būsime trumparegiai ir nieko nedarysime, turėsime neigiamą rezultatą. 18 metų dirbu šioje srityje ir matau, kad prevencijos neturėjimas kainuoja. Jei tik mes sumažiname švirkštų kiekį narkotikų vartotojams, iškart atsiranda nauji ŽIV infekcijos atvejai tarp narkotikų vartotojų. Taigi švirkštų ir adatų keitimo programa reikalinga tam, kad sumažintų nesaugių injekcijų kiekį. Žmogui duodamas sterilus švirkštimosi instrumentas, kad jis nesidalytų su kitais ir neužsikrėstų ŽIV infekcija“, – kritiką švirkštų keitimo programai atmeta L. Stonienė.

Ji cituoja tarptautinę praktiką, pagal kurią, jei per metus narkotikų vartotojui duosime 200 vnt. švirkštų, sugebėsime stabilizuoti arba visiškai eliminuoti ŽIV plitimą tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų.

A. Širinskienė: aš teisininkė, ne tik teologė

DELFI kalbinta A. Širinskienė ragina suprasti du dalykus. Ji akcentuoja baigusi ne tik teologiją, bet ir teisės bakalauro bei magistro studijas, įgijusi Europos Sąjungos teisės specializaciją. „Aš visą gyvenimą dirbau ne teologijos, bet teisės srityje, dėstydama Mykolo Romerio universitete farmacijos teisę ir kitus dalykus. Taip pat buvau neetatinė Sveikatos reikalų komiteto ekspertė, ir ne teologijos, o medicinos teisės srities. Taigi manau, kad ši mano patirtis turės didelį indėlį komiteto veikloje“, – teigia A. Širinskienė. Ji sako dažnai komiteto posėdžiuose išgirsdavusi, kad teisės aktus rengiantiems ministerijos teisininkams reikia pasitempti.

„Mano požiūris į medicinos etiką yra Hipokrato priesaikos ribose. Lygiai taip pat visi medikai, kada jie imasi dirbti šį darbą, prisiekia Hipokrato priesaika. Manau, Hipokrato priesaikos ribose su medikais puikiausiai sutarsime“, – į klausimą, ar įsitikinimai, požiūris į etiką neužgoš medicininių dalykų ir mokslo žinių, atsakė A. Širinskienė. O kaip dėl disertacijoje aptinkamos sergančių ŽIV stigmatizacijos, dėl kontracepcijos, padėjusios išvengti daugybės mirčių nuo AIDS, kritikos? A. Širinskienė atkreipia dėmesį, kad jos disertacija rašyta daugiau nei prieš dešimtmetį, „rėmėsi to laikotarpio žiniomis ir moksliniais tyrimais apie kontraceptikus“.

„Suprantama, kad medicinoje daug dalykų keičiasi, be abejo, yra tam tikri etiniai dalykai, kurie susiję, tarkime, su vaikų švietimu. Be abejo, etiniai dalykai išlieka stabilūs, bet moksliniai dalykai kinta. Labai sunku vertinti bet kurią disertaciją, kuri remiasi mokslo faktais, iš 10 metų perspektyvos“, – aiškina A. Širinskienė.

Ji priduria, kad medicinoje mokslo duomenys laikosi beviltiškai pasenusiais vos po 5 metų.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...