captcha

Jūsų klausimas priimtas

1992 m. birželio 14 d. referendumo istorinės politinės prielaidos

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktais paskelbus Nepriklausomybės atkūrimą, nedelsiant pradėtos įgyvendinti Sąjūdžio programinės nuostatos, kuriomis rėmėsi Sąjūdžio remti kandidatai į Aukščiausiosios Tarybos deputatus. Sąjūdžio rinkiminė programa (apie ją rašyta ankstesniame straipsnyje) buvo nebekvestionuojamas politinis orientyras, kuriam pritarė Lietuvos žmonės. Taip buvo nubrėžtos politinės veiklos gairės, kurių privalėjo laikytis Tautos įsteigtoji atstovaujamoji valdžia – Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ir jos suformuota vyriausybė.
Karinė bazė Mickūnuose. 1992 m. Viktoro Kapočiaus nuotrauka. LCVA nuotr.
Karinė bazė Mickūnuose. 1992 m. Viktoro Kapočiaus nuotrauka. LCVA nuotr.

Šiuo atveju bent fragmentiškai prisimintini svarbiausieji Aukščiausiosios Tarybos dokumentai, kuriais buvo išreikšta Lietuvos parlamento pozicija dėl SSRS ginkluotųjų pajėgų Lietuvos Respublikoje statuso ir orientacija į tai, kad šių pajėgų nebeliktų Lietuvoje.

Jau 1990 m. kovo 12 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, kuriame, remdamasi Lietuvos Respublikos Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu, išaiškino, kad 1967 m. spalio 12 d. TSRS visuotinės karinės prievolės įstatymas Lietuvos Respublikos piliečiams negalioja. Nustačius, kad visos valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos pereina Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, konstituciškai buvo pagrįstas ir Aukščiausiosios Tarybos sprendimas nutraukti SSRS gynybos ministerijos karinių komisariatų, kaip svetimos valstybės įstaigų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, veiklą.

1990 m. kovo 13 d. Aukščiausiosios Tarybos kreipimesi į SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininką konstatuojama, kad nuo 1940 m. birželio 15 d. SSRS ginkluotųjų pajėgų dalinių buvimas Lietuvos teritorijoje neturėjo ir dabar neturi teisinio pagrindo, ir, vadovaujantis tebegaliojančia 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutartimi su Sovietų Rusija, SSRS vyriausybė kviečiama pritarti jos pasiūlymui artimiausiu ir abiem šalims palankiu metu pradėti derybas dėl karinių dalinių statuso, dislokavimo ir visiško išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Orientuotasi į tai, kad kol šie klausimai nebus išspręsti, SSRS ginkluotosios pajėgos, vidaus, valstybės saugumo ir pasienio kariuomenė neturėtų vykdyti manevrų, perdislokuoti ir didinti esamo kontingento. Kartu pastebėta, kad Respublikos Vyriausybė rūpinsis SSRS ginkluotųjų pajėgų karių, karininkų ir jų šeimų saugumu Lietuvoje, ir pareikšta, kad „Lietuvos žmonės ir Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nori, kad už Lietuvos ribų esantys Lietuvos piliečiai – kareiviai, karininkai ir jų šeimos – būtų apsaugoti ir nedelsiant sugrąžinti į Lietuvą“.

1990 m. kovo 19 d. Aukščiausiosios Tarybos pareiškime akcentuota, kad SSRS armija įžengė į Lietuvą 1940 m. birželio 15 d. kaip SSRS agresijos įrankis ir okupuojanti jėga. Ligi šiol šie daliniai naudojasi Lietuvos Respublikos teritorija, akvatorija bei oro erdve be jokių susitarimų su Lietuvos Vyriausybe. Priminta, kad jų buvimas Lietuvoje yra žalingas ekonominiu, ekologiniu, psichologiniu bei politiniu požiūriu ir sudaro vyriausybių problemą, kuri turėtų būti sprendžiama. Kadangi Lietuvoje būta radikalių nusiteikimų SSRS kariuomenės atžvilgiu, Aukščiausioji Taryba, kreipdamasi į Lietuvos gyventojus, pareiškė, kad „patys kariškiai ir jų šeimos čia niekuo dėti. Jų nedera užkabinėti, įžeidinėti, puoselėti jiems kokio nors priešiškumo. Būkime jiems draugiški ir mandagūs, tada ir išsiskirsime, neminėdami vieni kitų bloguoju.“

Okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos teritorijos klausimas buvo keliamas daugelyje kitų Aukščiausiosios Tarybos dokumentų, kuriais buvo kreipiamasi į Vakarų valstybių parlamentus, vyriausybes ir politinius veikėjus. Lietuvos parlamento suformuluotos politinės nuostatos atsispindėjo Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko, atkuriamos diplomatinės tarnybos veiksmuose. Aktualija kryptingai kelta jau pirmuosiuose konsultaciniuose pasitarimuose su SSRS politinės vadovybės, o vėliau – su Rusijos Federacijos atstovais. Kariuomenės statusas buvo vienas pagrindinių tarpvalstybinių derybų objektas nuo tada, kai jos buvo inicijuojamos, ir tada, kai pradėta tartis dėl šių karinių dalinių teisinio apibrėžimo.

1990 m. rudenį okupacinė kariuomenė, reikšdama agresyvėjančią SSRS politiką Baltijos valstybių ir išskirtinai Lietuvos atžvilgiu, ėmėsi vis brutalesnių veiksmų. Buvo grobiami ir užimami valstybinės paskirties pastatai, kiti objektai, plėstas karinis, politinis teroras. Visa tai rodė, kad pradedama atvira karinė agresija. Tokia įvykių raida paskatino Aukščiausiąją Tarybą kreiptis į šalis – Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo nares.

Kreipimesi atkreiptas Europos šalių dėmesys, kad okupacinės SSRS pajėgos, kol jos dar dislokuojamos Lietuvoje, taip pat Latvijoje ir Estijoje, tarptautinėse sutartyse turi būti laikomos SSRS kariuomene, laikinai esančia Europos teritorijoje už SSRS ribų. Tada priminta ir prašyta, kad Europos šalys patvirtintų savo ištikimybę Baltijos šalių 1940 m. ginkluoto užgrobimo, pakartoto 1944–1945 m., ir jų prievartinės aneksijos – inkorporavimo į SSRS sudėtį – nepripažinimo principą. Perspėta, kad visų tarptautinių susitarimų su SSRS atvejais, kai gali būti paliestos suverenios Lietuvos Respublikos teisės, reikalingas didelis atidumas dėl galimų SSRS ketinimų ir vėl, kaip Molotovo laikais, nesiskaityti su tautų teisėmis.

1991 m. sausio 13 d. tragiški įvykiai parodė, kokias grėsmes Lietuvos valstybei ir jos žmonėms kelia okupacinė kariuomenė. To laikotarpio Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės politiniuose dokumentuose atsispindi ne tik bendro pobūdžio situacijos vertinimai, bet ir konkretūs valstybės uždaviniai ir, išimtinai, – spręsti SSRS kariuomenės buvimo Lietuvoje klausimą. Demokratiškai išrinkta Lietuvos valdžia 1991 m. sausio 15 d. kreipėsi į Jungtines Tautas, prašydama apginti, ir primygtinai reikalavo, „kad būtų nedelsiant atsiųsta Jungtinių Tautų komisija, kuri stebėtų dabartinę krizę ir parengtų Saugumo Tarybai bei Generalinei Asamblėjai pranešimą, kaip būtų galima atstatyti teisėtą tvarką, teisingumą ir tikrąją taiką mūsų kenčiančioje Tėvynėje“. Pasaulio valstybių buvo prašoma nedelsiant pripažinti, kad SSRS užpuolė kitą valstybę – suverenią Lietuvos Respubliką. 1991 m. sausio 18 d. Aukščiausiosios Tarybos proteste, adresuotame SSRS Prezidentui M. Gorbačiovui ir SSRS Aukščiausiajai Tarybai, pareikšta, kad visa atsakomybė už SSRS ginkluotųjų pajėgų veiksmus ir jų padarinius teks tiems, kas davė nurodymą ir įvykdė prieš Lietuvos Respubliką karinę agresiją, ją toliau eskaluoja.

1991 m. sausio 28 d. Aukščiausioji Taryba paskelbė pareiškimą „Dėl agresijos prieš Lietuvą plėtimo ir karinės diktatūros grėsmės TSR Sąjungoje“. Taip sureaguota į SSRS Prezidento 1991 m. sausio 26 d. įsaką ir nepaskelbtus SSRS gynybos ir vidaus reikalų ministrų įsakymus, kuriais leista saugumo tarnyboms, reguliarioms ir vidaus kariuomenėms ištisą parą su sunkiąja šarvuota ginkluote patruliuoti miestuose, veržtis į bet kurias patalpas, ieškoti „nusikaltėlių“. Naujų pavojų akivaizdoje vėl kreiptasi į pasaulio tautų bendriją, į didžiąsias demokratines valstybes ir Jungtines Tautas prašant ryžtingai užkirsti kelią ginkluotai prievartai bei diktatūrai ir primenant, kad „grėsmė kyla ne vien Baltijos valstybėms ir TSRS tautoms, bet ir pasaulio civilizacijai. Laisvę ir demokratiją būtina apginti, kol nevėlu.“

Tuo metu pradėtas aktualizuoti ne tik SSRS ginkluotųjų pajėgų buvimo Lietuvos teritorijoje teisėtumo ir šios kariuomenės išvedimo iš Lietuvos klausimas, bet ir žalos, kurią patyrė valstybė ir žmonės dėl šių karinių dalinių veiklos, problema. Štai jau 1991 m. sausio 18 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl okupacinės kariuomenės padarytų nuostolių Lietuvos Respublikos ūkiui ir gyventojams“. Miestų ir rajonų savivaldybėms buvo pavesta registruoti ir įvertinti okupacinės kariuomenės padarytus nuostolius pagal Vyriausybės nustatytą tvarką.

Tų pačių metų birželio 4 d. Aukščiausioji Taryba priėmė dar vieną aktą – nutarimą „Dėl 1940–1991 m. TSRS padarytos žalos Lietuvos Respublikos ir jos gyventojams atlyginimo“. Šiuo aktu siekta atstatyti 1940–1991 m. Lietuvos gyventojų pažeistas nuosavybės teises, nustatyti jiems padarytą žalą, kai okupacijos laikotarpiu buvo naikinami ir įkalinami nekalti Lietuvos gyventojai, neteisėtai nusavinamas, naikinamas, išvežamas Lietuvos Respublikai ir žmonėms priklausantis turtas, prievarta griaunamos ūkio struktūros, vykdoma priverstinė kolektyvizacija. Vyriausybei pavesta pateikti Lietuvos Respublikos Valstybinei delegacijai tarpvalstybinėms deryboms su SSR Sąjunga paskaičiavimus, kurie pagrįstų 1940–1991 m. SSRS padarytos žalos dydį. Valstybinė derybų delegacija įpareigota oficialiai iškelti Sovietų Sąjungai klausimą dėl žalos atlyginimo.

Po muitininkų ir policininkų žudynių Medininkų poste 1991 m. liepos 31 d. naktį Aukščiausioji Taryba kreipėsi į visas pasaulio demokratines valstybes, „prašydama imtis neatidėliotinų veiksmų, kad KGB ir visos kitos TSRS represinės struktūros būtų nedelsiant išvestos iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir tuo pašalinta grėsmė taikai bei žmonių saugumui“. Rugpjūčio 19 d. Rusijoje pradėto karinio pučo metu Lietuvos parlamentas reikalauja, kad SSRS vyriausybė, prisimindama ankstesnius įsipareigojimus didinti pasitikėjimą tarp Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos, „tuoj pat pradėtų išvesti ir nedelsdama išvestų iš Lietuvos Respublikos teritorijos visas įvestas ar sukurtas Sovietų Sąjungos karines-represines struktūras: visus KGB organus ir padalinius; visus desantinius ir specialiosios paskirties dalinius; visus SSRS vidaus kariuomenės dalinius“. Vyriausybė įpareigojama nedelsiant imtis veiksmų, kad šios ir kitos represinės struktūros būtų išformuotos ir jų veikla Lietuvoje nutraukta.

Kariniam pučui pralaimėjus Maskvoje, tarptautinėje bei vidaus politinėje aplinkoje formuojantis iš esmės naujai politinei situacijai, Aukščiausioji Taryba dar labiau suaktyvino pastangas spręsti okupacinės kariuomenės klausimą. Lietuvos valstybės tarptautinis pripažinimas sudarė politines teisines prielaidas valstybės institucijoms ryžtingiau kelti šią aktualiją visais tarptautinės politikos lygiais.

Rugpjūčio 27 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pareikalavo iš Sovietų Sąjungos, kad ji suderintais su Lietuvos Respublika terminais visiškai išvestų SSRS sausumos kariuomenės, karinio jūrų laivyno, karinių oro pajėgų, raketinės ir visų kitų kariuomenės rūšių dalinius. Prašyta JAV, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės bei Prancūzijos Respublikos vyriausybių ryžtingai paremti Lietuvos Respublikos reikalavimą.

Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje 1991 m. rugsėjo 17 d., kai Lietuvos Respublika buvo priimta šios organizacijos nare, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis kalbėjo: „Mes norime praplėsti nebranduolinės ir didelio pasitikėjimo zonas, todėl reikalaujame išvesti iš mūsų teritorijos visą joje neteisėtai esančią svetimą kariuomenę; mes neturime jokio priešiškumo ir nejaučiame keršto nė vienam kaimynui; mes norime sukurti demokratinę valstybę, kurioje visiems pakaks vietos ir bus apsaugota laisvė.“

Baltijos valstybių pozicija dėl buvusios SSR Sąjungos ginkluotų jų pajėgų statusoLietuvos valstybės politinės nuostatos dėl SSRS kariuomenės besąlygiško ir neatidėliotino išvedimo ir žalos atlyginimo buvo derinamos su Estijos, Latvijos vadovybėmis, deklaruotos Baltijos Valstybių Tarybos, Baltijos Asamblėjos politiniuose dokumentuose (pareiškimuose, komunikatuose, rezoliucijose, sprendimuose, susitarimuose, pranešimuose).

Baltijos Valstybių Tarybos siūlymu 1990 m. gruodžio 1 d. buvo sušauktas Lietuvos, Estijos ir Latvijos Aukščiausiųjų Tarybų posėdis. Priimtame kreipimesi pasaulio šalių parlamentai kviečiami prisidėti, kad būtų nustatyti suderinti terminai SSRS kariuomenei išvesti iš Lietuvos, Estijos ir Latvijos teritorijų, kartu užtikrinant jos nesikišimą į Baltijos šalių reikalus, ir kad nebranduolinė Šiaurės Europos zona taip pat apimtų Lietuvos, Estijos ir Latvijos teritorijas. Kreipimesi į IV SSRS liaudies deputatų suvažiavimą bendrojo posėdžio dalyviai valingai pasisakė prieš „Tarybinės armijos buvimą Lietuvos, Estijos ir Latvijos respublikų teritorijose ir TSRS ginkluotųjų pajėgų kišimąsi į /.../ valstybių vidaus reikalus“. Dokumente pareikšta nuomonė, kad kol kariuomenė bus visiškai išvesta, jos statusas, taip pat socialinis kariškių ir jų šeimų narių aprūpinimas turi būti nustatytas tarpvalstybiniais Baltijos šalių ir SSRS susitarimais.

1991 m. spalio 5 d. Vilniuje posėdžiavusi Baltijos Valstybių Taryba SSR Sąjungai primygtinai pasiūlė nedelsiant pradėti išvesti SSRS kariuomenę iš Lietuvos, Estijos ir Latvijos; pirmiausia pradėti išvežti atominį ginklą ir puolamojo pobūdžio kariuomenę, panaikinti karinių apygardų struktūras Baltijos valstybių teritorijose; iki 1991 m. gruodžio 1 d. išvesti SSRS kariuomenę, taip pat panaikinti visas su šios kariuomenės buvimu susijusias struktūras Baltijos valstybių sostinėse Vilniuje, Taline ir Rygoje; su Baltijos valstybėmis suderintais trumpiausiais terminais išvesti iš Lietuvos, Estijos ir Latvijos teritorijų visų rūšių SSRS kariuomenės dalinius, taip pat išeiti iš Baltijos valstybių teritorijose esančių karinių oro, jūrų ir jūrų pėstininkų bazių; nedelsiant išspręsti kariškių ir jų šeimų, persikeliančių į SSRS teritoriją, socialinio aprūpinimo klausimus. Baltijos Valstybių Taryba kvietė Vakarų valstybes suteikti SSR Sąjungai finansinę paramą iš Baltijos šalių teritorijų išvedamos SSRS kariuomenės kariškių socialinėms problemoms spręsti.

1992 m. sausio 5 d. Baltijos Valstybių Taryba kreipėsi į Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalis ir ragino nedelsiant pradėti išvesti kariuomenę iš Rygos, Talino ir Vilniaus, taip pat apskritai iš Latvijos, Estijos ir Lietuvos; kuo skubiau atšaukti iš Baltijos valstybių teritorijų savo piliečius, tarnaujančius buvusios SSRS ginkluotosiose pajėgose, ir neleisti siųsti savo piliečių atlikti karinės tarnybos Baltijos valstybių teritorijoje.

Kovo 16 d. Baltijos Valstybių Taryba pareiškė, kad ji kategoriškai prieštarauja ir prieš buvusios SSRS pasienio kariuomenės tolesnį buvimą nepriklausomų valstybių suverenioje teritorijoje, nes tai trukdo įgyvendinti Lietuvos, Estijos ir Latvijos valstybinės sienos apsaugą pačių Baltijos šalių jėgomis. Pažymėta, kad Lietuva, Estija ir Latvija reikalauja natūrinės kompensacijos už Sovietų Sąjungos 1940 m užgrobtą ginkluotę ir karinį jų armijų turtą, kuris reikalingas jų gynybiniam pajėgumui atkurti, bei kompensacijos už kitokią buvusios SSRS kariuomenės Baltijos valstybių teritorijoje padarytą žalą. Taryba pažymėjo, kad ketinimas didelę dalį kariuomenės, išvedamos iš Vidurio ir Rytų Europos, taip pat iš Baltijos valstybių, įkurdinti prie pat Lietuvos, Estijos ir Latvijos sienų neatitinka regioninio ir Europos saugumo stiprinimo, įtempimo mažinimo ir pasitikėjimo zonų kūrimo politikos.

Beje, Lietuva buvo parengusi dokumento projektą „Dėl sovietų kariuomenės Baltijos valstybėse nebuvimo“, Latvija – „Dėl SSRS armijos išvedimo“. V. Landsbergio vadovaujama Lietuvos delegacija laikėsi nuomonės, kad sovietinės kariuomenės padėtis Baltijos valstybėse negali būti derybų objektu, jos buvimas nelegalus ir derybos tik legalizuotų SSRS armijos buvimą. Armijos išvedimas turi prasidėti nedelsiant ir tęstis ne ilgiau kaip iki metų pabaigos. Latvijos atstovų nuomone, sovietinės armijos statuso klausimas galėjo būti derybų objektu ir būtina nustatyti realų išvedimo terminą. Anatolijus Gorbunovas pasiūlė dvejus metus, Gediminas Vagnorius – nustatyti visiško kariuomenės išvedimo terminą iki 1993 metų.

Gegužės 31 d. į sesiją susirinkusi Baltijos Asamblėja vėl kreipėsi į visus parlamentarus ir tarpparlamentines organizacijas, Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferenciją, kad valstybių vadovų pasitarimo Helsinkyje dokumentuose būtų suformuluoti šie principai:

1) valstybė – Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos narė turi nedelsdama vykdyti kitos šalies – Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos narės reikalavimus nedelsiant ir besąlygiškai išvesti savo kariuomenę iš šios šalies teritorijos, priešingu atveju ji bus laikoma pažeidžiančia Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos principus; 2) valstybės – Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos dalyvės laikys, kad kariuomenė, neteisėtai esanti kitos valstybės – Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos narės teritorijoje, kelia grėsmę regiono saugumui bei stabilumui, ir laikys šį regioną potencialaus konflikto regionu.

Prieš pat būsimą jį referendumą Lietuvoje 1992 m. birželio 13 d. Baltijos valstybių parlamentų vadovai dar kartą pabrėžė, kad Baltijos šalys, atgavusios nepriklausomybę po penkiasdešimt metų trukusios agresijos, negali pasiekti, jog iš jų teritorijų išeitų buvusios SSRS, o dabar – Rusijos jurisdikcijoje esanti kariuomenė. Pirmininkai, išreikšdami savo atstovaujamų valstybių ir tautų valią, reikalavo kuo greičiau iš Baltijos valstybių išvesti visą Rusijos kariuomenę. Išvedimas turi prasidėti tuoj pat, o Vakarų šalių ekonominė pagalba Rusijos Federacijai turi būti siejama su Rusijos politiniu ir kariniu elgesiu Baltijos šalyse.

Referendumo politinės ir teisinės priežastys

1990 metais, kai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba siekė pradėti derybas su SSR Sąjunga, plėtėsi tarpvalstybiniai kontaktai su Rusijos Federacija, ypač po to, kai 1990 m. birželio 12 d. Rusijos Federacijos pirmasis liaudies deputatų suvažiavimas priėmė deklaraciją dėl Rusijos valstybinio suvereniteto. Atsiliepdama į Rusijos Federacijos pasiūlymą pradėti derybas, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. liepos 19 d. patvirtino parlamentinę vyriausybinę komisiją konsultacijoms su Rusijos Federacija ir pavedė jai suderinti derybų principus, objektą ir sąlygas. 1991 m. liepos 29 d. Maskvoje buvo pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos sutartis dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų.

Sutartyje numatyta, kad šalys pripažįsta viena kitą visateisiais tarptautinės teisės subjektais ir suvereniomis valstybėmis pagal jų valstybių statusą, įtvirtintą pamatiniuose aktuose, priimtuose Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos 1990 m. birželio 12 d. ir Lietuvos Respublikos – 1990 m. kovo 11 d. Abi valstybės įsipareigojo tarpusavio santykiuose nenaudoti jėgos ir grasinimo jėga, nesikišti į viena kitos vidaus reikalus, gerbti suverenitetą, teritorijos vientisumą ir sienų neliečiamybę pagal Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo principus. Beje, po sudėtingų derybinių peripetijų Sutarties preambulėje buvo suformuluota nuostata, kad „TSR Sąjungai pašalinus Lietuvos suverenitetą pažeidžiančias

1940 metų aneksijos pasekmes, bus sudarytos papildomos Aukštųjų Susitariančiųjų Šalių ir jų tautų tarpusavio pasitikėjimo sąlygos“. Taigi Sutartyje teisiškai buvo pripažintas Lietuvos aneksijos faktas, o kartu ir SSRS ginkluotųjų pajėgų vaidmuo aneksuojant Lietuvą.

Aukščiausiojoje Taryboje vykusioje diskusijoje dėl Sutarties ratifikavimo buvo diskutuojama dėl daugelio nuostatų turinio (pilietybės santykių reguliavimo, pozicijos dėl Kaliningrado srities teisinio statuso ir kt.). Esminės polemikos temos siejosi su istoriniais reiškiniais bei faktais ir su tolesne Sutarties dalyvių santykių raidos perspektyva. Pirmiausia buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad Sutartyje nesiremiama 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutartimi su Rusija, kurioje „Rusija be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis pasekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu“. Sutarties ignoravimą deputatai įvertino kaip Rusijos atsisakymą remti Lietuvą kovoje dėl Molotovo–Ribentropo pakto pasekmių panaikinimo, o kartu ir dėl Lietuvos nepriklausomybės klausimo internacionalizavimo.

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“ nuotr.

Kitas Sutarties aspektas, dėl kurio abejojo parlamentarai, buvo tas, kad Sutartyje nebuvo politinių teisinių saugiklių, kurie pašalintų bet kokias prielaidas įtraukti Lietuvą į sąjungas ir sandraugas, gimstančias dar tada egzistavusios SSRS politiniame areale. Romualdas Ozolas teigė: „Nepriklausomybę pagal I straipsnį interpretuojant tik kaip suverenitetą, kaip suverenių valstybių santykius, apibrėžiamus atitinkamai kovo 11 d. (iš Lietuvos pusės) ir birželio 12 d. (iš Rusijos pusės) dokumentais, nepriklausomybės turinys nebetenka istorinio konteksto ir gali būti interpretuojamas voliuntaristiškai netgi sutartį pasirašiusiųjų aukštųjų susitariančiųjų šalių atstovų.“ Esminis Sutarties trūkumas, anot R. Ozolo, buvo tas, kad nėra punkto, nurodančio, jog „mūsų santykiai su Rusija neveda į kaip nors atkurtos TSRS santykius ar jų sistemą“. „Ir aš manyčiau, kad formalizavus kokiu nors būdu šią informaciją, pavyzdžiui, Aukščiausiosios Tarybos deklaracijos arba išaiškinimo /.../ pavidalu, aš taip pat sutikčiau balsuoti už šitą sutartį. Bet tai tikrai turi būti formalizuota atskiru nedideliu dokumentėliu“, – samprotavo deputatas.

Tiek Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis, tiek kiti deputatai parėmė idėją atitinkama teisine forma apibūdinti Lietuvos parlamento poziciją dėl potencialių pastangų kurti kokias nors politines valstybių bendrijas ir siekio įtraukti į jas Lietuvą. Rengiant Aukščiausiosios Tarybos nutarimą dėl Sutarties ratifikavimo pritarta, kad būtų priimamas ir protokolinis nutarimas ar kitoks Lietuvos pozicijos paaiškinimas (protokolinė rezoliucija), skiriamas ne tiek išorei, kiek vidaus politikai.

1991 m. rugpjūčio 20 d. protokolinėje rezoliucijoje pabrėžiama, kad šia Sutartimi projektuojami Lietuvos ir Rusijos valstybių santykiai yra ir bus griežtai dvišaliai ir „jokiu atveju bei jokiu būdu nenumato šių valstybių ryšių vystymosi į Tarybų Sąjungą dabartiniu ar modifikuotu pavidalu“, o Sovietų Sąjunga šios sutarties atžvilgiu yra trečioji šalis. Šia nuostata buvo vadovaujamasi derybose, rengiant ir pasirašant Sutartį. Rezoliucija buvo priimta kartu su Aukščiausiosios Tarybos nutarimu „Dėl Sutarties tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų ratifikavimo“.

SSRS kaip valstybinės struktūros žlugimas ir išnykimas iš politinio žemėlapio koregavo ir Lietuvos Respublikos užsienio politikos orientyrus bei uždavinius. Rusijai tapus SSRS teisių perėmėja, Lietuva didino pastangas, kad būtų imamasi konkrečių veiksmų sprendžiant politinius, ekonominius, teisinius ir kitus Lietuvai aktualius klausimus. Esminė problema – buvusios SSRS ginkluotųjų pajėgų, kurios perėjo Rusijos jurisdikcijon, išvedimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Tai buvo strateginė Lietuvos užsienio politikos kryptis. V. Landsbergis Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. sausio 16 d. posėdyje samprotavo: „Pagrindinis ir principinis klausimas yra buvusios sovietų kariuomenės išvedimo kokio nors tarpinio ar laikino statuso, kuris, mano nuomone, turėtų būti išvedamos kariuomenės statusas. /.../ ne kokios nors laikinai esančios Lietuvos teritorijoje, bet būtent išvedamos.“

1992 m. sausio 17 d. Maskvoje įvyko Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko V. Landsbergio ir Rusijos Federacijos Prezidento Boriso Jelcino susitikimas. Tuo metu Rusijos parlamente jau buvo baigtos Sutarties tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų ratifikavimo procedūros. Dviejų šalių vadovai pasikeitė informacija kai kuriais klausimais dėl Lietuvos teritorijoje esančių buvusios SSR Sąjungos ginkluotų jų pajėgų dalinių, kurie buvo apibūdinami kaip iš Lietuvos išvedama ir Rusijos Federacijos jurisdikcijai priklausanti kariuomenė, kurios veiksmai neturi prieštarauti Lietuvos Respublikos valstybiniam suverenitetui ir įstatymams. Vadovai pareiškė, kad yra pasirengę skatinti šių dalinių išvedimą remiantis susitarimu, kuris turi būti pasiektas per vieną mėnesį. Šalys įsipareigojo visapusiškai padėti, kad kariuomenė būtų išvedama pagal nustatytą tvarką, pirmiausia iš sostinės Vilniaus.

Sausio 30 d. įvyko Lietuvos valstybinės derybų delegacijos susitikimas su Rusijos valstybine derybų delegacija, o vasario 12 d. ir vėliau vyko grupių ekspertų posėdžiai. Lietuvos derybininkai parengė pagrindinių keturių susitarimų projektus, o Rusijos pusė – alternatyvas. Šiose alternatyvose atsispindėjo priešinga Rusijos derybininkų pozicija. Lietuvos derybininkams ir ekspertams derybų pagrindinis objektas buvo visiškas kariuomenės išvedimas ir jos funkcionavimo ribojimas, o Rusijos pusė siūlė derybines formuluotes, kurios reiškė kariuomenės buvimo įteisinimą, jos laisves, pavyzdžiui, vykdant pratybas. Vis labiau aiškėjo Rusijos delegacijos siekis pakeisti ne tik derybų objektą, bet ir subjektus. Tai reiškė, kad pagrindinį vaidmenį derybose turėtų vaidinti Rusijos kariškiai, kurie ir galėtų atstovauti Rusijos pozicijai dėl kariuomenės išvedimo prielaidų. Derybų metu aiškėjo politiniai, kariniai ir ekonominiai Rusijos interesai Baltijos šalyse. Jie atsispindėjo derybininkų pozicijoje ir dokumentų projektuose.

Balandžio 21 d. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Česlovas Vytautas Stankevičius pastebėjo, kad „derybose nėra jokios pažangos, nes jos tiesiog nevyksta dalykiškai, neįmanoma pasiekti susitarimų dėl to, kad šalių pozicijos yra skirtingos, kad Rusijos ekspertų grupės nerodo jokių pastangų ieškoti sprendimų, valstybinių delegacijų susitikimai atidėliojami ir mes jau aiškiai galime fiksuoti situaciją, kad yra pavojus, jog iki Helsinkio baigiamojo akto gali būti nepasiekta jokio susitarimo /.../„3. Apie stringančias derybas, Rusijos elgesio dviprasmiškumą informaciją Aukščiausiajai Tarybai teikė Aleksandras Abišala (Derybų delegacijos vadovo Č. V. Stankevičiaus pavaduotojas), kraštoapsaugos ministras Audrius Butkevičius.

Referendumo iniciatyva politinio proceso realijose

Aukščiausiosios Tarybos deputatas Vytautas Puplauskas 1992 m. balandžio 7 d. posėdyje kreipėsi į deputatus Lietuvos krikščionių demokratų partijos valdybos vardu. Jis pareiškė, kad Rusijos Federacija, nepaisydama Lietuvos pastangų ir reikalavimų, vilkina buvusios SSR Sąjungos karinių dalinių išvedimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos, nors ši kariuomenė, vadovaujantis tarptautinės teisės principais ir aktais, yra neteisėtai dislokuota Lietuvoje, ir tokiu būdu pažeidžiamos Lietuvos valstybės suverenios teisės. Lietuvos krikščionių demokratų partija ir jos valdyba formulavo savo poziciją taip, kad prieš Helsinkio baigiamąjį susitikimą tautai turi būti pasiūlyta „/.../ referendumo būdu parengti Lietuvos Respublikos oficialų reikalavimą išvesti visą okupacinę kariuomenę 1992 metais ir atlyginti aneksijos laikotarpiu Lietuvai ir jos žmonėms padarytą žalą“. Remdamasis Krikščionių demokratų partijos valdybos įgaliojimu, deputatas pateikė Aukščiausiosios Tarybos nutarimo projektą dėl referendumo šiuo klausimu paskelbimo 1992 m. gegužės 23-ąją.

Nuo tada pradėti rinkti Aukščiausiosios Tarybos deputatų parašai dėl referendumo. Tuo pat metu organizuota ir piliečių parašų rinkimo akcija. Pažymėtina, jog visuomenėje vis aktyviau buvo reiškiamas nepasitenkinimas, kad svetimos valstybės ginkluotųjų pajėgų daliniai, jų kariškiai pažeidžia Lietuvos nustatytąją teisinę tvarką, o radikaliųjų piliečių grupės savo veiksmais balansavo ties rimtesnių konfliktų riba.

Referendumą inicijuojančių deputatų sąrašas buvo įteiktas Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui. Pirminiame nutarimo projekte dėl referendumo paskelbimo buvo nurodyta, kad šis referendumas turėtų vykti 1992 m. gegužės 23 d., tačiau aštrėjant polemikai dėl motyvų surengti referendumą tą pačią dieną su jau paskelbtuoju referendumu dėl Respublikos Prezidento institucijos atkūrimo, keli deputatai pranešė, kad jie atšaukia savo parašus. Tokiu atveju trūko reikiamo deputatų skaičiaus. Prezidiumo nutarime siūlomo referendumo data nebeminėta padarius išvadą, kad datos nustatymas yra ne Prezidiumo, o Aukščiausiosios Tarybos prerogatyva.

Apie inicijuojamą referendumą Aukščiausiosios Tarybos posėdyje kalbėjo Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis. Jis akcentavo, jog viena pagrindinių paskatų organizuoti referendumą yra ta, kad Rusija vilkina kariuomenės išvedimo klausimo sprendimą. Pirmininkas sakė: „Jeigu būtų priimtas visuotiniu referendumu toks reikalavimas, kokį jūs žinote, nebūtų jokių pagundų priešiškai mums jėgai susilaukti čia kokios nors lankstesnės Aukščiausiosios Tarybos ar patogesnio politinių jėgų išsidėstymo, arba realistiškesnio Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko. /.../ Priėmę tokį nepakeičiamą nutarimą referendumu, mes tikrai parodytumėm, kad nėra ko dėt vilčių į kokius nors frakcijų papildomus pasikeitimus Aukščiausiojoj Taryboj, į vyriausybių pasikeitimus. Galbūt neapsimokės nei ekonominis spaudimas /.../.“ Apibūdinant išorines ir vidaus politines aplinkybes kalbėta, kad Lietuvai būtų naudinga aukščiausia teisine galia pareikšti, jog ginkluotosios pajėgos turi būti išvestos nedelsiant, t. y. 1992 metais.

Č. V. Stankevičius taip pat pabrėžė, kad vyriausybė ir Lietuvos derybų delegacija neapsieis be tautos sprendimo, kuriuo būtų privalu remtis derybų delegacijai, vyriausybei, oponentams, derybų partneriams, taip pat Helsinkio proceso dalyviams. Pirmininko pavaduotojas samprotavo, kad „referendumu išreikšta Lietuvos tautos valia padėtų pažangiai ir draugiškai mums Rusijos vyriausybei, nes jinai turėtų aiškius argumentus ir galėtų atmesti visokius prasimanymus, kuriuos reakcingos politinės jėgos Rusijoje skleidžia ir naudoja kaip argumentaciją, kad tai yra ne tautos valia, kad tai yra reikalavimai, kurie yra ekstremistų ar nerealistų keliami, ir kad kariuomenės buvimas čia nekelia jokių pavojų“.

Iniciatyvą skelbti referendumą rėmė Aukščiausiosios Tarybos Jungtinė Sąjūdžio, Sąjūdžio Santaros, Reorganizuotos tautininkų deputatų frakcijos. Povilas Varanauskas apkaltino visus abejojusius ar prieštaravusius dėl referendumo, esą jie ragina nepasitikėti laisva, apsisprendusia tauta: „Akivaizdu, kad yra jėgų, kurios nenori, kad iš Lietuvos būtų išvesta imperinė kariuomenė, /.../ yra teigiamai žiūrinčių į paminėtą kariuomenę.“

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“ nuotr.

Argumentus dėl referendumo tikslingumo būtų galima apibendrinti keliomis nuostatomis. Pirma, vadovaujantis konstituciškai nekvestionuojama nuostata, kad referendumas yra aukščiausia tautos valios ir galios raiškos forma, buvo tikimasi, jog toks Lietuvos pozicijos dėl Rusijos jurisdikcijoje esančių karinių formuočių išvedimo pareiškimas būtų įspūdingas faktorius derybose su Rusijos Federacija ir nebeliktų galimybių įvairiai interpretuoti valstybės veiksmų dėl svetimos kariuomenės statuso ir jos išvedimo neišvengiamumo. Antra, referendumas būtų veiksminga Lietuvos užsienio politikos įgyvendinimo priemonė rengiantis Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijai, kai liko nedaug laiko pareikšti savo nusistatymą ir pasiūlymus dėl rengiamų dokumentų projektų. Trečia, pareiškus tautos valią referendume, Lietuvos valstybinė delegacija derybose su Rusijos Federacija būtų apginkluota veiksminga politine priemone reikalauti Lietuvai bei jos žmonėms atlyginti žalą, kurią padarė svetima kariuomenė sunaikindama Lietuvos kariuomenės turtą ir ginkluotę, žalą gamtinei aplinkai, valstybės ir jos piliečių turtui, taip pat žalą, kurią patyrė asmenys, priverstinai pašaukti atlikti tarnybą buvusios SSRS ginkluotosiose pajėgose.

Pastebėtina ir tai, kad Aukščiausiojoje Taryboje nebuvo deputatų grupių ar frakcijų, kurios būtų viešai pripažinusios, jog buvusios SSRS ginkluotų jų pajėgų buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtas ir kad šie daliniai neturėtų būti besąlygiškai išvesti. Tačiau parlamentinė diskusija dėl referendumo parodė, kad skiriasi nuomonės, kokiomis politinėmis, teisinėmis, diplomatinėmis priemonėmis galima ir būtina pasinaudoti sprendžiant šią aktualiją ir taip realizuoti Lietuvos konstitucingumo raidos ir konstitucinio saugumo užtikrinimo strateginį uždavinį, pašalinti grėsmes valstybės suverenitetui.

Pagrindiniai oponentai dėl referendumo surengimo buvo Aukščiausiosios Tarybos deputatai, priklausę Centro, LDDP ir Tautos pažangos frakcijoms. Šiose frakcijose vyravo nuomonė, kad šiuo klausimu reikėtų ne referendumo, bet priimti atitinkamą Aukščiausiosios Tarybos dokumentą. Deputatai, matydami ir tokį kelią sprendžiant buvusios SSRS kariuomenės problemą, taip pat rinko parašus patvirtindami: „Mes, žemiau pasirašę Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatai, išreikšdami savo rinkėjų priesakus, pasisakome už tai, kad buvusios Tarybų Sąjungos kariuomenė būtų dar šiais metais išvesta iš Lietuvos teritorijos.“ Rengtas ir atitinkamas Aukščiausiosios Tarybos nutarimo projektas.

Štai Jonas Tamulis buvo įsitikinęs, kad Aukščiausiosios Tarybos aktas, kurį paremtų visi Aukščiausiosios Tarybos deputatai, būtų nė kiek ne mažiau veiksminga priemonė spaudžiant Rusijos Federaciją išvesti kariuomenę. Jis kėlė klausimą dėl politinių pasekmių tuo atveju, kai, referendume priėmus nuostatą dėl besąlygiško kariuomenės išvedimo 1992 m., ji nebus įgyvendinta.

Rolandas Paulauskas nors ir įžvelgė tokio referendumo pozityvius bruožus, pavyzdžiui, jo poveikį Helsinkio procesui, tačiau teigė, kad reikalavimas, jog rinkėjai pasakytų „už“ ar „prieš“, galėjo suponuoti prielaidas vertinimams, kad kai kas abejoja dėl Lietuvos pozicijos šiuo klausimu. Jis retoriškai klausė, kas atsitiks, jei nemaža dalis rinkėjų iš viso nedalyvaus referendume, samprotavo, kad šios aktualijos sprendimo būdai derintini su Estija ir Latvija.

Kazimiros Danutės Prunskienės nuomone, Aukščiausiosios Tarybos nuostatos dėl Rusijos kariuomenės išvedimo patvirtinimas būtų ne menkesnės politinės reikšmės negu pats referendumas. Egidijus Klumbys, atstovaujantis Tautos pažangos frakcijai, priminė, kad Lietuvos žmonės 1989 m. jau pareiškė savo poziciją dėl okupacinės kariuomenės išvedimo. Dalyvaudami 1991 m. vasario 9 d. apklausoje (plebiscite), daugiau kaip 90 proc. Lietuvos gyventojų pasisakė už Lietuvos Respublikos nepriklausomybę.

Nikolajus Medvedevas paskelbė Sąjūdžio centro frakcijos pareiškimą, kuriame reikalavo atsakymo iš Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko, Ministro Pirmininko ir užsienio reikalų ministro dėl esminių klausimų, susijusių su užsienio ir vidaus politikos aktualijomis.

Tautos pažangos frakcijos nuomonę dėl referendumo apibendrintai asmeniniu pareiškimu išsakė Aurimas Taurantas. Nepritarimą referendumui jis grindė potencialiais politiniais akcijos pavojais. Vienas iš jų buvo tai, kad ši priemonė, adresuojama Helsinkio konferencijai, turi būti labai įspūdinga dalyvavusių žmonių skaičiumi ir balsavimo rezultatais, nes tik santykinai teigiamas balsavimas leistų įvairiai traktuoti referendumo rezultatus ir interpretuoti juos sau naudinga linkme.

Vienas iš argumentų prieš referendumo organizavimą buvo nuogąstavimas dėl jo rezultatų kai kuriuose „neramiuose“ Lietuvos regionuose – Vilniaus krašte, Visagine, iš dalies – Klaipėdoje, kur buvo susitelkusios „autonomininkų“ grupės, pasisakančios prieš Lietuvos nepriklausomybę, o kartu ir prieš buvusios SSRS kariuomenės išvedimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Šį problemos aspektą pastebėjo Kazimieras Antanavičius.

Referendumo organizavimo iniciatyvai oponavusiųjų argumentus apibendrintai galima būtų apibūdinti taip. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nuostatos dėl buvusios SSRS kariuomenės, kuri perėjo į Rusijos Federacijos jurisdikciją, jau ne kartą buvo suformuluotos parlamento dokumentuose. Šiuo klausimu poziciją 1989 m. išreiškė ir daugiau nei 1,5 milijono Lietuvos žmonių, kai pasirašė reikalavimą išvesti iš Lietuvos Respublikos teritorijos okupacinę kariuomenę. Nors ir buvo pripažįstama, kad referendumas gali suvaidinti pozityvų vaidmenį rengiantis Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijai, tačiau Lietuvos valstybės nuostatos galėtų būti pareikštos ir kitomis teisinėmis politinėmis formomis, pavyzdžiui, atitinkamu Aukščiausiosios Tarybos dokumentu.

Referendumo organizavimas gali būti nepalankiai vertinamas Estijos ir Latvijos tautų ir politinių vadovybių, nes gali būti keliamas klausimas dėl tokių referendumų organizavimo ir ten, nors Estijos ir Latvijos vidaus politinės sąlygos buvo gerokai sudėtingesnės negu Lietuvoje. Atsižvelgiant į Lietuvos žmonių politinio aktyvumo mažėjimo tendenciją, nuogąstauta, kad referendume dalyvaus mažiau žmonių, nei tikimasi, o tai būtų negatyvus reiškinys, kuriuo pasinaudotų visi, kurie nesuinteresuoti kuo skubiau iš Lietuvos Respublikos teritorijos išvesti buvusios SSRS kariuomenę. Tokie referendumo rezultatai gali būti įvairiai vertinami ir Vakarų valstybėse artėjant Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijai bei rengiant jos baigiamuosius dokumentus. Kai kuriuose Lietuvos rajonuose, pavyzdžiui, Pietryčių Lietuvoje, referendumo rezultatai iš viso galėjo būti neprognozuojami ir tai provokuotų dar sudėtingesnes politines problemas. Vienas svarbiausių motyvų prieš referendumą buvo tas, kad šios politinės akcijos iniciatorių tikslas yra „gelbėti“ jau paskelbtą 1992 m. gegužės 23 d. referendumą dėl Respublikos Prezidento institucijos atkūrimo ir abejojant jo teigiamais rezultatais.

Politinė situacija visuomenėje ir Aukščiausiojoje Taryboje vis labiau kaito, nesutarimai aštrėjo. Diskusijų dėl referendumo paskelbimo peripetijos įgijo tokį mastą, kad kartais polemikos objektas, t. y. Rusijos kariuomenės išvedimo klausimas, pasimesdavo tarp kitų politinių problemų. Tiek referendumo priešininkai, tiek ir neutralios pozicijos besilaikantys deputatai suvokė, kad ši priešprieša ir jos tolesnis eskalavimas jau tampa ne tik vidaus politine problema.

Suvokdami šias neigiamas pasekmes, keitė pozicijas ir referendumui prieštaraujantys deputatai. Štai Aleksandras Ambrazevičius kalbėjo: „Sukėlus tiek šurmulio, jau nebeįmanoma to referendumo nedaryti. Nes dabar bet koks mūsų kitoks sprendimas būtų vėl, ko ir tikėjosi, man atrodo, šio renginio iniciatoriai, kortos Maskvos rankose. Nes jeigu mes nepaskelbsime referendumo, kai Lietuvoje tiek sukėlė triukšmo prezidentininkai, – tai Maskva jau dabar turi kortą kovoje prieš mus.“

Panašiai samprotavo ir deputatas Vytautas Petras Plečkaitis, sakydamas, kad yra svarbių argumentų prieš tokį referendumą, tačiau jeigu tai padės spręsti Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos problemą, šį referendumą reikia surengti, ir tai bus imperatyvus tautos pavedimas parlamentui, vyriausybei imtis žingsnių intensyvinant derybas su Rusijos Federacija dėl kariuomenės išvedimo.

Referendumo datos klausimas

Kaip jau buvo minėta, Aukščiausiosios Tarybos deputatai ir jų frakcijos, atstovaujančios dešiniajai politinei orientacijai, siekė, kad šis referendumas būtų surengtas 1992 m. gegužės 23-iąją – tą pačią dieną kaip ir jau paskelbtas referendumas dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atkūrimo.

Pasipriešinimas surengti referendumus vieną dieną kilo jau 1992 m. balandžio 20 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo posėdyje pradėjus svarstyti deputatų pasiūlymą dėl referendumo surengimo. Tautos pažangos frakcijos atstovai pareiškė, kad prieštaraus tokiam pasiūlymui. Politinės batalijos vyko ne tiek dėl referendumo surengimo, kiek dėl jo datos. Centro, Lenkų, Liberalų, LDDP, Tautos pažangos frakcijos priekaištavo referendumo iniciatoriams, kad jie siekia savanaudiškų politinių tikslų – užtikrinti maksimalų piliečių dalyvavimą referendume dėl Prezidento institucijos atkūrimo ir palankų balsavimą. Parlamentinėje polemikoje vis akivaizdžiau ryškėjo, kad dermės dėl referendumo datos nebus, o frakcijų bendradarbiavimas šiuo klausimu nebeįmanomas. Parlamentinės diskusijos vyko abipusių įtarinėjimų ir kaltinimų fone.

1992 m. balandžio 21 d. Aukščiausiosios Tarybos posėdyje Tautos pažangos frakcijos deputatai R. Paulauskas, A. Ambrazevičius ir kiti pasiūlė surengti referendumą dėl buvusios SSRS kariuomenės išvedimo ne gegužės 23-ią ją, o birželio 14-ą ją – Gedulo ir vilties dieną. Albertas Šimėnas samprotavo, kad referendumas dėl kariuomenės išvedimo galėtų vykti kartu su Seimo rinkimais. Jis buvo įsitikinęs, kad taip būtų galima sušvelninti politinių sankirtų padarinius, konstruktyviau spręsti visuomenės ir valstybės raidos ekonominius, socialinius uždavinius. V. P. Plečkaitis, prieštaraudamas dviejų referendumų surengimui vieną dieną, siūlė dar kitą variantą – referendumą organizuoti gegužės 10-ą ją.

Balsavimas dėl referendumo paskelbimo datos buvo komplikuotas. Balandžio 23 d. Aukščiausiosios Tarybos posėdyje alternatyviai balsuojant dėl referendumo datos, už gegužės 23-iąją pasisakė 51 deputatas, o už birželio 14-ąją – 12 deputatų. 15 deputatų balsavime nedalyvavo. Centro frakcija pareikalavo perbalsuoti tada, kai bus vadinamasis „didysis kvorumas“.

Balandžio 27 d., pagaliau esant „didžiajam kvorumui“, ir vėl buvo balsuojama dėl referendumo datos. Posėdžiui vadovavęs Eugenijus Gentvilas (Aukščiausiosios Tarybos seniūnas) pranešė, kad buvo tariamasi su deputatais, kokį balsavimo būdą pasirinkti. Daugumos nuomone, vardan tikslumo geriausias būdas balsuoti – atsistojus. Tokia anksčiau egzistavusi neįprasta reglamentinė forma priimti sprendimus leido ne tik tiksliai suskaičiuoti balsus, bet ir pareikšti deputato asmeninę atsakomybę dėl apsisprendimo. Už tai, kad referendumas įvyktų gegužės 23-iąją, atsistoję balsavo 52 deputatai, o už tai, kad birželio 14-ąją – 58 deputatai.

Išsprendus klausimą dėl referendumo datos, pereita prie nutarimo dėl referendumo paskelbimo priėmimo. Liberalų frakcija (deputatas J. Tamulis) pareikalavo vardinio balsavimo (balsavimo kortelėmis). Balsavime dalyvavo 110 Aukščiausiosios Tarybos deputatų, 107 deputatai balsavo už nutarimą, 1– prieš, 2 susilaikė.

Taip buvo priimtas Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl referendumo paskelbimo piliečių valiai pareikšti dėl buvusios SSRS kariuomenės besąlygiško ir neatidėliotino išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos 1992 metais ir žalos Lietuvai atlyginimo“. Dokumentas vertintinas ne tik formaliuoju požiūriu, t. y. dėl to, kad buvo paskelbtas referendumas ir nustatyta jo data, bet ir dėl to, kad jo preambulėje apibūdinti šios politinės teisinės akcijos motyvai ir tikslai.

Visų pirma priminta, kad Lietuvos žmonės dar 1989 m. per 1,5 milijono parašų buvo išreiškę savo valią, jog SSRS kariuomenė turi būti išvesta iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Konstatuota, kad šis reikalavimas iki šiol yra neįvykdytas ir kad „delsimas išvesti neteisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje tebesančią buvusios SSRS kariuomenę yra šiurkštus Lietuvos Respublikos suvereniteto, Jungtinių Tautų Organizacijos Įstatų bei Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos pagrindinių dokumentų nuostatų pažeidimas“.

Aukščiausioji Taryba reiškė įsitikinimą, kad pakartotinis ir sukonkretintas piliečių valios pareiškimas dar iki Helsinkio susitikimo pabaigos paskatintų neteisėtai tebesančios kariuomenės besąlygišką ir visišką išvedimą dar 1992 metais ir palengvintų Helsinkio susitikimo darbą. Nutarime taip pat konstatuojamas Aukščiausiosios Tarybos susirūpinimas, kad užsitęsęs SSRS kariuomenės išvedimas sudaro nuolatinę grėsmę ne tik Lietuvos Respublikos piliečių ir Lietuvos valstybės saugumui, bet ir taikai bei stabilumui Baltijos regione ir visoje Europoje.

1992 m. birželio 14 d. referendumas konstitucingumo raidos retrospektyvose

Reikėtų atsižvelgti į tai, kad dar prieš paskelbiant šį referendumą, to laikotarpio Lietuvos politinę istoriją ženklino ir kiti reiškiniai, vienu ar kitu būdu lėmę konstitucinio proceso turinį bei kryptis. Šiuo atžvilgiu pažymėtini bent keli reikšmingi faktai.

1992 m. kovo 12 d. Aukščiausioji Taryba buvo priėmusi nutarimą, kuriuo paskelbė referendumą dėl Lietuvos Respublikos įstatymų „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento“ ir „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimo ir papildymo“ projektų 1992 m. gegužės 23 dieną. Tokio referendumo surengimo priežastys buvo susijusios su Sąjūdžio nuostatomis, kad nieko nelaukiant reikia atkurti Respublikos Prezidento instituciją, atitinkamai pakeičiant bei papildant Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą – laikinąją Konstituciją.

Tokio referendumo paskelbimo iniciatyvą lydėjo ir politinis siekis rengti ir priimti naują Lietuvos Respublikos Konstituciją – pereiti į kokybiškai naują konstitucinį reguliavimą, kuris remtųsi Lietuvos konstituciniu paveldu bei demokratinėje raidoje sukauptu patyrimu.

1992 m. balandžio 21 d. po intensyvių debatų Aukščiausioji Taryba pritarė Laikinosios komisijos konstitucijos projektui parengti atliktam Konstitucijos projekto rengimo darbui ir pavedė projektą parengti spaudai, o suredaguotą paskelbti visuomenei svarstyti. Konstitucijos projektas buvo kuriamas vadovaujantis 1991 m. lapkričio 5 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos konstitucingumo raidos“ nubrėžtomis Konstitucijos rengimo gairėmis, politinėmis, socialinėmis, teisinėmis prielaidomis, į kurias turi būti atsižvelgiama formuluojant konstitucinę doktriną ir konkretų konstitucinį tekstą. Neanalizuojant to projekto turinio galima tarti, kad jame buvo orientuojamasi į parlamentinės demokratijos tradiciją, o valstybės vadovui – prezidentui – tartum teko valstybės reprezentavimo funkcija.

Rengiant Konstitucijos projektą, aiškėjo skirtingi požiūriai į būsimąją Lietuvos Konstitucijos sandarą, valstybės valdžių kompetencijas ir jų tarpusavio sąveiką. Štai 1992 m. kovo 31 d. Laikinosios komisijos narių daugumai aprobavus preliminarų tekstą ir nutarus teikti jį Aukščiausiajai Tarybai, trys komisijos nariai – Egidijus Jarašiūnas, Zita Šličytė ir Liudvikas Narcizas Rasimavičius – pasiūlė daugelio straipsnių alternatyvas, o vėliau parengė ir vientisą alternatyvų Konstitucijos projektą. Nors Aukščiausiojoje Taryboje ir buvo ieškoma galimybių suderinti prieštaringumus, tačiau vis didėjant politinei takoskyrai, to pasiekti nepavyko. Gegužės 6 d. buvo paskelbta Deklaracija dėl Lietuvos Konstitucijos. Ją pasirašė Lietuvos Sąjūdis, Lietuvos demokratų partija, Lietuvos krikščionių demokratų partija, Lietuvių tautininkų sąjunga. Deklaracijoje paskelbta apie koalicijos Konstitucijos projektui rengti sudarymą ir siekimą, kad jis būtų priimtas. Koalicija pasivadino „Už demokratinę Lietuvą“, o jos darbo grupės parengtas Konstitucijos projektas buvo paskelbtas spaudoje.

Taigi greta politinių siekių nedelsiant atkurti Respublikos Prezidento instituciją, kurie turėjo būti įgyvendinti 1992 m. gegužės 23 d. referendume, egzistavo du alternatyvūs Konstitucijos projektai, kurių kiekvieną rėmė beveik vienodas Aukščiausiosios Tarybos deputatų skaičius.

Po to, kai visgi buvo paskelbtas šis referendumas, Aukščiausiojoje Taryboje kilo nauja iniciatyva – 75 deputatai iš Lietuvos demokratinės darbo partijos, Tautos pažangos, Liberalų ir Centro frakcijų pasirašė pareiškimą, kuriuo siūlė Konstitucijos komisijos parengtą Konstitucijos projektą nieko nelaukiant taip pat pateikti referendumui. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiume patvirtinus deputatų parašų autentiškumą, klausimas svarstytas Aukščiausiosios Tarybos posėdžiuose. Nutarimo projektą Aukščiausiosios Tarybos posėdyje pateikė Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti pirmininkas Kęstutis Lapinskas. Jo esmė – paskelbti referendumą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto, parengto Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos laikinosios komisijos, 1992 m. birželio 14 d., t. y. tada, kai vyks referendumas dėl SSRS kariuomenės išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos.

Svarstant nutarimo projektą, politinė situacija parlamente vis labiau kaito, nors ir buvo siekiama rasti kompromisus. A. Taurantas siūlė tokią veiksmų seką: 1) referendumą visais klausimais surengti birželio 7 d.; 2) pirmajame konsultaciniame referendume pateikti alternatyviai balsuoti dėl Prezidento institucijos pagal Sąjūdžio pasiūlytą konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento“ projektą bei pagal Aukščiausiosios Tarybos laikinosios komisijos Konstitucijos projekto atitinkamą skirsnį; 3) antrajame referendume balsuoti dėl buvusios SSRS kariuomenės besąlygiško ir neatidėliotino išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos 1992 m. ir žalos Lietuvai atlyginimo vykdymo datos; 4) daugiau balsų pirmajame referendume surinkęs variantas turi būti priimtas pagrindu rengiant Lietuvos Konstituciją; 5) priėmus Konstituciją, pagal Aukščiausiosios Tarybos nustatytą Konstitucijos įgy vendinimo tvarką rengti Respublikos Prezidento ir Seimo rinkimus;

6) iki Respublikos Prezidento rinkimų pagal naują Konstituciją Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui suteikti papildomus laikinus įgaliojimus vykdyti reformas.

Pasiūlytų sprendimų modifikuotą variantą Centro, Liberalų, Tautos pažangos ir Lenkų frakcijų vardu teikė K. Lapinskas. Siūlytas toks kelias:

1) panaikinti Aukščiausiosios Tarybos nutarimus dėl 1992 m. gegužės 23 d. ir 1992 m. birželio 14 d. referendumų paskelbimo;

2) paskirti 1992 m. birželio 14 d. du referendumus: a) konsultacinį dėl Lietuvos Respublikos konstitucingumo raidos teikiant alternatyviam balsavimui du siūlymus dėl Respublikos Prezidento pagal Sąjūdžio paskelbtas nuostatas ir pagal Aukščiausiosios Tarybos komisijos suformuluotą koncepciją;

b) sprendžiamąjį referendumą dėl buvusios SSRS kariuomenės išvedimo 1992 m. ir žalos Lietuvai atlyginimo;

3) daugiau balsų surinkęs konsultacinio referendumo variantas turi būti priimtas pagrindu rengiant Konstituciją, kuri privalo būti apsvarstyta ir priimta iki 1992 m. spalio 1 d.;

4) konsultaciniame referendume patvirtintos nuostatos gali būti keičiamos ne mažesne kaip pusės visų Aukščiausiosios Tarybos deputatų balsų dauguma;

5) nepriėmus nustatytu laiku naujos Konstitucijos, per du mėnesius organizuojamas referendumas, kuriam teikiamas Konstitucijos projektas, už kurį balsavo dauguma Aukščiausiosios Tarybos deputatų;

6) priėmus Konstituciją, Aukščiausioji Taryba nustato jos įgyvendinimo tvarką ir priima būtiniausius įstatymus, kad ne vėliau kaip per du mėnesius nuo Konstitucijos priėmimo būtų galima surengti Respublikos Prezidento, o iki 1993 m. kovo mėn. – Seimo rinkimus;

7) iki Respublikos Prezidento rinkimų suteikti Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui papildomus laikinus įgaliojimus, būtinus reformai vykdyti.

Parlamentinėse batalijose radosi dar vienas sprendimo variantas. Sąjūdžio santaros, Tautininkų, Jungtinės Sąjūdžio ir Nuosaikiųjų frakcijų vardu Jonas Šimėnas teikė Aukščiausiosios Tarybos nutarimo projektą, kuriame buvo numatyta birželio 7 d. surengti du referendumus. Pirmajame referendume turėtų būti alternatyviai balsuojama:

a) dėl Sąjūdžio pasiūlyto įstatymo projekto, numatančio Respublikos Prezidento instituto atkūrimą; b) Aukščiausiosios Tarybos Konstitucijos rengimo komisijos parengto Konstitucijos projekto, įtvirtinančio Prezidento konstitucinį statusą, dalies. Antrajame referendume pateikti balsuoti klausimą dėl buvusios SSRS kariuomenės besąlygiško ir neatidėliotino išvedimo pagal Aukščiausiosios Tarybos jau patvirtintą formuluotę.

Nutarimo projekte siūlyta: a) pirmajame referendume daugiau kaip 50 proc. gavęs projektas tampa įstatymu; b) santykinai daugiau balsų gavęs variantas turi būti įgyvendintas ne vėliau kaip per dvi savaites Aukščiausiosios Tarybos priimtu įstatymu, kuris „tampa Lietuvos Respublikos Konstitucijos integralia dalimi“.

Jungtinei Sąjūdžio frakcijai reikalaujant, už tokį nutarimą buvo balsuojama vardinio balsavimu kortelėmis. Balsavimo rezultatai: balsavime dalyvavo 98 deputatai, už pasisakė 47, prieš – 15, o 36 susilaikė. Nutarimas nebuvo priimtas, nes pritrūko balsų. Taigi situacija nepasikeitė – turėjo įvykti du referendumai – gegužės 23-iąją ir birželio 14-ąją.

1992 m. gegužės 14 d. Aukščiausiosios Tarybos neeiliniame posėdyje turėjo būti svarstoma ir balsuojama dėl nutarimo projekto, numatančio surengti referendumą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto, parengto Aukščiausiosios Tarybos laikinojoje komisijoje ir paskiriant datą – birželio 14-ąją, t. y. suderinant su referendumu dėl buvusios SSRS kariuomenės besąlygiško ir neatidėliotino išvedimo. Nors tada ir vėl buvo aštriai diskutuota, ar reikia rengti referendumą dėl Konstitucijos projekto, kurio svarstymas dar tik prasideda, polemika tapo bevaisė, paaiškėjus, kad posėdžių salėje nėra „didžiojo kvorumo“, kuris numatytas Reglamente priimant tokio pobūdžio aktus.

Gegužės 19 d. deputatas K. Lapinskas, atsižvelgdamas į tai, kad posėdžiuose ir vėl nedalyvauja būtinas deputatų skaičius (posėdžių salėje nebuvo Jungtinės Sąjūdžio, Sąjūdžio santaros, Reorganizuotos tautininkų frakcijos atstovų), o terminas paskelbti referendumą baigiasi, pasiūlė priimti protokolinį nutarimą „Dėl konstitucinio referendumo surengimo“. Protokolinis nutarimo projektas, įžiebęs naujas politines aistras, vis dėlto buvo priimtas. Tai buvo neordinarinis reglamentinis būdas, keliantis abejonių dėl jo teisinio pagrįstumo.

Gegužės 23 d. įvykus referendumui dėl prezidento institucijos ir paaiškėjus jo rezultatams, kurie bylojo, kad Lietuvos Respublikos piliečiai nepritaria pasiūlytai konstitucinės raidos krypčiai, savaime pasikeitė diskusijų dėl Konstitucijos rengimo ir priėmimo pobūdis. Atsižvelgiant į naują politinę situaciją, gegužės 26 d. Aukščiausiosios Tarybos posėdyje pasiūlyta priimti protokolinį nutarimą ir sustabdyti prieš tai priimtų protokolinių nutarimų dėl konstitucinio referendumo organizavimo 1992 m. birželio 14 d. vykdymą.

Projekto preambulėje apibrėžti tokio sprendimo mot y vai: nutarimas priimamas „siekiant įveikti visuomenės supriešinimą beieškant būdų sutarimui Aukščiausiojoje Taryboje, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos piliečiai 1992 m. gegužės 23 d. referendume nepritarė skubiam prezidento institucijos su ypač plačiais prezidento įgaliojimais atkūrimui, vertinant tai kaip visuomenės pritarimą Sąjūdžio rinkiminėje programoje suformuluotai demokratinės parlamentinės respublikos valdymo formai, akcentuojant vėl atsiradusią galimybę tęsti demokratiškos Konstitucijos svarstymo bei priėmimo procesą pagal Aukščiausiosios Tarybos patvirtintus Lietuvos Respublikos konstitucinės raidos nutarimus“. Pastebėta, kad

„Aukščiausiosios Tarybos sprendimai dėl konstitucinio referendumo organizavimo priimti realizuojant deputatų iniciatyvos teisę yra neįgyvendinti, todėl potencialiai jie išsaugo juridinę galią ir prireikus galės būti realizuojami 1992 metais Aukščiausiosios Tarybos sprendimu“.

Atsižvelgiant į deputatų pastabas dėl protokolinio nutarimo projekto, tekstas buvo pakoreguotas, pavadintas „Dėl referendumo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos patvirtinimo“ vykdymo sustabdymo“ ir buvo priimtas. Tuo ir baigėsi politinės batalijos dėl birželio 14 d. referendumo suderinimo su kitais politiniais siekiais.

Prieš referendumą ir jam įvykus...

Artėjant birželio 14-ajai Lietuvos politinės partijos, nevyriausybinės organizacijos ragino žmones aktyviai dalyvauti referendume ir balsuoti už tai, kad buvusios SSRS kariuomenė besąlygiškai ir neatidėliotinai būtų išvesta iš Lietuvos Respublikos teritorijos 1992 metais ir atlyginta jos padaryta žala. Aukščiausiosios Tarybos deputatai pasirašė kreipimąsi į piliečius ir kvietė susitelkti, vieningai pareikšti savo valią referendume.

Birželio 3 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas paskelbė pareiškimą, kuriuo konstatuojama didėjanti politinė įtampa Lietuvoje ir visuomenės rūpestis tiek dėl vidinės konfrontacijos, tiek dėl pavojų keliančių Rusijos kariuomenės veiksmų. Siekdamas mažinti įtampą ir stabilizuoti padėtį, Prezidiumas griežtai pasisakė prieš kurstančias ar tyčia Lietuvos tautybes priešinančias publikacijas laikraščiuose ir kitokius viešus išpuolius, kuriais mėginama sukelti piliečių tarpusavio nepasitikėjimą, nuteikti juos prieš bendrus siekius, ypač artėjant referendumui.

Nuogąstavimas, kad referendume gali neaktyviai balsuoti Lietuvos Respublikos piliečiai, nepasitvirtino. Referendume dalyvavo 1 931 278 rinkėjai, arba 70,05 proc. visų rinkėjų. Už SSRS kariuomenės išvedimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos balsavo 1 751 026 piliečiai, arba 68,95 proc. visų rinkėjų, iš dalyvavusiųjų balsavime – 90,67 proc. Nepritariančių šios kariuomenės išvedimui buvo 5,51 proc., o iš dalyvavusiųjų balsavime – 7,25 proc.

Atsižvelgdama į balsavimo rezultatus, Aukščiausioji Taryba 1992 m. birželio 30 d. priėmė nutarimą „Dėl 1992 m. birželio 14 d. referendume priimto Lietuvos Respublikos piliečių sprendimo„1. Jame konstatuojama, kad Lietuvos Respublikos piliečiai 1992 m. birželio 14 d. referendume absoliučia balsų dauguma priėmė sprendimą, reikalaujantį, „kad buvusios SSRS kariuomenės išvedimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos būtų pradėtas tuoj pat ir užbaigtas1992 metais ir kad būtų atlyginta Lietuvos žmonėms bei Lietuvos valstybei padaryta žala“.

Akivaizdu, kad referendumas buvo įspūdingas politinis teisinis reiškinys Lietuvos politinėje istorijoje po to, kai 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurta Nepriklausoma Lietuvos valstybė. Tautos sprendimas apibendrino ir aukščiausia galia įtvirtino lietuvių tautos lūkesčius, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės politines teisines priedermes spręsti buvusios SSRS kariuomenės išvedimo klausimą ir taip užtikrinti Valstybės suverenitetą bei konstitucinį saugumą.

Referendume pareikšta Lietuvos tautos valia atsispindėjo Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Helsinkio aukščiausio lygio susitikimo dokumentuose, konkrečiai – 1992 m. liepos 10 d. deklaracijoje „Permainų meto viltys ir problemos“. Deklaracijoje pareikšta, kad remiamos valstybių – ESBK dalyvių – pastangos pašalinti taikiomis priemonėmis ir per derybas tokias iš praeities paveldėtas problemas, kaip užsienio ginkluotųjų pajėgų dislokavimas Baltijos šalių teritorijoje be atitinkamo šių šalių sutikimo. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos valstybių ir vyriausybių vadovai, vadovaudamiesi teisės principais ir siekdami užkirsti kelią kokiam nors galimam konfliktui, paragino atitinkamas valstybes dalyves neatidėliojant sudaryti dvišales sutartis, taip pat grafikus, kad būtų garantuotas kuo greitesnis ir visiškas tokios užsienio šalies kariuomenės išvedimas iš Baltijos šalių teritorijos.

Vietoj epilogo

Artėjant birželio 14 d. referendumui, Aukščiausiojoje Taryboje subrendo idėja priimti dokumentą, kuriuo būtų politiškai ir teisiškai išreikštas Lietuvos valstybės nusistatymas dėl vienų ar kitų iniciatyvų kurti naujus darinius buvusios SSRS politiniame areale. Birželio 4 d. Aukščiausiosios Tarybos posėdyje V. Landsbergis kalbėjo: „Mes turime ir galime padaryti ne tik referendumą, bet ir dar kai kuriuos dalykus, kuriuos aš noriu jums siūlyti /.../. Tai du dokumentai, vienas iš jų  aktas dėl Lietuvos Respublikos valstybingumo ir pasiūlymų nesijungti į postsovietines Rytų Sąjungas. /.../ Ne apie visokias įmanomas viso pasaulio sąjungas ar panašiai, bet apie tą, dėl ko tikrai yra ko rūpintis, ko bijo Lietuvos žmonės, ir kairiųjų jėgų sustiprėjimas parlamente kelia tą rūpestį. /.../ Todėl šitas aktas, kurį aš jums siūlau, Sąjūdžio koalicija jums siūlo, būtų nuraminantis Lietuvos žmones ir pašalinantis kai kuriuos klausimus dėl čia dalyvaujančių partijų tam tikrų pozicijų dar ne taip tolimoje praeityje su labai aiškiai išreikštu palankumu Rytų blokui.“ V. Landsbergis siūlė „pasisakyti prieš tokią politinę veiklą, kuri sudarytų tam tikrą Lietuvos gravitaciją, staigią ar lėtą, bet gravitaciją būtent į šitą Rusijos vadovaujamą naują kokį konglomeratą. Tai labai susiję su sienos klausimu, su sienos kontrole.“

1992 m. birželio 8 d. Aukščiausiosios Tarybos posėdžiuose svarstyti dviejų dokumentų projektai. Vienas iš jų – aktas dėl Lietuvos nepriklausomybės stiprinimo ir nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas, o kitas – nutarimas dėl šio akto įgyvendinimo tvarkos. Č. V. Stankevičius apibūdino šių dokumentų turinį, jų politinę teisinę prasmę. Dėl nutarimo projekto jis pastebėjo, kad „toks Aukščiausiosios Tarybos nutarimas duotų pagrindą Vyriausybei ryžtingiau, konkrečiai Krašto apsaugos ministerijai ryžtingiau pareikalauti sienos ir visos techninės įrangos perdavimo ir netrukdymo Lietuvos kariškiams saugoti savo valstybės sieną. Tuo labiau kad ši siena yra ne su Rusija, ne su Nepriklausomų Valstybių Sąjunga, o su trečiosiomis šalimis: su Lenkija, taip pat Lietuvos jūrų siena.“

Svarstant dokumentus, ryškėjo Aukščiausiosios Tarybos deputatų frakcijų nuostatos ne tik dėl jų turinio ir redakcinių dalykų, bet ir dėl principinių politinių aktualijų.

R. Ozolas, reaguodamas į V. Landsbergio pastebėjimus dėl kai kurių partijų tartum dviprasmiškos laikysenos artėjančio referendumo atžvilgiu, pareiškė: „/.../ nei mes, nei mūsų kuriama Centro partija niekada ir jokiomis sąlygomis nesutiks sudaryti kokios nors sutarties, vedančios į bet kokią postsovietinę Rytų sąjungą. Šitam priešinamės patys ir neleisime tokių sąjungų kūrimo linkme veikti kitiems, nesvarbu, kokiu būdu ta veikla reikštųsi. Lietuva yra vienintelė patikima mūsų gyvenimo vieta, ji turi būti saugi nuo visų ir visokių okupacijų, ir mes sieksime, kad kiekvienas jos žmogus galėtų pasakyti: Lietuva – mano namai ir aš juose gyvenu saugiai.“

K. Antanavičiaus nuomone, „šitas aktas yra visuotinai priimtinas todėl, kad čia nėra deputatų, bent tų, kurie buvo rinkti kaip Sąjūdžio deputatai. Manau, kad visuotinai galima tai sakyti ir tų, kurie matytų kokią nors ateitį jungiantis į buvusios Sovietų Sąjungos kokią nors valstybinę draugiją, bendriją ir t. t. /.../ aš asmeniškai besąlygiškai remiu šitas nuostatas, kai kalbama apie karines politines sąjungas. Be abejo, apie ekonomiką kalbėti yra sunkiau.“

Bronislovas Lubys kalbėjo: „Aš manyčiau, kad šitokio akto priėmimas būtų labai svarbus dalykas ir pašalintų neretais atvejais spekuliatyvines nuomones apie tai, kad viena ar kita pusė, vienas ar kitas žmogus, šita Aukščiausioji Taryba ar atskiri jos žmonės – deputatai – nori, kad Lietuva būtų vėl įjungta į Tarybų Sąjungos sudėtį ar kaip nors kitaip.“

V. P. Andriukaitis siūlė, kad „aktas būtų ne dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės ir taip toliau, bet dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į NVS bei Varšuvos pakto šalių kuriamas politines, karines bei finansines sandraugas bei sąjungas. /.../ ekonominiai dalykai čia turi būti atskirti. Jie turėtų būti svarstomi visiškai kitokiu lygiu. Bet politiniai ir kariniai mūsų, kaip tarptautinės teisės subjekto ir suvereno, klausimai būtų sprendžiami.“

A. M. Brazauskas, kalbėdamas LDDP frakcijos vardu, pabrėžė, kad frakcija pritaria šiam aktui ir kartu priminė, kad dar anksčiau, 1992 m. gegužės 28 d. Aukščiausiosios Tarybos posėdyje, LDDP siūlė papildyti Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą nuostata apie tai, kad „Lietuvos Respublikos dalyvavimas valstybių sandraugose, bendrijose ir sąjungose sprendžiamas tik referendumu“.

Galutinė 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ versija ir tekstas radosi parlamentiniuose debatuose visapusiškai įvertinus Akto istorinę politinę reikšmę bei tikslus Lietuvos vidaus ir užsienio politikoje. Nesigilinant į debatų peripetijas, pažymėtina, kad balsavimas dėl Akto byloja apie pasiektą politiškai reikšmingą susitarimą. Vardiniame balsavime dalyvavo 110 deputatų, už Konstitucinį aktą balsavo 109, prieš nebuvo, o susilaikė vienas.

Akto preambulėje akcentuojama, kad remiamasi 1918 m. vasario 16 d. ir 1990 m. kovo 11 d. aktais dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo ir 1991 m. vasario 9 d. visos tautos pareikšta valia. Kartu pasakyta, kad Aukščiausioji Taryba mato pastangas bet kokiu pavidalu išsaugoti buvusią SSR Sąjungą su visais jos užkariavimais ir ketinimus įtraukti Lietuvą į postsovietinio Rytų bloko gynybines, ekonomines, finansines ir kitokias „erdves“.

Aukščiausioji Taryba nutarė puoselėti abipusiškai naudingus ryšius su kiekviena valstybe, anksčiau buvusia SSRS sudėtyje, tačiau niekada ir jokiu pavidalu nesijungti į jokias SSRS pagrindu kuriamas naujas politines, ekonomines ir kitokias valstybių sąjungas bei sandraugas. Paskelbta, kad tokia veikla yra priešiška Lietuvos nepriklausomybei ir atsakomybė už ją nustatoma pagal įstatymus. Konstituciniame akte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti jokių Rusijos, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ar į ją įeinančių valstybių karinių bazių ir kariuomenės dalinių.

Konstitucinį aktą lydėjo Aukščiausiosios Tarybos nutarimas dėl jo įgyvendinimo. Vyriausybė ir Valstybinė derybų su Rusija dėl kariuomenės išvedimo delegacija buvo įpareigotos griežtai laikytis Konstitucinio akto nuostatų ir toliau reikalauti, kad visa Rusijos kariuomenė būtų besąlygiškai išvesta iš Lietuvos Respublikos teritorijos 1992 metais. Vyriausybė ir Krašto apsaugos ministerija privalėjo nedelsiant perimti Lietuvos valstybinės sienos perimetro (ilgio) sausumoje, jūroje ir Lietuvos oro erdvės kontrolę.

1992 m. birželio 8 d. Konstitucinio akto reikšmė visų pirma yra ta, kad, priėmus 1992 m. spalio 25 d. Konstituciją, jis pripažintas Konstitucijos sudedamąja dalimi (Konstitucijos 150 str.) ir yra vienas iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos vientisumo principo raiškos būdų politikoje ir teisėje.

Lietuvos Respublikos referendumo, įvykusio 1992 m. birželio mėn. 14 d. „Dėl buvusios SSRS kariuomenės, dabar priklausančios Rusijos Federacijai, besąlygiško ir neatidėliotino išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos 1992 metais ir padarytos žalos Lietuvai atlyginimo“ duomenys pagal miestų, rajonų rinkiminių komisijų protokolus:


 

 

Miesto, rajono pa- vadinimas

 

Bendras rinkėjų skaič.

Rinkėjų, gavusių biuletenius

Daly vavo ne referen- dumo dieną

Daly vavo ne referen- dumo būst.

Balsadėžėse rastų biulet.

 

Atsakiusių „TAIP“

 

Atsakiusių „NE“

Negaliojančiais pri- pažintų

Anuliuo- tų refe- rendu- mo biu- let. skaič.

 

Pritaru- sių referen- dumo teiginiui

 

skaič.

 

%

 

skaič.

 

%

 

skaič.

 

%

 

skaič.

 

%

 

skaič.

% nuo balsavu- sių sk.

 

skaič.

% nuo balsavu- sių sk.

 

skaič.

% nuo balsavu- sių sk.

                                   

 


1. Alytus

50319

36772

73.08

4050

11.01

858

2.33

36701

99.81

35244

96.03

1083

2.95

374

1.02

13836

70.04

2. Birštonas

2593

2181

84.11

176

8.07

63

2.89

2179

99.91

2083

95.59

75

3.44

21

0.96

1831

80.33

3. Druskininkai

13528

11516

85.13

1281

11.12

183

1.59

11510

99.95

10758

93.47

559

4.86

193

1.68

4867

79.52

4. Kaunas

283314

243806

86.06

39940

16.38

4749

1.95

243349

99.81

235105

96.61

6031

2.48

2213

0.91

56194

82.98

5. Klaipėda

135144

98265

72,71

13043

13.27

1174

1.19

98080

99.81

86062

87.75

10054

10.25

1964

2.00

40268

63.68

6. Marijampolė

33988

24348

71.64

1972

8.10

1111

4.56

24342

99.98

23413

96.18

673

2.76

256

1.05

11652

68.89

7. Neringa

2449

2238

91.38

221

9.87

82

3.66

2238

100.00

2140

95.62

71

3.17

27

1.21

1199

87.38

8. Palanga

14897

13309

89.34

962

7.23

423

3.18

13281

99.79

12778

96.21

340

2.56

163

1.22

4391

85.78

9. Panevėžys

91219

72209

79.16

7358

10.19

1250

1.73

72147

99.91

68412

94.82

2824

3.91

911

1.26

18472

75.00

10. Šiauliai

96398

72840

75.56

7332

10.07

972

1.33

72783

99.92

68615

94.27

3237

4.45

931

1.28

36848

71.18

11. Vilnius

359104

247168

68.83

39313

15.91

6366

2.58

246512

99.73

215532

87.43

24864

10.09

6116

2.47

126437

60.02

12. Akmenės r.

27333

20808

76.13

651

3.13

2124

10.21

20791

99.92

18293

87.99

1905

9.16

593

2.85

6973

66.93

13. Alytaus r.

24436

19082

78.09

755

3.96

1276

6.69

19073

99.95

17764

93.14

942

4.94

367

1.92

6070

72.70

14. Anykščių r.

28720

23089

80.39

650

2.82

1759

7.62

23066

99.90

20162

87.41

2150

9.32

754

3.27

5605

70.20

15. Biržų r.

28322

21857

77.17

585

2.68

2897

13.25

21826

99.86

18962

86.88

2199

10.08

665

3.04

7247

66.95

16. Ignalinos r.

38628

18675

48.35

1069

5.72

2565

13.73

18658

99.91

15977

85.63

2123

11.38

558

2.99

21768.

41.36

17. Jonavos r.

34966

22731

65.01

1963

8.64

2501

11.00

22702

09.87

20692

91.15

9631

7.18

379

1.67

12715

59.18

18, Joniškio r.

23539

16924

71.90

423

2.50

2379

14.06

16920

99.98

14170

83.75

2131

12.59

619

3.66

6504

60.20

19. Jurbarko r.

29424

25531

86.77

2262

8.86

3871

15.16

25490

99.84

23971

94.04

1178

4.62

341

1.34

4142

81.47

20. Kaišiadorių r.

29637

23849

80.47

809

3.39

2133

8.94

23834

99.94

21770

91.34

1606

6.74

458

1.92

6249

73.46

21. Kauno r.

61348

52468

85.53

4630

8.82

4053

7.72

52419

99.91

50615

96.56

1322

2.52

482

0.92

10980

82.50

22. Kėdainių r.

47022

36052

76.67

1584

4.39

3527

9.78

36016

99.90

32542

90.35

2829

7.85

645

1.79

13414

69.21

23. Kelmės r.

30959

24096

77.83

708

2.94

2678

11.11

24085

99.95

21760

90.35

1783

7.40

542

2.25

7724

70.29

24. Klaipėdos r.

33259

26641

80.10

1106

4.15

2554

9.59

26600

99.85

25383

95.42

859

3.23

358

1.34

6494

76.32

25. Kretingos r.

32278

26547

82.24

613

2.31

1897

7.15

26541

99.98

25002

94.20

1132

4.27

407

1.53

7218

77.46

26. Kupiškio r.

19459

15021

77.19

444

2.96

1585

10.55

14989

99.79

13492

90.01

1156

7.71

341

2.27

4505

69.34

27. Lazdijų r.

25579

22341

87.34

387

1.73

5392

24.13

22339

99.99

20759

92.93

1091

4.88

489

2.19

2943

81.16

28. Marijampolės r.

35132

26130

74.38

789

3.02

3112

11.91

26103

99.90

24562

94.10

1160

4.44

381

1.46

9871

69.91

29. Mažeikių r.

42199

28585

67.74

1533

5.36

1274

4.46

28539

99.84

26285

92.10

1639

5.74

615

2.15

13415

62.29

30. Molėtų r.

20538

14485

70.53

653

4.51

693

4.78

14483

99.99

12933

89.30

1179

8.14

371

2.56

7515

62.97

31. Pakruojo r.

22310

17454

78.23

409

2.34

1507

8.63

17444

99.94

14244

81.66

2677

15.35

523

3.00

5901

63.85

32. Panevėžio r.

31490

25625

81.38

813

3.17

1903

7.43

25612

99.95

23597

92.13

1514

5.91

501

1.96

5731

74.93

33. Pasvalio r.

25921

20283

78.25

1056

5.21

2968

14.63

20262

99.90

17072

84.26

2521

12.44

669

3.30

6352

65.86

34. Plungės r.

38248

30152

78.83

1070

3.55

2524

8.37

30140

99.96

28216

93.62

1286

4.27

638

2.12

8560

73.77

35. Prienų r.

28793

23917

83.07

866

3.62

3082

12.89

23910

99.97

22760

95.19

794

3.32

356

1.49

4346

79.05

36. Radviliškio r.

39066

28706

73.48

1115

3.88

3029

10.55

28648

99.80

25245

88.12

2655

9.27

748

2.61

10793

64.62

37. Raseinių r.

34382

27184

79.06

668

2.46

3801

13.98

27162

99.92

24725

91.03

1867

6.87

570

2.10

10816

71.91

38. Rokiškio r.

34520

27706

80.26

1054

3.80

2682

9.68

27687

99.93

23634

85.36

2968

10.72

1085

3.92

8841

68.46

39. Skuodo r.

19360

15093

77.96

229

1.52

1003

6.65

15074

99.87

13493

89.51

1090

7.23

491

3.25

4356

69.70

40. Sakių r.

30421

25158

82.70

1052

4.18

4710

18.72

25152

99.98

22328

88.77

2074

8.25

750

2.98

5526

73.40

41. Šalčininkų r.

29015

17215

59.33

658

3.82

5683

33.01

17202

99.92

10064

58.50

6538

38.01

600

3.49

13398

34.69

42. Švenčionių r.

26142

19205

73.46

981

5.11

2697

14.04

19185

99.90

14697

76.61

3857

20.10

631

3.29

10795

56.22

43. Šiaulių r.

36820

28715

77.99

1291

4.50

2879

10.03

28688

99.91

26458

92.23

1779

6.20

451

1.57

8142

71.86

44. Šilalės r.

22255

17824

80.09

366

2.05

2478

13.90

17823

99.99

16405

92.04

937

5.26

481

2.70

5108

73.71

45. Šilutės r.

47518

38514

81.05

1035

2.69

4441

11.53

38484

99.92

36340

94.43

1615

4.20

529

1.37

8241

76.48

46. Širvintų r.

15853

11735

74.02

427.

3.64

1474

12.56

11717

99.85

10306

87.96

1095

9.35

316

2.69

2984

65.01

47. Tauragės r.

38766

30981

79.92

1512

4.88

1359

4.39

30966

99.95

29311

94.66

1110

3.58

545

1.76

6852

75.61

48. Telšių r.

41051

33989

82.80

1249

3.67

2086

6.14

33933

99.84

31915

94.05

1565

4.61

453

1.33

8391

77.74

49. Trakų r.

54549

32016

58.69

2734

8.54

3778

11.80

31960

99.83

26573

83.14

4488

14.04

899

2.81

27984

48.71

50. Ukmergės r.

38217

31684

82.91

1103

3.48

2965

9.36

31629

99.83

28733

90.84

2245

7.10

651

2.05

12275

75.18

51. Utenos r.

39418

31246

79.27

2250

7.20

1924

6.16

31220

99.92

29132

93.31

1549

4.96

539

1.73

8754

73.91

52. Varėnos r.

28547

23631

82.78

1075

4.55

1222

5.17

23625

99.97

21939

92.86

1294

5.48

392

1.66

4345

76.85

53. Vilkaviškio r.

38442

27658

71.95

589

2.13

3232

11.69

27632

99.91

25263

91.43

1836

6.64

533

1.93

9202

65.72

54. Vilniaus r.

62873

35063

55.77

2984

8.51

6992

19.94

35018

99.87

25187

71.93

8590

24.53

1241

3.54

28960

40.06

55. Zarasų r.

18566

14010

75.46

1075

7.67

1489

10.63

14001

99.94

11262

80.44

2281

16.29

458

3.27

5222

60.66

Iš viso

2538274

1924328

75.81

164923

8.57

137409

7.14

1921770

99.87

1744135

90.76

140051

7.29

37584

1.95

709222

68.71

Lietuvos Respublikos rinkiminės komisijos pirmininkas ___________________ J. Bulavas

Lietuvos Respublikos rinkiminės komisijos sekretorius ___________________ V. Rinkevičius

Šis Juozo Žilio tekstas buvo skelbtas 17-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...