captcha

Jūsų klausimas priimtas

Nelengva geros kaimynystės pradžia. Baltarusija

Nemažiau svarbi ir problemiška, tik kitokia lyginant su Lenkija prasme, buvo kaimynystės su Baltarusija kaip suverenia valstybe pradžia.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Lietuva 1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės Aktu atkūrė savo valstybingumą, o Baltarusijos SSR Aukščiausiajai Tarybai 1991 m. rugpjūčio 25 d. paskelbus nepriklausomybę, šalis istoriškai pirmą kartą tapo suverenia ir pasaulio pripažinimo siekiančia valstybe. Šalis neturėjo istoriškai nusistovėjusių sienų, politinių bei ekonominių santykių su kitomis valstybėmis, išskyrus tuos, kuriuos turėjo būdama SSRS sudėtyje. Tad ir Lietuva, užmegzdama diplomatinius santykius su Baltarusijos Respublika kaip suverenia valstybe, tai darė pirmą kartą. Nauja tarpusavio santykių sritis buvo ir tarpvalstybinių sienų nustatymas.

Iš pat pradžių buvo gerai suprantama, kad Baltarusija, su kuria Lietuvos siena sudaro apie 730 km, yra labai svarbi kaimynė. Lietuvos saugumo ir ekonominiai interesai reikalavo, kad tai būtų demokratiška ir taikinga valstybė.

Geros kaimynystės su Baltarusija siekis turi ir solidų istorinį pagrindą – ilgą bendro gyvenimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų Respublikoje laikotarpį. Po pastarosios žlugimo mus siejo per šimto metų priklausymas Rusijos imperijai, sukilimų ir persekiojimų patirtis. Tad istoriškai lietuviai ir baltarusiai yra gana artimos tautos. Vėliau abiejų tautų istoriniai keliai ėmė skirtis.

Anksčiau prasidėjęs lietuvių tautinis atgimimas leido ir anksčiau išsivaduoti iš svetimųjų valdžios, sukurti modernią nepriklausomą valstybę. Baltarusių tautinis sąmonėjimas vyko lėčiau, politinė jo išraiška – Baltarusijos Rada ir jos 1918 kovo 25 d. paskelbta Baltarusijos liaudies respublika (toliau – BLR). Tačiau tai buvo daugiau simboliniai aktai, neįsikūniję suverenioje valstybėje, neįgiję platesnio pripažinimo (BLR pripažino Lietuva, Latvija ir Ukraina).

Baltarusijos liaudies respublika nebuvo tiksliau apibrėžusi savo teritorinių pretenzijų, kai kurie Rados atstovai sutiko Lietuvai pripažinti Vilnių ir Vilniaus kraštą, kaip numatyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašyta Lietuvos taikos sutartimi su Rusija. Tačiau kiti Rados deputatai sutartį, ypač teritorinį jos aspektą – Vilniaus ir Gardino pripažinimą Lietuvai – vertino neigiamai, protestavo prieš ją. Vilnių jie laikė savo kultūros centru, teigė, kad LDK buvo baltarusių valstybė.

Nepaisant to, 1920 m. lapkričio 11 d. Kaune buvo pasirašyta BLR ir Lietuvos sutartis dėl abipusio pripažinimo ir abipusės pagalbos kovojant su Lenkija ir Sovietų Rusija.

Tačiau vos pradėjusi kurtis nepriklausoma baltarusių valstybė buvo bematant sužlugdyta – rytinę jos dalį užėmė Raudonoji armija ir įkūrė (1919 m. sausio 1 d.) Baltarusijos SSR, o vakarinę dalį, kaip ir visą Vilniaus kraštą, okupavo Lenkija.

Per visą tarpukarį lenkų okupuotas Vilnius buvo svarbiausias vakarinių baltarusių kultūros centras. Čia buvo leidžiami baltarusiški laikraščiai, veikė kultūros įstaigos. Tai palaikė tikėjimą, kad ateityje Vilnius bus ne tik baltarusių kultūros centras, bet ir priklausys Baltarusijai. Užbėgant į priekį, galima pasakyti, kad 1939 m. Sovietų Sąjungai nutarus Vilnių grąžinti Lietuvai, tarp tautinės orientacijos baltarusių kilo nusivylimas ir nepasitenkinimas, kartu ir antilietuviškos nuotaikos. Reikia taip pat pastebėti, kad tuo metu kaip tik tautiškai mąstanti baltarusių inteligentija labai nukentėjo nuo sovietinės valdžios represijų.

1939 m. rugsėjo 1 d. nacių Vokietijai užpuolus Lenkiją, rugsėjo 17 d. į rytinę jos dalį čia gyvenančių baltarusių „vadavimo“ pretekstu įžengė Raudonoji armija. Po dviejų dienų „išvaduojamas“ ir Vilnius. Lietuvai atsirado vilčių, kad SSRS užleis Lietuvai pagal 1920 m. sutartį jai pripažintą teritoriją.

Tačiau Maskva nesirengė to daryti – juk pagal Vokietijos ir SSRS 1939 m. rugpjūčio 23 d. nepuolimo sutarties (žinomos kaip Molotovo–Ribentropo sutartis) slaptąjį (pirmąjį) protokolą Lietuva turėjo priklausyti Vokietijos įtakos sferai. Traktuojamus kaip Vakarų Baltarusijos teritoriją, Vilnių ir Vilniaus kraštą buvo rengiamasi prijungti prie Baltarusijos SSR. Maskvos laikraščiuose pasirodė pranešimų apie Vilniuje vykstančius darbo žmonių mitingus, reikalaujančius prijungti Vilnių prie Baltarusijos SSR.

Padėtis pasikeitė, kai rugsėjo 28 d. naktį Maskvoje pasirašoma Vokietijos ir SSRS sienų ir draugystės sutartis, ir Vokietija sąjungininkės naudai atsisako pretenzijų į Lietuvą. Skubiai iškviestam į Maskvą Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui pateikiama pasirašyti Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią Lietuvai grąžinamas Vilnius ir siauras teritorijos į rytus nuo miesto ruožas, maždaug penktoji dalis Vilniaus krašto, kuris jai buvo pripažintas pagal 1920 m. sutartį. Kita krašto dalis liko Baltarusijoje.

Sutartis pasirašyta 1939 m. spalio 10 d. Prie šios sutarties spalio 27 d. buvo pridėtas papildomas protokolas. Jo pirmajame straipsnyje nustatyta nauja Lietuvos ir SSRS siena, o trečiajame pažymėta, kad šis protokolas pakeičia 1920 m. liepos 12 d. sutarties antrąjį straipsnį. Taip ir buvo nustatyta tarpvalstybinė siena.

Lietuvos visuomenė valstybei jos sostinę grąžinusią sutartį sutiko palankiai, tačiau glumino tai, kad Sovietų Sąjunga pasiliko nemažus Vilniaus krašto plotus, kuriuose autochtonai lietuviai tuo metu dar sudarė gyventojų daugumą.

Baltarusijai atitekusios Vilniaus krašto dalies lietuviškų vietovių gyventojai prašė sovietinės vadovybės priskirti juos prie Lietuvos valstybės. Nuspręsta organizuoti Baltarusijai priskirtų Švenčionių, taip pat Adutiškio, Astravo, Vydžių, Varanavo, Rodūnios ir kitų pasienio rajonų gyventojų apklausą dėl juose gyvenančių lietuvių noro persikelti į Lietuvą arba dėl šių rajonų atidavimo Lietuvos valstybei. Apklausa vyko 1940 m. birželio viduryje, t. y. tuo metu, kai SSRS jau buvo įteikusi Lietuvai ultimatumą ir vyko laipsniška Lietuvos aneksija.

Tų rajonų lietuviai balsų dauguma nusprendė keltis į Lietuvą. Susidarė gana sudėtinga politinė padėtis, kurios atomazga įvyko 1940 m. rugpjūčio 3 d., kai SSRS Aukščiausioji Taryba patvirtino „Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos“ priėmimą į SSRS, kartu patvirtino ir Baltarusijos SSR pasiūlymą perduoti Lietuvos Tarybų Socialistinei Respublikai Švenčionių raj. vakarinę dalį ir Vydžių, Adutiškio, Astravo, Varanavo ir Rodūnės rajonų dalis, kuriose didžioji gyventojų dalis yra lietuviai. Pasiūlymas įvykdytas tik iš dalies. Baltarusijos delegacija nesutiko priskirti Lietuvai lietuviškos Astravo rajono Gervėčių apylinkės, motyvuodama tuo, kad ši lietuviška apylinkė yra apsupta baltarusių tautybės gyventojų ir gerokai nutolusi nuo Lietuvos Respublikos sienų.

1940 m. spalio 1–2 d. Gardine svarstant Lietuvos ir Baltarusijos SSR sienos klausimą, Lietuvos delegacijai pavyko atgauti Švenčionių rajono rytinę dalį, Adutiškį, Druskininkus, Dieveniškes su aplinkiniais lietuviškais kaimais. Ar toks Baltarusijos „dosnumas“ nebuvo inspiruotas Maskvos – atviras klausimas. Kitos lietuvių gyvenamos vietovės liko Baltarusijoje. Nustatyta nauja Lietuvos ir Baltarusijos SSR siena, kuri kaip valstybinė Lietuvos Respublikos siena tebegalioja ir dabar.

Akivaizdu, kad Lietuvos ir Baltarusijos valstybių sienos formavimą tam tikru mastu lėmė galingų kaimyninių valstybių interesai ir vadovų valia, nedaug atsižvelgianti į istorinius ir teisinius kriterijus, gyventojų tautybę ir lūkesčius. Galima taip pat manyti, kad po 1940 m. Lietuvai atstovaujantiems „tarybiniams pareigūnams“ trūko mūsų šalies interesų supratimo, atsakomybės ir pastangų.

Baltarusijos pusėje likusių lietuviškų etninių žemių gyventojai lietuviai, kaip ir Lenkijos okupacijos metais, stengėsi išlaikyti savo tautiškumą, puoselėjo viltį tapti Lietuvos valstybės piliečiais. Tačiau tokio nusistatymo laikytis už valstybinės sienos likusiems Baltarusijos lietuviams buvo nepaprastai sunku. Ne vien jiems – po Lietuvos aneksijos ne lengviau buvo ir atgautų lietuviškų vietovių gyventojams. Sovietinei valdžiai rūpėjo ne užtikrinti tautų lygiateisiškumą, bet slopinti lietuvybę, dabar jau ne tik lenkinant, bet ir rusinant kraštą, viešąjį gyvenimą orientuojant į rusų kalbą. SSRS okupacijos laikotarpiu atvyko daug baltarusių, ukrainiečių ir rusų, kurie nebuvo Lietuvos autochtonai. Tokia situacija truko visą sovietmetį, per jį lietuvybė patyrė ne mažesnių nei per Lenkijos okupacijos laikotarpį nuostolių.

Baltarusijai atitekusių lietuviškų vietovių lietuviai ir toliau neatsisakė siekio susijungti su Lietuvos valstybe. Po 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimo jie visas viltis dėjo į Lietuvos valstybės vyriausybę, buvo rašomi memorandumai, kreipimaisi, kuriais prašoma nepalikti likimo valiai senų lietuviškų etninių žemių krašto lietuvių, raginama ieškoti būdų, kaip tas vietoves grąžinti Lietuvai. Laukiamų rezultatų tai nedavė. Gervėčių krašto, kurį sudaro 17 didelių ir vieningų lietuviškų kaimų, žmonių susirinkime (1991 10 03) priimtame kreipimesi į Lietuvos valstybės vadovus Vytautą Landsbergį, Gediminą Vagnorių ir Algirdą Saudargą rašoma, kad tragiškų tautai sausio

13-osios įvykių metu Gervėčių krašto žmonės gynė Aukščiausiąją Tarybą, televizijos bokštą, aktyviai dalyvavo plebiscite dėl Lietuvos nepriklausomybės. Net sovietmečio stagnacijos laikais Gervėčių krašto žmonės rinko parašus dėl prisijungimo prie Lietuvos. Daugiau kaip 40 metų šis kraštas buvo niekinamas ir kartais net buvo draudžiama kalbėti gimtąja kalba. „Dabar mes sužinom, kad derybose su Baltarusijos Respublika net nekeliamas klausimas dėl Gervėčių krašto prijungimo, keitimo į nutautusius ar bent ypatingo statuso, apibrėžto sutartimis.

„Varanavo rajono lietuvių V. Landsbergiui ir G. Vagnoriui adresuotame Memorandume dėl Pietryčių Lietuvos lietuviškų vietovių, jų gyventojų grąžinimo Lietuvos Respublikai (1991 12 12)  rašoma: „Gražiais lietuviškais pavadinimais, kaimuose ištisai lietuviškomis pavardėmis ir pravardėmis jų gyventojai lietuvybę išsaugojo carizmo laikais, kaip išgalėdami gynė ją nuo lenkiškųjų okupantų aršios želigovskijados metais. Mus palaikė broliška gudų tauta, kurios vakarinę dalį engė tie patys lenkų okupantai. /.../ Apie šios padangės lietuviškumą liudijo dar ir tai, kad čia iki šio šimtmečio 40-ųjų metų, per visą lenkmetį, lietuviškos inteligentijos su aukštuoju mokslu, kilusios iš vietos lietuviškų kaimų, bažnytkaimių, miestelių buvo daugiau negu kitų tautybių. O nepamirškime, kad lenkiška rytų Lietuvos administracija labai trukdė šviestis lietuviams gimtąja kalba.“  Memorandumą pasirašo Albinas Griška, Izidorius Šimelionis, Kazimieras Garšva.

Laiškuose iš Pelesos, Armoniškių, Varanavo ir kitų lietuviškų vietovių skundžiamasi tebesitęsiančia polonizacija, lietuviško mokyklinio švietimo, kultūrinės veiklos trukdžiais, prašoma, kad dėl šių dalykų Lietuvos valdžia tartųsi su atitinkamomis Baltarusijos įstaigomis.

Gervėčių Švč. Trejybės bažnyčios statyba. XIX a. pab. – XX a. pr. Adomo Daukšos nuotrauka. LCVA.

Ruošiantis užmegzti diplomatinius santykius su Baltarusija ir nustatyti sienas, buvo svarbu apsispręsti dėl pamatinės pozicijos. Teisiniu požiūriu tai galėjo būti 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutartimi su Rusija nustatyta Lietuvos valstybės rytinė siena. Sutartimi apibrėžtai teritorijai faktiškai tapti Lietuvos valstybės dalimi, kaip žinome, sutrukdė Lenkijos agresija prieš Lietuvą 1920 m. spalio mėnesį.

Teko spręsti sudėtingą klausimą – ar realu laikytis 1920 m. sutarties pozicijos dabar, atsižvelgiant į tai, kad ta sutartis buvo pasirašyta ne su Baltarusija, o su Rusija, kurios dalimi tada buvo Baltarusija? Dabar juk siekiame apibrėžti santykius su nepriklausoma Baltarusija. Tačiau esamoji siena su ja buvo nustatyta ne laisvu kaimyniniu sutarimu, o Kremliaus primesta, kaip riba, skirianti dvi „sąjungines respublikas“ – LSSR ir BSSR. (Ši pastaba galioja ir 1939 m. Lietuvos ir SSRS sutarties papildomo protokolo trečiajam straipsniui.)

Esamosios sienos teisėtumą būtų įmanoma bandyti kvestionuoti tik abipusiu sutikimu. Nors nebuvo aišku, kokia dabartinės Baltarusijos pozicija sienų su Lietuva klausimu, galima buvo numatyti, kad Lietuvos noras tą sieną kvestionuoti, juo labiau koreguoti savo naudai, vestų į konfliktą su kaimynine valstybe, su kuria kaip tik siekiama gerų santykių. Nebuvo pamiršta ir jau minėta, trumpai egzistavusi BLR, kurios kai kurie veikėjai Vilnių ir Vilniaus kraštą laikė sava teritorija.

Be to, praėjus 70-čiai metų nuo 1920 m. sutarties pasirašymo, ja apibrėžtoje teritorijoje buvo naikinamas ir sparčiai nyko lietuviškumas, siaurėjo lietuviškai kalbančių ir norinčių lietuviais išlikti gyventojų sritys. Tai silpnino motyvaciją remtis 1920 metų sutartimi.

Todėl teko laikytis jau minėtos 1940 m. sienos, kuri, šiaip ar taip, tenkino dalį Lietuvos teritorinių siekių. Liko galimybė derėtis su baltarusiais dėl anapus valstybės sienos atsidūrusių lietuvių padėties, gal ir dėl nedidelių sienos korektyvų. Tačiau aplinkybės ir dėl šių dalykų tartis su baltarusiais buvo itin nepalankios. 1990–1991 metai buvo labai neramūs: pietrytiniuose rajonuose sumaištį kėlė lenkakalbiai autonomininkai, po šalį važinėjo sovietiniai kariškiai, užiminėdami įstaigų pastatus, baugindami gyventojus. Ypač neramus pasienio su Baltarusija ruožas, kuriame buvo terorizuojami Lietuvos pasienio kontrolės postų pareigūnai, deginami jų nameliai. 1991 m. gegužės 19 d. Šalčininkų rajono Krakūnų pasienio kontrolės poste naktį nušautas posto pamainos vadas Gintaras Žagunis.

Nebuvo aiškus Baltarusijos kaip valstybės politinis veidas. Artėjo rinkimai, per kuriuos galėjo pasikeisti politinių jėgų santykis nebūtinai geros kaimynystės su Lietuva naudai. Buvo požymių, rodančių, kad pradedama lošti „baltarusiška korta“. Dar M. Gorbačiovo

„pertvarkos“ metais, aiškėjant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo galimybei, buvo girdimi iš Kremliaus ateinantys įspėjimai ir gąsdinimai, esą, jei Lietuva išstos iš Sovietų Sąjungos, teksią kelti Vilniaus ir Klaipėdos priklausomybės klausimą.

Lietuvos sienos, nustatytos valstybinėmis sutartimis 1920–1940 m.

Tai nebuvo visiškai nauja. Baltarusių inteligentija jau nuo seniau ieškojo savo tautinio tapatumo apibrėžties, savo vietos istoriniame laike ir erdvėje. Tokias paieškas lydėjo nacionalistinės nuotaikos su ženkliu antilietuvišku atspalviu. Reikšmingą vaidmenį šiame vyksme vaidina kai kurie baltarusių istorikai, aiškinantys, kad LDK buvusi baltarusiška valstybė, todėl istorinė Litva – tai Baltarusija, ne Lietuva, pastaroji tapatinama su Žemaitija. Baltarusija ir esanti pagrindinė LDK palikimo paveldėtoja, Vilniaus kraštas turįs priklausyti Baltarusijai, o Vilnius – būti laikomas Baltarusijos sostine.

Tokią nuostatą propagavo ir „Slavų soboru“ besivadinanti organizacija, savo suvažiavime 1992 m. vasario 20 d. priėmusi rezoliuciją, kad Baltarusija turi istorines ir juridines teises paveldėti Vilniaus kraštą.

Baltarusijos spaudoje pasirodė aiškinimų, kad Antrojo pasaulinio karo metu Vilnius ir Vilniaus sritis neteisėtai perduoti „buržuazinei Lietuvai“, neatsiklausus baltarusių tautos valios („Sovetskaja Belorussija“, 1990 08 25). Pabrėžiama, jog tai Molotovo–Ribentropo pakto pasekmė, todėl, pripažįstant šį paktą neteisėtą, Vilniaus krašto priklausomybė turėtų būti iš naujo sprendžiama. Minimi įvairūs sprendimo variantai – nuo Vilniaus perdavimo Baltarusijai iki „nepriklausomo miesto“ statuso. Jeigu Vilnius taptų tokiu miestu ir jame veiktų krašto seimas dalyvaujant visoms tautinėms bendruomenėms, jis ir nuspręstų, kieno jurisdikcijai turi priklausyti miestas ir kraštas, – samprotaujama viename iš baltarusių laikraščių („Naša niva“, 1992, Nr. 5).

Baltarusijos demokratinio judėjimo atstovai Vilniuje. 1990 m. Jono Juknevičiaus nuotrauka. LCVA.

Tokios ir panašios nuomonės buvo dėstomos ne tik spaudos puslapiuose, bet pasigirsdavo ir iš politikų tribūnų. Lietuvai vos paskelbus nepriklausomybės atkūrimą, 1990 m. kovo 29 d., Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas padarė pareiškimą teritorijos klausimais ryšium su Lietuvos „išėjimu iš SSRS“. Jeigu Lietuvos SSR išeis iš SSRS, – sakoma pareiškime, – netenka galios 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS įstatymo punktas dėl Baltarusijos SSR Švenčionių rajono ir dalies Vydžių, Adutiškio, Astravo, Varanavo ir Rodūnės rajonų teritorijos perdavimo Lietuvos SSR. „Ryšium su tuo, kas išdėstyta, – teigiama toliau, – būsime priversti primygtinai reikalauti sugrąžinti Baltarusijos SSR baltarusiškas žemes.“

Tenka prisiminti ir Baltarusijos užsienio reikalų ministro Piotro Kravčenkos žodžius, 1992 m. pasakytus „Reuters“ korespondentui, esą Vilniaus kraštas turi priklausyti Baltarusijai (dėl šių ministro žodžių ministerija turėjo atsiprašyti Lietuvos).

Tačiau Baltarusijos politiniame gyvenime buvo ir kitokių nuomonių. Akivaizdus pavyzdys – Baltarusijos liaudies fronto „Adradženne“ Soimos valdyba, 1990 m. balandžio 3 d. pareiškusi, jog BSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pareiškimas nėra savarankiškas sprendimas, nėra padiktuotas tikro rūpesčio dėl baltarusių tautos interesų. Ta aplinkybė, kad pareiškime išdėstyti teritoriniai reikalavimai siejami tik su Lietuvos išėjimu ar neišėjimu iš SSRS sudėties, rodo, kad tai tėra tik politinio šantažo būdas. BSSR AT Prezidiumo pareiškimo tikslas, – rašoma pareiškime, – yra ultimatyviu spaudimu sutrukdyti įgyvendinti Lietuvos Respublikos valstybinę nepriklausomybę, sukurti įtampos tarp Baltarusijos ir Lietuvos židinį, provokuoti tarpnacionalinę nesantaiką ir karinį įsikišimą.

1992 m. vasarį pradėjus darbą mišriai Lietuvos ir Baltarusijos sienų nustatymo komisijai, apie teritorines pretenzijas Lietuvai prabilo jau minėtas Baltarusijos užsienio reikalų ministras P. Kravčenka (1992 02 24). „Nesantaikos obuoliu“, kaip ir 1940 metais, tapo Druskininkų kurortas, trumpą laiką (1939 10–1940 08), žlugus Lenkijos valstybei, priklausęs Baltarusijai. Anuomet Lietuvos (jau – LSSR) naudai lėmė toks argumentas: geriausias Lietuvos kurortas Palanga yra draudžiamoje pasienio zonoje, tai apsunkina jo prieinamumą, todėl Lietuvos darbo žmonių poreikiams turi būti paliktas Druskininkų kurortas, kuriuo galės naudotis ir baltarusiai, nes sąjunginių respublikų sienos yra sąlyginės.

Galiausiai pasitenkinta baltarusiška sanatorija „Baltarusija“ Druskininkuose. Be sanatorijos nebus diplomatinių santykių, – yra pareiškęs P. Kravčenka. Nesutarimai trukdė sienos delimitavimo eigą, be to, rodė ne tik Minsko, bet gal ir Kremliaus norą įvelti Lietuvą į ginčus dėl Vilniaus priklausymo.

Deklaracijos pasirašymas. Vilnius, 1991 m. spalio 24 d. Jono Juknevičiaus nuotrauka. LCVA.

Į baltarusių teritorines pretenzijas, susilaikant nuo oficialių valdžios pareiškimų, buvo reaguojama lietuviškoje spaudoje, pateikiami tinkami joms atremti argumentai. Rašoma, jog Baltarusija, reikšdama Lietuvai teritorines pretenzijas, turėtų paneigti 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija, pagal kurią buvo nustatyta Lietuvos rytinė siena, teisinę galią. Sutartis neprieštaravo tarptautinei teisei ir 1921 m. kovo 8 d. buvo užregistruota Tautų Sąjungos sekretoriate. Vėliau nei Lietuva, nei Rusija (RSFSR, jos teisių perėmėja SSRS) nepriėmė jokio teisinio akto, liudijančio tos sutarties atsisakymą, nors lenkai spaudė tai daryti.

SSRS AT 1940 m. rugpjūčio 3 d. aktas dėl Lietuvos priėmimo į SSRS sudėtį faktiškai naikino 1920 m. liepos 12 d. sutarties galią, bet jis nebuvo teisinis: Lietuva buvo įjungta į SSRS sudėtį panaudojus jėgą. Apie 1920 m liepos 12 d. taikos sutartį Baltarusijoje kalbama nenoriai ar paprasčiausiai nutylima. Kaip jau minėta, kai kurie BLR atstovai vienu metu protestavo dėl teritorinio šios sutarties aspekto. Trūksta duomenų, rodančių, ar kokių nors pareiškimų darė BSSR (įkurta 1919 m. sausio 1 d.) vadovybė. Nors, tiesą sakant, ji ir negalėjo protestuoti be nurodymo iš Maskvos.

Amerikos lietuvių visuomenės veikėjas Algimantas Gureckas, detaliai analizuodamas situaciją ir problemas, kurios neišvengiamai kiltų Lietuvai siekiant atgauti lietuvių gyvenamas Baltarusijos teritorijas, darė išvadą, jog „geriau pasilikti su dabartine Lietuvos–Gudijos siena, atsisakant pasirašyti bet kokius sienos pakeitimus Lietuvos nenaudai“.

1991 m. spalio 24 d. Vilniuje V. Landsbergis ir S. Šuškevičius pasirašė deklaraciją „Dėl Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos geros kaimynystės santykių principų“. Tų pačių metų gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pripažino Baltarusijos Respubliką, o gruodžio 27 d. Baltarusijos Respublikos Aukščiausioji Taryba pripažino Lietuvos Respubliką. 1992 m. užmegzti diplomatiniai santykiai ir prasidėjo naujas dviejų kaimyninių valstybių santykių etapas.

Trumpai apibendrinant

Baltarusija, kaip ir Ukraina, tapdama nepriklausoma valstybe, užbaigė pokomunistinės Europos politinio žemėlapio formavimą. Šioms šalims tapus nepriklausomomis valstybėmis, į politikos sceną išėjo visi pagrindiniai Rytų Europos istorinės dramos veikėjai. Tapo apibrėžtesnė Lietuvos geopolitinė situacija Rusijos ir Lenkijos atžvilgiu. Istoriniu, kultūriniu ir tautiniu požiūriais Lietuvos ir Baltarusijos ryšiai su Lenkija daug kuo analogiški – metų metus gyvenome toje pačioje valstybėje, kurioje ženkliai dominavo lenkiška kultūra. Jeigu kiltų kokių nesklandumų ir įtampų su mūsų pietvakarių kaimyne, pavyzdžiui, dėl lenkiškai kalbančių mažumų padėties, Lietuva ir Baltarusija galbūt galėtų laikytis vienodos pozicijos.

Panašus santykis ir su Rusija, kurios imperinės – pradžioje carinės, po to sovietinės – valstybės dalimi, nors ir skirtingomis aplinkybėmis, buvo ir Lietuva, ir Baltarusija. Šiai tapus nepriklausoma, Lietuva rytuose ir pietuose ribosis ne su didžiosios imperijos dalimi, o su suverenia, savo politinio veido ieškančia valstybe. Kaip tai vyks, daug priklausys nuo to, ar naujoji valstybė gebės atitrūkti nuo Rusijos, ar nuo jos politinio palikimo poveikio. Alternatyva tam poveikiui – orientacija į vakarietiškus politinio gyvenimo standartus. Lietuvos interesas ir kaimyniška pareiga yra skatinti ir remti tokią orientaciją. Tai svarbi geros kaimynystės sąlyga.

Šis Bronislovo Kuzmicko tekstas buvo skelbtas 17-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close