captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kaunietę į Angliją nuvedė meilė ypatingą darbą dirbančiam vyrui

Liutonas – Anglijos miestas, esantis vos už pusvalandžio kelio nuo sostinės Londono. Čia yra oro uostas, kuriame kasdien kyla ir leidžiasi lėktuvai su emigrantais iš Lietuvos. Viename jų prieš trylika metų sėdėjo ir Irena Oliver su sūnumi Mindaugu. Į Liutoną ji atsikraustė iš gimtojo Kauno, kur nieko netrūko, bet, kaip prisipažįsta „Emigrantams“, gyvenimą aukštyn kojom apvertė meilė.
Reportažo stop kadras.
Reportažo stop kadras.

Visa Irenos šeima išsimėčiusi po pasaulį. Sesės ir broliai – Amerikoje, Australijoje, tik tėvai liko gimtajame Kaune. Tad Irena jau seniai keliauja ir lanko šeimos narius. Per vieną tokį apsilankymą pas sesę Čikagoje ir įvyko lemtinga pažintis, kuri ir atvedė šią moterį į Angliją.

„Tuo metu aš nelabai gerai kalbėjau angliškai, bet išėjau pasivaikščioti viename Čikagos priemiestyje ir pasiklydau. Turėjau adresą ir žiūriu – stovi mašina su uniformuotais vyrukais, kurie turi automatus, pagalvojau – policininkai. Pasiklausiau, sako – nelabai toli, bet truputėlį paeiti reikia, mes jus pavešim. Ir dabartiniam savo vyrui kritau į akį – jie važiavo kavos, tai nupirko kavos ir man, pavežė pas seserį.

Pakviečiau užeiti į svečius, išsikalbėjome, kad aš turiu sūnų, kuriam – dveji metukai, o jis turi metukų sūnų. Kitą dieną jis turėjo išvažiuoti atgal [į Angliją], o aš išskristi į Lietuvą. Jis pasikvietė mane į restoraną, o ten prieina paaugliai ir prašo autografo, jis pasirašinėja. Aš galvoju – kas čia dabar, gal jis koks aktorius?“ – pažintį su būsimu vyru prisimena Irena.  

Ir nuo tos dienos Irenos gyvenimas tapo tikru veiksmo filmu. Pasirodo, vyras, kurį visai netyčia sutiko gatvėje, buvo ne aktorius ir ne policininkas, kaip jai pasirodė iš pradžių. Anglo Tedo Oliverio, dabartinio moters sutuoktinio, profesija daug egzotiškesnė ir apipinta legendomis.

„Pasirodo, jis – nusikaltėlių gaudytojas, premijų medžiotojas“, – sako „Emigrantų“ pašnekovė ir paaiškina, kad paaugliai jį žinojo iš kriminalinių laidų.

Įspūdį padarė dėmesys sūnui

„Mes susirašinėjome, aš anglų kalbos gerai nemokėjau, tai kai parašydavo, aš paklausdavau „How are you? How is your Sunday?“ [liet. Kaip laikaisi? Kaip tavo sekmadienis?], ir tuo viskas baigdavosi.

Paskui pakvietė vienais metais į svečius ir pakvietė ne vieną, o su sūnumi. Man tas padarė įspūdį. [...] Kai atvažiavau, pamatėme, kad mūsų berniukai labai neblogai sutaria, net nemokėdami kalbos. Tada jis man pasipiršo ir atvažiavo į Lietuvą“, – pasakoja emigrantė.

Nusikaltėlius už valstybės paskirtą premiją tai Anglijoje, tai Amerikoje gaudantis ginkluotas vyras Irenai stipriai susuko galvą. Jis buvo dėmesingas, globėjiškas ne tik jai, bet ir sūnui iš pirmos santuokos. O būtent tokio žmogaus jai trūko, nors šiaip Kaune moteriai buvo gerai: „Mačiau, kaip jis rūpinasi savo sūnumi, kokį dėmesį skiria mano sūnui, tas man labai imponavo. Aš auginau sūnų viena, ir [...] norėjau sūnui tikros šeimos.“ 

Moteris sako, kad jos tėvams būsimas žentas labai patiko: „Kuriems tėvams nepatiks žmogus, kuris rūpinasi jų dukra ir anūku. Susituokėme Anglijoje ir čia prasidėjo mano istorija.“ 

Tos istorijos pas Ireną į jos šeimos namą Liutone ir atvyko „Emigrantai“ išklausyti. Ši moteris gyvena ne tik su ypatingą darbą dirbančiu vyru, bet ir daugelio išsvajotoje prabangoje. Namai pilni brangios technikos, jos garderobas – išskirtiniai dizainerių darbai, o name sukasi pagalbininkė, kurią Irena pasikvietė iš Lietuvos.

Auginti svetimą vaiką lengva nebuvo

Iš pradžių Irena buvo tiesiog namų šeimininkė, o paskui įsidarbino pas vyro draugą: „Jis turi privatų zoologijos sodą, ten žirafų nėra, bet yra visokių mažų gyvūnėlių – beždžionėlių ir pan. Ir yra kavinukė, tai aš joje kavą ruošiau, sumuštinius dariau. Kai pramokau kalbos, man jau leido ir pinigus skaičiuoti, ir pasakyti „laba diena“, „viso gero“, o kai visi išeidavo, reikėdavo išvalyti tą patalpą, bet aš uždirbau tik 250 svarų sterlingų per mėnesį.

Tai labai mažai, bet man tai leido lankyti anglų kalbos kursus, taip pat už tuos pinigus atsivežiau tokią vyresnio amžiaus giminaitę, kuri man paruošdavo pietus, išskalbdavo, tai aš galėjau daugiau bendrauti su žmonėmis, praktikuotis anglų kalbą“, – prisimena Irena.

Moteris sako, kad vos atvykusi gyventi į Angliją buvo paprastutė, pati dirbo daug buities darbų, tačiau vėliau suprato, kad jeigu nori pasiekti ko nors daugiau – namie būtinai reikia pagalbininkės. Ji čia kartu su Oliverių šeima gyvena iki šiol.

Už įtakingo vyro ištekėjusi lietuvė nuo pirmos dienos Anglijoje save programavo, kad šioje šalyje turi užkopti karjeros laiptais, tačiau ką tiksliai darys, dar nežinojo. Nors vyras leido gyventi nerūpestingai ir tikrai nevertė dirbti.

Reportažo stop kadras.

Ištekėjusi už Tedo Irena tapo ne tik jo žmona, bet ir vyro sūnaus pamote. Auginti svetimą vaiką moteriai pasirodė ne taip jau lengva.

„Pasirodo, Lietuvoje savo vaikus auklėjame truputėlį griežčiau. [...] Be to, kai Camerono mamytė sužinojo, kad Tedas ruošiasi tuoktis su manimi, buvo labai nepatenkinta ir labai nustatinėjo sūnų prieš mane. [...] Cameronas labai aktyvus berniukas, [nutiko taip, kad] jis susilaužė vieną ranką, ir tą pačią savaitę – ir antrą. Tada manimi pradėjo domėtis vaikų teisių apsauga, mane auklėjo, galvojo, kad aš, pamotė, tas rankas sulaužiau vaikui, vyko teismai, kurie brangiai kainavo“, – atskleidžia Irena. 

Lietuvė sako, kad už jos akių buvo suregztas baisus sąmokslas. Ir jeigu ji būtų nors kiek silpnesnė – būtų šią kovą pralaimėjusi.

„Vienąkart išskalbiau baltus vyro marškinius ir padžioviau kieme. Jis [vyro sūnus] išsitepliojo tuos marškinius. Aš nuėmiau marškinius nuo virvės ir išskalbiau dar kartą, vėl padžioviau, o jis vėl padarė tą patį. Ateinu ir klausiu vyro, ką man daryti, jis sako – na, duok per užpakalį. Pagavau aš tą vaiką, sudaviau tris kartus, jis pasišaipė, net neverkė, tuo ir baigėsi.

Bet paskui jis pasiskundė savo mamai, kuri pranešė policijai. Kilo skandalas – neva aš taip [stipriai] sudaviau. Aš norėjau net bėgti iš Anglijos, nes esu kaltinama tuo, ko nesu padariusi“, – „Emigrantams“ pasakoja Irena.

Dėl nepalankiai susidėliojusių aplinkybių Irena ėmė jaustis nepageidaujama Anglijoje. Jai atrodė, kad nesupranta tos šalies įstatymų ir taisyklių ir kad visi, kas netingi, jai bando kenkti.

„Norėjau grįžti į Lietuvą ar važiuoti pas seserį į Čikagą, ar pas brolį į Australiją, bet sūnus jau buvo pradėjęs lankyti mokyklą, be to, čia daug dėmesio skiriama mano sūnui, jis netgi paklausė, ar gali vadini Tedą tėčiu. Taigi nusprendžiau pasilikti, nes ir vyras mane labai palaikė“, – sako Irena.

Anglijoje – vienintelis privatus premijų medžiotojas

Tedas Oliveris taip įsimylėjo lietuvę, kad rodėsi, jog dėl jos gali padaryti tiesiog viską. Ir darė – vyras, kiek įmanydamas, stengėsi dėl Irenos ir jos sūnaus Mindaugo.

Dabar, praėjus trylikai metų nuo vestuvių, moteris tvirtai gali pasakyti, kad su nusikaltėliais kovojantys vyrai – visai kaip filmuose – iš tikrųjų yra svajonių sutuoktiniai, neturintys jokių minusų.

„Jis gaudo nusikaltėlius, kurių policija nesugeba surasti. Už tam tikrą užstatą nusikaltėliai yra paleidžiami iki teismo. Jeigu jie neatvyksta į teismą, [...] premijų medžiotojai juos suranda“, – pasakoja Irena.

Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo galvos iki kojų ginkluotas Irenos vyras medžiodavo pačius pavojingiausius šalies nusikaltėlius. Ne vieną nukovė, daug kas tik Tedo pastangomis sėdo į kalėjimą.

Už veiklą jis gavo nemažai apdovanojimų, apie jį buvo sukurtas dokumentinis filmas, spaudoje rašyta daugybė straipsnių. Amerikoje, pasak Irenos, jis buvo tikra žvaigždė, o Anglijoje viskas daug ramiau: „Tai labai pavojingas darbas ir, kai mano vyras prisiteisė sūnų iš savo buvusios gyvenimo draugės, dėl to turėjo savo verslą Amerikoje baigti.“

Prieš pat susituokdamas su Irena Tedas grįžo gyventi ir dirbti į savo gimtąją Angliją. Štai todėl ši šeima čia dabar ir gyvena.

Pasak Irenos, Anglijoje Tedas yra vienintelis privatus premijų medžiotojas, nes tą paprastai daro policija. 

Jis iki šiol verčiasi ta pačia veikla, kiekvieną dieną kovoja su nusikaltėliais, todėl jų namas pilnas pačių rimčiausių ginklų.

„Jis yra vienintelis privatus asmuo, sudaręs kontraktus su daugeliu teismų, kurie nesuranda tam tikrų asmenų. Tai tos bylos atkeliauja pas mus į namus – pirmiausiai internetu, faksu, o paskui atkeliauja registruotomis siuntomis, todėl pas mus ir kamerų yra namuose“, – „Emigrantams“ sako Irena.

Lietuvių bylas perdeda į galą

Istorijos, kurias Irena kiekvieną dieną iš vyro girdi vakarieniaudama, labai primena veiksmo filmus. Skirtumas tik tas, kad ši moteris niekada nėra garantuota, kad darbe patiriami vyro nuotykiai baigsis gražiai. Ji neslepia, kad vyro veikla kelia stresą visai šeimai.

„Kartais prireikia ir policijos pastiprinimo. [...] Kadangi Anglija daugiakultūrė šalis – daug tautybių ir spalvų, tai jei eitų du vyrukai baltaodžiai, gali sakyti, kad priekabiauja ar kokie rasistai, todėl jis turi pagalbininką juodaodį. Kai beldžiasi į duris, dažniausiai jie būna dviese“, – pasakoja Irena.

Reportažo stop kadras.

Kad neerzintų vyro, Irena per daug į jo veiklą nesikiša, tačiau dažnai vis tiek nugali smalsumas. Štai ketvirtadieniais, kai į jų namus atkeliauja paketai su ieškomų nusikaltėlių bylomis, Irena jas peržiūri kaip naujus laikraščius ir, jeigu tik pamato, kad ieškomas koks nors lietuvis (dažniausiai dėl susikaupusios skolos valstybei), šiek tiek jam padeda, vyrui to net nežinant: „Stengiuosi jų bylas į galą padėti.“

Irena sako, kad jos vyras turi sukūręs gudrią bendravimo su nusikaltėliais sistemą, tad sučiumpa juos taip, kad jie nesipriešintų ir į jį nešaudytų.

„Jis nedemonstruoja, kad yra jų priešas. Tarkime, rodo arešto orderį ir aiškina, ką jie padarė negerai, ką reikėtų padaryti, kokia jų situacija, kas jiems gresia, kad, jei skolingi, geriau ateiti į teismą ir sakyti, jog mokės po tiek ir tiek. Ir žmonės būna dėkingi“, – teigia Irena.

Įvertinta Metų verslininkės apdovanojimu

Tedo veikla Irenai labai įdomi, bet pati tuo užsiimti negalėtų – sako turinti per daug silpnus nervus ir per daug jautrią širdį.

Prabanga, kurioje gyvena Irena su savo šeima, atsirado ne vien jos vyro dėka. Lietuvė Anglijoje pati suklestėjo, nes tinklinės rinkodaros būdu keliaudama pas žmones nuo durų prie durų ėmė pardavinėti kosmetikos priemones ir kvepalus iš katalogų.

Prieš aštuonerius metus pradėjusi prekiauti grožio priemonėmis, Irena labai greitai kopė karjeros laiptais, nes buvo itin komunikabili, nuolat plėtė pažįstamų ratą, o kartu didėjo ir klientų skaičius: „Per 5 mėnesius esu uždirbusi 250 tūkst. svarų sterlingų.“

Paklausta, kur dedas tokius pinigus, Irena sako: „Žinote, kai žmogus uždirba pinigus, dar jų negavęs jau žino, kur juos investuos. Juolab kad daug keliauju. Bet daug ir kompanija kelionių dovanoja, komandoje 70 žmonių jau važinėjasi kompanijos dovanotais automobiliais.“

Liutono mieste aukštuomenės ponia tapusi Irena čia netgi buvo įvertinta Metų verslininkės apdovanojimu.

Dabar Irena pati jau pas žmones į namus su kosmetikos krepšeliais nevaikšto, tai daro darbuotojai, kurių Irena visoje Europoje turi tūkstančius.

„Paslaptis – gera nuotaika, norėti gyventi geriau, ir ne vienam, o dalintis tai su aplinkiniais. [...] Aš daugiau išdalinu negu gaunu. [...] Man nepatinka, kai manęs prašo, man patinka pačiai pamąstyti, kam aš galėčiau duoti, ir pačiai padovanoti. Aš labai norėčiau ir Lietuvoje kokiame projekte sudalyvauti kaip rėmėja“, – teigia Irena.

Per mėnesį pas save apgyvendino 16 lietuvių

Emigrantė sako padedanti Anglijoje pirmus žingsnius žengiantiems lietuviams, kai kam net yra suteikusi pastogę savo šeimos name.

„Man paskambindavo iš Lietuvos: gal gali padėti? Kaip aš nepagelbėsiu? Vieną mėnesį net 16 žmonių čia turėjome. Aišku, laikinai, kol ieškodavome, kur jiems apsistoti, kur kažkokį darbelį rasti. Mano vyrui reikia turbūt gyvam paminklą pastatyti“, – sako Irena.

Irenos ir Tedo namas iš išorės neatrodo prabangus, net sunku patikėti, kad jame dirba aptarnaujantis personalas. Lietuvė svajoja netrukus persikelti į naują vietą, kurioje bus gerokai daugiau erdvės.

Irena atskleidžia, kad ateityje planuoja turėti namus ir Kaune, kad galėtų gyventi tarp dviejų šalių – Anglijos ir Lietuvos, nes savo gimtinę ji labai myli: „Manyčiau, kad lietuviai yra labiau išprusę. Mus vis mokė, kad esame mažytė tauta. Bet tai gerai – mes galime daugiau vieni su kitais bendrauti, galime labiau vieni kitiems padėti, nes mūsų mažiau.“

Laida „Emigrantai“ LRT TELEVIZIJOS eteryje – antradieniais 19.30 val. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Emigrantai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...