captcha

Jūsų klausimas priimtas

Nepriklausomybės Akto signataras S. Banaitis – darbai Lietuvai ir Kaunui

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Kilni misija pasirašyti Vasario 16-osios Aktą ir dalyvauti naujųjų laikų Lietuvos valstybės atkūrimo darbe teko dvidešimčiai Nepriklausomybės Akto signatarų. Nemažai signatarų Nepriklausomos Lietuvos pirmuoju dešimtmečiu jau buvo tapę valstybės vyrais – Vyriausybės nariais, diplomatais, aukštas pareigas einančiais dvasinio luomo ir stambaus verslo atstovais, o Antanas Smetona ir Aleksandras Stulginskis – pirmaisiais Lietuvos Valstybės prezidentais.
Banaičių šeima. LNM nuotr.
Banaičių šeima. LNM nuotr.

Saliamonas Banaitis tartum lieka kažkur pašalyje, šešėlyje. Čia tiktų jo buvusio bendražygio Jono Pikčilingio žodžiai: „Išlaisvintoje tėvynėje tautos atgimimo pionieriams beveik visiems tenka kuklus vaidmuo. Kažkas nesiderina. Žmonės, kadaise buvę tautos nepriklausomybės pranašai, kadaise kūrę pirmuosius tautinės sąmonės židinius, kadaise mažu pulkeliu, bet milžinų pasiryžimu pakėlę aršią kovą už tautos garbę ir laisvę – po to, kai kova laimėta, kai jų žygiai apvainikuoti pergalės džiaugsmu – jie mažai pastebimi. Fenomenas, vertas studijos.“ S. Banaičio veikla buvo siejama daugiausia su jo įkurta lietuviška spaustuve Kaune. Tačiau tai buvo tik viena jo veikimo sritis, nors gal ir pati reikšmingiausia. Net neturėdamas akademinio išsilavinimo, jis puikiai suvokė, kad lietuvių tauta galės išlikti tik tada, jeigu ji bus apsišvietusi, puoselės savąją kultūrą, vystys savo pramonę, žemės ūkį ir verslą. Visose šiose srityse signataro indėlis labai didelis.

Saliamonas Banaitis gimė 1866 m. liepos 15 d. ūkininkų Ievos Liover ir Simono Banaičio šeimoje Šakių apskrities Sintautų valsčiaus Vaitiekupių kaime. Saliamono motina Ieva Liover dalyvavo 1863 m. sukilime, buvo Sintautų parapijos sukilėlių būrio narė. Jos tėvai, prancūzų kilmės persikėlėliai, gyveno Rytų Prūsijoje, Pilkalnio (vok. Landkreis Pillkallen) apskrities Briedžių kaime, bet dėl nesutarimo su vietine vokiečių valdžia 1830 m. persikėlė į Lietuvą ir nusipirko ūkį Padraustinės kaime, Šilgalių valsčiuje. Tėvas – suvalkietis ūkininkas. Būsimo signataro protėviai iš tėvo pusės galėjo persikelti iš Rytų Prūsijos, kur Banaičių pavardė buvo paplitusi. Taip teigia Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojai Martynas ir Marija Purvinai. Būdamas vos trejų, neteko tėvo.

Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija. 1930 m. Autorius nežinomas. LCVA nuotr.

Kaip rašė jis pats, „mokytis pradėjau kaime prie „daraktorių“ skaityti iš maldaknygių ir elementorių“. Našlaičiai liko keturi vaikai: dvi seserys ir du broliai. Saliamonas trejus metus mokėsi Sintautų pradžios mokykloje, o 1879 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją, kuri buvo įkurta 1867 m., praėjus vos metams po S. Banaičio gimimo. Gimnazijoje įvairiais laikotarpiais mokėsi daug Lietuvos kultūrininkų ir šviesuolių – Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis, Kazys Grinius, Pranas Mašiotas, Pranas Vaičaitis, Justinas Staugaitis, Pranas Dovydaitis ir daugelis kitų įžymių žmonių. Nors gimnazijos aplinka lietuvybei plisti nebuvo palanki, tačiau lietuviška dvasia joje buvo gyva. Prie lietuviškos veiklos gimnazijoje svariai prisidėjo ir S. Banaitis, ragino moksleivius domėtis Lietuvos istorija, priešintis brukamai kirilicai. Beje, S. Banaitis mokėsi vienoje klasėje ir net sėdėjo viename suole su būsimuoju Lietuvos prezidentu K. Griniumi. Tačiau 1883 m. baigęs trečią gimnazijos klasę, Saliamonas buvo priverstas nutraukti mokslus, nes mirus broliui reikėjo motinai padėti ūkio darbuose. Ūkis buvo didelis (pagal dabartinį skaičiavimą apie 70 ha žemės). Tačiau būti vien ūkininku būsimasis signataras netroško, nors mylėjo žemę ir ūkininkavimo neapleido visą gyvenimą.

S. Banaitis priskirtinas prie vienų aktyviausių knygnešių Šakių apylinkėse. Būdamas vos septyniolikos, jau platino pirmą lietuvišką laikraštį „Aušra“ (beje, „Aušrą“ užsisakinėdavo ir skaitydavo jo motina) ir knygnešių atgabentas lietuviškas knygas, kurias išvežiodavo po gretimus kaimus. S. Banaičio namai Vaitiekupiuose vienu metu buvo tapę tarpine stotimi į Prūsiją ir iš Prūsijos keliaujantiems knygnešiams ir žymiems lietuvių visuomenės veikėjams. Anksti pajuto turįs verslininko gyslelę – įsteigė krautuves Sintautuose, Griškabūdyje ir Lukšiuose. 1886 m. jis susipažino su žymiu aušrininku ir spaustuvininku Martynu Jankumi ir jo paskatintas įstojo į Mažojoje Lietuvoje veikusią „Birutės“ draugiją. Nuo 1888 m. S. Banaičiui didelę įtaką darė V. Kudirka ir skatino dar aktyviau darbuotis skleidžiant lietuvybės idėjas. Anot S. Banaičio, jie abudu „pradėję varyti tautinio atgimimo propagandą kaimuose“. 1889 m. sausį vokiečių policijos persekiojamas iš Tilžės atvyko žinomas to meto lietuvių publicistas ir knygnešys Juozas Adomaitis-Šernas, kuris Vaitiekupių ūkyje gyveno iki pavasario.

Kaip rašo S. Banaitis, „sutemus vakarais dažnai važinėdavome į Šakius pas daktarą Kudirką. Adomaitis pavasarį išvyko į savo tėviškę /.../,aš parveždavau rankraščių ir nuveždavau Kudirkos duotus pinigus“. 1890 m. žiemą kartu su V. Kudirka buvo nuvykę į Ragainę ir Tilžę susipažinti su ten leidžiama lietuviška spauda bei lietuviško žodžio platintojais. V. Kudirka negalėjęs gauti užsienio paso. S. Banaitis, kaip tikras suvalkietis ūkininkas, jam pataręs apsimesti arklių pirkliu, „kupčiumi“, nupirkęs du arklius jo vardu ir du savo, parūpinęs pasą ir juodu laimingai nuvykę Ragainėn. Apžiūrėję O. Mauderodės ir E. Vejerio Tilžėje veikusias spaustuves, kuriose buvo spausdinami minėti lietuviški leidiniai bei lietuviškos, daugiausia Vydūno rašytos, knygos, jiedu aplankė Prūsuose leidžiamų laikraščių redaktorius ir buvo pakviesti vakarienės pas brolius Kiošius, brolius Voskus, Angrabaitį. S. Banaitis ir V. Kudirka buvo pristatomi kaip arklių pirkliai iš Rusijos (Russische Pferdehändler) ir taip išvengė Rusijos policijos įtarimų. V. Kudirka žavėjosi savo bendražygio sugebėjimais veikti sudėtingomis situacijomis. Kai abu žymūs vyrai apsistojo Tilžės viešbutyje nakvoti, netvarką sukėlė įsigėrę vokiečiai. S. Banaitis, pasiskelbęs maršalka, savo veiksmais juos sutramdė, o V. Kudirka jam po to pasakęs: „Kai Lietuva taps nepriklausoma valstybė, joje prisiras daug kyšininkų. Tada bus reikalinga griežtų maršalkų. Tokiu tu galėtum būti.“

S. Banaitis nuo jaunų dienų savo tėviškėje aktyviai darbavosi kaip ūkininkas, vėliau ir kaip verslininkas, tačiau nuolat jautė, kad jam trūksta žinių praktinei veiklai plėtoti. Jau būdamas 34 metų amžiaus ir turėdamas penkis vaikus, jis nesidrovėjo pasikviesti gerokai jaunesnius kraštiečius – Peterburge besimokiusį poetą, žmonos sesers Julijos Pranaitytės sužadėtinį P. Vaičaitį ir Seinų seminarijos klieriką Feliksą Martišių, paprašęs rengti jį gimnazijos baigimo egzaminams.

P. Vaičaičio patartas, 1900 m. S. Banaitis įstojo į buhalterijos ir komercijos kursus Peterburge, 1902 m. juos sėkmingai baigė ir grįžo į Lietuvą, dirbo Roko Šliūpo įsteigtame kooperatyve „Nemunas“. Nuvykęs į Varšuvą pas Nobelio firmos prekybos įmonių filialo vadovą ir būsimą Nepriklausomybės Akto signatarą Joną Smilgevičių, nusipirko centrifugą, separatorių ir grįžęs savo tėviškėje bandė modernizuoti pieno ūkį, į šią veiklą įtraukti vietinius valstiečius. Nors pelno tai neatnešė, nes nesulaukė deramo konservatyvių ūkininkų pritarimo, matome siekį visur, kur tik galima, skleisti naujoves. Martynas Yčas savo prisiminimuose Banaitį vadino pirmuoju Lietuvos kooperatininku ir pienininkystės pradininku.

S. Banaitis dalyvavo 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje vykusiame Didžiajame Seime, su J. Basanavičiumi ir kitais lietuvių visuomenės veikėjais įsijungė į Draugiją lietuvių kalbos teisėms Lietuvos bažnyčiose ginti, buvo jos valdybos narys.

Bene pati reikšmingiausia S. Banaičio veiklos sritis buvo jo įkurta pirma lietuviška spaustuvė Kaune. 1905 m. vasarą jis kreipėsi į carinės Rusijos švietimo ministrą su prašymu leisti Kaune atidaryti lietuvišką spaustuvę. Leidimas buvo gautas ir tų pačių metų rudenį spaustuvė pradėjo darbą, o 1906 m. pradžioje išėjo pirmosios knygos. Kad išlaikytų spaustuvę ir jos darbuotojams sumokėtų algas, S. Banaitis užstatė savo ūkį Vaitiekupiuose. Atsižvelgiant į to meto aplinkybes, carinę spaudos cenzūrą, tai buvo drąsus žingsnis. Dar mokydamasis Peterburge, jis susipažino su poligrafijos technika, tad pats dažnai ėjo ir raidžių rinkėjo, ir korektoriaus pareigas.

S. Banaitis su spaustuvės darbuotojais. 1907 m.

Iš Peterburgo jis įsigijo pirmą ją ranka sukamą su dideliu smagračiu spausdinimo mašiną „König und Bauer“, taip pat ir šriftus. 1914 m. spaustuvė jau turėjo keturias spausdinimo mašinas ir vieną rinkimo mašiną, joje dirbo daugiau nei 30 darbininkų, buvo spausdinama dešimties pavadinimų laikraščių ir daug knygų. Per dešimt metų nuo lietuviškos spaudos atgavimo buvo išleista 300 knygų, kurių tiražas siekė 1 mln. 300 tūkst. egzempliorių. Skatinamas tauraus tikslo – šviesti kaimo žmones, S. Banaitis 1910 m. savo lėšomis 75 tūkst. egzempliorių tiražu išleido sodiečiams skirtą kalendorių, kuris kainavo vos tris kapeikas. Spaustuvėje buvo spausdinama tiems laikams daug vertingų leidinių, pvz., „Nedėldienio skaitymas“,

„Ateitis“, „Vienybė“, „Pavasaris“, „Viensėdis“, „Garnys“, „Lietuvaitė“, išleista kun. Antano Aleknos Lietuvos istorija, Trumpas lietuvių kalbos vadovėlis ir kt. Daug vietos buvo skiriama religinės ir blaivybės literatūros leidybai. S. Banaičio spaustuvė pradėjo spausdinti kun. Juozapo Skvirecko iš lotynų kalbos išverstą Šventą jį Raštą. Jo spausdinimą užbaigė S. Banaičio spaustuvės perėmėja – „Šviesos“ spaustuvė. Pažymėtina, kad spaustuvėje leidiniai buvo spausdinami pigesne kaina nei kitose Kauno spaustuvėse. Tiesa, kokybe buvo kiek nusileista, tačiau viską atpirkdavo dideli tiražai. Anot žinomo nepriklausomos Lietuvos teisininko ir Kauno viceburmistro J. Pikčilingio, S. Banaičio spaustuvė buvo lyg lietuvybės tvirtovė Kaune. Kaip jis rašė, „kai beveik visa inteligentija buvo ištremta ar pati išvažiavo į Rusiją, S. Banaitis, sąmoningai likęs Kaune, buvo budrioje lietuvių reikalų sargyboje“.

Aplink S. Banaitį bei jo spaustuvę sukosi ir Kauno lietuvių kultūrinis gyvenimas. Jis organizuodavo teatro vaidinimus – šioje srityje bendradarbiavo su lietuvių ateitininkų studentų draugija „Rūta“. Antai, plataus atgarsio to meto lietuvių spaudoje sulaukė 1914 m. sausio 6 d. parodytas spektaklis pagal Liudvikos Didžiulienės-Žmonos komediją „Lietuvaitė“, kuriame vaidino „Rūtos“ studentai.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, spaustuvės darbą reikėjo priderinti prie naujų, gerokai pasunkėjusių sąlygų. Okupacinei vokiečių valdžiai davus leidimą, 1915 m. vasarą S. Banaitis ėmė leisti laikraštį „Kauno žinios“ trimis – lietuvių, lenkų ir vokiečių – kalbomis. Tačiau išėjo tik keli jo numeriai.

Iš prigimties muzikalus (amžiaus pradžioje vienu metu dainavo „Dainos“ draugijos chore), S. Banaitis suorganizavo kanklininkų ansamblį, kuriame grojo spaustuvės darbuotojai. Sunkiai gavus iš vokiečių valdžios leidimą surengti kanklių muzikos koncertą Kauno miesto teatre ir šį sumanymą sėkmingai įgyvendinus, S. Banaičio globojami kanklininkai buvo pakviesti koncertuoti Karaliaučiuje rengiamoje Lietuvos ūkio parodoje. Apie kanklininkų ansamblio koncertą palankiai atsiliepė ir vokiečių spauda. Jau nepriklausomoje Lietuvoje,

1925 m., šio ansamblio pagrindu buvo įkurta Lietuvos kanklininkų draugija. S. Banaitis draugijai perleido kanklininkų ansamblio naudotus instrumentus.

S. Banaičio rūpesčiu 1915 m. rudenį Kaune buvo įsteigtas Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrius, taip pat buhalterijos kursai. Rugsėjį mieste pradėjo veikti pirmoji lietuviška gimnazija. Po sunkių derybų su vokiečiais S. Banaitis gimnaziją įsteigė kaip privatus asmuo. Pradžioje gimnaziją finansavo Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti, vėliau mokyklos rėmimą perėmė „Saulės“ draugija, kurios vardu ši gimnazija ir buvo pavadinta. Be gimnazijos, Kaune Banaičio dar buvo įsteigtos ir sėkmingai veikė dvylika pradžios mokyklų, kurias jis pats inspektavo. Taip pat jo dėka buvo organizuojami gimnazijos vakariniai kursai suaugusiems.

Kartu su Aleksandru Dambrausku-Jakštu ir Jonu Kriaučiūnu 1916 m. sausį Banaitis parengė ir paskelbė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konstitucijos projektą, kuriuo siekta atkurti Lietuvos valstybę ir įteisinti monarchinę santvarką. Projektas 800 egzempliorių tiražu atspausdintas S. Banaičio spaustuvėje, išplatintas Kaune, Suvalkijoje ir išvežtas platinti į Šveicariją bei Prancūziją. Tačiau platesnio atgarsio šis dokumentas nesulaukė dėl tos paprastos priežasties, kad Europoje jau buvo monarchizmo saulėlydis. Kuriant naujos valstybės pamatus, reikėjo žvelgti į ateitį.

S. Banaitis dalyvavo 1917 m. rugsėjo 18–22 d. vykusioje Vilniaus lietuvių konferencijoje ir iš 222 delegatų buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Pasirašant 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktą, pagal abėcėlę turėjęs teisę pasirašyti pirmas, užleido šią garbingą vietą tautos patriarchui J. Basanavičiui. Petras Klimas savo dienoraštyje rašo, kad svarstant Lietuvos nepriklausomybės klausimą, Banaitis neva bijojęs dėtis su vokiečiais. Ką Klimas tuo norėjo pasakyti, nėra visai aišku. Šiaip ar taip, Banaitis dar Organizacinio komiteto lietuvių suvažiavimui sušaukti susirinkimo 1917 m. rugpjūčio 2 d. posėdyje dėl taktikos Lietuvos nepriklausomybei pasiekti svarstė: „Kad Lietuva lieka [turi būti] nepriklausoma, tai aišku, bet ekonomija mes vis tiek turėsime rištis su vokiečiais. Politikos žvilgsniu mes galime jungtis su kitais. Kad būtų paskelbtas Lietuvos klausimas – reikia ko nors prisižadėti, kad Lietuva būtų išreklamuota, reikia kokiu nors būdu prisidėti prie vokiečių.“ Ar čia baimė? Atsižvelgiant į to meto politines aplinkybes, taip pat ir į Banaičio asmeninę patirtį su vokiečių okupacine valdžia Kaune – veikiau praktinis ir pragmatinis požiūris.

Banaičių šeima. Iš kairės sėdi: sūnus Justinas, Marijona Banaitienė, Saliamonas Banaitis, duktė Salomėja Banaitytė-Nasvytienė; stovi sūnūs Vytautas, Kazys Viktoras, Bronius. 1928 m. LNM nuotr.

Paskelbtą nepriklausomybę reikėjo įtvirtinti ir ginti. Vykstant Nepriklausomybės kovoms, S. Banaitis, tuo metu paskirtas Šakių apskrities viršininku, suorganizavo 120 savanorių būrį ir pasiuntė į Kauną. Vykstant kovoms dėl Lietuvos Nepriklausomybės, kaip vienas iš Prekybos ir pramonės banko kūrėjų, šio banko lėšomis rėmė Lietuvos kariuomenę. Jis buvo vienas iš Valstybės Tarybos Apsaugos komisijos narių. Keturi jo sūnūs taip pat stojo į Lietuvos kariuomenės eiles ginti nepriklausomybės. Tai lyg ir nelabai pastebimi, tačiau ženklūs ir labai konkretūs veiksmai, liudijantys apie S. Banaičio patriotinius jausmus tėvynei.

Jau kiek vėliau S. Banaitis atvirai rašė, kad žmonės nepatenkinti dėl to, jog gyvenimas dar neįėjo į normalią vagą, platesniems užmojams trūksta organizuotumo. Jam kėlė nuostabą, kad visuomenė nepakankamai remia Lietuvos kariuomenę. „Visi norėtų laisvi ir nepriklausomi būti, bet retas kuris norėtų pakrutint bent pirštą, kad tas visuomenės, tautos noras įvyktų. Istorija mums aiškiai parodo, kad nė viena valstybė nesusitvėrė be pinigų ir kariuomenės. Tik pas mus Lietuvoje norima iš to visko išsisukti ir ramiai neprigulmingai gyventi. /.../ Kas savo asmeninius reikalus kelia aukščiau Tėvynės reikalų, tas tikras tautos išgama. O jeigu didžiuma tautos susideda iš tokių asmenų, tai tokia tauta negali sau Nepriklausomybės reikalauti, nes jinai dar prie to nepribrendus.“

1919 m. S. Banaičio iniciatyva buvo įkurta Ekonominė ir politinė Lietuvos žemdirbių sąjunga. Jos laikraštį „Žemdirbių balsas“ jis pats redagavo ir leido. S. Banaitis buvo įsitikinęs, kad Lietuvos ekonominio vystymosi pagrindas yra žemės ūkis ir valstietija. Žemdirbių sąjunga rinkimuose į Steigiamąjį Seimą pasirodė nesėkmingai. Signataras nuo aktyvaus politinio gyvenimo nusišalino, tačiau toliau energingai reiškėsi kitose srityse: kaip buvo minėta, buvo vienas Prekybos ir pramonės banko steigėjų, nusipirkęs iš Vokietijos keletą laivų, 1919 m. kartu su M. Yču ir kitais įkūrė Lietuvos laivininkystės (garlaivių) bendrovę. Banaitis dėjo daug pastangų, kad prasidėtų intensyvi laivyba Nemunu iki Dancigo ir toliau Baltijos jūra. Pradėjo plaukioti tiek prekybiniai, tiek pramoginiai laivai. Jis ėjo dar toliau – 1927 m. įsteigė laivų bendrovę „Amerika“, per kurią lietuviai emigruodavo į Pietų Ameriką ieškotis darbo. Deja, šis laivybos verslas dėl įvairių priežasčių pradžioje atrodęs patrauklus, galų gale tapo nuostolingas. Banaitis prasiskolino bankui 14 tūkst. litų, ir tik po jo mirties, užstatę jo ūkį Vaitiekupiuose, giminaičiai padengė skolas.

Nuo 1928 m. pradžios iki vidurio Banaitis redagavo ir leido „Tautos kelią“. Laikraštis buvo radikalios, voldemarininkų krypties. Banaitis, savo pažiūromis krikščionis katalikas bei palaikęs valdžioje esančius Smetonos tautininkus, po pusmečio nuo redaktoriaus darbo nusišalino.

Pablogėjus sveikatai, 1932 m. pradžioje S. Banaitis perėjo į ramesnį darbą – Kauno savivaldybės buvo paskirtas Kauno užmiesčio autobusų stoties viršininku. Signataro pastangomis autobusų stočiai buvo išrūpinta patogi vieta Vytauto prospekte.

S. Banaitis mirė 1933 m. gegužės 4 d. Palaidotas Kauno kapinėse. Sovietams okupavus Lietuvą ir ėmus naikinti Kauno kapines, Lietuvoje likę S. Banaičio artimieji perkėlė jo palaikus į Petrašiūnų kapines, ten jis ilsisi iki šiol.

Saliamono Banaičio nuopelnus Lietuvai labai vertino jo amžininkai. 1928 m. jis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. „S. Banaitis savo darbais prilygsta patiems didiesiems mūsų tautos vyrams. S. Banaičiui nebuvo lemta gauti nei brandos atestato, nei diplomo. Bet jis, būdamas ištikimas savo Didžiajam Kūrėjui, paliko darbus, kurie amžiams bus įrašyti į mūsų tautos istorijos lapus, ir šio atestato užteks, kad gautų vietą mūsų visų ateities tėvynėje“, – taip signataro nueitą gyvenimo kelią įvertino jo bendražygis Pranas Dovydaitis.

Šis Povilo Barščio tekstas buvo skelbtas 17-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close