captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Nematoma Lietuvos istorija“: „tulpinių“ mirties konvejeris pats nebūtų sustojęs

Visi „tulpinių“ lyderiai jau už grotų. Su jais dirbančių policijos kriminalistų ir prokurorų laukė didelis netikėtumas – prabilo pats gaujos lyderis Virginijus Baltušis. Jo pasakojimai atskleidė daugybę septynerius metus vykdytų nužudymų.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Vadeiva bandė žudytis

Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras Algirdas Matonis atskleidžia sulaikyto gaujos lyderio elgesį: „Mes jam sakome: jei turi ką papasakoti – pasakok, jeigu nori atiduoti tuos kūnus motinoms, kad pasilaidotų, – labai teisinga mintis, labai reikia tą padaryti. O jis su abejone: nežinau, ar gerai darau. Mes: gerai darai, teisingai. Ir jis sutikdavo, ir darydavo. Ir taip darė iki tam tikro momento.“

Duodamas parodymus V. Baltušis bandė nusižudyti. Tačiau pareigūnai nėra tikri, ar tai buvo rimti bandymai, ar tik imitacija. A. Matonis pasakoja, kad gaujos vadeiva bandydavo žalotis. Pavyzdžiui, norėdamas užsikrėsti kraują, prakrapštydavo žaizdą kojoje. Buvęs Kriminalinės policijos komisaras svarsto, kad tokie bandymai žaisti sveikata galėjo būti apgalvoti, galbūt mąstant apie tai, kad iš gydymo įstaigos pabėgti lengviau.

Vieną dieną V. Baltušis nutilo. Taip pat netikėtai, kaip ir buvo prabilęs. Jis pradėjo neigti visas savo kalbas. Pareigūnai pasakoja, kad kurį laiką, atrodytų, geranoriškai bendravęs ir liudijęs, vadeiva vėl tapo agresyvus. Apie jokius parodymus negalėjo būti nė kalbos. Kodėl jis staiga pasikeitė, ar tai galėjo būti buvo psichinis sutrikimas, lieka mįslė.

Tuo pat metu, kai buvo dirbama su V. Baltušiu, teisėsaugininkai bandė prakalbinti dar du „tulpinių“ gaujos lyderius – Algimantą Vertelką ir Audrių Andrušaitį.

Žmogus be emocijų

A. Andrušaitį su juo dirbę pareigūnai apibūdina kaip savotišką asmenybę. Anot A. Matonio, jo žodis gaujoje nebuvo toks įtakingas kaip V. Baltušio ar A. Vertelkos ir statusas buvo kur kas žemesnis. Esą buvo žinoma, kad jis pats galėjo tapti saviškių auka, nes ne visus darbus gerai įvykdydavo. Pareigūnai A. Andrušaičiui pasakojo, kokius planus dėl jo likimo turėjo gaujos vadai. Žodžiai atsimušė kaip į sieną.

„Jo šitie dalykai neveikė. Ir jo asmenybė tokia keista – su juo kalbi kokias keturias valandas, joks jo veido raumuo nevirpteli, nieko neatsako. Net lūpų neapsilaižo, sėdi kaip mumifikuotas žmogus ir bejausmis daiktas. Pirmą kartą susidūriau su tokiu fenomenu – atrodo visiškai be jausmų“, – sulaikyto A. Andrušaičio elgesį atskleidžia A. Matonis.

Prasimušti pro užkietėjusio gaujos nario tylos sieną bandoma per jo šeimos narius. Galbūt pokalbiai su artimaisiais padės užčiuopti giliai tūnančias žmogiškumo liekanas, padės apsispręsti atsikratyti slegiančios įvykdytų nusikaltimų naštos. 

A. Matonis sako, kad tėvas buvo reikšmingas žmogus A. Andrušaičio gyvenime. Tačiau šiam atėjus į pasimatymą, A. Andrušaitis nepalaiko jokio prasmingo pokalbio. „Klausia, ar tas televizorius tame ir tame kambaryje veikia. Sako – gal tu, tėvai, įkišk [laidą] į tą skylę, kuri dešiniau, tu ne į tą skylę įkiši, ten geriau rodys“, – beprasmį pokalbį prisimena A. Matonis.

Jis stebisi, kad A. Andrušaičiui jokių emocijų nesukėlė ir kartu su tėvu į pasimatymą atvykęs jo sūnus. Tiesa, Teisutis Vėbra, tuometinis Kriminalinės policijos komisaras inspektorius, prisimena momentą, kuomet sūnaus paminėjimas sulaikytąjį tarsi pabudino: „Kalbėjom, bendravom vienokioms ir kitokioms temomis ir kontekste buvo paminėtas sūnus. Jis pakėlė akis į mane ir pasakė, kad apie sūnų nekalbėkim“.

Laidos stop kadras.

Tylus šaltakraujis vykdytojas

Koks buvo apklausose, toks A. Andrušaitis buvo ir gaujos veikloje – tylus, bet veikiantis užtikrintai. Pareigūnai jį apibūdina kaip patikimą vykdytoją, veikiantį bet kokiomis sąlygomis. A. Matonio teigimu, būtent A. Andrušaitis kulkomis baigė varpyti komisarą Sergejų Piskunovą ir prokurorę Vidą Kazlauskaitę, kai sužeistas V. Baltušis paspruko.

Per S. Piskunovo užpuolimą A. Andrušaitis neprarado savitvardos, nors padėtis buvo įtempta. Į kojas sužeistas V. Baltušis metęs ginklą bėgo iš sodų, o viską įvertinęs A. Andrušaitis ėmėsi tvarkyti padėtį. Šaudymui nurimus, nuėjęs paleido kontrolinį šūvį policininkui į galvą. Išjungė automobilio šviesas, uždarė dureles, paėmė savo lyderio numestą ginklą. 

Pareigūnų teigimu, A. Andrušaitis taip ir nedavė jokių parodymų. Jei būtų pavykę jį prakalbinti, kai kurių „tulpinių“ nusikaltimų tyrimas būtų smarkiai pasistūmėjęs į priekį. A. Matonio teigimu, kai kuriais atvejais jis buvo vienintelis likęs gyvas nusikaltimų dalyvis, tačiau nebuvo svarbus lyderis. „Taip, jis daug kur sudalyvavo, bet galėjo būti nenuteistas iki gyvos galvos ir galėjo turėti galimybę išeiti į laisvę“, – konstatuoja A. Matonis.

Kalbėjo, bet ne apie bylą

Kaip visiškai kitoks žmogus, nei A. Andrušaitis, pareigūnams įsiminė A. Vertelka. „Jis visada būdavo šnekus, jis kalbėdavo. Apie šios bylos reikalus sakydavo: vyrai, aš turiu tiek visokios medžiagos, tiek vaizdo, garso įrašų, aš juos teismo metu pateiksiu, ir jūs pamatysite, kad aš nekaltas. Aš parodysiu, kas tokie kalti“, – prisimena A. Matonis.

Pradėjus į viešumą lįsti garsiausiems gaujos nusikaltimams buvo gajus mitas, kad A. Vertelka – „tulpinių“ gaujos lyderis. Pareigūnai sako, kad tai – toli nuo tiesos. Jų teigimu, gerokai už kitus gaujos narius vyresnis A. Vertelka kurį laiką buvo svarbus asmuo, nes sugebėjo įtaigiai kalbėti ne tik su verslininkais, bet ir su priešininkais. Nepaisant to, T. Vėbros nuomone, A. Vertelka gaujoje užėmė ketvirtą ar penktą vietą.

A.Vertelka tarp visų „tulpinių“ turėjo išskirtinį statusą – jam vieninteliam buvo leista išsikraustyti iš Panevėžio. Jis gyveno Vilniuje, tačiau vis tiek privalėjo paklusti visiems V. Baltušio nurodymams. Tačiau vienu metu A. Vertelka ėmė justi grėsmę savo gyvybei.

„Susirenka visi, tik A. Vertelkos nėra. Skambina jam V. Baltušis ir sako: Algeli, tu jau mus pamiršai, tai jau gaila lituko atvažiuoti iš Vilniaus į Panevėžį? Sako, kad A. Vertelka lėkdavo“, – kalba A. Matonis.

Klusnus gaujos narys jis išliko ir sėdėdamas už grotų. Jis nedavė jokių parodymų. Jo tyla neleido pareigūnams baigti darbų Kiesų nužudymo vietoje. Kūnus teisėsaugininkai iškasė iškart po „tulpinių“ lyderio sulaikymo. Tačiau kažkur netoliese liko aukų galvos, kurias „tulpiniai“ nukirto siekdami nuslėpti aukų tapatybę. T. Vėbra sako, kad apie jų buvimo vietą žinojo du žmonės: per puolimą nušautas Romualdas Čeponis ir A. Vertelka, kuris šią paslaptį saugo iki šiol.

Kraupios slaptavietės neišdavė

Iškasus Kiesų ir A. Galmino kūnus, darbus miškelyje netoli Panevėžio teko nutraukti. Atėjo žiema, įšalo žemė. Pareigūnai vėl čia pasirodo pavasarį – ieškoti kažkur paslėptų aukų galvų. Paieškos truko apie pusmetį.  

Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras inspektorius Artūras Garla prisimena, kad pavasarį teko bent dešimt kartų grįžti ieškoti Kiesų galvų. „Pirmieji kartai buvo gana paprasti: vaikščiodavome su kastuvais, patys žiūrėdavome, kasinėdavome, savo šuniukus imdavome“, – pasakoja A. Garla.

Pirmieji bandymai neduoda jokių rezultatų. Supratę, kad vykdomas bergždžias darbas, pareigūnai pradeda domėtis, kaip tokiais atvejais elgiasi užsienio kolegos. Sužino apie galimybę badyti dirvožemį, kad iš jo eitų kvapas, pagal kurį specialiai apmokyti šunys galėtų rasti kūno dalis. Įrankius paieškoms gaminasi patys pareigūnai – šlifuoja metalinius strypus, tvirtina rankenas. „Buvo paruošta 30–40 strypų“, – skaičiuoja A. Garla. 

Į pagalbą pasitelkiami kariai. „Kiekvienam kareiviui išdalindavome po strypą, sužymėdavome kvadratais teritoriją, ir kiekviename kvadrate turėdavo padaryti po dešimt skylių, kiek šitas smeigtas eina į gylį. Tada buvo paleidžiami šuniukai. Buvo atvažiavę iš Suomijos, jeigu aš dabar teisingai prisimenu, taip pat ir mūsų kinologijos centro šuniukai. Kinologai stebėdavo, ar jie nerodo požymių, kad čia galimai gali būti [galvos]. Jei kažkas įtartina pasirodydavo, tada jau tą teritoriją kasdavome“, – darbo specifiką aiškina A. Garla.

Laidos stop kadras.

Pareigūnai sako patikrinę gana didelę teritoriją. Atliktus darbus iliustruoja byloje saugoma schema, tardymo eksperimentų aprašymai. Viskas veltui.

A. Garla primena, kad tuo metu, kai „tulpiniai“ slėpė nužudytų aukų galvas, buvo vasara, viskas žaliavo, atrodė kitaip. Dainius Skačkauskas, liudijęs apie Kiesų nužudymą, pasakojo, kad A. Čeponis ir A. Vertelka, pasiėmę aukų galvas, pasuko į skirtingas puses – vienas į dešinę, kitas į kairę. Kaip toli jie nuėjo, nežinia. D. Skačkauskas prisimena tik tiek, kad nesigirdėjo jokio triukšmo.

T. Vėbra sako, kad po pirmos instancijos teismo buvo nuspręsta dar kartą bandyti prakalbinti A. Vertelką: „Buvo pakalbėta, kad gal, Algi, persigalvojai, gal atiduodam šeimoms tas galvas, tegul palaidoja. Bet mums nepavyko įkalbėti ir, kaip bebūtų gaila, taip ir liko.“

Kam naudinga prokuroro mirtis?

Nesurastos aukų galvos bylos nagrinėjimui teisme nesukliudė. Įrodymų buvo daugiau, nei reikia. Tačiau galvos – ne vienintelis neatsakytas klausimas, kuris bylą tiriančius pareigūnus persekiojo po „tulpinių“ sulaikymo. Kiekvienas atsiminė 1999-aisiais prie nušauto prokuroro Gintauto Sereikos kūno duotą pažadą – išsiaiškinti, kieno tai darbas. 

Menką užuominą, kad tai gali būti „tulpinių“ įvykdytas nusikaltimas, duoda kulkų tyrimai. Paaiškėja, kad tas pats ginklas panaudotas per verslininkų užpuolimą Panevėžyje. Surinkti žvalgybiniai duomenys rodo, kad tas užpuolimas galėjo būti naudingas „tulpiniams“.

Iš pokalbio su V. Baltušiu [kalba netaisyta]:

– Virgi, mes nenorim kažkokių oficialių liudijimų, šnekam apie tavo pamąstymus, paprasčiausiai dėl to, kad tu arti tų žmonių, girdi visokių kalbų ir maždaug jauti ir žinai, dėl to kad, matai, Virgi, jei tu pats nedalyvavęs, tai geriau, kad argumentuotai sudėstytum, kad ne tu, o kažkas kitas. Dėl to, kad kam mums tave, nes iš daugelio pamąstymų vėl ant tavęs eina, supranti.

– Taip yra. O dėl ko aš galvoju ant manęs...

– Nu matai, paėmus tokius va dalykus, tau tokiam pamąstymui. Tas pistoletas, iš kurio buvo šautas Sereika, 1995 metais kėsintasi nužudyti, ten likę invalidais toks verslininkas Balčiūnas ir Dvigalvis.

Iš to pistoleto?

– Jo, iš to pačio pistoleto.

– Negali būti. Nežinau žmonių, kaip sakant...

– Bet matai, eina kalba apie tą, kad tas Balčiūnas užsiiminėjo metalais, užsiiminėjo cigaretėm, kontrabanda ir jie, reiškia, maišė jūsų žmonėms, supranti, kurie irgi užsiiminėjo tuo pačiu, ir kainos automatiškai krito, privarė čia, krito kainos čia, supranti.

– Ne, aš suprantu...

– Ir šiaip Balčiūnas buvo jūsų kaip ir nedraugas ir kažkas rišamas, kad čia jūsų aplinkos kažkas padarė Balčiūną.

Bet aš aš...

– Tai Balčiūną kažkas iš jūsų aplinkos darė su pistoletu ir su tuo pačiu paskui Sereiką, nu tai ir Sereiką kažkas iš jūsų aplinkos padarė, supranti.

– Bet tai aš galvoju, kad mes nei su Balčiūnu, nei su prokuroru Sereika...

– O Valdišius, kaip, sakykim? 

Valdišius – kurį laiką su „tulpiniais“ veikusio Valdo Blinkevičiaus pravardė. Paskutiniais gaujos gyvavimo metais jis jau buvo atitrūkęs nuo V. Baltušio įtakos, tačiau prieš G. Sereikos nužudymą dalyvaudavo „tulpinių“ nusikaltimuose.

Pareigūnų pokalbis su V. Baltušiu [kalba netaisyta]:

– Nu tai tada dar sykį, Virgi, konkrečiai, tavo dėl Sereikos nužudymo, kokios yra tavo mintys, taip sakant. Iš to, ką su Valdišium. Beje, jei ne tu tą darei ir organizavai, tai kaip čia yra...

– Aš po šiai dienai, nu kaip sakant, aš... Žinočiau, aš pats prisipažįstu.

– Mes šnekam.

– Bet kaip pasakyt, aš žinočiau, kad kas konkrečiai...

– Gal pasiruošęs, norėjo iš anksto, kažkokių problemų turėjo...

– Dėl Blinkevičiaus galvojau, bet...

– O jei jis turėjo problemų, nebandė per prokurorus bandyt kažką papirkt kažkaip tai, gal ne iki galo pinigai, gal nenukeliavo ten, kur reikia, o gal paėmė, neapsisprendė, gal dar kažkaip tai, kaip jis norėjo padaryt, jei problemų turėjo... 

– Nu aš...

– Bet kaip apie Sereiką va išgirsti iš Valdišiaus ten, iš ko, kaip apie pareigūną. Ar kaip pareigūnas, kuris kyšius ima, ar dar kažkaip, kur galima susitart, ar apie tokį pareigūną, su kuriuo negalima susitart. Kaip jūs kalbėjote? Ar jį nušovė kaip pareigūną, ar jį nušovė šiaip, kad biškį kelią perbėgo ne ten, ar nepadarė to, ką turėjo padaryt kažkur ar už pinigus, ar šiaip kažkokio susitarimo neįvykdė, ar dar kažkaip. Kaip čia buvo?

– Nu...

– Gal Valdišius bandė jam kokių pinigų?

– Yra minėjęs, kad jis negali susitvarkyt, maišo jam kažkaip...

– Sereika maišo?

– Maišo maišo...

Nužudymą planavo iš anksto

Klausantis V. Baltušio apklausos įrašų jaučiama, kad G. Sereikos nužudymo atskleidimas kriminalistams – itin svarbus. V. Baltušiui užsisklendus – einama prie kitų temų, tačiau atsiradus galimybei vėl keliami klausimai apie prokurorą [kalba netaisyta]:

– Dar grįžtam prie to Sereikos, matai, čia, velnias, matai, kas gaunasi, jeigu tu nedaręs nusikaltimo, tai irgi, Virgi, mes visiškai norim su tavim tą tvarkingai susišnekėt. Toj vietoj, kad, sakykim, tau daugiau ten ir nekabint, ir.. nes žinai, ir Urbelis lįs į akis, tai dar kažkas, tai dar kažkas kažkokį žodį tau pasakys, dar ims prilipdys tau ir tą jeigu to nedaręs. Geriau, Virgi, reiktų mums su tavimi ir apsitarti tais klausimais. Pats Valdišius tai vargu šaus, man atrodo ten kažką, matyt, pasamdęs bus žmonių tikriausiai, ar ne?

– Nu gali taip būt.

– O dabar, žiūrėk, po Sereikos nužudymo, kaip Mindė, kaip Valdišius save veda? Ar matosi, kad kažkaip kažką? Nes jis toks... Ar jis toks yra, kad gali? Pavyzdžiui, tu žinai visus, nu, kuris gali tą padaryti, kitas nelabai nori ar negali, kitas organizuoti gali.

– Žinokit, iki galo apibūdinti... Tikrai nežinau..        

Kruopštus darbas duoda rezultatą. Surenkami duomenys, kurie V. Blinkevičių sieja su keliais „tulpinių“ įvykdytais nužudymais. Patys ryškiausi – pagalba rengiant išpuolį prieš S. Piskunovą. Būtent V. Blinkevičius V. Baltušiui parodė, kur policininko sodo namelis. O taip pat – prokuroro G. Sereikos nužudymo organizavimas.

2002 metų gegužę V. Blinkevičius sulaikomas. Praėjus porai mėnesių po sulaikymo, V. Blinkevičius pradeda duoti parodymus apie įvykdytus nusikaltimus. Jo pasakojimas su prokuroro G. Sereikos nužudymu susieja „tulpinių“ gaujos lyderius.

Ginklą, kuriuo buvo nužudytas prokuroras, V. Blinkevičius iš A. Vertelkos gavo 1994 metais. Iš V. Blinkevičiaus pokalbio su pareigūnais [kalba netaisyta]: 

– Duslintuvų buvo?

– Buvo. 4 ar 5. Pabandėme, kad parodytų. Sakė, kad reikia parako nupilti, kad garso nebūtų, bet gali į kaktą nepramušti, nes Rygoje taip buvo. Viens kalė, atsimušė kulka ir nuėjo.

– Kaip susitarėt susitikti? Susiskambinot?

– Mobiliakų nebuvo, kažkaip. Baltušis buvo ligoninėje.

– Bet čia buvo Baltušio nurodyta?

– Taip. Šaudo mus, gintis reikia.

Laidos stop kadras.

Nuoroda buvo teisinga

Mirtini šūviai į G. Sereiką buvo paleisti praėjus penkeriems metams po šio susitikimo. V. Blinkevičius pasakojo, kad idėją nužudyti prokurorą G. Sereiką pasiūlė „tulpinių“ lyderiai. Tuo metu V. Blinkevičius buvo ieškomas policijos.

V. Blinkevičius pareigūnams pasakojo, kad slapstydamasis jis ne kartą buvo susitikęs su V. Baltušiu ir A. Vertelka. Šiedu jam vis aiškindavo, kad jei ne prokuroro G. Sereikos noras jį surasti ir pasodinti už grotų, jam iškelta baudžiamoji byla „numirtų“ ir V. Blinkevičius galėtų ramiai su žmona ir vaiku gyventi. „Jam buvo ne vyriška prieš rimtus bičiulius nesusitvarkyti savo reikalų, todėl jis pradėjo organizuoti ir galvoti“, – sako A. Matonis.

Kalbėdamas su pareigūnais V. Blinkevičius įvardija žmogų, kuris nužudė prokurorą – Arūnas Varnas. Pavardės atskleidimą Artūras Urbelis, tuometinis Generalinės prokuratūros prokuroras, vadina unikaliu dalyku, pirmu atveju jo karjeroje.

Pistoleto gaiduką nuspaudusio žmogaus vardą nužudyto prokuroro kolegos išgirdo praėjus pusketvirtų metų nuo kruvino išpuolio. Iš Kupiškio rajono kilęs A. Varnas nebuvo pakliuvęs į teisėsaugininkų akiratį. Tiesa – ši pavardė šmėžavo pradėjus tirti G. Sereikos nužudymą. 

Tuometinis Generalinės prokuratūros vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka pasakojo, kaip praėjus metams po G. Sereikos nužudymo iš vienos įkalinimo įstaigos buvo gautas pranešimas, kad prokurorą nužudė A. Varnas. „Daugiau nieko nežinojome, daugiau jokių duomenų nebuvo. Dar buvo nurodyta to asmens profesija, ir aš radau tą asmenį su ta profesija“, – kalba A. Kliunka.

Tąkart prokuroras A. Kliunka surado apibūdinimą atitinkantį žmogų, kurio pavardė Varnas. Jis buvo iškviestas į apklausą. Tačiau tai buvo kitas Varnas, kuris nieko bendro su nusikaltimu Panevėžyje neturėjo.

Aukos pareigų nežinojo

V. Blinkevičius ir A. Varnas, duodami parodymus, pildo vienas kitą ir nupiešia visas aplinkybes, kaip buvo įvykdyta žmogžudystė. Būsimą auką V. Blinkevičius parodė mieste. „Sustojome sankryžoje ir parodė vyrą mašinoje. Trisdešimties metų, su barzdele, mašina „Nissan Sunny“, mėlyna, numeris – trys septynetukai“, – duodamas parodymus kalbėjo A. Varnas.

V. Blinkevičius sakė, kad parodytas vyras trukdo laisvai judėti. Vėliau V. Blinkevičius parodė, kur G. Sereika gyvena, parodė kelią, kuriuo A. Varnas turėtų bėgti padaręs nusikaltimą. Pasiruošimas prasidėjo likus maždaug mėnesiui iki nusikaltimo. Pasiryžęs išpuoliui A. Varnas prie prokuroro namų tykojo tris vakarus. Galų gale sulaukė atvažiuojančios mašinos.

A. Varnas tikino, kad neįsivaizdavo, jog žudo prokurorą. Kas buvo auka, suprato tik po to, žiūrėdamas televizijos naujienas. Duodamas parodymus, V. Blinkevičius sakė vėliau trumpai bendravęs su A. Varnu. Šis perdavęs, kad „viskas gerai“.

Išsiaiškinę, kas nuspaudė pistoleto gaiduką, kas liepė įvykdyti nužudymą, teisėsaugininkai bandė ieškoti ir daugiau šio nusikaltimo priežasčių. „Tulpiniai“ jau buvo pagarsėję gebėjimu užmaskuoti savo nusikaltimus ir interesus. Gal ir šiuo atveju V. Blinkevičius tapo tik įrankiu „tulpinių“ lyderių žaidime. Likus kelioms dienoms iki išpuolio, G. Sereika kolegoms pasakojo nustatęs, kas padegė Panevėžio prokuroro ir teisėjos namą.

1998 m. rugsėjo 13 d. buvo padegtas namas ir G. Sereikos pastangomis buvo nustatytas įtariamasis, kuris lapkričio 20 d. pradėjo bendradarbiauti ir atskleidė, kas davė užsakymą. Minimas asmuo – Vaidas Kavaliauskas.

Prakalbo, bet nusižudė

V. Kavaliauskas buvo „tulpinių“ grupuotės narys, kuris dingo jo pavardę sužinojus prokurorui G. Sereikai. Jo kūnas buvo surastas nuskandintas statinėje Panevėžio rajone. Panašiu metu, kai dingsta V. Kavaliauskas, „tulpiniai“ pradeda įkalbinėti V. Blinkevičių susitvarkyti savo bėdas su nerimstančiu prokuroru.

Tačiau darbas sustoja vos pradėjus narplioti į gaujos lyderius vedančias gijas. V. Blinkevičius nusižudo. A. Garlos teigimu, dirbdami su V. Blinkevičiumi pareigūnai pirmiausia domėjosi rezonansiniais nusikaltimais, vyrui nusižudžius liko nesužinota apie daugybę kitų nusikaltimų.

„Kai grąžinome jį į Lukiškių tardymo izoliatorių, [...] sakėme, kad susitiksime pirmadienį, nes buvo penktadienio vakaras. Buvo jam užsiminta, kad tu dabar nusiramink, didelį darbą padarėme. Susitiksime pirmadienį ir planuosime toliau. Bet nebeišėjo mums planuoti…“, – kalba T. Vėbra.

Pareigūnams V. Blinkevičiaus sprendimas buvo labai netikėtas. Anot A. Garlos, stebina tai, kad nuo vyro sulaikymo buvo praėjęs pusmetis. Esą per tą laiką apie savo bendradarbiavimą su pareigūnais jis jau buvo pranešęs ir žmonai, kalbėjo, kad dabar jam ramu prieš sūnų, kad užaugęs jį supras.

A. Matonis pastebi, kad V. Blinkevičiui prakalbus, pareigūnai pamatė, kad jis gana sudėtinga asmenybė: „Tokia su psichopatijos požymiais. Yra buvę, kad jis vidury nakties atsibunda, šoka, lekia, bėga. Jam prisisapnuoja kažkas. Yra pasakoję, kas su juo kameroje buvo, kad visi pašoka, nesupranta, kas čia darosi, o jam, pasirodo, susisapnavo kažkokios gyvatės.“

Žino, bet negali įrodyti

V. Blinkevičiaus mirtis užkirto kelią prokurorams dėl G. Sereikos nužudymo teisti „tulpinių“ lyderius. Prieš teismą stojo tik A. Varnas. A. Urbelis aiškina, kad prokurorai negalėjo įrodyti, jog G. Sereikos nužudymą inspiravo būtent „tulpinių“ lyderiai. „Nors asmuo, kuris organizavo tą nužudymą, – V. Blinkevičius – minėjo, kad tiek V. Baltušis, tiek A. Vertelka jį skatino ir ragino, bet objektyviai mes tų įrodymų nesurinkome“, – sako A. Urbelis.

Teisėsaugininkai neabejoja, kad liko ir daugiau neišaiškintų „tulpinių“ gaujos nusikaltimų – kartais tarp gyvųjų nebėra net pačių nusikaltimų vykdytojų. Vis dėlto teismą pasiekė bylos, kokių Lietuvos istorijoje dar nebuvo buvę. „Tulpinių“ gaujos rankoms buvo priskirta per trisdešimt nužudymų. Prisimindami tyrimo pradžią, pirmuosius įrodymus ir siekį sujungti atskiras žinias į vieną grandinę, teisėsaugininkai prabyla, kad viskas galėjo baigtis su dar daugiau pareigūnų aukų.

Tyrimo grupėje su kitais pareigūnais dirbęs prokuroras A. Urbelis sako nejutęs baimės. Jis tikina, kad nebijotų ir šiandien, tačiau šiomis dienomis pareigūnai būtų atsargesni. „Būtų paprašyta kolegų iš „Aro“ pagalbos ar dar kažkas“, – svarsto A. Urbelis. Vėliau grupuotės lyderiai pareigūnams yra sakę, kad žinojo apie pareigūnų darbą. „Mes žinojome, kad jūs į Panevėžį atvažiuojate, žinojome, kad viešbutyje gyvenate. Žinojome, kad liftu važinėjate. Mes juk jo nesprogdinome“, – pokalbius su sulaikytais „tulpinių“ lyderiais prisimena A. Urbelis.

Kalės iki gyvos galvos

Ilgus metus nebaudžiami siautėję buvę kiemo draugai jautėsi absoliučiais Tulpių gatvės rajono valdovais. „Jie įsivaizdavo, kad yra vietos, kur tik jie gali vaikščioti, kur neturėtų patruliuoti pareigūnai. Mums buvo pateikta informacija, kad […] R. Čeponis buvo minėjęs, kad patruliavimas tam tikromis gatvėmis jau atsibodo, reikėtų gal pora patrulių pagauti, nukirsti galvas ir ant tvorų pakabinti“, – sako A. Urbelis.

Panevėžio apskrities policijos komisariatas Tulpių gatvėje stovi iki šiol. „Tulpinių“ čia jau nebėra. Gaujos lyderis V. Baltušis, A. Vertelka ir A. Andrušaitis buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos.

Savo nusikaltimus pripažinęs, bendrus nubausti padėjęs D. Skačkauskas realios bausmės išvengė. Teismo salėje jis visuomet pasirodydavo lydimas ginkluotų „Aro“ pareigūnų, šalia eidavo dar vienas identiškai apsirengęs policininkas – kad galimas žudikas nežinotų, į kurį reikia taikytis. Bausmių sulaukė ir keli eiliniai „tulpiniai“, tačiau didelė dalis gaujos narių buvo nužudyti savo bendrininkų.

Laidos stop kadras.

Kalbėdamas apie „tulpinius“, A. Matonis atkreipia dėmesį, kaip formuojasi ir kaip išsigimsta, atrodytų, nekalta jaunų žmonių grupė. „Visada būna ir šioje grupuotėje, kaip pasakojama, iš pradžių buvo idealas: mes būsime grupė kiemo draugų, visur vienas kitą palaikysime, nuėję kažkur į pasilinksminimo vietą vienas už kitą stovėsime, jei kas nors norės mus įžeisti [...], būsime tam tikra jėga, bet gerąja prasme lygtais. Ir niekas negalvojo, kad atsiras kažkokie aukštesni už lygius: dėl asmeninių, dalykinių savybių kai kas iškilo, pradėjo diktuoji valią ir visi suprato, kad nebegali neiti su jais. Nes jei pasitrauksi, tu jau lavonas“, – nusikalstamos grupuotės formavimąsi apibrėžia A. Matonis.

Sustabdytas mirties konvejeris

Nuo tyrimo Panevėžyje pradžios praėję beveik 20 metų. Žvelgdami atgal ir prisimindami surinktą informaciją pareigūnai sako, kad sustabdė grėsmingą žudymo mašiną.

A. Matonis atskleidžia absurdiškas priežastis, gaujos lyderius skatinusias žudyti, ir sako, kad „tulpiniai“ nuolat turėjo apie 100 potencialių aukų. „Galiu papasakoti tokį atvejį: važiuoja jie su mašina per miestą, tarp jų – ir D. Skačkauskas, mato, kad prie kavinės stovi būrelis žmonių. Vienas gestikuliuoja rankomis, pasakoja kažką ir visi juokiasi. Vienas iš lyderių sako: tu žiūrėk, kaip jis elgiasi, kaip jis gestikuliuoja, mano, kad jis šiame mieste kiečiausias, kad yra vierchas“, – kalba A. Matonis.

Jo teigimu, tiek užtekdavo, kad gaujos nariai suprastų, jog reikia pradėti darbą ir tą žmogų patraukti iš kelio. Toks mirties nuosprendis nebūdavo įgyvendinamas iš karto, kartais praeidavo ir keleri metai. 

Gaujos aukomis galėjo tapti ne tik nemalonę užsitraukę panevėžiečiai. Po Kiesų buvo dėliojami kiti išpuoliai prieš turtingus žmones. Net vykstant tyrimui, kai dar nebuvo pagrindų „tulpiniams“ suimti, policija kai kuriuos verslininkus neoficialiai įspėjo pasirūpinti savo saugumu.

A. Matonio įsitikinimu, patys „tulpiniai“ niekada nebūtų sustoję. Jų taikiklyje buvo pasiturinčių žmonių, kurių turtai viliojo gaują. „Pamato kažką per televiziją, kad koks verslininkas puikiai gyvena, ir jie iškart kuria strategiją, kaip jį pagrobti dėl pinigų ar kažkokių kitų vertybių. Jų planuose buvo daug ir betikslių nužudymų, ir nukreiptų į   praturtėjimą“, – teigia A. Matonis.

Pirmasis nepriklausomos Lietuvos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos viršininkas Alvydas Sadeckas pastebi, kad visi prie „tulpinių“ sustabdymo dirbę pareigūnai sustabdė mirties konvejerį.

Tyrimas sutvirtino policiją

Pareigūnai pabrėžia, kad didelis Lietuvos teisėsaugos laimėjimas – nusikaltėliams buvo užkirstas kelias prasibrauti į politiką. A. Sadeckas pastebi, kad visame pasaulyje gajus organizuoto nusikalstamumo principas – skverbtis į politiką ir ekonomiką. „Tais valstybės atkūrimo laikais, kai vyko kriminalinis siautėjimas, labai nedaug reikėjo, kad politika kriminalizuotųsi, o kriminalitetas politizuotųsi. Į šitą buvo ir einama – iš vienos grupės ir iš kitų buvo turima duomenų. Ačiū Dievui, tai neįvyko“, – sako A. Sadeckas.

A. Matonis pastebi, kad „tulpinių“ bandymų įkelti koją į politikos pasaulį, buvo: „Jie bandė į savo rankas paimti dalį bokso reikalų Panevėžyje, būdavo varžybos, bokso renginiai tam pašvęsti, ten dalyvaudavo politikai, [su jais] fotografuodavosi [su „tulpiniais“ siejamas, bokso klubą „Achilas“ įkūręs] S. Raišelis. V. Baltušis buvo boksininkas.“

Kuo „tulpiniai“ skyrėsi nuo kitų panašių gaujų? Tuometinis Kriminalinės policijos vadovas Vytautas Grigaravičius pastebi, kad kiekviena grupuotė kažkuo skiriasi. „Tulpiniai“, anot jo, išsiskyrė savo mentalitetu, žiaurumu, sunkiai logiškai paaiškinamais veiksmais.

„Kodėl priėmė tokį sprendimą, o ne kitokį. Grupuotės narys, kviečiamas į eilinį susitikimą, atsisveikina su žmona, nes nežino, ar grįš, bet eina, jis kitaip negali, jis – kareivis, jis – torpeda. Štai šituo jie išskirtiniai. Kitas išskirtinumas – jie buvo labai susitelkę, susiklausę, tvirti ir laukė savo iššūkių“, – vardija V. Grigaravičius.

Kuo stipresnis priešininkas, tuo didesni juos sustabdžiusių pareigūnų nuopelnai. Vadovai prisimena, kad „tulpinių“ bylą narplioti pradėjusioje grupėje didžioji dalis pareigūnų buvo jauni specialistai. Šis darbas juos užgrūdino, išmokė taikyti naujus metodus, naudoti naujas technines priemones. Dabar tie jauni policijos kriminalistai užima vadovaujančius postus įvairiuose policijos komisariatuose. „Tulpinių“ bylos tyrimas sutvirtino visą kriminalinę policiją.

Garbingiausias įvertinimas – iš aukų artimųjų

„Krepšininkus mes pasitinkame ant [Vilniaus] rotušės laiptų arba Kaune, tai viskas taip ir turėtų būti – padarė didelį darbą. O kaip buvo įvertinti tie pareigūnai? Jie bent Panevėžyje buvo išėję ant scenos, kad išgirstų: ačiū, vyrai, padarėte tokį didelį darbą“, – klausia A. Sadeckas.

V. Grigaravičius sako, kad gaujos nusikaltimų tyrimuose dirbę pareigūnai neliko nepastebėti: „Jeigu žmonės pamatytų juos su paradine uniforma, tai ant krūtinės nelabai yra vietos kitam apdovanojimui.“

Tuometinis Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos viršininkas Vizgirdas Telyčėnas priduria, kad du pareigūnai, dirbę slaptą darbą, nebuvo paminėti jokiose žiniasklaidos priemonėse, tačiau konfidencialiai buvo apdovanoti valstybės prezidento.

Patys pareigūnai sako, kad pabaigus tirti bylą labiausiai paveikė ne valstybiniai apdovanojimai. Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras Gerardas Grigalis prisipažįsta, kad jam svarbiausia suvokti, jog pareigūnai sugebėjo atlikti tokį darbą, o maloniausia išgirsti aukų artimųjų padėką.

„Morališkai tai mums yra didžiausias įvertinimas. Medaliai, apdovanojimai – viskas gerai, bet kuo daugiau padėkų iš nukentėjusių pusės – tuo labiau jaučiame moralinį tvirtumą“, – kalba G. Grigalis.

Paslaptį saugo iki šiol

Pasibaigus visiems teismas, kai „tulpinių“ lyderiai jau nebeturėjo vilties paneigti visų kaltinimų ir ištrūkti į laisvę, pas juos vėl apsilankė teisėsaugininkai. Pareigūnų teigimu, kartais, po nuosprendžio paskelbimo praėjus keleriems metams, nusikaltėliai nusprendžia paįvairinti savo nuobodų gyvenimą kalėjime ir prisipažinti apie dar daugiau nusikaltimų, išduoti iki tol saugomą paslaptį.

T. Vėbra sako, kad paskutinį kartą pas A. Vertelką apsilankę pareigūnai pamatė, kad jis tebegyvena savo iliuzijų pasaulyje. „Sako: jūs – geri vyrai, bet kol jus valdo kaip lėles už virvučių, tol aš pasilaikysiu [paslaptis sau]. Paklausus, kas ten mus kaip lėlytes už tų virvučių valdo, jis nusišypsojo ir tuo pokalbis baigėsi“, – pasakoja T. Vėbra.

A. Matonio nuomone, tokia elgsena rodo, kad žmogus neturi ką apie savo elgesį ir save pateisinančio pasakyti, o viso kito nenori pasakoti.

Su „tulpinių“ byla teisėsaugininkai dirbo 16 metų. Tiek laiko prireikė nuo pirmosios komandiruotės į Panevėžį iki galutinio Aukščiausiojo Teismo sprendimo.

Dar vykstant bylos nagrinėjimui teismuose pareigūnai pradėjo naujus tyrimus, kurių metu teko prisiminti Panevėžyje išmoktas pamokas. Atvirumo periodu V. Baltušis užsiminė, kad yra dar vienas žmogus, kuris gali su jais varžytis žmogžudysčių skaičiumi ir žiaurumu. Kriminalistų ir prokurorų pajėgos persikelia į Klaipėdą. Tyrimo taikiklyje – Sigitas Gaidjurgis.

Tai – paskutinė dokumentinio serialo pirmo sezono dalis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Nematoma Lietuvos istorija“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...