captcha

Jūsų klausimas priimtas

Parašė knygą apie V. Landsbergį: profesorių stebėjo metus

Jei prisivalgei musmirių, Vytautas Landsbergis nekaltas, juokauja žurnalistas Rytis Zemkauskas, pristatantis knygą „Bus geriau“. Tai – visus metus rengtas pokalbis su pirmuoju faktiniu nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovu profesoriumi V. Landsbergiu.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

DELFI interviu su R. Zemkausku – apie V. Landsbergį, Lietuvą, žiniasklaidą, intelektualų mėgstamą popsą ir Anapilin išėjusį filosofą L. Donskį.

– Pristatote knygą „Bus geriau“. Kas tai?

– Tai tarsi ilgas mūsų pašnekesys su profesoriumi – galite jį vadinti dideliu interviu. Tokiu būdu V. Landsbergis yra pagrindinis šios knygos herojus. Knygos pavadinimas visiškai netyčia atsirado vieno iš mūsų pašnekesių metu – atsakydamas į vieną iš mano klausimų, profesorius ilgai kalbėjo, dėstė savo nuomonę. Jam baigus, aš neskubėjau pateikti kito klausimo. Atsirado pauzė. Ir jis, su muzikui būdinga kompozicijos pajauta, staiga pridūrė: „bus geriau“. Pasiūliau tokį knygos pavadinimą. Jis sutiko.

– Kiek laiko truko jūsų bendravimas? Kaip dažnai matydavotės?

– Metus. Turėjau galimybę stebėti profesoriaus veiklą ir darbo kabinete, ir namų aplinkoje, ir susitikimuose su visuomene. Net neskaičiavau, kiek kartų susitikome.

– Ar per metus pažinote V. Landsbergį? Koks žmogus jis pasirodė? Epiloge rašote, kad jis kalba ir rašo Basanavičiaus, Jablonskio, keturvėjininkų kalba, bet nedaro Valdemaro ir Smetonos klaidų.

– Ar aš jį pažinau? Manau, profesorius – tokia asmenybė, kurią pažinti reikia daug daugiau laiko. Plačioje asmenybėje daug spalvų ir turi galimybę pažinti tik keletą jų. Arba galvoti, kad pažinai, bet tai tebus tavo projekcija. Griežtai tariant – ne, nepažinau.

Profesorius atlieka kultūrinio tęstinumo iš vienos epochos į kitą funkciją. Tam tikra prasme, V. Landsbergis savo buvimu tiesiogiai jungia abi nepriklausomybes. Mano nuomone, tai labai svarbu.

Mano parašyto epilogo knygai profesorius dar neskaitė.

– „Landsbergio paklausiau ne visko. Kodėl? Nes ne viskam buvo laikas“, – rašote knygos epiloge. Žvelgdamas į Leonido Donskio netektį, turiu pripažinti, kad esate optimistas.

– Vis tiek lieku prie savo. Visko ir neiškalbėsi, ne viskam būna laikas, kartais laikas gali ir neateiti ir nieko baisaus, jei jis ir neateis. Man taip kartais atrodo padoriau. Aišku, galima pulti pateikti nesubrandintus klausimus, kurių prasmės net pats nežinai. Visada sakau – paklausti galima bet ko, bet turi žinoti, ką darysi su atsakymu. Be to, yra klausimų, kurių nebūtina klausti, nes jie viską tik suvulgarina.

– Kas V. Landsbergis yra Lietuvai?

– Kiekvienas turi išsiaiškinti sau. Patarčiau, kad kiekvienas, kuris nori tą išsiaiškinti ir kuriam ši asmenybė rūpi, prieš pasakydamas atsakymą tikrai gerai pagalvotų. Reikia ne tik gerai pagalvoti, bet ir, kaip pasakytų britai, save pastatyti į tokių figūrų batus – pagalvoti, ką pats tokiomis aplinkybėmis būtum daręs.

V. Landsbergį laikau vienu didžiausių 20 a. pasaulio politiku. Čia pasinaudosiu profesoriaus Edvardo Gudavičiaus paaiškinimu, kodėl kunigaikštis Vytautas yra didis. Todėl kad jis, esant milžiniškiems iššūkiams, padarė labai daug. Didis esi tada, kada didžios aplinkybės, o tokios buvo. Jam teko labai sunkus uždavinys ir jis jį išsprendė. Tai yra kalibras, šalia kurio galima pastatyti labai nedaug ką. Tai ne Lietuvos, o pasaulinio kalibro politikas, tokių 20 amžiuje tebuvo keli.

– Tačiau dalis žmonių V. Landsbergį kaltina dėl visų negandų.

 

– Prieš kaltinant siūlyčiau gerai pagalvoti, ramiai pasvarstyti viduje, atmetus pirmuosius impulsus. Mes linkę, kad kiti atsakytų už mūsų bėdas, ambicijas ir nesėkmes. Žmogus, suvaidinęs lemiamą vaidmenį atkuriant valstybę, be jokios abejonės, tos valstybės piliečių laikomas atsakingu už viską, kas joje įvyko po to. Visa tai nelogiška, bet žmonės mėgsta nelogiškus dalykus. Tačiau jei tu prisivalgei musmirių, tai V. Landsbergis nekaltas. Jei tingėjai ir nedirbai, gulėjai griovy, gėrei butelį, mušei žmoną, V. Landsbergis nekaltas.

Mėgstame ieškoti kaltų, nes nesame linkę prisiimti atsakomybės už savo sprendimų pasekmes. Tai žmogiška, bet norisi daugiau brandumo, kurio atsiranda nuoširdžiai pagalvojus, viduje sau įsivardijus, kiek aš pats atsakingas bent jau už save patį, nekalbant jau apie valstybę. Valstybė nuostabi, tik mes vis nepatenkinti.

– Knygos anotaciją parašė L. Donskis. Po jo mirties prisimintas jūsų interviu „Pasivaikščiojimuose“. Buvote bičiuliai?

– Labai gerbiau Leonidą ir laikiau vyresniuoju bičiuliu. Atsitiko taip, kad mes pristatinėjome vienas kito knygas. Leonidas padarė man garbę pristatydamas mano knygą, aš – jo.

Man atrodo, dabar labai svarbu leisti jo vietoje atsirasti kitiems. Asmenybės atsiranda tada, kai mes tam tikra prasme joms leidžiame atsirasti, skatiname juos, palaikome. Tai yra svarbu. Mes turime būti jautri auditorija. Yra žmonių, kurie galės užimti Leonido vietą, ir užaugs naujų. Būtų gerai, kad augantys ir ateinantys iš savo pusės labai pasistengtų, o mes, kaip jų klausytojai, auditorija, sudarytume jiems kuo geresnes sąlygas.. Reikia apie tai pagalvoti, nes valstybei gyvybiškai būtini didelio intelektualinio ir kultūrinio kalibro žmonės.

– Kalbantis su Jumis justi, kad esate valstybės patriotas, patenkintas gyvenimu šalyje, sakėte, jums net mūsų klimatas tinka.

– Aš patenkintas, stengiuosi dėstyti, kas yra gerai, bet visada kalbu ir apie tai, kas blogai. Aš apie tai rašau. Mums reikia mokytis sakyti tiesą vieni kitiems į akis, kritiką, tik kiek labiau įmanoma korektiškai.

Pasitenkinimas susijęs su tuo, kad man pasisekė profesine prasme. Atimk iš manęs vaikus, mėgiamą darbą – kažin, ką aš pagiedosiu. Pasitenkinimas – asmeninis požiūris ir jis gali greitai pasikeisti. Nesu toks amžinai patenkintas gerasis žmogelis – esu pakankamai piktas ir pagiežingas senis, bet stengiuosi kiekvieną dieną save auklėti.

Jei kalbi viešai – jausk atsakomybę. Man tai labai svarbu. Reikia galvoti, ką sakai. Kažkada su L. Donskiu kalbėjomės prie vyno – labai svarbu negalvoti, kad tavo patirtys universalios, nes kiti žmonės jaučia visai ką kita. Todėl reikia vengti apibendrinimų „mes visi“, „visiems aišku, kad“, „visa Lietuva nori, kad“. Lietuvų yra ne dvi, kaip bandoma sakyti, o tūkstančiai.

– Ar tenka giliau pažinti Lietuvą, išvažiuoti iš Vilniaus?

– Šiuo metu Lietuvą žinau labai giliai, nes turiu televizinį projektą „Mano kiemas“. Projektas apdovanotas „Pragiedrulių“ premija. Tai apie miestų mikrorajonus, urbanizuotą lietuvį, žmogų, gyvenantį mieste, jo jausenas. Važinėjame po Lietuvą, kalbame su žmonėmis, taigi manau, kad Lietuvą neblogai pažįstu. Galėčiau į politiką eiti.

– Ką matote? Kokia Lietuva už sostinės?

– Vilnius, be jokios abejonės, skiriasi. Mano akimis žiūrint, tai nėra labai gerai – reikėtų plėsti galimybes regionuose. Kita vertus, turi būti ir vienas centras.

Šiaip matau labai daug esminių pasikeitimų į gera. Kokiame nors provincijos mieste žmonės man sako – „žinai, pas mus mieste jau daugiau nei viena nuomonė“. Tai jau gilus supratimas, kas yra savivalda, savastis, kas yra mūsų. Matau žmones, įkuriančius bendruomenes, namas jungiasi prie namo. Tai vyksta ir mažuose miesteliuose. Žmonės ima suprasti, kad valstybė yra mūsų, bet reikia stengtis, kad ji tokia būtų ir išliktų.

Visur reikia laiko, nereikia tikėtis visko iš karto ir neturime savęs labai kankinti, kad daug ko neturime. Čia kaip su britiška pievele – jos prižiūrėti iš esmės nereikia, ją tiesiog reikia kelis šimtus metų kantriai šienauti.

– Ar R. Zemkauskas balsuos Seimo rinkimuose?

– Žinoma, tai piliečio pareiga, nebalsuoti rinkimuose – apsileidimas.

– Ar prisimenate savo debiutą žiniasklaidoje?

– Debiutavau 1991 m. sausio 14 d. Mūsų parengtą siužetą iš Kauno rajono, Juragių, parodė Lietuvos televizija. Tai buvo pasakojimas apie tai, kaip žmonės susirinko ginti retransliacijos stoties, ten degino karinius bilietus. Tuo metu dar buvau studentas.

Sausio 12 d. buvau prie parlamento ir klausiausi V. Landsbergio balso. Kada žmonės man sako, kad mano balsas malonus, sakau, kad nė vienas balsas nebuvo toks malonus, kaip V. Landsbergio sausio 13 naktį. Jis ragino nebijoti, prašė patraukti moteris ir vaikus, jeigu kartais šaudytų – pasitraukti nuo sienų, nes stiklai gali užgauti.

– Žiniasklaida Lietuvoje kritikuojama, kaltinama dėl įvairių blogybių, bulvarėjimo. Jūs iki šiol sugebėjote išlikti ir domėtis gana rimtomis temomis.

– Gerai, kad kaltina, ir turi kaltinti. Informacinė žiniasklaida – sarginis šuo, jis turi atlikti savas funkcijas. Man atrodo, pas mus fundamentalus nesupratimas apie žiniasklaidą – neskiriame pramogos nuo informacijos. Neskiria ir tie, kurie gamina, ir tie, kurie vartoja. Čia didžiausia problema. Tada mes reikalaujame, kad koks nors komercinis kanalas savo pramoginėje programoje praneštų tiesą.

Tiesą pasakius, jie neketina mums pranešti kokios nors tiesos. Jie čia atėjo tam, kad mus linksmintų. Jie gali žaisti su tiesa, nes tai šou. Jei yra infošou, tai yra infošou, ir nereikia ten ieškoti teisybės. Sėskis, pasiimk alaus ir žiūrėk. Aš kartais irgi tą darau. Tikrai nebūtinai sėdžiu ir žiūriu gilius debatus, nes nuo gilumos irgi pavargsti.

– Tie patys, kurie šaukia norintys gilių debatų, dažniausiai jų nežiūri

– Dažniausiai nežiūri. Kaip ir tie, kurie sako, kad kultūros laidų per mažai, jų nežiūri. Kultūros laidų pas mus dar ir per daug, nes esmė kokybėje.

Iš sovietų laikų atėjęs niekinantis požiūris į šou. Pramogauti mes mėgstame, bet jei paklausi – ne, mes rimti. Kita vertus, problema yra, kad žmonės neskiria fakto nuo nuomonės. Ir nori, kad faktai jiems patiktų. Faktai negali patikti. Jie bejausmiai. Patikti gali šou.

– Vienu metu buvo populiaru sakyti, kad žiūri L. Donskio „Be pykčio“, tačiau laidos reitingai toli gražu nebuvo aukšti.

– Tas pats su mano laidų reitingais. Dėl „Snobo kino“ dažniausia girdėdavau, kad tai genialūs filmai, bet kai paklausdavau, kokį paskutinį filmą žiūrėjo, imdavo mykti... Žinom, mylim, bet nežiūrim. Bet tai normalu – aš niekada gyvenime dėl to negalvojau pykti.

Vietoje to visada bandžiau ir tebebandau suvilioti žiūrovus kurdamas kuo patrauklesnius kultūrinius produktus. Manau, kad tai gerai, nes intelektas turi būti patrauklus. Jei intelekto produktas nepatrauklus, jis skirtas tik siauram specialistų rateliui.

Guldau galvą – niekas taip nedžiugina intelektualų kaip geras popsas. Nebent jie klaikiai meluoja patys sau. Aš kur kas geriau įsimenu eilutę iš „Red Hot Chili Peppers“ nei tą pačią mintį, pasakytą Kjerkegaardo. Vėliau jau jis ima džiuginti. Viskam savas laikas ir sava erdvė. Visada siūlau siekti žinoti daugiau.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...