captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Nematoma Lietuvos istorija“: nusikaltimų siūlas pradeda vyniotis

2000-ųjų pabaiga Panevėžyje – nerami. Lapkričio 5-osios vakarą soduose nužudomas policijos pareigūnas Sergejus Piskunovas ir prokurorė Vida Kazlauskaitė. Visos Lietuvos akys vėl nukrypsta į miestą prie Nevėžio. Teisėsaugininkai sulaukia milžiniško spaudimo. Primenama apie neišaiškintą prokuroro Gintauto Sereikos nužudymą, užstrigusį verslininko Gedemino Kiesaus dingimo tyrimą. Kaltinami teisėsaugininkai tyli, nors jau žino, kas įvykdė rezonansinius nusikaltimus. Reikalai ima judėti, kai surandamas vienas svarbus liudininkas.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Prireikė tik dviejų dienų po šūvių į policininką ir prokurorę ir jau aišku, kad tai – „tulpinių“ gaujos darbas. Ta pati grupuotė įtariama ir G. Kiesaus dingimo byloje. Tačiau operatyvinės žinios apie kaltininkus dar neleidžia pradėti sulaikymo operacijos. Garsiais advokatais apsistatę grupuotės lyderiai būtų netrukę išeiti į laisvę ir palaidoję viltis įvykdyti teisingumą.

Visuomenės nuomonės ir politikų spaudžiami pareigūnai tyliai dirba Panevėžyje po kruopelę rinkdami informaciją apie „tulpinių“ gaujos narius. Kuris iš jų galėtų būti silpniausia grandis? Užmesti žvalgybiniai tinklai galiausiai duoda rezultatų.

Randa svarbų liudininką

2001 metų gegužės 10 dieną į policiją kreipėsi policijos ieškomo „tulpinių“ lyderio Romualdo Čeponio žmonos sesuo. Ji pranešė, kad gegužės 1-osios vakarą pasiėmęs automobilį kažkur išvažiavo ir nebepasirodė jos draugas Saulius Bitė. Pora kartu buvo aštuonerius metus, gyveno R. Čeponio tėvų namuose. Panevėžio policija pradėjo paiešką, bet kelti baudžiamąją bylą atsisakė. Tačiau tuo metu su S. Bitės dingimo istorija slapta, bet itin aktyviai dirbo „tulpinių“ bylą narpliojantys kriminalistai.

Nuo tada prasideda gaujos žlugimo istorija. Daugybę mėnesių tyliai dirbusi policija pereina į aktyvią surinktos informacijos realizacijos fazę.

Teisutis Vėbra, tuometinis Kriminalinės policijos komisaras inspektorius, pasakoja, kad buvo rastas vienas vyras, prisipažinęs vieną vakarą R. Čeponį ir Sigitą Novikovą vežęs į mišką. Ten juos palikęs. Paskui jam buvo liepta į mišką nuvežti dar vieną žmogų, t.y. S. Bitę. Pareigūnams jis pasakojo S. Bitę paėmęs iš Panevėžio, parodė ir vietą, į kurią jį nuvežė. Paklaustas, ar jis S. Bitę parvežė ir atgal, žmogus paaiškino atgal jo jau nebeparvežęs.

Taigi kriminalistų rankose atsiduria gana tiksli informacija apie S. Bitės nužudymą. Žinoma diena, apytikslė kūno paslėpimo vieta, taip pat ir žmonės, kurie tą naktį kartu su R. Čeponiu buvo miške netoli Panevėžio. Tai – Donatas Fedčas, S. Novikovas. Šie vyrai – palyginti nauji „tulpinių“ gaujos nariai.

Tačiau kur kas daugiau vilties kriminalistams teikia trečiasis liudininko ištartas vardas – Dainius Skačkauskas.

LRT laidos kadras.

Svarbu apgalvoti ėjimus

D. Skačkauskas – vienas iš pagrindinių „tulpinių“ gaujos narių. Jo pėdsakas šmėžuoja Kiesų dingimo byloje, gali būti, kad jis dalyvavo ir kituose „tulpinių“ gaujos nusikaltimuose. Galų gale, matyti būdas, kaip su konkrečiu nusikaltimu susieti žmogų, kuris žino apie „tulpinių“ lyderių darbus.

Šis bylos tyrimo siūlas – gana trapus. Norint sėkmingai juo pasinaudoti reikia veikti labai atsargiai ir apgalvotai. Savo veiksmus teisėsaugininkai dėlioja lyg šachmatų partiją. Galimybė imtis veiksmingo ėjimo atsiranda po dviejų savaičių.

Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras Gerardas Grigalis atskleidžia, kad „tulpinių“ gaujoje netgi žvilgsnis galėjo lemti mirtį ar gyvenimą. Be žinios dingdavo ne tik priešininkai, bet ir gaujos nariai, netgi artimai bendraujantys su vienu gaujos vadeivų Virginijumi Baltušiu. Buvo aišku, kad gaujos viduje tvyro baimė, todėl bus sunku ką nors prašnekinti.

„Reikėjo konkrečių faktų. Bent vieno fakto, kad būtų galima sulaikyti, uždaryti ir dirbti. Jau žinojome, kas tuos nusikaltimus padarė, bet reikėjo apgalvoti grandinę, kuriuos asmenis sulaikinėti, kada, kokia eilės tvarka“, – aiškina G. Grigalis.

Ruošiamasi sulaikyti R. Čeponį

Pareigūnai nusprendžia pradėti nuo R. Čeponio. Sužinota, kur jis slapstosi, be to, jau buvo žinoma, kad R. Čeponis dalyvavo bent viename, t. y. S. Bitės, nužudyme. „Tai buvo tas taškas, nuo kurio galima pradėti [dirbti] ir judėti prie kitų asmenų“, – kalba G. Grigalis. Be to, anot tuometinio Kriminalinės policijos komisaro, tuo metu paaiškėjo, kad R. Čeponis ruošiasi dar vienam nusikaltimui.

Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras inspektorius T. Vėbra atskleidžia, kad R. Čeponis su dar trimis sėbrais buvo suplanavę išsikviesti pasikalbėti Pasvalyje veikusios „Pelėsių“ grupuotės lyderį. „Jį pagrobti, nusivežti į mišką, atimti automobilį, pasikviesti kompanionus, kad atvežtų išpirką, atvežusius nužudyti ir patį „pelėsį“, sakykim, nužudyti. „Mercedesus“ parduoti baltarusiams, grubiai kalbant, ir už gautus pinigus išvažiuoti švęsti R. Čeponio sūnaus gimtadienio“, – planuoto nusikaltimo detales atskleidžia T. Vėbra.

Tą patį vakarą policija planavo juos sulaikyti. Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras inspektorius Artūras Garla sako, kad policija, žinodama apie planuojamą R. Čeponio nusikaltimą, ruošėsi užkirsti jam kelią: „Buvo pritrauktos pajėgos, ir „Aras“ iš Vilniaus buvo, mes jau ruošėmės konkrečiam sulaikymui.“

„Mes žinojome faktą, kad jie važiuoja žudyti žmogaus ir ne vieno. Visų pirma, negalėjome to leisti, o antra, tai mums buvo palanku. Nes mes žinojome: jeigu važiuos žudyti, turės su savimi šaunamųjų ginklų ir nemažai. Buvo priimtas toks sprendimas, pirmas iš tokių rezonansinių etapų, – sulaikinėti juos realizavimo stadijoje. Tai buvo Pušaloto gyvenvietė, 2001 metų gegužės 19 diena“, – detalizuoja T. Vėbra.

Ginkluoti ir pavojingi

Gegužės 19-osios planus dėliojasi ir policija, ir nusikaltėliai. R. Čeponis duoda nurodymą savo žmonėms užtamsinti automobilio langus. Jis – ieškomas policijos ir negali rodytis viešumoje.

Tuometinis Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos viršininko pavaduotojas Jurijus Milevskis, po S. Piskunovo ir V. Kazlauskaitės nužudymo dalį savo gyvenimo, kaip pats sako, pragyvenęs Panevėžyje, pasakoja, kad gavus informacijos apie R. Čeponio planus, pareigūnų tikslas buvo vienas – užkirsti kelią nusikaltimui ir sulaikyti R. Čeponį, įtariamą ir kitais nusikaltimais.

„Mes žinojome, kur jie turėjo atvykti, bet nežinojome, kur pradeda maršrutą. Mums reikėjo surengti pasalas pakeliui iš Panevėžio rajono į tą vietą, kur turėjo įvykti nusikaltimas“, – policijos operaciją atskleidžia J. Milevskis. 

Sulaikymo operacijai buvo pradėta ruoštis, vos tik informacija apie planuojamą nusikaltimą atsidūrė pareigūnų rankose. Pirmiausia ieškoma vietos, kur būtų galima surengti pasalą.

Kaip prisimena G. Grigalis, pareigūnai apžiūrėjo ir R. Čeponio namą, analizavo galimybę jį sulaikyti čia, tačiau tokios minties atsisakė. „Pastatų daug, kiemas atviras, pamatėm, kad negalėtume su savo pajėgomis blokuoti ir sulaikyti“, – sako A. Garla.

Policija žinojo, kad R. Čeponis ir jo bendrai važiuos gerai ginkluoti. Viena vertus, teisėsaugininkams tai paranku, nes nelegaliai turėti ginklą yra nusikaltimas, todėl visus iškart būtų galima sulaikyti ilgesniam laikui. Kita vertus, ginkluota žudikų gauja nepaprastai pavojinga, kyla grėsmė pareigūnų gyvybei.

Pasalos vieta parinkta 

G. Grigalis prisimena, kaip aptarinėdami sulaikymo operaciją pareigūnai svarstė, kad R. Čeponio automobilį galbūt pirmiausia turėtų sustabdyti kelių policininkai, tačiau žinant, kad gauja bus ginkluota, nuspręsta nerizikuoti, nes gali būti aukų. Informuoti kolegas iš Kelių policijos tarnybos taip pat būtų neatsargu – gali nutekėti svarbi informacija.

Policijos daliniai aiškiai pasiskirstę darbais, kiekvienas dirba tai, ką geriausiai moka. Kriminalistai jau surinko informaciją apie galimus R. Čeponio ir jo bendrų kelius, tačiau puikiai nujausdami, kad priešininkai – labai pavojingi, kreipiasi į sulaikymo specialistus – greitojo reagavimo rinktinę „Aras“. 

Rinktinės vadas Viktoras Grabauskas prisimena: „Pirmiausia jau turėjome tam tikros informacijos apie žmones, kuriuos turėjome sulaikyti, – kad jie iš „tulpinių“ grupuotės, kad aršūs pavojingi asmenys, kad, liaudiškai kalbant, „ant jų kabo“ ne viena žmogžudystė, ir buvo manoma, kad sulaikymo metu bandys pasipriešinti.“ Atsižvelgdamas į turimą informaciją komisaras nusprendė, kad puolime dalyvaus specialusis „Aro“ būrys iš Vilniaus, operacijoje dalyvaus ir  pats.

Pirmiausia „Aro“ vadas važiuoja numanomu „tulpinių“ maršrutu į Pasvalį. Ieškoma vietos, kur būtų patogiausia surengti pasalą. V. Grabauskas nusprendžia, kad patogiausia vieta blokavimui ir puolimui – Pušalotas. Suplanavęs operaciją „Aro“ vadas instruktuoja kitus pareigūnus.

„Kai išvykome į pasalos vietą, buvo suformuotos trys grupės. Viena buvo atsakinga už žvalgybinio automobilio sulaikymą. Ji dislokuota truputį toliau nuo pasalos vietos. Antra – blokavimo grupė, o trečia grupė – šturmo grupė. Aš taip pat buvau su šturmo grupe“, – aiškina V. Grabauskas.

LRT stop kadras.

Patraukia vietinių dėmesį

Kartu su kelią R. Čeponio automobiliui blokuoti turinčiais „Aro“ kovotojais pasaloje įsitaisė ir policijos kriminalistai.

Rodydamas įvykio vietą T. Vėbra pasakoja operacijos detales: „Mes, blokuojantys automobiliai, buvome apsistoję prie namo raudonu stogu, jis tuo metu buvo apleistas, negyvenamas, mums jis buvo labai parankus. Mes buvome su dviem automobiliais, laukėme ten. [...] Buvo sutarta: kai mes pamatome automobilį, akivaizdžiai įsitikiname, kad čia jie, leidžiame jiems pervažiuoti sankryžą ir blokuojame. [...] Mums buvo paranku, kadangi čia vandens telkinys. Niekur į šonus jie nenuvažiuos ir niekur nepabėgs.“

Nedideliame miestelyje rengiama sulaikymo operacija patraukia vietos gyventojų dėmesį. „Privažiavę du ūkininkai [klausia], kas čia vyksta, mes mandagiai paaiškinome, kad vyksta mokymai, kad stebime teritoriją, kur čia galima iš sraigtasparnio pašaudyti. [...] Nes kai važiuoja žmogelis ir pamato 15 „Aro“ pareigūnų su kaukėmis, be abejo, jam įdomu, kas vyksta“, – tuometinę žmonių reakciją prisimena T. Vėbra.

Pušaloto miestelyje matyti tik baigiamieji specialios operacijos veiksmai. Ruoštis pradėta kur kas anksčiau. T. Vėbra atskleidžia, kad iki sulaikymo operacijos savaitę ar dvi pareigūnai tarsi gyveno su numatytais sulaikyti žmonėmis – žinojo kiekvieną jų žingsnį.

„Mes žinojome, kad R. Čeponis pasiuntė draugą nupirkti viskio į parduotuvę, dar kažko, matydavome, stebėdavome ir laukėme palankaus momento. [...] Tiek šturmo grupė, kolegos iš „Aro“, tiek mes, Kriminalinės policijos pareigūnai, jau gyvenome kaip broliai, valgėme iš tų pačių indų ir laukėme, kada gi pradėsime. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo mūsų didžiųjų darbų startas“, – kalba T. Vėbra.

Laikas tarsi sustojo

Pareigūnai jau laukia savo pozicijose. R. Čeponio automobilis pajuda iš Panevėžio. Tik tuomet galutinai patvirtinama, kad ginkluoti vyrai į Pasvalį pasuko ne pagrindiniu keliu, o per Pušalotą, kur ir buvo suplanuota sulaikymo operacija.

Pasaloje laukiantys pareigūnai nuolat gauna informaciją apie automobilių judėjimą.

T. Vėbra sako, kad pareigūnai pasaloje laukė kone pusę dienos. Vienu metu netgi kilo įtarimas, kad laukiami nusikaltėliai nusprendė važiuoti kitu maršrutu, nes jų „Mazda“ pasuko iš pagrindinio kelio. „Kolegos mums pranešė, kad jie galbūt kažką pastebėjo. Kaip vėliau išsiaiškinome, jie nieko nepastebėjo. Nusukę į šoną pasikeitė drabužius, persirengė kombinezonais, apsiginklavo, susidėliojo sau patogiai ginklus“, – apie įtemptą operaciją kalba T. Vėbra.

Galų gale „tulpinių“ kortežas pasiekia Pušalotą. Pirmiausia važiuoja žvalgo automobilis. Jo vairuotojas kas penkias minutes skambina paskui važiuojančiam R. Čeponiui, kad viskas ramu. Pasaloje laukiantiems policininkams laikas tarytum sustojo.

„Koja ant akseleratoriaus pedalo, vis laukėme, kada gi čia bus startas. Sunku pasakyti, bet tarp žvalgybinio automobilio ir „Mazdos“ pasirodymo galėjo praeiti ir minutė“, – sudėtingas akimirkas prisimena T. Vėbra. Jo teigimu, pareigūnai tuo metu turėjo vieną tikslą – neleisti automobiliams pasprukti.

Tamsoje pasirodo R. Čeponio automobilio šviesos. „Buvo tamsu, mes pamatėme – automobilis važiuoja. Buvo 80 procentų tikimybė, kad tai jie, nes tuo metu čia judėjimas buvo tikrai ne toks, koks dabar. Kolega mums davė komandą, kad važiuoja jie, mes iššokom su dviem automobiliais ir abiem važiavimo kryptimis gana dideliu greičiu įsijungę ilgas šviesas pajudėjom link jų. Supratau, kad jie įtarė kažką blogo, kadangi automobilis sustojo ir pradėjo judėti atgal. Tuo metu nuo sankryžos judėję kolegos iš „Aro“ atvažiavo, užblokavo, prasidėjo sprogimai, šūviai. Viskas vyko 20–30 sekundžių. Apie jas galima kalbėti 2–3 valandas“, – intriguojančiomis detalėmis dalijasi T. Vėbra.

R. Čeponis – nukautas

R. Čeponio automobilis blokuojamas iš priekio ir iš galo. Važiuoti į šonus trukdo natūralios vietovės kliūtys: vienoje pusėje – griovys, kitoje – metalinis užtvaras ir tvenkinys. Mašiną šturmuoja 6 „Aro“ kovotojai – du kontroliuoja kairę pusę, du – dešinę, dar du artinasi iš galo. Vienas iš jų rankose turi kūjį galiniam stiklui daužti.

Automobilio langai užtamsinti, kas dedasi viduje pareigūnams nesimato. Automobiliui pradėjus važiuoti atgal, paleidžiami šūviai į padangas. „Aro“ šturmo grupės narys daužia galinį stiklą kūju ir pamato besisukantį vyrą su pistoletu rankoje. Kiti pareigūnai apie tai informuojami šūksniu „Ginklas!“. Iškart paleidžiami šūviai į pavojų keliančio asmens pusę.

Vėl skamba nurodymai mesti ginklus. Automobilio keleiviai tempiami lauk ir guldomi ant žemės.

„Nusikaltėlis, kuris sėdėjo kairėje ant galinės sėdynės, turėjo ginklą rankoje. Jam duota komanda mesti ginklą, bet vis tiek jį laikė rankoje. Jam buvo peršauta koja. Jis numetė ginklą, tada jis buvo ištrauktas iš automobilio. Nusikaltėlis, kuris sėdėjo ant galinės sėdynės dešinėje pusėje, – kaip paaiškėjo, tai buvo R. Čeponis, – mėgino nukreipti ginklą į mus ir mes neturėjome kitos išeities, kaip tik panaudoti šaunamąjį ginklą prieš jį. Kai jis buvo ištrauktas iš mašinos, pamatėme, kad ginklas buvo užtaisytas, paruoštas šaudyti“, – pasakoja V. Grabauskas.

R. Čeponis per sulaikymo operaciją buvo nukautas. Po įvykio sklido kalbos, kad nušauti R. Čeponį buvo šturmą rengiančių pareigūnų tikslas. Tačiau jie griežtai neigia tokias sąmokslo teorijas. Nušauti žmogų paprasta tik užkietėjusiems žudikams. Psichologinę traumą patiria net viskam pasirengęs pareigūnas.

Pareigūnams – žudikų vardas

Tuometinis Generalinės prokuratūros prokuroras Artūras Urbelis, po R. Čeponio žūties atlikęs tarnybinį patikrinimą dėl policijos veiksmų, griežtai paneigia tyčinio nužudymo versiją ir pasakoja, kaip nutiko, kad R. Čeponis per puolimą buvo nukautas.

„Aro“ pareigūnai taip profesionaliai atliko darbą, kad galima būtų ir filmus kurti. Buvo stabdomas [automobilis] ir garsiniais, ir dūminiais prietaisais. Paskui artėjama prie automobilio. Vienas „Aro“ pareigūnas kūju mušė galinį automobilio langą. Jis buvo arčiausiai automobilio ir pamatė, kad R. Čeponis sukasi link išmušto lango rankoje laikydamas pistoletą“, – pasakoja A. Urbelis. Pasigirdo šūksnis „ginklas!“ ir pareigūnai, saugantys arčiausiai automobilio esantį kolegą, iššauna. A. Urbelis aiškina, kad pareigūnai šovė į R. Čeponio korpusą, tačiau šis taikėsi sėdėdamas ne tiesiai, o visu kūnu pasislinkęs žemyn. Būtent dėl šios priežasties kulka vyrui pataikė į galvą.

Tuometinis Generalinės prokuratūros prokuroras atkreipia dėmesį, kad buvo šaudyta ir į kitus automobilyje buvusius asmenis.

Rinktinės „Aras“ vadas V. Grabauskas konstatuoja, kad ši operacija buvo sudėtinga: „Nusikaltėliai buvo ginkluoti, pasiryžę priešintis, viską lėmė sekundės. Todėl šturmuoti reikėjo greitai, įvertinti situaciją, stebėti nusikaltėlių rankas, ar iškyla pavojus mums ar kažkam kitam. Ir reikėjo labai greitai priimti visus sprendimus.“

Operacijoje dalyvavęs T. Vėbra sako, kad žuvusio R. Čeponio artimieji pareigūnus pavadino žudikais. „Galime pasakyti viešai – kaip bebūtų, tai yra žmogus. Tu įvertini, kad tai – sūnus ir tėvas. Praėjus kelioms sekundėms po sulaikymo, iš to pareigūno buvo atimti ginklai, jis pasodintas į automobilį, prie jo pasodinti dar du žmonės, nes pasižiūrėjus į tai padariusio žmogaus veidą, matosi, kad ne iš malonumo tai padarė. Tai psichologiškai sunkūs dalykai“, – pareigūnų darbo detales atskleidžia T. Vėbra.

Buvo pasiruošę viskam

Sulaikant žvalgą tokių galingų pajėgų neprireikė. Jį policija sustabdė blokavusi kelią automobiliu su įjungtais švyturėliais. D. Fedčas nepakluso nurodymui lipti iš automobilio, todėl buvo ištemptas lauk. Mobiliuoju telefonu jau buvo paskambinta.

Sulaikytas buvo ir sužeistas S. Novikovas, ir per laimingą atsitiktinumą gyvas likęs vairuotojas Laimonas Girdziušas. Nors automobilio užvedimo mechanizmas buvo suvarpytas kulkų, jam pavyko išsisukti.

Tuomet Kriminalinės policijos komisaro pareigas ėjęs Algirdas Matonis primena žinotą R. Čeponio nuostatą: šaudyti, kiek įmanoma, bet gyvam nepasiduoti, jei būtų bandoma jį sučiupti. Iš tiesų, pareigūnai po sulaikymo pas R. Čeponį rado tris šaunamuosius ginklus, S. Novikovas turėjo du.

„Kiekvienoje kišenėje – po medžiaginę pirštinę, kurių kiekvienoje sudėta mažiausiai po dvi apkabas šovinių. Be to, kiekvienas turėjo pinigų“, – detalizuoja T. Vėbra. Vien pas nukautą R. Čeponį pareigūnai rado per 2000 dolerių. Kaip pastebi pirmasis nepriklausomos Lietuvos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos viršininkas Alvydas Sadeckas, tuo metu tai buvo išties didelė pinigų suma. Anot T. Vėbros, tai rodo, jog įtariamieji važiavo pasiruošę viskam, netgi prireikus pabėgti iš Panevėžio.

Varžėsi dėl autoriteto

Po savaitgalio žiniasklaida mirgėjo pranešimais apie operaciją Pasvalio rajone. Jau buvo žinoma, kad R. Čeponio policija ieškojo dėl Kiesų dingimo. Tad jo žūtis per sulaikymą buvo įvardijama kaip nutrūkęs bylą išnarplioti galėjęs siūlas. Tačiau vėlesni įvykiai parodė, kad būtent įvykiai Pušalote padėjo išvynioti visą susiraizgiusį nusikaltimų kamuolį. Net R. Čeponio žūtis davė postūmį bylos tyrimui. Pareigūnai vėliau pamatė, kad tapo lengviau kalbėtis su kitais gaujos nariais, nes nebeliko žmogaus, kurio visi paniškai bijojo.

A. Matonis atkreipia dėmesį į R. Čeponio asmenybę: „Toje grupuotėje jis buvo praktiškai vieno lygmens su V. Baltušiu. Jie buvo tas aiškiausias grupuotės elitas; kažkur šalia, truputį žemiau – [Algimantas] Vertelka, [Audrius] Andrušaitis. Galutinai kiekvieną [nusikaltimo] realizaciją, kas spaus gaiduką ir panašiai, aptardavo jie dviese.“

Pasak A. Matonio, sprendžiant iš liudininkų parodymų, norėdami pademonstruoti savo kietą būdą, R. Čeponis su V. Baltušiu netgi varžėsi tarpusavyje.

„Jie su V. Baltušiu rungdavosi, kuris pirmas nuspaus gaiduką, kai reikėdavo sušaudyti žmogų. Tai buvo dėl garbės, tai buvo parodymas, kas yra kas. Buvo parodoma ir visiems kitiems žemesniems, kad čia niekada nebus jokių dvejonių. Žinodami jo būdą, visi jo vengė. Jis bet kada galėjo išsitraukti ginklą ir nieko nesakęs nušauti“, – aukščiausių gaujos narių cinizmą atskleidžia A. Matonis.

Sekė tai, ką norėjo sekti?

Su grupuotės nariais teisėsaugininkai dar bendradarbiaus. Iškart po sulaikymo operacijos Pušalote jiems reikia spręsti kitus klausimus. Vienas iš jų skamba gana keistai – išsiaiškinti, ar tikrai R. Čeponis buvo sekamas pastaruosius mėnesius.

A.Urbelis pabrėžia, kad R. Čeponis ne visada buvo identifikuojamas. „Mes vis abejojome, ar tikrai jį nustatome. Vyko žvalgybiniai darbai, nenusakomai didelį darbą padarė Kriminalinė policija, tai yra, buvo fiksuojami tam tikri taškai, kur galimai R. Čeponis lankosi. [...] Po Pušaloto [įvykių] pamatėme, kad išvaizda pakeista – plaukai, barzda. Žmogus neatpažįstamas. Ir tada pradėjome abejoti, ar tikrai vaikščiojome paskui šitą žmogų“, – atvirai kalba A. Urbelis.

Sulaikytame automobilyje kriminalistai rado garažo vartų raktus. Apie konspiracinę „tulpinių“ vietą, kur slepiami ginklai ir kiti nusikaltimams naudojami daiktai, teisėsaugininkai turėjo nedaug informacijos. Kyla klausimas – kaip elgtis su turimais raktais. Apsisprendžiama daryti kratą.

A. Garla prisimena, kad rasti konkretų garažą buvo nelengva užduotis, nes nežinojo, kuris iš tūkstančių garažų yra būtent tas, kurio reikia. Su rastu raktu pareigūnai vaikščiojo nuo vieno garažo prie kito, kol vieniems vartams raktas tiko. Atrakinę garažo vartus pareigūnai aptiko didelį ginklų arsenalą, vogtą automobilį ir visą nusikaltimams reikalingą ekipiruotę.

LRT stop kadras.

Garaže – svarbūs įkalčiai

Kaip pasakoja A. Garla, be visų šių daiktų, pareigūnai aptiko šovinių. Tokių pačių, kokie buvo naudojami prokurorui G. Sereikai nužudyti.

Garaže rasti įkalčiai – tik nedidelė dėlionės dalis narpliojant, kas nužudė Panevėžio prokurorą. Tačiau čia buvo daiktų, kurie „tulpinius“ konkrečiai siejo su kitu rezonansiniu nusikaltimu.

Kaip pasakoja A. Urbelis, šiame garaže buvo rasti pagrindiniai Kiesų nužudymo įkalčiai. „Mes radome automobilį – raudonos spalvos „VW Jetta“, skirtą Amerikos rinkai, jis vienas prie vieno kaip „VW Vento“. Tai – pirmieji policijos automobiliai, ir visi gyventojai žinojo, kad „Vento“ – policijos darbuotojų. Rastos uniformos, švyturėliai, specialios policijos lazdelės. Ginklai – 5 „Agram“ pistoletai kulkosvaidžiai, du kalašnikovai, 2000 šovinių, dvi granatos, 30 sprogdiklių, kaukės“, – vardija A. Urbelis.

Be to, aptinkami ir penki valstybiniai numeriai, pavogti Vilniaus mieste liepos mėnesį, prieš Kiesų pagrobimą.

Dalis įrodymų – jau pareigūnų rankose. Tačiau narpliojant organizuotų nusikaltimų gaujas būtinai reikalingi ir gaujos narių pasakojimai. Tik jie gali atskleisti, kaip buvo organizuojami nusikaltimai, kas kokį vaidmenį atliko, kas konkrečiai nuspaudė pistoleto gaiduką.

„Po Pušaloto įvykių buvo likę keletas sulaikytų žmonių. Vienas iš jų – S. Novikovas“, – akcentuoja T. Vėbra.

Primename, kad S. Novikovo apklausas pradėję pareigūnai jau turėjo operatyvinės informacijos apie S. Bitės nužudymą. Buvo žinoma, kad jame dalyvavo pats S. Novikovas. Žinoma apytikslė įvykio vieta. Tačiau tai nėra įrodymai, kuriuos galima pateikti tyrėjams. 

A. Matonis sako, kad tai buvo vienas esminių momentų, kuomet pareigūnai aiškiai suprato, kad savo rankose turi tam tikrus kozirius, žino, kad grupuotė atsakinga už keletą nužudymų, tačiau savo žinias jie turėjo paversti tvirtais įrodymais.

Pušaloto įvykiai buvo plačiai nuskambėję. Nors policijos vadovai neigė ryšį su Kiesų dingimo byla, žiniasklaida aiškiai siejo šiuos du įvykius. Buvo žinoma, kad R. Čeponis nukautas, „tulpinių“ lyderiai neabejotinai nujautė, ir kas tokie buvo sulaikyti. Tačiau nė vienas nesistengė kuo toliau pabėgti. Jie gyveno konspiratyviai, bet visi liko Panevėžyje.

Informacija – po kruopelę

Nors per puolimą Pušalote buvo sulaikytas S. Novikovas, A. Matonio teigimu, „tulpinių“ lyderiai tikėjo, kad buvęs Afganistano karo dalyvis, buvęs boksininkas policijai nieko neprasitars.

Teisėsaugininkams tenka spręsti nepaprastai sudėtingą uždavinį – kaip prakalbinti karuose užgrūdintą nusikaltėlį. Kriminalistai suvokia daug kozirių savo rankose neturintys. Juk nusikaltėliai gerai išmokę pamoką: kalbėsi – tikrai sėsi už grotų, o jei tylėsi – gali išeiti į laisvę ir pelnyti saviškių pagarbą.

Tyrėjams tenka gliaudyti ne vieną problemą. Pirmiausia – kaip surinkti informaciją, kuri padarytų įspūdį nusikaltime dalyvavusiam žmogui. Galiausiai – kaip turint tik dalį informacijos per apklausą sudaryti įspūdį, kad žinai viską.

A. Matonis sako, kad pareigūnai rinko informaciją iš daugybės žmonių: artimųjų, giminaičių, sulaikytųjų, pareigūnams buvo svarbios bet kokios detalės, netgi nesusijusios su konkrečiu nusikaltimu. „Po truputėlį, po kruopelytę dėliojome. Vienas pasakydavo daugiau, kitas mažiau [...]. Kai gali visas detales sudėlioti į vietą, tai, jei jis kalba neteisybę arba nepasako iki galo, gali sakyti, kad buvo taip ir taip, ir jis galvoja, kad tu žinai viską. Galiausiai išeina taip, kad šneki su 20 žmonių, visi mano, kad nieko nepardavė [...], bet kažkodėl tapo žinoma“, – kalba A. Matonis.

Tokia metodika pareigūnai naudojosi po R. Čeponio nužudymo, bandydami sužinoti, kurioje vietoje miške jie užkasė, remiantis liudininko pasakojimu, nužudytą S. Bitę.

A. Sadeckas pastebi, kad viena iš pareigūnų darbo metodikų – stebėti, kaip elgiasi sulaikytasis, matyti jo reakciją, požiūrį į tam tikrus dalykus. A. Matonis tęsia kolegos mintį: „Buvo naudojamas visas spektras operatyvinės veiklos metodų, Baudžiamojo proceso kodekse numatytų dalykų, tai dirbome visomis kryptimis, darėm viską, ką galėjom. Su juo ne tik kalbėdavomės, bet, aišku, stebėdavome, kaip jis elgiasi po tų pokalbių, kaip jis, sakykime, reaguoja. Miega ar nemiega, [...] jaučiasi ramiai ar neramiai. Tai labai svarbūs dalykai, kurie rodo, ar darbo su juo taktika teisinga.“

Bijojo net mirusio

T. Vėbra pastebi, kad visai kitoks darbas prasideda, kai tarp įtariamojo ir pareigūnų atsiranda psichologinis ryšys: „Atvažiuoji, pasiimi įtariamą asmenį iš laikino sulaikymo vietos – areštinės ar tardymo izoliatoriaus. Vieną kartą pasiimi, uždedi antrankius, išsiveži apklausti ar patikrinti parodymų. Jis eina nuleidęs galvą. Antrą, trečią, septintą, vienuoliktą kartą ir, žiūrėk, ateini penkioliktą kartą – jis ranką paduoda, kreipiasi į tave vardu, laukia, kada tu ateisi pas jį. Reiškia, atsiranda psichologinis ryšys. Tai lengva pastebėti ir, kai pastebi, [prasideda] visai kitas darbas. Tai reikia laiku ir vietoje išnaudoti.“

Ilgainiui toks ryšys užsimezgė ir su S. Novikovu. Kai kuriuos pareigūnus jis sutikdavo džiugiai, ištiesdavo ranką pasisveikinti. Policijos kriminalistai prisimena, kad iki prisipažinimo išgavimo su S. Novikovu teko nuolat bendrauti keturis mėnesius. Tiek laiko prireikė, kol jis pradėjo pareigūnais pasitikėti.

A. Urbelis akcentuoja, kad buvo jaučiama, kaip gaujos nariai bijo R. Čeponio, netgi jau mirusio. „Paties R. Čeponio, jau nebeesančio šiame gyvenime, jie bijojo labiau nei policijos pareigūnų ar kažkokios savo atsakomybės“, – sako tuometinis Generalinės prokuratūros prokuroras.

Galų gale S. Novikovas prabilo. A. Matonio teigimu, vėliau įtariamasis prasitarė, kad buvo nusiteikęs visiškai nekalbėti ir nebendradarbiauti, nes taip mokė lyderiai. „O mes bandėme jam padėti suprasti, kad ten, kur gyvenai, ką darei, – tai ne tas normalus gyvenimas. Jei padarei [nusikaltimą] – atsakysi, būsi nubaustas, bet tau yra galimybė kurti naują gyvenimą“, – sako A. Matonis.

Jo teigimu, praėjo daug laiko, kol S. Novikovas suprato, kad priėjo liepto galą, kad tik laiko klausimas, kada pareigūnams pavyks įrodyti visus nusikaltimus. Dabar jam reikėjo apsispręsti, koks bus jo asmeninis vaidmuo. „Ar jis geranoriškai bendradarbiaus, ar atvirkščiai – nekalbės. Kadangi padaryti rimti nusikaltimai – nužudymai, tai reiškia, bus nuteistas ilgiems metams kalėjimo“, – pasakoja A. Matonis.

S. Novikovo parodymai leidžia tyrėjams sulaikyti žmogų, kuris dalyvavo rezonansiniuose „tulpinių“ gaujos nusikaltimuose ir turi žinių apie „tulpinių“ gaujos lyderių padarytus nusikaltimus. Atėjo metas sulaikyti D. Skačkauską. Grupuotės nusikaltimų siūlas pradeda vyniotis.    

Tęsinys – kitą savaitę.

LRT TELEVIZIJOS dokumentikos ciklą „Nematoma Lietuvos istorija“ žiūrėkite pirmadieniais 21:30 val.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Nematoma Lietuvos istorija“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...