captcha

Jūsų klausimas priimtas

Netobulo biomedicininių tyrimų įstatymo spragose bliūkšta asmens duomenų apsaugos principai

Biomedicininiuose tyrimuose dalyvaujančių nepilnamečių tapatybės duomenys įslaptinti tol, kol jie nepatenka ant vaiko teisių apsaugos tarnybų stalo. Čia ir bliūkšta skambūs konfidencialumo principai.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Biomedicininiuose tyrimuose dalyvaujančių nepilnamečių tapatybės duomenys įslaptinti tol, kol jie nepatenka ant vaiko teisių apsaugos tarnybų stalo. Čia ir bliūkšta skambūs konfidencialumo principai.

Ketverių metukų Majus Vaikų ligoninėje, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filiale, gydomas jau septynis mėnesius. Prieš tiek laiko berniukui diagnozuota reta liga – ūminė limfoblastinė leukemija.

„Liga labai pikta, sunkiai pasiduoda gydymui, vis atsinaujina ir progresuoja, mūsų laukia jau septinta chemoterapija“, – guodėsi Majaus mama Inga.

Lyg problemų būtų maža, vieną dieną moteris sulaukė Mažeikių rajono Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovo skambučio.

„Iš pradžių nesupratau, kas vyksta – buvau priblokšta. Galvoje iškart ėmė suktis mintys, ką padariau ne taip? Mėnesių mėnesius leidžiu ligoninėje su mažuoju, vyras dirba Norvegijoje, todėl septynmetį sūnų globoja Tauragėje gyvenantys krikštatėviai. Išsigandau, kad būsiu apkaltinta vaiko nepriežiūra“, – užklupusių minčių seką nupasakojo Inga.

Paminta teisė į privatumą?

Pretenzijų mamai tarnybos darbuotoja neturėjo. Ji norėjo išsiaiškinti Majaus ligos aplinkybes, mat Vaiko teisių apsaugos skyrius buvo gavęs medikų prašymą leisti įtraukti pacientą į biomedicininį tyrimą. Majaus tėvai tam sutikimą jau buvo davę.

„Nesupratau, kodėl į mūsų šeimos reikalus kišasi vaiko teisių specialistai. Juk sprendimus priimame mes – tėvai. Žinoma, mano reakcija galbūt irgi nebuvo adekvati, tačiau tokiomis aplinkybėmis esi emociškai labai pažeidžiamas: sunku susitaikyti su mintimi, kad tavo vaikas serga, sunku rasti jėgų su tuo kovoti. Todėl bet kokie išorės dirgikliai labai trikdo: kodėl visai svetimiems žmonėms turiu pasakoti tokius asmeniškus dalykus, dalintis informacija apie vaiko ligą ir pan. Ar taip nepažeidžiama mūsų teisė į konfidencialumą?“ – svarstė Inga.

Grįžti iš Vilniaus į Mažeikius, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojams įrodytų, jog raštišką sutikimą sūnui dalyvauti biomedicininiame tyrime tėvai yra davę, Inga neturėjo galimybės. Tokia kelionė moteriai – per didelė prabanga. Ji jau septynis mėnesius nesitraukia nuo sunkiai sergančio sūnaus lovos.

„Laimė, tarnybos atstovas sutiko, kad reikiamus dokumentus atsiųsčiau paštu. Tačiau vis tiek nesuprantu, kam reikalingas vaiko teisių kontrolierių įsikišimas – juk mūsų sūnus turi du jį mylinčius, rūpestingus tėvus. Dokumentų siuntinėjimas iš vieno šalies galo į kitą apsunkina ir taip nelengvą situaciją“, – kalbėjo Majaus mama.  

Tyrimuose dalyvauja mokslo vardan

Nuo to, dalyvauja biomedicininiame tyrime ar ne, paciento gydymas ir priežiūra nesikeičia. Tačiau kiekvienas tokio tyrimo dalyvis, duodamas savo kraujo, gali lemti medicinos pažangą.

„Tėvų motyvai dalyvauti tyrime paprastai būna tie patys: „Jei kada nors tai pasitarnaus bent vienam vaikui...“ – pasakojo Lietuvos vaikų onkohematologų draugijos tarybos narė, gydytoja hematologė Goda Vaitkevičienė.

Moksliniuose tyrimuose dalyvaujantys medikai renka kiek įmanoma detalesnę informaciją apie kiekvieno paciento ligą ir jos gydymo eigą: pagal laboratorinius kraujo tyrimus vertinamas chemoterapijos efektyvumas, poveikis organizmui ar šalutinės reakcijos. Vėliau šie duomenys analizuojami, atsižvelgiant į įvairius kriterijus – paciento amžių, lytį, ligos formą ir pan.

Sėkmingai tobulinami gydymo metodai lėmė tai, kad vaikų, sergančių leukemija, išgijimo tikimybė per pastaruosius 40 metų padidėjo nuo nulio iki daugiau nei 80 proc.

Leidžia, bet atsakomybės kratosi

Nepilnametį pacientą įtraukti į biomedicininius tyrimus vien tėvų leidimo neužtenka. Šalies įstatymai įpareigoja gauti leidimą iš Lietuvos bioetikos komiteto, Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos, paciento tėvų ir savivaldybės, kurioje pacientas gyvena, vaiko teisių apsaugos skyriaus.

„Štai šis momentas ir kelia abejonių. Biomedicininį tyrimą atliekantis medikas turi užtikrinti paciento konfidencialumą – tyrimo dalyvių sąrašas apsaugotas keliais slaptažodžiais, kiekvienas dalyvis turi savo kodą ir pan. Tačiau siunčiant prašymą vaiko teisių apsaugos skyriui reikia nurodyti paciento vardą, pavardę, asmens kodą, gyvenamąją vietą, ligos diagnozę. Ar tokiu būdu nepažeidžiama asmens duomenų apsauga?“ – teiravosi G.Vaitkevičienė.

Be to, jai kelia abejonių vaiko teisių apsaugos skyrių kompetencija spręsti medicininius klausimus: „Raštuose pastebima, kad dėl galimų komplikacijų vaiko teisių apsaugos skyrius jokios atsakomybės neprisiima. Todėl įpareigojimas gauti tarnybos leidimą man atrodo perteklinis ir nelogiškas.“

Tėvų balsas svaresnis nei institucijos

Šių metų sausį Valstybės kontrolė pristatė audito, kuriuo buvo vertinama, kaip Lietuvoje ginami vaiko interesai ir apsaugomos jo teisės, išvadas.

Jose buvo paliestas ir biomedicininių tyrimų, kuriuose dalyvauja vaikai, klausimas. Kontrolieriai pažymėjo, kad Biomedicininių tyrimų etikos įstatyme numatytas vaiko teisių apsaugos skyrių dalyvavimas leidimų biomedicininiams tyrimams išdavimo procese yra visiškai netikslingas.

Praėjusių metų rugpjūtį išplatintame oficialiame rašte „Dėl biomedicininių tyrimų nepilnamečiams“ Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė irgi atkreipė dėmesį, kad vaiko teisių apsaugos skyriai nėra kompetentingi vertinti medicininio planuojamų biomedicininių tyrimų aspekto, todėl neatsako už galimą žalą vaiko sveikatai ar grėsmę gyvybei.

„Tėvams tenka pagrindinė atsakomybė už savo vaikus, todėl vaiko teisių apsaugos skyrius turėtų patikrinti, ar šeima nėra įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą. Ši aplinkybė atskleistų, ar iš esmės tėvai gali tinkamai atstovauti vaiko interesams“, – rašte aiškina O.Tarvydienė.

Siūlo keisti netobulą įstatymą

Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos teisininkai problemą vertina pagal įstatymo raidę: „Duomenys, susiję su sveikata (ypatingi asmens duomenys), gali būti teikiami valstybės institucijoms, kurioms įstatymai suteikia teisę gauti tokią informaciją.“

Be to, inspekcijos direktorius Algirdas Kunčinas atkreipė dėmesį, kad jo vadovaujama institucija nėra gavusi oficialių skundų dėl profesinės etikos ar konfidencialumo principų nesilaikymo, asmens duomenis „nutekinant“ už vaiko teisių apsaugos skyrių ribų.

Tuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) pabrėžė, kad visada nuosekliai laikėsi nuostatos, jog sutikimą dėl nepilnamečio biomedicininio tyrimo atlikimo turi duoti jo atstovai – tėvai, globėjai (rūpintojai), įtėviai, bet ne savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyrius.

Ministerija dar 2009-ųjų birželį teikė Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM) siūlymą keisti Biomedicininių tyrimų etikos įstatymą ir įtvirtinti nuostatą, kad atliekant nepilnamečio biomedicininį tyrimą vaiko teisių apsaugos skyriaus leidimas nebūtų reikalingas.

Tuo metu sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis atkreipė dėmesį, kad SAM dar 2012 metais parengė Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo projektą, tačiau derinant jį su suinteresuotomis institucijomis – Teisingumo ministerija, Valstybine vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba bei Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga – nuomonės dėl jo išsiskyrė.

Vis dėlto šiandien minėtos institucijos esą jau sutaria, kad savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus sutikimas dėl vaiko dalyvavimo biomedicininiuose tyrimuose yra perteklinė norma.

„Deja, yra probleminių šeimų, kuriose vaiko interesai nėra svarbiausi. Todėl logiškas SADM siūlymas turėti griežtesnius protokolus, kai šeima yra įtraukta į socialinės rizikos šeimų apskaitą“, – pažymėjo V.P.Andriukaitis.

2008–2012 metais daugiau kaip 52 tūkst. vaikų dalyvavo biomedicininiuose tyrimuose, iš jų 710 – klinikiniuose vaistinio preparato tyrimuose.


Daiva Žaromskienė, Lietuvos vaikų, sergančių onkohematologinėmis ligomis, tėvų ir globėjų draugijos „Paguoda“ tarybos narė

„Įstatymų leidėjams reikėtų labiau atsižvelgti į konkrečią situaciją ir apibrėžti, kada reikalingi valdiškų institucijų leidimai, o kada jie nebūtini. Ką gali nuspręsti vaiko teisių apsaugos skyrius, nežinodamas vaiko būklės ir medikų rekomendacijų? Aišku, galbūt yra išskirtinių atvejų, kai vaikas neturi tėvų, ar šeima, kurioje jis auga, priskirta socialinės rizikos grupei.

Iš moralinės pusės tėvai labai skaudžiai išgyvena, jei informacija apie jų vaikų ligą išplaukia iš namų ar ligoninės ribų. Mūsų visuomenėje į ligoniukus dažniau žiūrima neigiamai. Daugumai atrodo, kad jei vaikas serga onkologine liga, tai viskas, jo ateitis – tik mirtis. Tačiau medicinos pasiekimai labai reikšmingi, pažanga didžiulė ir labai dažnai gydymo rezultatai būna džiuginantys. Biomedicininiai tyrimai tarnauja būtent šiam tikslui.“

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...