captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Nematoma Lietuvos istorija“: verslininko G. Kiesaus pagrobimas – pirmoji „tulpinių“ klaida

2000-ieji. 1999 m. sausio 25 dieną Panevėžyje prie savo namų nužudyto prokuroro Gintauto Sereikos bylos tyrimas sustojęs vietoje. Speciali tyrimo grupė analizuoja visus Panevėžyje padarytus sunkius nusikaltimus, renkama žvalgybinė informacija apie mieste veikiančias nusikaltėlių grupes, tačiau neišlenda jokių užuominų apie tai, kas gali slypėti už įžūlios egzekucijos. Nuo nusikaltimo prabėgus pusantrų metų Lietuvą sukrečia dar vienas nusikaltėlių išpuolis.
Laidos stop kadras.
Laidos stop kadras.

Artimieji nekelia panikos

Buvusio „Mažeikių naftos“ generalinio direktoriaus Gedemino Kiesaus, jo sūnus Valdo ir vairuotojo Alfonso Galmino pėdsakai išnyksta 2000-ųjų liepos 6-osios vakarą. Tai ketvirtadienis, šalyje nedarbo diena, nes minimas Mindaugo karūnavimas.

Išjungti telefonai tyli ir penktadienį, tačiau artimieji į paniką nepuola. Tokiam elgesiui randama logiškų paaiškinimų. Kadangi daug laisvadienių, gal vyrai išvažiavę į gamtą ar svečiuojasi pas draugus.

Nerimas kilti pradeda tik šeštadienį, liepos 8-ąją. Nė vienas iš G. Kiesaus pažįstamų nežino, kur verslininkas galėtų būti. Žmona mato, kad sąskaitose dingsta pinigai. Tik tuomet ji parašo pareiškimą policijai.

Nusikaltimas – viena iš versijų

Nors ir savaitgalis, neilgai trukus po gauto pranešimo Policijos departamente jau susirinkę Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos komisarai. Jie pradeda dėlioti veiksmų planą, kaip ieškoti dingusio verslininko ir jo bendrakeleivių.

Prie darbo stalo susirinkę pareigūnai skirstosi darbus ir aptaria žinomus faktus. Kol kas aišku tik tiek, kad G. Kiesus kartu su A. Galminu Vilniaus oro uoste pasitiko iš Londono parskridusį sūnų ir kartu automobiliu išvyko Mažeikių link. Pareigūnai spėja, kad jų maršrutas ėjo autostrada Vilnius–Panevėžys, Mažeikių link. Jokių užuominų, kas galėjo nutikti. Nutariama apklausti šalia autostrados gyvenančius žmones – gal kas nors galėjo matyti prabangų verslininko automobilį, be to, įsitikinti, kad jaunasis Kiesus iš tiesų grįžo ir kartu su tėvu išvažiavo iš Vilniaus.

Policijos departamento kriminalistų turima informacija – surinkta Mažeikių policijos. Darbo pradžiai jos užtenka, tačiau ieškant galimų dingimo priežasčių  būtinos naujos apklausos. Nusikaltimas – tik viena iš versijų. Svarstoma, kad Kiesus galėjo pats suplanuoti pasislėpti, galėjo įvykti nelaimingas atsitikimas.

Užduotis – nustatyti maršrutą

Tyrėjai nutaria patys važiuoti į Mažeikius ir pasikalbėti su G. Kiesaus žmona. 

„Atlikę pirmuosius veiksmus, pabendravę su Kiesų aplinka mes supratome, kad iš tiesų įvykdytas nusikaltimas, tai nėra atsitiktinis dingimas. Todėl buvo mestos didelės pajėgos ir prasidėjo rimtas analitinis darbas, kuriam vadovavo vienas iš Operatyvinės veiklos tarnybos vadovų“, – prisimena Jurijus Milevskis, tuometinis Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos viršininko pavaduotojas.

Pirmoji kriminalinės policijos pareigūnų užduotis – nustatyti kelią, kuriuo važiavo G. Kiesaus automobilis. J. Milevskio teigimu, pareigūnų tikslas buvo nustatyti asmenis, kurie galėjo pasitikti Kiesų oro uoste ir lydėti iki tam tikros vietos, kur galėjo įvykti nusikaltimas. „Be galo sudėtingas darbas, be galo kruopštus“, – pabrėžia tuometinis Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos viršininko pavaduotojas.

Ieškoti siūlo galo Vilniaus oro uoste Policijos departamento kriminalistams padeda kolegos iš Vilniaus policijos komisariato. Paimtuose vaizdo kamerų įrašuose matyti, kad G. Kiesus su savo vairuotoju oro uosto salėje pasirodo po aštuntos valandos vakaro. 20.30 val., perėjęs pasienio kontrolę ir pasiėmęs bagažą, pasirodo V. Kiesus. Po kelių minučių Kiesų visureigis palieka oro uosto prieigas.

Pareigūnams svarbu atsekti automobilio judėjimo kryptį, išsiaiškinti, kur jis galėjo užsukti, sustoti ir kuriuo tiksliai maršrutu – pro Panevėžį ar Kauną – Kiesai važiavo. Nutariama bandyti pasekti ir G. Kiesaus bei vairuotojo A. Galmino mobiliųjų telefonų judėjimą. Galbūt telefonai neišjungti ir vis dar juda? 

Nelaimė atsekė iš Londono?

Netrunkama nustatyti, kad pajudėję iš oro uosto trys vyrai sustojo parduotuvėje Vilniaus mieste. Policijos pareigūnai tikrina ir ten užfiksuotus vaizdus. Norima nustatyti, ar prie oro uosto bei prie parduotuvės neužfiksuoti Kiesus sekantys žmonės. Tikrinami keli panašiu laiku su Kiesų visureigiu išvažiavę automobiliai, tačiau nieko įtartino neaptinkama. Apklausiami kartu su V. Kiesumi skridę keleiviai, surandami oro uosto stebėjimo kamerų užfiksuoti žmonės. Čia taip pat aklavietė.

Į pasitarimą Policijos departamente susirinkę pareigūnai nusprendžia patikrinti ir jaunojo Kiesaus ryšius Londone. Galbūt nusikaltimo pėdsakai į Lietuvą veda iš ten?

Viena tyrimo grupės komanda nustato, kad iš parduotuvės Vilniuje Kiesų kelias vedė į autostradą Vilnius–Panevėžys. Apklausiami netoli kelio gyvenantys žmonės. Tikrinami visi pranešimai apie įvykius greitkelyje ar šalia jo. Vienas pranešimas kriminalistus sudomina. Neprisistatęs žmogus paskambinęs pranešė, kad netoli tuometinio viešbučio „Villon“ žaliojoje juostoje stovėjo visureigis, o greta – mikroautobusas. Pareigūnams pavyksta surasti anonimiškai skambinusį asmenį, tačiau pasirodo, kad pranešimas su Kiesų dingimo byla neturi nieko bendro. Priimamas dar vienas svarbus sprendimas – skelbti G. Kiesaus automobilio paiešką.

Liudininkai matė automobilį

Prasidėjus naujai savaitei G. Kiesaus, jo sūnaus ir vairuotojo dingimo istoriją narplioja visos žiniasklaidos priemonės. Paskelbta informacija padeda aptikti G. Kiesaus visureigį. Apie kieme Vilniuje, Pašilaičiuose, stovintį visureigį policijai pranešė žinias per radiją išgirdęs vyras. Jis pasakojo automobilį kieme matęs dar liepos 7 d. Vyras dirbo „Mercedes“ visureigiais prekiaujančioje įmonėje, todėl iškart suprato, kad mašina – G. Kiesaus, tačiau iki pranešimų apie dingimą nieko blogo neįtarė. Mašina čia stovėjo visą savaitgalį.

Pradedama belstis į aplinkinių namų butų duris. Darbas duoda rezultatų – randami pirmieji liudininkai.

Vienas jų papasakoja, kad visureigis kieme stovėjo jau liepos 7-osios naktį, apie pirmą valandą. Maždaug trys valandos nuo paskutinės tikros žinios apie Kiesų buvimo vietą netoli Panevėžio.

Dar daugiau papasakoja mačiusi gretimo namo gyventoja. Naktį iš liepos 6-osios į liepos 7-ąją ji su draugu kalbėjosi prie namo Laisvės prospekte. Tuo metu į kiemą įsuko automobilis – naujas ir gražus. 2000 metais apynaujis „Mercedes Benz“ visureigis iškart atkreipė poros dėmesį. Jie matė, kaip mašina sustoja aikštelėje, iš jos išlipa du vyrai. Aikštelė nebuvo apšviesta, todėl visureigiu atvažiavę vyrai poros nepastebėjo. Tačiau ir liudininkai negalėjo įžiūrėti automobiliu važiavusių vyrų veidų. Jie tegalėjo pasakyti, kad vyrai nuėjo perėjimo tarp dviejų namų link. Moters nuomone, jie turėjo pažinoti aplinką. Esą iš aikštelės nematyti, kad toje pusėje tarp namų galima pereiti. Informacija įdomi, tačiau jokių konkrečių nuorodų į galimus nusikaltėlius vis dar nėra. Tyrimas tęsiamas, o viešoji erdvė dūzgia nuo galimų versijų.

Pareigūnai jaučia spaudimą

Tuometinis kriminalinės policijos komisaras Algirdas Matonis sako, kad tuo metu pagrobimo ir nužudymo versija nebuvo pagrindinė: „Buvo visokių insinuacijų, kad Kiesai kažkur gyvi, kad kažkur išvažiavę, kažkur pasislėpė.“  

Pareigūnai atskleidžia, kad tuo metu jautė milžinišką spaudimą. Buvęs „Mažeikių naftos“ vadovas dingo vykstant deryboms dėl naftos perdirbimo gamyklos pardavimo. Kalbama apie nešvarius naftos sandėrius, specialiųjų tarnybų veiklą, Rusijos ranką. Tuo pat metu reikia tikrinti ir žemiškesnes versijas. Viena jų – sūnaus Valdo meilės reikalai.

Londone studijuojantis jaunuolis draugavo su iš Čečėnijos kilusia mergina. Buvo svarstoma, kad pagrobimas gali būti merginos artimųjų kerštas. Merginą ir kitus V. Kiesaus draugus apklausė Londono policija. Šis kelias niekur nenuvedė.

Novatoriškas pareigūnų planas

Policijos departamente, Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyboje, prasideda dar vienas posėdis. Pareigūnai apibendrina surinktą informaciją ir ieško naujų būdų, kaip tyrimą išjudinti.

Žinomi faktai kelia painiavą: iš pradžių Kiesų automobilis judėjo Panevėžio link, kažkur pakeliui išsijungė mobilieji telefonai, o verslininko visureigis rastas Vilniuje.

Kaip 2000-iesiems pareigūnai turi novatorišką planą. Mobiliojo ryšio operatorių pateikti duomenys, prie kokių bazinių stočių buvo prisijungę Kiesų ir A. Galmino telefonai, padėjo nustatyti jų važiavimo maršrutą. Dabar nuspręsta pabandyti išsiaiškinti, ar kartu su dingusių vyrų telefonais nejuda daugiau telefono aparatų. Tai reiškia, kad teks atsekti visus telefonus, kurie judėjo panašiu metu, kaip G. Kiesaus automobilis. Pakeliui yra bent 100 mobiliojo ryšio tiekėjų bokštų.

Analizuodami telefonų išklotines pareigūnai žiūrėjo, kokie abonentai nuo pat Vilniaus oro uosto lydėjo dingusius žmones.

Tuo metu nebuvo jokių pagelbėti galinčių programų, visą darbą atliko žmonės. „Žmonės dirbo pamainomis, vieni kitiems perduodami informaciją. Be galo sudėtingas darbas“, – atkreipia dėmesį J. Milevskis. 

Laidos stop kadras.

Tyrimas nuveda į Panevėžį

Tuometinis kriminalinės policijos vadovas Vytautas Grigaravičius pastebi, kad toks metodas buvo novatoriškas, todėl baimintasi, kad apie jį pasklidus žiniai viešojoje erdvėje darbas vėl pasunkės. „Mes džiaugėmės, kad atsirado tokios naujos galimybės ir stengėmės jas laikyti paslaptyje. Labai bijojome, kad ateis laikas, kai visa tai atguls į ikiteisminio tyrimo bylą, medžiagą ir pasieks teismą, advokatus, taps viešai žinoma ir vėl mums apsunkins darbą. Ir vėl reikės ieškoti naujų metodų ir galimybių“, – kalba V. Grigaravičius.

Pareigūnai prisimena, kad mobiliojo ryšio operatorių duomenų tikrinimas užtruko kone savaitę. Jie buvo užsidarę viename Policijos departamento penkto aukšto kabinetų. Neslepia – ir valgė, ir rūkė čia pat, vietoje. Kolegos dėl dūmų net vengdavo užsukti į vidų.

„Informacijos kiekiai dideli. Praktikos, patyrimo nebuvo daug. Teko ir paklodėmis ant popieriaus ranka paišyti įvairias schemas, kompiuterinė technika buvo paprasčiausia, bet tai davė rezultatų – tos naktys, tie vakarai, negrįžimai namo analizuojant. Viena grupė dirbo žvalgybinį darbą, kiti buvo pasiskirstę, kad užsikabintų už kažko“, – darbo specifiką atskleidžia tuometinis kriminalinės policijos komisaras Gerardas Grigalis.

Po savaitę trukusių telefonų išklotinių analizės pareigūnai turi rezultatus: panašiu į Kiesų maršrutu kelyje Vilnius–Panevėžys tuo metu, kai dingo verslininko automobilis, judėjo keturi mobiliojo ryšio telefonai.

Išanalizavę grupelę telefonų, tyrėjai mato, kad visi jie aktyvuoti Panevėžyje prieš liepos 6 d. Vadinasi, nusikaltimui ruoštasi iš anksto. Tyrėjų atliktas darbas nuveda į Panevėžio „tulpinių“ kvartalą.

Pajunta A. Vertelkos kvapą

„Tulpinių“ vardas jau skambėjo pareigūnams nagrinėjant, kas galėjo pasikėsinti į prokurorą G. Sereiką. Tąkart jie nelaikyti rimtais įtariamaisiais. 

Kartu su Kiesų ir A. Galmino mobiliaisiais telefonais judėję numeriai pirkti kaip išankstinio mokėjimo kortelės, aktyvuoti likus parai iki dingimo. Tačiau 2000-aisiais dar nebuvo viešai žinoma, kad mobiliojo ryšio operatoriai fiksuoja ne tik telefono numerį, bet ir naudojamą telefono aparatą. Būtent aparato numeriai parodė, kad jais retsykiais buvo skambinama į oficialius su „tulpiniais“ siejamų asmenų numerius.

Tyrimą atliekantys pareigūnai konstatuoja: jei prie nusikaltimo prisidėję „tulpiniai“, viskas vyksta su gaujos lyderių palaiminimu. Tuo metu jau buvo žinoma, kad gaujos viršūnėje figūruoja Virginijaus Baltušio, Romualdo Čeponio, Algimanto Vertelkos, Audriaus Andrušaičio, Dainiaus Skačkausko pavardės. Kaip dabar pasakoja pareigūnai, atrinktoje telefonų grupelėje jie aptiko A. Vertelkos pėdsaką.

Pareigūnai aptinka A. Vertelkos konspiracinį numerį. Be to, sužino, kad tą lemtingąją liepos 6 d. iš oficialaus numerio jis skambino verslininkui G. Kiesui. 

Nutariama neskubėti

Mobiliojo ryšio duomenų analizė kriminalistams rodo, kad G. Kiesus įtartino skambučio sulaukė liepos 6 d. iš taksofono Kėdainiuose. A. Vertelkos mobiliojo telefono buvimo vieta rodo, kad G. Kiesui skambinta iš Kėdainių, o po skambučio grįžta į Panevėžį.

Kolegos iš Panevėžio patvirtina: A. Vertelka „tulpinių“ grupuotėje atsakingas už naftos reikalus, todėl natūralu, kad su G. Kiesumi jis galėjo kalbėtis šiuo klausimu. Neatmetama, kad nusikaltimo motyvu galėjo tapti bendras naftos biznis.

Išsiaiškinama, kad gauja naudoja dvi grupes telefonų: vieni skirti viešam bendravimui, kiti naudojami konspiratyviai. Tyrimas parodo, kad Kiesų dingimo metu gauja naudojosi būtent slaptaisiais telefonais, tačiau A. Vertelka G. Kiesui skambino iš naudojamo viešai. Spėjama, kad skambutis G. Kiesui buvo žvalgybinis, norint sužinoti jo buvimo vietą ir planus.

Po Kiesų dingimo prabėgus dešimčiai dienų galimi nusikaltėliai jau nustatyti. Tačiau dirbant su organizuotomis gaujomis, tai toli gražu ne darbo pabaiga. Padarytą nusikaltimą reikia įrodyti, o tai net sunkiau nei surinkti žvalgybinę informaciją.

Darbiniuose pasitarimuose pareigūnai nutaria neskubėti: neapgalvotai nesuiminėti žmonių, stebėti, analizuoti ir tik turint svarių argumentų daryti išvadas.

Sekė poilsiaujantį A. Vertelką

Vienas pagrindinių įtariamųjų Kiesų dingimo byloje tampa A. Vertelka. Gyventi į Vilnių persikėlęs panevėžietis buvo žinomas teisėsaugos pareigūnams, tačiau niekada rimčiau įkliuvęs nebuvo. 1995 metais jis buvo sulaikytas prie vogto „Mercedes“ vairo, tačiau išsisuko įrodęs, kad mašiną pirko ir apie vagystę nieko nenutuokė. Oficialiai A. Vertelka vertėsi naftos produktų prekyba, ne kartą matytas užeinantis į G. Kiesaus kabinetą.

Tuo metu, kai kriminalistai užčiuopia A. Vertelkos pėdsaką, jis pats su drauge ilsisi Nidoje. Jo sekti išsiunčiami pareigūnai iš Vilniaus.

Alvydas Sadeckas, pirmasis nepriklausomos Lietuvos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos viršininkas, prisimena keistą sutapimą: „Atostogauju tuo metu Nidoje, „Rūtoje“. Išeinu į balkoną. Žiūriu – į mane kažkas žiūri. Man su A. Vertelka neteko betarpiškai susidurti. Teko su „tulpiniais“, „karveliais“, bet su juo – ne. Jis žiūri į mane, aš – į jį. Nustebintas, kodėl A. Vertelka „Rūtoje“ atostogauja. Ir tuo metu netyčia pamatau mūsų buvusio 7 skyriaus pareigūnus, išorinio sekimo pareigūnus – man tada kažkas į galvą stuktelėjo…“

Pareigūnai nusprendžia veikti

Informacija iš lėto gula į vieną vietą ir nusikaltimo vaizdas ryškėja. Konspiratyvių nusikaltėlių telefonų analizė rodo, kad vienas numeris nuo 19 val. iki 21.30 val. laukia Gedvydžių gatvėje esančio mobiliojo ryšio bokšto rajone. Galima įtarti, kad budi šalia kelio į Panevėžį. 21.30 val. numeris pajuda autostrada – tikriausiai paskui Kiesų automobilį.

Po 22 val. trys numeriai fiksuojami netoli Ukmergės esančiuose bokštuose. Galima spėti, kad maždaug toje vietoje verslininkas buvo užpultas.

Apie 23 val. du numeriai pajuda atgal į Vilnių, Pašilaičių mikrorajone užfiksuojami tuo metu, kai liudininkai mato atvažiuojantį G. Kiesaus visureigį.

Kiti numeriai tuo metu veikia Panevėžio rajone.

Nustatoma, kad tuo metu, kad Rygoje bankomatuose buvo tuštinamos Kiesų kortelių sąskaitos, Latvijos sieną buvo kirtę trys „tulpinių“ grupuotei priskiriami asmenys – A. Andrušaitis, Aleksandras Lebedevas ir Ramūnas Narbutas.

Maža to, paaiškėja, kad A. Lebedevas su R. Narbutu, prabėgus porai dienų po Kiesų dingimo, lankėsi ir Lenkijoje. Būtent tuo metu, kai buvo bandoma pasiimti pinigus naudojantis dingusių žmonių kortelėmis. Mėtydami pėdas, į kaimyninę valstybę jie važiavo per Kaliningrado sritį. Sieną kirto Nidoje.

Nors įrodymų dar mažoka, pareigūnai nusprendžia veikti.

Laidos stop kadras.

Prasiveržiama į „tulpinių“ vilą

Liepos 21-ąją priimamas sprendimas šturmuoti vadinamąją „tulpinių“ vilą Ėriškėse. Tuometinis kriminalinės policijos komisaras inspektorius

Teisutis Vėbra sako, kad ši vieta pasirinkta nustatinėjant telefonų veikimo zoną. T. Vėbra prisimena į tuometinio generalinio komisaro Visvaldo Račkausko klausimą, kokia tikimybė, kad Kiesai ir A. Galminas gyvi, atsakęs „vienas procentas“. Pareigūnai privalėjo išnaudoti ir jį.

Pradėti Ėriškių pirties šturmą kriminalistai kviečiasi kolegas iš antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“. Rinktinės vadovas Viktoras Grabauskas pasakoja: „Mes turėjome tam tikros informacijos, kad tame dvare laikomi pagrobti Kiesai, ir buvo ruošiamasi kaip įkaitų išlaisvinimo operacijai“. Jo teigimu, buvo informacijos, kad „tulpiniai“ ginkluoti, sodyba saugoma iš bokštelių, todėl pareigūnams priartėti gali būti pavojinga.

Liepos 21-osios rytą netoli vadinamosios „tulpinių“ vilos imituojamas gaisras. Jo gesinti skubančioje mašinoje įsitaisę „Aro“ kovotojai. „Pasitelkėme priešgaisrinės tarnybos automobilį, nes jį galėjome išnaudoti dviem aspektais: kad priartėtume kuo ilgiau nesukeldami įtarimo ir galėtume taranuoti vartus ir patekti į tą teritoriją. Teritorijai uždengti panaudojome krovininį automobilį, kuris nekrenta į akis, – buvo uždengtas brezentu, o kėbule buvo mūsų pareigūnai“, – aiškina V. Grabauskas.

Rinktinės „Aras“ vadas neslepia: taip artintis prie „tulpinių“ buvo rizikinga. „Džiugu, kad priešgaisrinės tarnybos pareigūnas sutiko dalyvauti. Jį, vairuotoją, apvilkome liemene ir, kai priartėjome prie pastato, jam buvo komanda gultis ant grindų. Iššokome ir pradėjome sodybos šturmą. Kiti pareigūnai numetė brezentą, iššoko iš automobilio ir išsidėstė perimetre, kad [niekas] negalėtų pabėgti iš šitos sodybos“, – šturmo detales atskleidžia komisaras. 

Šturmas nedavė rezultatų

Tuo metu, kai ginkluoti „Aro“ kovotojai veržiasi į sodybą Ėriškėse, policija pradeda A. Vertelkos sulaikymo operaciją Nidoje. Ir čia parengtas specialus planas, kad pamatęs pareigūnus jis nespėtų atsikratyti įrodymais. Vagišiais apsimetę policininkai ima sukiotis aplink kieme stovintį automobilį.

Pas A. Vertelką policija suranda nedidelį kiekį heroino. Tai tampa priežastimi sulaikyti vieną iš „tulpinių“ gaujos lyderių. Tačiau nėra jokių įrodymų, kurie panevėžietį sietų su Kiesų dingimu.

Be rezultatų baigiasi ir kratos sodyboje Ėriškėse. Pareigūnai išvažiavo nieko nepešę, o „tulpiniai“ suprato, kad pareigūnai juos seka ir žino, kad nusikaltimas – jų darbas. „Nuo to laiko jie pradėjo gyventi itin konspiratyvų gyvenimo būdą, maskuotis. […] Tai buvo padaryta dėl dūšios nuraminimo, norint įsitikinti, kad ten iš tikrųjų nieko nėra“, – sako T. Vėbra.

A. Vertelka kol kas lieka suimtas už narkotikus. Pareigūnai bando jį prakalbinti, tačiau jis neigia ką nors žinantis apie Kiesų dingimą.

Policija visais įmanomais būdais ieško, kaip jį ir kitus „tulpinius“ susieti su Kiesų dingimu. Visiems Lietuvos bankams išsiunčiami paklausimai, kur buvo iškeistos didesnės latų sumos. Pranešimai tikrinami, banko darbuotojams rodomos įtariamųjų nuotraukos, tačiau visa tai neduoda laukiamų rezultatų.

Liudininkas atskleidė detales

A. Matonis atkreipia dėmesį, kad „tulpinių“ lyderiai iki to laiko niekada nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o jei ir bausti, tai už itin smulkius nusikaltimus. „Reikėjo, kad būtų pagrindai, „pririšimai“ prie konkrečių nusikalstamų veikų, kad būtų galimybė sulaikyti, suimti ilgesniam laikui, kad būtų galima atlikti įrodymų surinkimo procedūrą“, – sako tuometinis kriminalinės policijos komisaras.

Liepos 21 d. vyko ne tik garsiausiai nuskambėję Ėriškių šturmas ir A. Vertelkos sulaikymas. Buvo atlikta daug kratų, apklausinėta daugybė žmonių.

Tuometinis kriminalinės policijos komisaras inspektorius Artūras Garla sako, kad tuo pat metu, kai kolegos šturmavo vilą, kiti pareigūnai sulaikė Rytį Kuodį. „Jis labai praplėtė paruošiamuosius darbus, kuriuos liepos 5 dieną atliko „tulpiniai“. Nes R. Kuodis buvo įvykių liudininkas, bet nesuvokė, dėl ko viską darė“, – kalba A. Garla. Pareigūnų pasakojimu, būtent R. Kuodis parūpino ir „Labas“ korteles, ir automobilį pagrobimui, įpylė į jį kuro.

Apklausiamas liudytojas atskleidė daug detalių, kas vyko dieną prieš Kiesų dingimą.

Pirmiausia su juo susisiekė klasės draugas Egidijus Bučys. Vaikinai kartu važiavo paimti benzino kanistrų, buvo susitikę su tulpinių lyderiais V. Baltušiu ir R. Čeponiu bei dviem jaunaisiais gaujos nariais – R. Narbutu ir A. Lebedevu.

Vėliau tą pačią dieną liudininkas po Panevėžį vežiojo R. Čeponį ir sulaukė jo nurodymo laikinai atiduoti savo ir savo žmonos mobiliuosius telefonus, nupirkti telefono korteles ir papildymo kodus. Kitą dieną liudininkas R. Čeponio nurodymu padėjo A. Andrušaičiui ir D. Skačkauskui. Vakarėjant vaikinas susitiko ir su R. Čeponiu bei V. Baltušiu. Šie jam atidavė savo mobiliuosius telefonus, liepė sulaukus skambučių atsiliepti, leido prireikus skambinti pačiam.

Praėjus dviem savaitėms po Kiesų dingimo policija jau turėjo visų nusikaltime dalyvavusių „tulpinių“ vardus. Tačiau tuo metu dar buvo neįmanoma to suprasti.

Informacija nuteka į spaudą

Pareigūnai supranta: nors ir pamažu, judama teisinga linkme. Policija nusprendžia skelbti keturių su „tulpinių“ gauja siejamų panevėžiečių paiešką. Nutariama sulaikyti į Latviją važiavusius A. Andrušaitį, E. Bučį, Giedrių Liubartą bei vieną iš „tulpinių“ gaujos lyderių R. Čeponį. Oficialiai šių pareigūnus dominančių asmenų paieška neskelbiama – tai operatyvinė informacija, prieinama tik grupei teisėsaugos pareigūnų. Tačiau žinia apie policiją dominančius panevėžiečius patenka į spaudą.

Bylą tiriantiems policijos kriminalistams tai dar vienas smūgis. Laisvėje esantys įtariamieji gauna dar daugiau žinių apie policijos surinktus nusikaltimo įrodymus, o ieškomi asmenys dingsta lyg į vandenį.

Tuometinis kriminalinės policijos komisaras A. Matonis pastebi, kad tuomet nusikaltėliai suprato įtariami prisidėję prie Kiesų dingimo ir patys staiga dingo iš akiračio. „Supratom, kad tie keturi yra ta silpnoji grandis, kur reikia dirbti. Ir jeigu pasisektų pagauti, tai [būtų] vienas iš potencialių informacijos šaltinių“, – prisimena A. Garla.

Kaip žiniasklaida gavo informacijos apie policiją dominančius žmones, pareigūnai iki šiol gali tik spėlioti. Tačiau keturi vyrai taip ir nebuvo rasti. Vėliau paaiškės, kad jie nužudyti.

Parašo laišką prezidentui

Lyg erzindamas pareigūnus besislapstantis A. Andrušaitis įžūliai atsiunčia laišką prezidentui Valdui Adamkui. Jame rašo: „Norėčiau kreiptis į Jus dėl bandymo neteisėtai už akių pareikšti kaltinimus mažeikiškių dingimo byloje. Nevarginsiu Respublikos Vadovo aiškinimais dėl noro pateikti man kaltinimus prasmingumo. Taupydamas Jūsų laiką pateiksiu keletą faktų ir pamąstymų. Išvadas darykite Jūs, kas ir dėl ko yra tikrieji kaltininkai.“

Iš šalies atrodo, kad Kiesų dingimo tyrimas sustojęs. Tačiau teisėsauga jau žino, kas galėjo šį nusikaltimą padaryti. Ir sustoti pusiaukelėje nenusiteikusi. 

A. Garlos nuomone, žinoti, kas daugmaž padarė nusikaltimą, yra 50 procentų sėkmės, o likusi pusė – surinkti informaciją ir įrodyti. „Labai sunkus darbas realizuoti kriminalinės žvalgybos informaciją, patikrinti, kad taptų įrodymais. Čia ir yra visas profesionalumas ir sugebėjimas“, – akcentuoja A. Sadeckas.  

LRT TELEVIZIJOS dokumentikos ciklą „Nematoma Lietuvos istorija“ žiūrėkite pirmadieniais 21:30 val.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Nematoma Lietuvos istorija“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...