captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Dargis: labai nenorėčiau, kad liktume paskutiniai, kaip likome paskutiniai apsikrikštiję

Seimas pradėjo paskutinę savo sesiją ir jau pirmajame posėdyje apsisprendė du prezidentės vetuotus įstatymus – Pagalbinio apvaisinimo ir Darbo kodeksą – svarstyti iš naujo. 
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Dėl Darbo kodekso Seimas galėjo arba imtis svarstyti jį aš naujo, arba palikti galioti dabartinį, priimtą 2002 metais. Daugumos parlamentarų balsais kitą savaitę Darbo kodeksas bus svarstomas iš naujo, bet tai nereiškia, kad bus pritarta visoms prezidentės siūlomoms pataisoms arba kad joms iš viso bus pritarta. 

Tokį Seimo sprendimą iškart pasveikino verslo konfederacija, o kaip vertina pramonininkų konfederacija? Tai – klausimas pastarosios prezidentui Robertui Dargiui.

– Jūs – už tokį sprendimą. Jis geras?

–  Aš manau, kad gerai, jog Seimas dar kartą susės ir apsvarstys galimybes priimti tinkamiausią Darbo kodeksą. 

– O ką manote apie prezidentės vetuotus straipsnius? Manote, kad reikia svarstyti tai, ką ji vetavo, ar atmesti, kaip siūlo liberalai ir verslininkai, apsilankę pas Seimo pirmininkę?

– Mes (tiek LPK, tiek Investuotojų forumas, tiek smulkiųjų verslo darbdavių konfederacija) Darbo kodekso atžvilgiu nuosekliai laikėmės pozicijos, kad geriausią kodekso versiją matėme tą, kuri buvo parengta specialistų, mokslininkų kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, ir atiduota vyriausybei.

– Čia pati pirmoji?

– Taip. Ir iš vyriausybės išėjo daugiau mažiau subalansuotas ir atitinkantis laikmetį kodekso variantas.

– Jūs vis dėlto būtumėte linkęs svarstyti prezidentės veto?

– Kuo mažiau tų pataisų, tuo būtų geriau.

– Kitaip sakant, jūs būtumėte linkęs atmesti, kaip siūlo ir liberalai?

– Aš manyčiau, kad [reikėtų] palikti tas versijas, kurios buvo priimtos Seime.

– Ar būtina vis dėlto šitam Seimui priimti Darbo kodeksą? Ką galvotumėte apie šito darbo palikimą ateinančiam Seimui?

– Manau, kad jeigu priimtume, tai būtų didelis žingsnis į priekį: tai būtų įrodymas, kad Seime iš viso įmanoma spręsti kažkokias rimtas valstybės problemas.

– Bet šio Darbo kodekso priėmimą lydėjo, pradėkime nuo prezidentės, tokie apibūdinimai kaip visiškas valdžios nužmogėjimas, buldozerinis priėmimo principas, savijauta, kad į tave šluostosi kojas, socialinio teisingumo mažinimas, nepakankamai apginti dirbančiųjų interesai ir pan. Vienu žodžiu, jeigu pažiūrėtume iš šalies, tai atrodytų, kad visi darbdaviai yra vergvaldžiai, o darbuotojai amžinai nuskriausti, ir politikai, kurie priiminėja tokį kodeksą, yra tų vergvaldžių draugai. Tai kaip tai vertinti?

– Jeigu mes laiko mašina grįžtume kokių 150 metų atgal (aš daug skaičiau apie pirmąją pramonės revoliuciją), [pamatytume kad tada] pakeitė įmonės gebėjimai, atsirado didelės įmonės, logistika, didmeninė prekyba ir t.t. Tai įvyko dėl to, kad iš viso pasikeitė pobūdis. Ir, be abejonės, atsirado labai daug ginančių nuskriaustuosius. 

Atsimenate, K. Marksas ir „Kapitalą“ ta proga parašė. Tai iš esmės didelė mūsų kalbėjimo dalis man primena būtent XIX amžiaus vidurį. Apie kokius mes vergus kalbame XXI amžiuje? Kodėl mes nekalbame apie tai, kas užtikrina žmogui gerovę? Jo gebėjimai, jo profesionalumas, jo kūrybingumas, jo įgūdžiai, pagaliau. Čia yra žmogaus bagažas, užtikrinantis jo gerovę, jo asmeninių norų išsipildymą ir t.t. Ir joks kodeksas tikrai neapgins jokio žmogaus, jeigu pats žmogus nebus reikalingas darbo rinkoje. 

Bet ar girdėjote apie tai daug diskusijų šiandieniniame Seime, ar daug diskusijų girdėjote iš mūsų valstybės administracijos? Man atrodo, kad mes esame truputėlį susipainioję ir mėgaujamės tuo, kas žmonėms paprastai patinka. Prisiminkime dar vieną dalyką. Juk visų tų mūsų kalbėtojų klauso ne tik Lietuva, gi ne tik vidaus rinkai skirtas kalbėjimas.

– Būtent tai labai norėjau iš jūsų išgirsti.

– Man pačiam buvo geras pavyzdys, kai su vieno banko prezidentu atskridusiu [į Lietuvą] teko bendrauti iš karto po to, kai Seimo komitetas apsvarstė ir, berods, priėmė sprendimą 25 procentus pelno dalintis su darbininkais. Jis iš kartu sukluso – kas čia vyksta pas jus? Ar čia bus tokie dalykai priiminėjami? 

Jeigu kas antrą dieną aukšti valstybės pareigūnai šneka, kaip dar atims kapitalo, apmokestins, aš suprantu, kad tai yra skirta rinkėjams. Šiandien yra rinkimų momentas, bet prisiminkime, kad mes ne smėlio dėžėje miške kalbame. Iš esmės girdi ir klauso tie, kurie daro sprendimus. Juk kas yra svarbiausia verslui? Prognozuojamumas ir aiškumas, kas bus.

– Bet iš kur apskritai pas mus yra atsiradusi šita nuostata, ar gal ji labiau užsilikusi iš praeitų laikų, kad darbuotojas visada yra nuskriaustasis ir jį reikia globoti? Bet tokių santykių, kad darbuotojas su darbdaviu yra partneriai, mes neįsivaizduojame?

– Čia yra nesupratimas, kas darosi pasaulyje. Šiandien reikia kovoti, kaip prisitraukti kapitalą, kaip jį išlaikyti ir kalbėti reikia tais terminais, kuriuos supranta investuotojas. Aš manyčiau, jūs esate labai teisi – iš esmės reikia keisti politikų retoriką.

– Ar jūs dabar politikų deklaruojamose programose matote kokį nors teigiamą požiūrį į verslą, kuris suteikia viltį, kad bus tai, ko jūs tikitės?

– Mums teko išklausyti kelias partijų programas. Visų pirma reikia pažymėti, kad jų baigtinių dar nėra. Ir turbūt jūs irgi neatsimenate rinkimų, kad, likus mažiau nei mėnesiui iki jų, nežinotume, kokie yra 10 esminių partijos darbų ateičiai. Mes bandome provokuoti, kalbėtis su jais, kviestis į LPK. Praėjusią savaitę kaip tik turėjome tris partijas, kitą – turėsime dar tris. 

Bet, jūs labai teisingai pastebėjote, kad visos programos orientuotos į socialinę pagalbą, į minimalios mėnesinės algos (MMA) didinimą, į pensijas. 

Švietimas jau rado savo nišą ir programose jau atsirado, kad švietimas yra svarbus. Mes dvejus metus kalbėjome apie tai, kad tai yra vienas iš bazinių valstybės ateities dalykų, kuriuos turime susitvarkyti. 

Bet mažai yra kalbos apie investicijų pritraukimą, energetiką (juk Seime nebaigtas svarstyti naujas energetikos strategijos variantas), infrastruktūros sutvarkymą, transporto koridoriaus investicijas, uosto darbą, administracinius ir visus biurokratinius barjerus. 

Manau, dar yra laiko iki rinkimų, partijoms reikėtų daugiau laiko stengtis sustiprinti ekonomikos dalį taip, kad būtų aiškūs ženklai tiek Lietuvoje veikiančioms įmonėms, tiek užsienio investuotojams, – kad šita valstybė nori užsitikrinti tvarų investicijų pritekėjimą. Ir ne tik į Vilnių, bet ir, aišku, į regionus.

Bet jei jos sustiprins tas ekonomines programas, dar nebūtinai jas vykdys.

– Čia yra dar kitas „žanras“. Mes jau tiek prisižiūrėję (gal jau per ilgai čia gyvename), žinome labai daug tų „išėjimų“ iš programų, kai sudaro koaliciją ir sako, kad jeigu būtų vieni laimėję, būtų darę, o dabar – ne. 

Esminis dalykas, ko trūksta mūsų, ypač – politikos elitui, – atsakomybės, kuri jiems tenka už šitą valstybę, supratimo. Dažnai asmeniniai dalykai nulemia sprendimus. Dažnai toks, atrodo, trumpalaikis reveransas, kuris šiandien atrodo gražus, nulemia sprendimus. 

Bet ilgalaikėje distancijoje valstybė turės dar daug problemų, kurias vis tiek kažkas turės spręsti. Ir kuo ilgiau jų nespręsime, tuo sudėtingiau bus po to jas spręsti, tuo sudėtingiau bus mums tą tvarią ateitį užsitikrinti. 

Ko labai nenorėčiau? Kad vėl liktume paskutiniai. Taip, kaip likome paskutiniai apsikrikštiję Europoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...