captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vilniaus benamiai trumpam tapo menininkais: jų darbai – Nacionalinėje galerijoje

Paroda „Padainuok man labanakt“ Nacionalinėje dailės galerijoje rugsėjo 9 dieną vainikuos bendrą Mančesterio ir Vilniaus benamių ir menininkų kūrybinį procesą. Nuo lapkričio Vilniaus benamiai kartu su profesionaliais menininkais kūrė paveikslus, lankėsi galerijoje, pasakojo apie savo gyvenimą, prisiminė senas ir kūrė naujas pasakas. „Mūsų projektas neabejotinai padėjo benamiams pasijusti gerbtinais žmonėmis“, – įsitikinusi viena iš projekto iniciatorių Ieva Petkutė.
E. Gudonytės nuotr.
E. Gudonytės nuotr.

Šio projekto Vilniuje ėmėsi viešoji įstaiga „Socialiniai meno projektai“ ir Mančesterio (Didžioji Britanija) metropolijos universitetas „Arts for Health“.

„Kaip sakė vienas mūsų projekto dalyvis, visos pasakos – iš gyvenimo. Todėl visuose benamių darbuose, kurie bus pristatyti Nacionalinėje galerijoje Vilniuje, atsispindės jų nūdiena arba tai, ką mums bendromis jėgomis pavyko prisiminti iš vaikystės ar jaunystės laikų“, –portalui LRT.lt pasakoja „Socialinių meno projektų“ steigėja ir vadovė I. Petkutė.

Ji kartu su bendraminčiais benamių, kurie dalyvautų projekte, ieškojo Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ labdaros valgykloje „Betanija“ ir dienos centre. Čia kasdien galima sutikti benamių iš visų miesto nakvynės namų arba tų, kurie gyvena tiesiog gatvėse. Tačiau, kai prasidėjo projektas, informacija apie jį ėmė sklisti iš lūpų į lūpas. Taip pavyko suburti apie penkis šimtus benamių, bet prie parodos Nacionalinėje galerijoje parengimo prisidėjo daugiau nei aštuoniasdešimt benamių – trisdešimt iš Lietuvos ir daugiau nei penkiasdešimt iš Mančesterio. Britai savo darbus kūrė Mančesteryje.

Buriant benamius projektui nebuvo paisoma, ar jie turi kokių nors meninių sugebėjimų, ar ne. Nebuvo jie skirstomi ir pagal patirtį ar žinias apie meną. Projekto organizatoriai gyvenimo užribyje atsidūrusius žmones tiesiog kvietė dalyvauti projekte. Po pokalbių, kelių ekskursijų į galerijas ir po miestą benamiai į kūrybines dirbtuves jau ateidavo patys ir neraginami, išgirdę savyje džiaugsmą kurti, sužinoti, pažinti.

– Kokius darbus kūrė jūsų suburti benamiai?

– Pirmiausia, mes drauge daug eksperimentavome su įvairiausiomis medžiagomis. Kiekvienam susitikimui sukurdavome vis kitą scenarijų – piešdavome, konstruodavome. Bet visa tai lydėdavo pokalbiai ne tik apie tai, ką darome, bet ir apie gyvenimą. O darbų tema drauge su britų benamiais buvo bendra – pasakos ir istorijos. Ir, kaip pastebėjo vienas projekto dalyvis, visos pasakos – iš gyvenimo ir kiekvienas iš mūsų gali tuoj pat sukurti pasaką iš savo sapnų, išgyvenimų, patirties ar prisiminti tas pasakas, kurias girdėjo, būdamas vaikas.

Pastebėjau, kad beveik visi mūsų projekto dalyviai – baikštūs žmonės, todėl pasakų tema mums visiems labai padėjo, nes leido atsipalaiduoti, užsimiršti.

– O kokias pasakas benamiai prisiminė iš vaikystės?  Ar gal jau gyvenimo išbandymai ištrynė tuos nekaltus vaikiškus prisiminimus?

– Kai vieną dieną paprašiau papasakoti pasaką „Batuotas katinas“, kiekvienas iš benamių ją pasakojo visiškai skirtingai, akcentuodamas absoliučiai kitus dalykus, nei įprastai žmonės pasakoja šią visiems gerai žinomą pasaką. Tam, be abejonės, turėjo įtakos projekto dalyvių gyvenimo patirtis, kuri juos stipriai atitolino nuo vaikystės. Kai kurie net neprisiminė Batuoto katino šeimininko vardo ir sugalvodavo visai kitą.

– Ar jūsų projekte dalyvavę benamiai – sunkiai gyvenimo aplinkybių sužaloti žmonės ar galbūt įvairių priklausomybių valdomi pastarųjų dešimtmečių pasiklydėliai?

– Pirmiausia, norėčiau pastebėti, kad nė vienas iš jų savo noru nepasirinko tokio gyvenimo būdo. Nors dažnas jau spėjęs užsiauginti storą odą, pokalbių metu supratau, jog beveik visi yra patyrę skaudžių sukrėtimų, kurių metu nesulaukė arba nežinojo, kur ieškoti pagalbos, todėl ir nusirito į gyvenimo dugną.

Vienas vyriškis, buvęs patyręs bitininkas, pateko į avariją ir iki šiol gali vaikščioti tik su ramentais. Negalėjimas užsiimti mylimu darbu jį nubloškė į gyvenimo užribį. Kito mūsų projekto dalyvio gyvenimas subyrėjo po to, kai jis, važiuodamas automobiliu, padarė avariją, o jos metu žuvo žmona ir sūnus.

Ne vienas mūsų projekto dalyvis turi ir psichikos sutrikimų, ir įvairių priklausomybių. Nelengva būtų atsakyti, ar jų benamystę lėmė šie dalykai, ar dėl benamystės atsirado ir priklausomybės, ir sveikatos sutrikimai.

– Tačiau greičiausiai dažnas jų benamiu negimė? Kur dabar buvę jų namai? Prarasti? Ar jie išvaryti?

– Dalis benamiais galėjo tapti dėl savo priklausomybių, kurias turėjo, ir gyvendami namuose, tačiau nenorėjo arba negalėjo su jomis susitvarkyti. Susidūriau ir su tokiais benamiais, kurie, būdami neįgalūs, mirus artimiesiems, tiesiog nebesugebėjo savimi pasirūpinti.

Kartą užsiėmimo metu vienos benamės paklausiau, kam ji norėtų parašyti laišką? Moteris daug kalbėjo apie įvairius pažįstamus, po to susimąstė ir prisipažino, kad neturi kam parašyti laiško. Vadinas, socialinę atskirtį žmonės patiria dar ir dėl to, kad tiesiog neturi jokių artimųjų, o ne tik stogo virš galvos. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų paprasti dalykai, tačiau iš tikrųjų vienatvė gali įstumti į labai gilią depresiją ar gal net įstumti į visišką gyvenimo dugną.

E. Gudonytės nuotr.

– Kaip jūsų suburtus benamius sutikdavo žmonės kultūros įstaigose, į kurias juos nusivesdavote, arba kur kitur?

– Kai pirmą kartą nusprendėme apsilankyti Nacionalinėje galerijoje, atėjo pakankamai padoriai atrodantys benamiai. Tarp jų nebuvo nei tokių, kurie nuolatos vaikšto su maišais, nei tokių, nuo kurių troleibusuose riečia nosį. Kai iškviečiau du taksi automobilius, vieno jų vairuotojas iš karto pareikalavo, kad niekas iš jų neatsisėstų šalia jo ant priekinės sėdynės.

Galerijos rūbininkai, mus pamatę, be užuolankų pareiškė: „Kas čia tokie atėjo“? Salių darbuotojos viena per kitą irgi garsiai stebėjosi: „Ir iš kur juos ištraukė“?

Man buvo labai nejauku. Tada net pagalvojau, kad, neduok Dieve, atsidūrusi benamių vietoje, bevelyčiau  nebūti tokiose erdvėse, kur iš manęs tyčiojasi arba bado pirštais.

– Kaip jautėsi jūsų globotiniai, girdėdami tokius komentarus savo adresu? Ar jie jau išmokę panašių dalykų negirdėti?

– Kai kartą suorganizavome pokalbį tarp Vilniaus ir Mančesterio benamių, naudodamiesi „Skype“, vienas britas lietuvių paklausė, kaip jie reaguoja į diskriminaciją. Vilnietis, ne vienerius metus gyvenantis apleistame name, prisipažino, kad jau nebemato ir nebegirdi iš jo besityčiojančių žmonių. Tiesiog eina savo keliais ir tikslais.

Viena benamė mergina britams atviravo, kad būtų galima išvengti aplinkinių pašaipų ir piktų replikų, jei benamiai būtų tvarkingai apsirengę ir nesmirdėtų.

Vienas benamis, kurį aš primygtinai kviečiau atvykti apžiūrėti parodą dar kartą, prisipažino nemiegojęs visą naktį ir galvojęs, ar jam prisijunti prie mūsų, ar ne. Jis tų užgauliojimų, ko gero, negirdėjo arba sugebėjo jų nesureikšminti, nes atvyko į ekskursiją ir antrą kartą. Bet per antrąjį pasimatymą jau pamačiau pasipuošusį, tvarkingą vyriškį. Ką gali žinoti, gal menas įkvėpė pasitempti? O gal tiesiog sušildė mūsų pagyrimai?

– Bet juk nakvynės namuose galima ir nusiprausti, ir išsiskalbti. Gal dažnas benamis jau įprato prie nevalyvo gyvenimo būdo?

– Ne visi gali patekti į nakvynės namus, nes tam reikia turėti asmens dokumentus ir sveikatos draudimą, o taip pat laukti savo eilės į tuos namus. Yra vietų, kur benamiai galėtų nusiprausti, tačiau ne vienas jų į savo išvaizdą ir higieną jau nebekreipia dėmesio.

– Kokie benamiai Mančesteryje? Ar jie stipriai skiriasi nuo benamių Lietuvoje?

– Na, pirmiausia, norėčiau pastebėti, kad Mančesteryje benamiai nesusiduria su problemomis, jei nori nusiprausti arba gauti jiems dalinamus maisto paketus. Kita vertus, tas centras, su kuriuo mes bendradarbiaujame, jau turi dvidešimties metų darbo patirtį. Mums dar šioje srityje reikia mokytis. Juk kai kuriuose Vilniaus nakvynės namuose net ne visada būna karšto vandens, nes jie jį šildosi elektriniais šildytuvais.

Bet gyvenimiškoji Mančesterio benamių patirtis panaši – į benamystę juos išstūmė arba įvairios asmeninės dramos, arba priklausomybė nuo alkoholio bei narkotikų. Tačiau ten jie, jeigu tik randa motyvacijos, valstybės įstaigose labai nesunkiai susitvarko įvairius biurokratinius reikalus.

Vilniuje gi, kaip man pasakojo ne vienas benamis, didžiausias jų siaubas – viešojo transporto kontrolieriai. Kai kartą buvo užduotis nupiešti miesto vaizdus, vienas benamis šalia jam patinkančių vietų nupiešė ir raudoną kontrolierių autobusiuką.

Bet mane labai maloniai yra nustebinęs vienas vilnietis benamis, kuris, radęs savyje valios ir motyvacijos kabintis į gyvenimą, dėl baudų viešajame transporte turėdamas net devyniolika kreditorių, kurie siekė iš jo išieškoti 33 tūkst. litų, sugebėjo kreditorių būrį susimažinti iki šešių. Jam to pasiekti padėjo ir daugybė įvairių įstaigų pareigūnų.

– Kaip vyko benamiams surengtos kūrybinės dirbtuvės ir ką ta patirtis jiems reiškė?  

– Menininkai, dirbę Vilniuje su benamiais, sugebėjo sukurti labai draugišką, saugią atmosferą. Jie kalbėjo ir pasakojo apie save tiek, kiek norėjo. Niekas jų nekamantinėdavo. Jeigu nenorėdavo, galėdavo nedirbti, tiesiog sėdėti ir žiūrėti, kaip kažkuo užsiima kiti.

Menininkai juk – ne psichologai ir ne socialiniai darbuotojai. Jiems buvo svarbu išklausyti susirinkusius žmones ir pasistengti jiems padėti jų pasakojimus, emocijas perkelti į piešinius, mozaikas, instaliacijas.

– Kaip jums atrodo, ar projektai, panašūs į jūsų, gali paskatinti benamius sugrįžti į visavertį gyvenimą, ar jiems reikia ir kitų specialistų pagalbos?

– Mūsų projektas neabejotinai padėjo benamiams pasijusti gerbtinais žmonėmis, tačiau be patyrusių psichoterapeutų ar priklausomybių ligų specialistų susikurti savas sėkmės istorijas jiems būtų sunku.

Lietuvoje dar labai stinga ir socialinės pagalbos įstaigų. Pavyzdžiui, mūsų partneriai Mančesteryje, jei benamiams reikia eiti į pokalbius dėl darbo ir padoriai apsirengti, duoda jiems švarių drabužių. Jie bendradarbiauja su įvairiomis kultūros įstaigomis ir nuolatos su benamiais jose lankosi. Britai, siekdami sudominti kokiais nors socialiniais arba kultūriniais projektais, pažada benamiams už, tarkime, penkis apsilankymus specialiuose užsiėmimuose duoti po penkis svarus. Vėliau jie ateina jau ir negaudami pinigų. O už savanoriavimą benamiai Mančesteryje gali tikėtis mėnesinio viešojo transporto bilieto.

Tokie ir panašūs dalykai skatina žmones kilti iš gyvenimo dugno. Tikiuosi, kad ir Lietuvoje pamažu susikurs tokia socialinė sistema, aplinka, kuri leistų gyvenimo užribyje atsidūrusiems žmonėms suteikti pagalbą čia ir dabar.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...