captcha

Jūsų klausimas priimtas

Iš Lietuvos išprašyta žurnalistė suvienijo mūsų nepriklausomybės duobkasius

Prieš 25 metus žlugęs pučas Maskvoje ne tik sugriovė Sovietų valstybę, bet ir panaikino 70 metų trukusį komunistų valdymą. Tuo metu buvo galimybė Rusijai tapti demokratine valstybe, tačiau šiandien, deja, ji pasukusi į priešingą pusę. Maskvos merija iš pradžių net buvo uždraudusi demokratams surengti eitynes ir mitingą pučo žlugimui paminėti.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Tik po to, kai organizatoriai kreipėsi į prokuratūrą, leidimas buvo duotas, tačiau mitinguoti leista ne tūkstančiui žmonių, kaip buvo prašyta, o 10 kartų mažiau – šimtui. Rusijos prezidentas su premjeru, žinoma, pučo 25-mečio minėjimą ignoruoja. O štai Lietuvos ir kitų Baltijos šalių nepriklausomybės nepavykusiems duobkasiams – žalia gatvė.

Maskvoje įvyko iš Lietuvos deportuotos ir negalinčios atvykti į mūsų šalį žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygos pristatymas, kuriame gerai mums žinomi asmenys ne tik dėstė savo tiesas, bet ir džiūgavo, kad šių dienų pasaulyje Lietuva ir jos politikai bejėgiai sustabdyti tiesos skleidimą, todėl iš šitos knygos Lietuvos žmonės sužinos, kas ką išdavė,  kaip buvo „žudoma“ Sovietų Sąjunga ir kas nutiko su tais, kurie mėgino ją išsaugoti.

1991 rugpjūčio 23 d. Vladimiras Leninas „mojuodamas“ savo dešine iškeliavo iš sostinės Lukiškių aikštės ir tai lietuviams, taip atkakliai, net pralieto kraujo kaina siekusiems laisvės, buvo džiugi žinia. 

Beveik tuo pat metu džiūgavo ir šimtai maskviečių, kai keliamasis kranas užnėrė kilpavirvę  ant vieno iš kruviniausių Lenino bendražygių  „geležinio“ Felikso Dzeržinskio paminklo.  Tačiau dabar  šį  paminklą reikalaujama grąžinti į buvusią vietą – kaip vieną iš esą prasidėjusio Sovietų Sąjungos atgimimo simbolių. Rusijoje stiprėja jėgos, kurios iki šiol negali susitaikyti su prieš ketvirtį amžiaus įvykusia sovietų imperijos griūtimi, prarastomis teritorijomis.

Iš Lietuvos išprašyta „Komsomolskaja pravda“ apžvalgininkė Galina Sapožnikova  į savo knygą sudėjo prieš mūsų valstybės nepriklausomybę stojusių veikėjų pasakojimus, kas vyko Lietuvoje prieš ketvirtį amžiaus. G. Sapožnikova savo knygą pavadino „Kas išdavė. Kaip buvo žudoma Sovietų Sąjunga ir koks likimas tų, kurie ją bandė gelbėti“. Dauguma tų  „gelbėtojų“ – po 1991 m. rugpjūčio pučo nuo Lietuvos teisėsaugos sprukę perversmininkai.

Generolą majorą Algimantą Naudžiūną „gelbėti“ Lietuvos Maskva atsiuntė 1989 m. Tiesiai iš Baikonuro raketinės divizijos, kur šis vadovavo politiniam skyriui. Lietuvoje jis paskirtas  platformininkų komunistų partijos centro komiteto sekretoriumi.

„Lietuvą  radau sudaužytą, išvogtą, suskilusią. V. Landsbergio vadovaujama Aukščiausioji Taryba  pasitraukė iš Sovietų Sąjungos. V. Landsbergį ir visą tą viršūnėlę buvo priglaudusi KGB“, – tvirtino A. Naudžiūnas.

Kitas Lietuvos kompartijos vadovas  Juozas Jermalavičius 1991 m. sausio 11 d. kruvinųjų įvykių išvakarėse pranešė, kad valdžią į savo rankas ima „Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetas“. Po to, kai kariškiai per traiškomus žmonių kūnus užėmė televizijos bokštą,  J. Jermalavičiaus balsas gelbėjimo komiteto vardu iš karinės mašinos per garsiakalbį skelbė:

„Broliai lietuviai, nacionalistų ir separatistų vyriausybė, kuri priešpastatė save liaudžiai, nuversta. Eikite pas savo tėvus, vaikus.“  Dabar šis veikėjas už savo nusikaltimus yra atlikęs bausmę Lietuvos kalėjime, tačiau klausiamas, ar buvo tikruoju Gelbėjimo komiteto vadovu, J. Jarmalavičius nuo atsakymo išsisuko.  

„Nacionalinio Lietuvos gelbėjimo komiteto idėja gimė ir buvo nuleista iš Maskvos. Tai tebuvo dezinformacija“, – sakė J. Jermalavičius.

KGB būrio „Alfa“ vadas, pulkininkas Michailas Golovatovas vadovavo smogikams, kurie 1991 m. sausį šturmavo televizijos bokštą ir Lietuvos radijo ir televizijos pastatą. Dabar KGB pulkininkas dėl Vilniuje pralieto kraujo nusiplauna rankas.

„Kad mūsų ten niekas nesiuntė, o M. Gorbačovas nieko nežinojo – visiškas melas. Jam – 85-eri, galėtų atsiprašyti“, – tvirtino M. Golovatovas.

Po kruvinų sausio įvykių nepriklausomos Lietuvos prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą. Savo tyrimą pradėjo ir Maskvos statytinis LTSR generalinis prokuroras Antanas Petrauskas. Jam į talką atskrido grupė Sovietų Sąjungos generalinės prokuratūros prokurorų.  Pastarųjų tyrėjų užduotis įrodyti versiją, kad Vilniuje žmonės žuvo ne nuo okupantų kulkų.

Maskvos prokurorai apklausė ne tik kariškius. Apie savo žygdarbius veržėsi girtis ir perversmininkai, jų talkininkai. Tačiau rugpjūtį, Maskvoje žlugus pučui, tyrimą teko nutraukti, bylą išsiuntė į Maskvą, o patys tyrėjai spruko iš kur atvykę. LTSR prokuroras A. Petrauskas dabar lieja apmaudą, kad nepriklausomos Lietuvos prokuratūra susitarė su Rusijos prokurorais ir 37 baudžiamosios bylos tomai grąžinti Lietuvai.

„Viskas atiduota į Lietuvos rankas ir šiandien jie teisia. Baigtis man aiški. Nuosprendis vienareikšmiškai bus apkaltinamasis“, – įsitikinęs A. Petrauskas.

Lietuvos teisėsauga  Sausio 13-osios byloje teisiamą generolą A. Naudžiūną kaltina buvus vienu iš Nacionalinio gelbėjimo komiteto lyderių, perversmo plano autoriumi.  Pastarasis turi savo versiją.

„Mes išsiaiškinome, kas įvyko. Mus išdavė. M. Gorbačiovas, Eduardas Ševardnadzė ir dar keli politbiuro nariai pažadėjo Ronaldui Reaganui ir Georgui Bushui atiduoti Pabaltijį. Mums kyla klausimas: kodėl  Aukščiausioje Taryboje dirbo ir valdė Lietuvos struktūras 200 žvalgų? Mes jų sąrašus turime“, – dėstė A. Naudžiūnas.

Aukščiausios Tarybos vicepirmininkas Kazimieras Motieka tokias perversmininkų kalbas vadina jų pačių sukurtais pramanais.

„Apie tuos „šnipus“ galiu jums pasakyti šitaip: toks skaičius pas mus buvo užsienio korespondentų. Šie korespondentai, „šnipai“, patys savo akimis matė, kas čia Lietuvoje darosi. Vienas tų „šnipų“, norvegas, kiek aš pamenu, per sausio įvykius buvo sumuštas“, – akcentavo K. Motieka.

Tuo metu Maskvoje besislapstantis buvęs „Alfos“ vadas sako, kad 1991 m. Vilniuje išbandytas Jungtinių Valstijų ekspertų parengtas scenarijus, kuris buvo naudojamas ir kitose šalyse.

„Visa tai, kas buvo Vilniuje, buvo pritaikyta Maidane, Makedonijoje ir visur kitur, kur žuvo taikūs žmonės“, – tikino M. Golovatovas.

Žurnalistė G. Sapožnikova Lietuvą vadina Europos Sąjungos (ES) Šiaurės Korėja, kurioje vis dar vykdomos politinės represijos, uždaromi televizijų kanalai, o neįtikę žurnalistai išvaromi iš šalies. Pernai iš Lietuvos išprašyta G. Sapožnikova svarsto, kad Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintas draudimas jungtis į sąjungas, bendradarbiauti su buvusiomis sovietų sąjungos respublikomis tapo pagrindine ES ir Rusijos santykių rakštimi. 

„Dėl to Dalia Grybauskaitė yra viena iš dabartinės krizės architekčių. Prisiminkite įvykius Ukrainoje, atsiminkime 2014 m. Maidaną, tačiau iki jo 2013 m. lapkritį buvo Vilniaus „viršūnėlė“. Prieš pusantrų metų iki jo Lietuvoje įsikūręs Rytų Europos studijų centras parengė pranešimą, kuriame įtvirtinta galimybė tik „su mumis arba prieš mus“.  Jie surišo Viktorui Janukovyčiui rankas, kad jis nesijungtų prie Rusijos. Būtent nuo šio momento prasidėjo Maidanas, Donbase žuvo 10 tūkst. žmonių“, – tvirtino G. Sapožnikova.

Rytų Europos studijų centro vadovas spėja, kad  ponia G. Sapožnikova greičiausiai turėjo galvoje 2013 m. centro analitikų parengtą studiją apie Eurazijos ekonominę sąjungą. Viena jos išvadų – Eurazijos sąjungos taisyklės iš esmės nesuderinamos su ES politika ir laisvos prekybos susitarimais.

„Tai yra labai absurdiški kaltinimai, iš esmės tik atkartojantys rusišką naratyvą, kad Lietuva neva yra valstybė, kuri tik griauna buvusius gerus sovietinių valstybių santykius ir ypač santykius su Rusija“, – įsitikinęs Rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojala.

Panašios nuomonės laikosi ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko patarėjas Ramūnas Bogdanas: „Tai yra žmonės, kurie galvoja, kad viską galima nupirkti, kad mes išėjome į Baltijos kelią todėl, kad amerikiečiai mums davė po dolerį, kad į Maidaną ukrainiečiai atėjo, nes nebenorėjo būti valdomi vagių režimo. Jie negali suvokti tokių dalykų, kad žmonės turi tokius jausmus, kaip žmogiškasis orumas, nepasitenkinimas egzistuojančia neteisybe, kaip noras keisti, kaip noras siekti laisvės“, – tvirtino R. Bogdanas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...