captcha

Jūsų klausimas priimtas

Įsivaikinti Lietuvoje: reikia laiko, pinigų ir kantrybės

Lietuvoje užsimota per artimiausius metus panaikinti vaikų globos namus, o jų auklėtinus perkelti į šeimas. Pirmieji žingsniai jau žengti. Pernai uždaryti Marijampolės vaikų globos namai „Putinas“ ir Pabradės vaikų globos namai. Vaikai perkelti į šeimas ir bendruomenes. Šiemet planuojama pertvarkyti Skalvijos ir Panevėžio Algimanto Bandzos kūdikių ir vaikų globos namus, o Šiaulių vaikų globos namai „Šaltinis“ planuoja atidaryti grupinio gyvenimo namų padalinį neįgaliems vaikams.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Reformą tikimasi įgyvendinti iki 2020-ųjų. Taip siekiama sukurti darnią aplinką ir sąlygas kiekvienam vaikui augti šeimoje, keisti visuomenės požiūrį į vaikų namų globotinius, paskatinti žmones tapti įtėviais ar globėjais. Tačiau, pasirodo, neužteka skatinti, dar reikia ir sąlygas sudaryti.

Kauniečių Justės ir Mindaugo namuose mažylis jau daugiau nei metai. Rudenį berniukui sukaks dveji metukai, o į šeima jis atkeliavo devynių mėnesių. Pora apie įvaikinimą pradėjo galvoti iš karto, kai sužinojo, kad negali turėti vaikų, tačiau svajonė užtruko net metus.

„Laukimas, ilgi teismo procesai... Reikėjo važinėti į kitus miestus. Tai nepatogu. Mūsų vaikas iš kito miesto. Turėjome važiuoti į teismą, į tą miestą. Atrodo, viskas galėtų būti sutvarkoma Kaune. Sprendimai įsiteisėja po mėnesio laiko. Vienas teismas buvo dėl globos. Jei nori įsivaikinti – antras teismas. Mažai, manyčiau, informacijos buvo duodama laukimo metu. Labai reikėjo patiems skambinėti, domėtis“, – pasakoja Justė ir Mindaugas.

Su įvaikinimu taip pat susidūręs vilnietis Dainius sako, kad tai didžiulis darbas. Reikia turėti ir pinigų, ir laiko bei neabejotinai kantrybės. Jis sarkastiškai klausia - gal taip biurokratai tikrina būsimų tėvų pasirengimą įsivaikinti? Jei sugebi nueiti tokį sudėtingą kelią, tai sugebėsi ir geru įtėviu būti? Dainiaus manymu, šiame procese reikia daug ką taisyti, galbūt tada atsiras ir daugiau norinčiųjų suteikti šeimą vaikui.

„Man labai svarbu atrodo, kad įvaikinimo klausimą kuruojančios institucijos dirbtų kaip padėjėjai, pagalbininkai, kurie kiekviename žingsnyje galėtų patarti, padėti, gal net užpildyti įvairias formas. Tam, kad žmonėms nereikėtų papildomų kaštų, klaidžiojimų patirti. Tikslas – kad vaikas būtų šeimoje, o ne pažymų rinkimas ir biurokratinių procedūrų savitikslis turėjimas“, – savo Dainius.

Vaiko kelias iš globos namų į jį norinčių įsivaikinti poros namus vidutiniškai trunka metus. Kuo daugiau pora nustato kriterijų – amžius, lytis, sveikata ar vaikų kiekis – tuo ilgiau procedūra užtrunka. O kur dar kalnai dokumentų, kursų, įvairių vertinimų.

Poros turi įveikti vadinamąją aštuonių žingsnių programą. Karuselė įsisuka nuo kreipimosi į deklaruotos gyvenamosios vietos Vaiko teisių apsaugos skyrių. Pateikus prašymą, reikia pristatyti santuokos liudijimo kopiją, pažymas iš seniūnijos apie šeimos sudėtį, įrodyti, kad turite kur gyventi, kiek uždirbate.

Tada jūs tikrinami – ar nebuvote pripažinti neveiksniais, nesate teisti, nesergate ligomis, dėl kurių negalite įsivaikinti. Įveikę šį etapą turėsite baigti tris mėnesius trunkančius mokymus. Po jų atestuotas socialinis darbuotojas parengs išvadą, ar esate tinkami įsivaikinti.

Jei ši išvada teigiama, per 20 darbo dienų nuo dokumentų gavimo dienos bus priimtas sprendimas dėl Jūsų įrašymo ar neįrašymo į sąrašą. Tuomet Jums teks laukti vaiko, kurio poreikius jūs labiausiai atitinkate. Paskutinis žingsnis - teismas, kuris ir nuspręs, galite ar ne įsivaikinti. 

„Visų pirma mes žiūrime iš vaiko pusės ir galime paneigti mitą, kad procedūra ilga. Praėjusiais metais padidėjo skaičius šeimų, kurios įvaikino jau antrą ar trečią kartą“, – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Įvaikinimo skyriaus vedėja Oksana Pedaniuk.

Jai antrina Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė: „Dėl įvaikinimo skundų nėra. Yra žmonių, kurie ateina ir pasipasakoja savo bėdas, iškilusias problemas, bet vėliau jie su skundu niekada negrįžta. Žinoma, yra tam tikrų niuansų – tiesiog nenori pyktis su institucijomis, kurios vėliau priiminės sprendimą dėl jų.“

583 - tiek šiuo metu globos namuose yra vaikų, kurie gali būti įvaikinti ir tik 105 pageidaujančios tą padaryti šeimos ar asmenys. Norinčiųjų įsivaikinti mažiau nei vaikų, tad retoriškai klausiama, kodėl tenka laukti eilėse?

Specialistai teigia, kad yra kelios priežastys. Pirma, tėvų reikalavimai. Dažniausiai norima kuo jaunesnio mažylio, tėvams svarbi lytis. Be to, pageidaujama sveiko vaiko, o juk dabar esančiame įvaikinimo sąraše beveik 300 vaikų turi specialiųjų poreikių.

Antra, būsimieji įtėviai įklimpsta į sudėtingą dokumentų liūną – kai kuriuos tai gąsdina.

Trečia, vaikas ir tėvai iš pradžių neturi galimybės susipažinti tiesiogiai. Pirminė pažintis su vaiku vyksta tik iš gautos bylos. Dažnai esą sausi faktai apie vaiką, jo negalią išgąsdina įtėvius. Vaiko teisių apsaugos kontrolierės manymu, jei būtų galimybė įtėviams ir vaikui iš karto užmegzti tiesioginį ryšį, galbūt, atsirastų ir tokių, kurie nebijotų mažylio negalios. 

„Žinoma, jei įtėvių būriai vaikščiotų po globos įstaigas, natūralu, tai būtų sudėtinga, bet šiais technologijų laikais galima būtų parodyti ir nufilmuotą tą vaikelį žaidžiantį. Reikia įnešti žmogiškumo“, – įsitikinusi vaiko teisių apsaugos kontrolierį Edita Žiobienė.

Su įvaikinimo procedūra susidūrę tėvai sako, kad globos įstaigose esančių vaikų skaičių tikrai mažintų ir paprastesnė procedūra. Pirmieji žingsniai palengvinantys šį procesą jau žengti. Nuo šių metų paspartintas nuolatinės globos ir įvaikinimo bylų nagrinėjimas teismuose – jis negali trukti ilgiau nei du mėnesius. Taip pat kiekvienoje savivaldybėje, to anksčiau nebuvo, jau atsirado po du specialistus, teikiančius mokymo ir konsultavimo pagalbą būsimiems įtėviams.

Priimtos pataisos, numatančios, kad vaikai iki trejų metų į globos namus pateks tik išimtiniais atvejais ir ne ilgiau nei trims mėnesiams, o vyresnių vaikų laikinoji globa truks ne ilgiau kaip 12 mėnesių. Tačiau sustoti nežadama. Tiesa, čia jau reikia paraginti savivaldybes greičiau spręsti globos ir įvaikinimo problemas.

„Vien per praėjusius metus savivaldybės nepanaudojo apie 130 mln. eurų piniginės socialinės paramos. Visos šios lėšos gali ir privalo būti nukreiptos tam, kad būtų suteikta visa pagalba šeimoms, pirmiausia, kad būtų užkardytas vaikų patekimas į institucijas. Taip pat šias lėšas galima panaudoti ir įtėvių bei globėjų sistemai stiprinti“ – sako prezidentės patarėja Ramunė Guobaitė-Kirslienė.

Bet tam reikia didesnio vietos politikų pritarimo, o kad jo trūksta, įrodo skaičiai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, apie 14 proc. pernai sutaupytų lėšų iš viso liko neperskirstyta, o daugiau kaip penktadalis atiduota įvairioms skoloms padengti, miestų ir rajonų infrastruktūrai - keliams prižiūrėti ir remontuoti, komunalinėms atliekoms tvarkyti, gatvėms apšviesti, pastatams remontuoti. Ir nenuostabu kodėl. Juk gražesnės ir švaresnės gatvės apčiuopiamesnis rezultatas, geriau matomas rinkėjui, nei investicija į vaikus ar socialinės rizikos šeimas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...