captcha

Jūsų klausimas priimtas

Z. Vaigauskas patvirtina: informacija apie premjero anūkės krikštynas – irgi politinė reklama

Nepakeičiamu laikomas Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas sako, kad šie rinkimai jam gali būti paskutiniai. Interviu DELFI 22 metus VRK vadovaujantis Z. Vaigauskas gynėsi necenzūruojantis žiniasklaidos, o tik siekiantis, kad ši žymėtų politinę reklamą ir netaptų partijų ruporu.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Pasak Z. Vaigausko, politine reklama galima laikyti ir, pavyzdžiui, informaciją apie premjero ir jo žmonos atostogas ar anūkės krikštynas. Pieš porą savaičių VRK nagrinėjo klausimą, ar naujienų portaluose lrt.lt ir delfi.lt paskelbtas žurnalistų publikacijas apie Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą (LVŽS) bei jos lyderį Ramūną Karbauskį pripažinti politine reklama. Taip daryti siūlė komisijos darbo grupė.

Vieno balso persvara darbo grupės siūlymas nepatvirtintas. Įdomu tai, kad komisijos nariams svarstomi straipsniai sukėlė priešingas mintis – vieniems atrodė, kad jos palankios R. Karbauskiui, kitiems – priešingai. Daliai komisijos narių politinė reklama pasirodė net partijų reitingų skelbimas ir sociologų kalbinimas.

Nors Z. Vaigauskas teisinasi, kad žurnalistams teužduoda klausimus, DELFI atkreipia dėmesį, kad VRK klausimais neapsiriboja. Dalis žiniasklaidos tai įvertino kaip tiesioginį kišimąsi į žurnalistų darbą.

Tirdama gautus anoniminius skundus dėl straipsnių apie LVŽS vadovą R. Karbauskį DELFI portale, komisija pirmiausia paaiškinimų kreipėsi į redakciją. Pateiktuose atsakymuose aiškinta, kad nė vienas apskųstų straipsnių nebuvo užsakytas, už juos nebuvo apmokėta ir apmokėti neplanuojama, straipsnio turinys nederintas su politikais.

DELFI nurodė, kad kalbina ir kalbins visų Lietuvos politinių partijų pirmininkus ar narius, taip pat kandidatus į Seimą, jeigu matys tam poreikį ir skaitytojų susidomėjimą. Tačiau VRK darbo grupės paaiškinimai neįtikino – parengtoje išvadoje nurodyta, kad straipsnio „R. Karbauskis prabilo apie dugną ir didžiausią politinę klaidą“ nėra pagrindo laikyti įprastinio pobūdžio informaciniu pranešimu, jis esą paskelbtas R. Karbauskio ir jo vadovaujamos partijos interesais. Tokia pat išvada pateikta ir dėl straipsnio „Tikrasis R. Karbauskio veidas: apie tai verta sužinoti“, kuriame, darbo grupės nuomone, propaguojama LVŽS ir jo pirmininkas R. Karbauskis. Išvadose teigiama, kad pradžioje tarsi siekiama sukurti įspūdį, kad straipsnis bus kritinio pobūdžio, tačiau vėliau R. Karbauskiui „sudaroma galimybė „reabilituotis“.

BNS nuotr.

Kitaip tariant, žurnalistai kritikuojami už tai, kad laikosi Visuomenės informavimo etikos kodekso, pagal kurį „Neigiamai kritikuojamam asmeniui visada turi būti suteikta galimybė paaiškinti, patikslinti, paneigti informaciją“. Analogiškai darbo grupė nusprendė ir dėl straipsnio „R. Karbauskis jau suplanavęs kandidatus į premjero ir ir šalies prezidento pareigas“. Visais šiais straipsniais esą siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją prieš artėjančius Seimo rinkimus. Straipsnių autorė Eglė Samoškaitė ir vyriausiosios redaktorės pavaduotoja politikai Loreta Laučiuvienė komisijos posėdyje daugiau nei porą valandų aiškinosi, kodėl iš vieno interviu gimė du straipsniai, kodėl politikos žurnalistė dažnai rašo apie LVŽS.

Taip pat kritikuotas naudojamas interviu žanras. Vienas komisijos narys pareiškė, kad analogiškos publikacijos būtų galimos su premjeru, kuris eina pareigas, tačiau ne staiga į reitingų viršūnes įsiveržusios partijos pirmininku R. Karbauskiu.

– Pone Vaigauskai, kas pastaruoju metu vyksta jūsų vadovaujamoje VRK? Štai komisija 5 val. aiškinosi, kas yra politinė reklama ir informavimas, į posėdį pakviesti žurnalistai, kurie aiškinosi, kodėl, ką ir kaip rašė. Kaip jūs vertinate susidariusią situaciją?

– Prieš kiekvienus rinkimus turime ką aiškintis. Pasipiktinimas, mano vertinimu, daugiausia susijęs su ambicija. VRK turi ne teisę, o prievolę nustatyti ir pasirūpinti, kad politinė reklama būtų skelbiama, rinkimai vyktų sąžiningai ir garbingai. Jei yra politinė reklama, ji turi būti pažymėta, aiškiai atskirta nuo kitos informacijos ir apmokėta iš specialiosios sąskaitos, apskaityta, nurodyti šaltiniai, visa kita. Taip sako Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymas.

– Problema ta, kad įprastus žiniasklaidos tekstus apie politikus bandoma prilyginti politinei reklamai. Tai, kad VRK eina prieš žodžio laisvę, kalbėjo ne tik patys žurnalistai, redaktoriai, bet ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas profesorius Andrius Vaišnys, filosofas Leonidas Donskis. Jūsų tai neįtikino?

– Tai jokiu būdu nėra cenzūra. Žiūrint mano akimis, kai kurie žiniasklaidos atstovai perdėtai pasijuto užgauti, kai kas pasisako esantys šventi ir negalintys daryti jokių blogų veikų – mums jokių klausimų neuždavinėkit ir nekamuokit, mes esame žiniasklaidos atstovai. O mes užduodame klausimą, ar tai nėra atvejis, kada reklamą reikėjo pažymėti. Per tai mes kompromituojami, esą VRK perlipa kompetencijos ribas. Esmė čia. Sutinku, kad VRK savo metodikas visada gali gerinti, bet čia klausimas paprastas – ar galima žurnalisto paklausti, ar tai, ką paskelbė kaip informaciją, nėra ta politinė reklama, kuri turėtų būti pažymėta ir pagal jūsų redakcijos nustatytus įkainius apmokėta. Įstatymai sako paprastai: jei mokėti pinigai – ką jūs berašytumėt – tai jau yra politinė reklama, jei pinigai nemokėti, tai klausimas žymiai sudėtingesnis. Kaip atskirti paskelbtą informaciją nuo politinės reklamos?

Įstatymas duoda raktinius dalykus: politinė reklama – ta informacija, kuria propaguojamas kandidatas, partijos, skatinamas rinkėjas ir taip toliau. Kita įstatymo dalis sako, kad įprastinio pobūdžio informacija nėra politinė reklama. Čia VRK tenka sudėtingas uždavinys – prieš rinkimus įvairios informacijos apie partijas padaugėja, kaip pasakyti, ar informacija netampa paprasčiausiu partijos propagavimu. Kalbame ne tik apie respublikinę žiniasklaidą, bet ir regioninę spaudą, kur, deja, dažnai nėra prierašo apie politinę reklamą. Deja, mums tenka kamuoti žurnalistus ir patiems aiškintis. Labai atsiprašome, jei mūsų žmonės ne visai korektiškai ką padaro. Klausimai nėra paprasti ir tenka sugaišti laiko. –

Ar VRK kompetentinga nustatyti politinę reklamą? Kaip pasitikėti žmonėmis, kurie, pavyzdžiui, stebisi, kad interviu surašytas ne klausimo-atsakymo forma? Juk dauguma jų nesuvokia, kaip veikia žiniasklaida.

– Kai kalbame apie paskelbtą nepažymėtą politinę reklamą, ji greičiausiai nėra visiškai vieniša – pažeidžia ne tik minėtą Politinių kampanijų finansavimo ir kontrolės įstatymą, bet ir Visuomenės informavimo etikos kodeksą, Visuomenės informavimo įstatymą. Politinės reklamos paskelbimas minėtų įstatymų požiūriu turbūt yra šališka informacija? Šioje vietoje mes nekompetentingi, todėl tariamės bendradarbiauti su Visuomenės informavimo etikos asociacija. Jie pagal įstatymą neturi kompetencijos priimti sprendimų dėl politinės reklamos, o mes, mano įsitikinimu, neturime galios, kompetencijos spręsti žurnalistų etikos klausimų.

Mes negalime pasakyti, ar žurnalistas šališkas, ar ne, turi tą rašyti, neturi to rašyti, daugiau ar mažiau apie tai turi rašyti (DELFI atkreipia dėmesį, kad po kontroversiškų darbo grupės sprendimų ir pasipylusios kritikos bangos šį ketvirtadienį VRK pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Visuomenės informavimo etikos asociacija. VRK įsipareigojo esant ginčui dėl visuomenės informavimo priemonėje paskleistos informacijos pripažinimo politine reklama kreiptis į Visuomenės informavimo etikos komisiją dėl nuomonės pateikimo. Tačiau komisijos nuomonė VRK nebus privaloma).

– Kiek esate pajėgūs ištirti visus skundus? Ar vykdote žiniasklaidos stebėseną, ar tik laukiate skundų?

– Vykdome ir monitoringą, ir reaguojame į skundus, bet daugiau reaguojame į skundus. Visai spaudai sužiūrėti reikia nemažai laiko.

– Kodėl tiriate anoniminius skundus? Juk dalis jų gali prasilenkti su sveiku protu, ar vis tiek juos tirsite?

– Mes esame priversti tirti ir absurdiškus. Tuo piktnaudžiaujama – mums parašo, manau, siekdami VRK apkrauti darbu, kad ji negalėtų dirbti rimtesnių dalykų. Anoniminių gauname mažai, tačiau kartais būna, kad autoriai prašo nenurodyti jų vardo.

BNS nuotr.

– Monografijos „Kaip renkasi Lietuvos rinkėjai? Idėjos, interesai ir įvaizdžiai politikoje“ skyriuje apie žiniasklaidą nustatyta, kad tendencingumo apraiškų Lietuvos žiniasklaidos lauke yra, o labiausiai iš bendro žiniasklaidos konteksto pagal įvairius tendencingumo parametrus „iškrinta“ „Respublika“ ir „Vakaro žinios“. Tąkart pastebėta, kad „Respublika“ ir „Vakaro žinios“ pasižymi ryškiausia antipatija konservatoriams ir didžiausiu palankumu Darbo partijai bei socialdemokratams. Ar šių leidinių publikacijos jums nebuvo užkliuvusios?

– Neprisimenu dabar, man atrodo, svarstėme, mes su „Respublika“ netgi bylą turėjome, kada jie karikatūras paskelbė ir sakė, kad tai karikatūros, o ne politinė reklama. Mes bylą laimėjome.

– Kaip dažnai į posėdžius kviečiate žurnalistus?

– Būdavo ir anksčiau tokių atvejų, tik jie atsakydavo į klausimus ir, mano galva, žiniasklaida nereikšdavo ypatingų pretenzijų. Juk ir žurnalistai suinteresuoti, kad jų tarpe nebūtų žmonių, užsiimančių nepriimtinais reikalais. Jei žurnalistas paskelbė straipsnį, kuris suteikia nepagrįstą naudą partijai, tai kaip? Nežinau, ar mūsų žmonės ne tuos užkabino, ar kažkam nepatiko klausimai.

– Tiesiog keista, kad net sociologai VRK turi teisintis dėl to, kad žiniasklaidai komentavo partijų reitingus.

– Manyčiau, tai buvo tam tikras biurokratinio darbo stilius – paklausti politologų, ar tikrai jūs tą darėte. Galiu pateikti kitą pavyzdį – vienas kandidatas ką tik paskelbė, kad turi 15 proc. reitingą (Kristupas Krivickas feisbuke paskelbė, neva, remiantis „Vilmorus“ apklausa, už „Antikorupcinę N. Puteikio ir K. Krivicko koaliciją“ artėjančiuose Seimo rinkimuose ketina balsuoti 15 proc. respondentų – DELFI).

Tai jokiu būdu ne prašymas pasiteisinti, o tik politologų paklausimas, ar yra toks faktas ir nieko daugiau. Tačiau kai kurios žiniasklaidos priemonės apverčia, lyg mes politologus pradedame klausinėti, kodėl taip ar kitaip. Čia yra daug nesusikalbėjimo ir nepagrįstų kaltinimų. Mes negalvojame, kad VRK gali kokiu nors būdu nurodinėti, ką ir kiek žiniasklaida turi rašyti. Vienintelis dalykas – tai turi atitikti jūsų įstatymus, nuostatas, principus, įsitikinimus. Tik neturite peržengti ribos, kad netaptumėte paprasčiausiais partijų ir kandidatų ruporais, kurie nekritiški štampuoja partinius lozungus ir panašiai.

Mane nustebino kai kurių žiniasklaidos atstovų pareiškimai, kad VRK neturi tam teisės. Atsiverskite Administracinių teisės pažeidimų kodeksą – ten ištisi straipsniai, kuriuose – išskirtinė teisė už politinės reklamos žymėjimo pažeidimus komisijai surašyti protokolus. Teismas skiria bausmes ir tokių dalykų nemažai buvę. VRK reikėtų barti, kad ji šioje srityje nepasitelkia pakankamai pačios žiniasklaidos atstovų.

– Pakalbėkime apie konkrečius atvejus. Štai „Lietuvos rytas“ nuolat dalijasi nuotraukomis ir informacija iš premjero ir jo šeimos atostogų, šeimos švenčių, pavyzdžiui, anūkės krikštynų. Ar tai nėra politinė reklama?

– Ribos jau kaip sakant... Mes ir bylų esame laimėję, kada prasideda perteklinis informacijos pateikimas apie kandidato šeimą, kulinarinius sugebėjimus, šuniukus, būstą ir panašiai, ir tas pasirodo prieš pat rinkimus – jūs man bandykite įrodyti, kad tai nėra politinė reklama. Jums bus sunku tai padaryti, sutinkate? Bet čia neturėtų būti rodiklis, kad tai daro ne DELFI. Šiuos principus reikia taikyti absoliučiai visai žiniasklaidai.

Negali būti nei privilegijuoti rinkėjai, nei privilegijuoti žurnalistai, kurie sako, kad ką skelbia jie, tikrinti nereikia. VRK tenka sunki našta nustatyti, ar žurnalistai peržengė ribą ir mes, patikėkite, ją mielai perduotume kam tik nori. Čia reikia ir pačių žurnalistų pagalbos. Jeigu mes visiškai užmerkiame akis prieš paslėptą politinę reklamą, jeigu žurnalistas nedeklaruoja reklamą paslėpęs, tai jos nėra? Absurdas.

– Prisiminkime dar vieną atvejį – 2015 m. vasario „Veidą“ – likus savaitei iki rinkimų, viršelyje puikavosi Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, pavadinimas skelbė „Geriausias meras“, paantraštė – „įtakingas politikas, gabus vadybininkas, trimito meistras“. Ar VRK tai neužkliuvo?

– VRK svarstė ir pripažino, kad įstatymas nepažeistas. Mūsų argumentai buvo, kad jau daugybę metų „Veidas“ renka geriausiu merus, ten būna įvairių partijų atstovai. Visą laiką buvo tradicija juos dėti į pirmą viršelio puslapį. Mūsų tikslai užduoti klausimus ir svarstyti ne tam, kad kažką nubaustume, per administracines baudas pildytume valstybės biudžetą, bet kad ir žiniasklaida, ir mūsų VRK nariai susimąstytų, kur yra ribos, kaip jas nustatyti, kaip surasti kriterijus. Kad nebūtų taip, kad niekas nieko nemato.

– Gal buvo minčių keisti įstatymą?

– Buvo daug tokių minčių – mes visą politinės kampanijos priežiūrą norėjome atiduoti kam nors kitam. Kitose valstybėse yra specialios institucijos, o mes organizuojame ir rinkimus, ir prižiūrime minėtą įstatymą. O kur dar rinkėjų papirkimas. Manau, rinkimų priežiūros vykdymui reikėtų kitos institucijos. Buvo planų tą atiduoti Specialiųjų tyrimų tarnybai, tačiau sulaukta pasipriešinimo.

– Pone Vaigauskai, esate nepakeičiamas: VRK vadovaujate nuo 1994 m. Ar negalvojote, kam jums visa tai, juk kasmet sulaukiate ir kritikos, ir puolimo?

– Kasmet esu puolamas, kartais daugiau, kartais mažiau. Jei bandyčiau nusileisti ar apsileisti, puolamas būčiau dar daugiau. Pasitraukti – pats paprasčiausias dalykas. Kita vertus, galvoju, kad šie rinkimai tikrai turėtų būti paskutiniai: ir metų šiame poste sulaukiau pakankamai daug, ir, kita vertus, manyčiau, reikėtų galvoti apie pamainą. 2012 m. tikrai labai apsidžiaugiau, kai pasakė, kad nebebus prašymų pasilikti. Man buvo didžiulis siurprizas, kad parinktą žmogų Seimas pargriovė.

Surengė slaptą balsavimą – jis paprastai rengiamas tam, kad pareigūno nepatvirtintų pareigose, o man surengė tokią garbę, kad patvirtintų pirmininku dar vienai kadencijai (2012 m. Seimo nariai slaptu balsavimu atmetė parlamento vadovės Irenos Degutienės pasiūlymą naujuoju VRK pirmininku skirti Audrių Kasinską – DELFI). Galvoju, kad jei pasiimi kokį darbą, jį turi tempti, o ne pačiu sunkiausiu, atsakingiausiu momentu pabėgti.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close