captcha

Jūsų klausimas priimtas

Aukštasis mokslas: valstybė finansavo ne mokslą, o orą

Kalbėti apie aukštąjį mokslą privertė priėmimo į aukštąsias mokyklas pirmojo etapo tikrovė – 82 studijų programos nesulaukė nė vieno studento.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Tiesa, galima guostis, kad po savaitės bus antrasis etapas, galbūt jų sumažės. Kai kalbame su žmonėmis, kurie nėra iš valdančiųjų partijų, vyriausybės ar Švietimo ir mokslo ministerijos, visi sutartinai sako, kad nėra ki­tos iš­ei­ties, kaip gerokai ma­žin­ti uni­ver­si­te­tų skai­čių, nes tik tai užtikrins ge­res­nį jų fi­nan­sa­vi­mą ir stu­di­jų ko­ky­bę. Ir valstybės rankose yra visi svertai tai įgyvendinti, ta­čiau iki šiol val­džio­je bu­vu­sios par­ti­jos ne­si­ry­žo im­tis po­li­ti­nės at­sa­ko­my­bės. Beje, šios vyriausybės programoje yra toks sakinys: „didinsime aukštųjų mokyklų konkurencingumą, skatinsime jas keistis, būti atviras naujoms iniciatyvoms“.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra pažymėjusi, kad Lietuva vis dar leidžia sau prabangą turėti 45 aukštąsias mokyklas ir 1800 studijų programų, kai Europos Sąjungos vidurkis – 5 universitetai milijonui gyventojų.

„Rizikuojame tapti neraštinga valstybe su aukštuoju išsilavinimu“, – sakė šalies vadovė.

Šiais metais prezidentė savo metiniame pranešime paminėjo du svarbius aspektus: prastą vidurinio išsilavinimo kokybę ir pulkus studentų prastuose universitetuose.

BNS nuotr.

Neseniai baigėsi pirmasis stojimo į aukštąsias mokyklas etapas. Šiemet 82 specialybės įvairiose aukštosiose mokyklose nesudomino nė vieno studento. 2009-aisiais buvo įvykdyta aukštojo mokslo reforma, kuri anuomet sulaukė daug dėmesio ir kritikos. Jos tikslas buvo didinant konkurenciją tarp universitetų mažinti jų skaičių ir taip gerinti aukštojo mokslo kokybę.

Tai buvo strateginis sprendimas atsižvelgiant į demografinę krizę ir įvairių užsienio šalių ekspertų patarimus. Esą turėti kelis kokybiškus universitetus šaliai yra kur kas naudingiau nei daugybė nekokybiškų, pareugiančių pernelyg didelį skaičių žmonių, vėliau dirbančių universitetinio išsilavinimo nereikalaujantį darbą.

Praėjus septyneriems metams po reformos, studentų skaičius sumažėjo, tačiau tai įvyko ne dėl tikslingos vyriausybių politikos, o dėl to, kad Lietuvoje mažėja gyventojų. Pavyzdžiui, 2010-aisiais mokyklas baigė apie 45 tūkst. abiturientų. Prognozuojama, kad 2020-aisiais jų bus vos daugiau nei 20 tūkst.

Prabėgę septyneri metai po reformos, atrodytų, – ilgas laikotarpis, tačiau per jį universitetų ir kolegijų skaičius nesumažėjo. Lietuvoje aukštajam mokslui tenkanti viešųjų išlaidų dalis (nuo Bendrojo vidaus produkto) viršija Europos Sąjungos vidurkį, tačiau rinkai trūksta kvalifikuotų specialistų ir nė vienas universitetas nėra pasiekęs geriausių Europos universitetų lygio. Lėšos, skiriamos universitetams, naudojamos itin neveiksmingai – valstybė meta pinigus į tokias vietas, iš kurių jie jokia pridėtine verte jai atgal negrįžta ir švietimas tampa ne investija, o išlaidomis.

„Silpni studentai, silpni dėstytojai, nekonkurencinga aplinka lemia, kad tiesiog tos aukštosios mokyklos lėtai bankrutuoja. Ar valstybei yra naudingesnis lėtas bankrotas? Manau, kad ne. Tiesiog tai liudija apie politinės valios ir nuovokos stoką“,– mano Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesorius Paulius Subačius.

Po nepriklausomybės atkūrimo valstybė ir universitetai susitarė dėl universitetų autonomijos, kuri turėtų būti derinama su atskaitomYbe visuomenei. Tačiau per nepriklausomybės metus valstybės ir visuomenės interesas ėmė kirstis su valstybinių aukštųjų mokyklų interesu. Valstybė turėtų siekti studijų kokybės ir investicijų į jas efektyvumo, o tai įmanoma tik mažinant valstybinių aukštųjų mokyklų skaičių ir koncentruojant investicijas į kelias aukštąsias mokyklas, didinant krepšelio dydį vienam studentui, o ne paskirstant lėšas aukštosioms mokykloms, o jų dabar Lietuvoje yra 45. Aukštųjų mokyklų interesas – išlikti. Kyla klausimas, ar valstybė gali dorotis su per dideliu universitetų skaičiumi, ar tai tėra kiekvieno atskiro universiteto atsakomybė už save?

„Valstybė turi savo rankose visus svertus, ypač jeigu kalbame apie valstybinius universitetus, tai jų ir yra atsakomybė, kad tos įstaigos normaliai funkcionuotų, kad diplomai, kuriuos šios įstaigos išduoda, turėtų tam tikrą vertę. <...> Bet kai kurie universitetai per penkerius šešerius metus prarado pusę ir net daugiau studentų, bet valstybės skiriamos lėšos jų administracijai ir patalpoms išlaikyti liko tos pačios, tai mes ir turime universitetą, kuriame apmokame valstybės pinigais, mokesčių mokėtojų pinigais, sienas, apmokame rektoratus, dekanatus, bet jame nėra nei studentų, nei dėstytojų“, – sako P. Subačius.

„Danske Bank“ Baltijos šalių vyriausiasis analitikas Rokas Grajauskas teigia, kad 2009-ųjų reforma buvo teigiamas žingsnis, tačiau šiuo metu nuo tos sistemos, anot jo, esame nutolę.

„Reforma, kuri buvo 2009 metais, kai mes įvedėme krepšelių patį principą, tai ji iš esmės buvo žingsnis teigiama linkme, kadangi tada atsirado konkurencija ir universitetai turėjo konkuruoti dėl studentų. Paskutiniu metu mes esame nutolę nuo tos sistemos: tiek dėl didelių europinių pinigų, tiek dėl fiksuoto finansavimo iš valstybės biudžeto, tiek ir dėl tikslinio finansavimo, beje, kuris pastaruoju metu yra išaugęs ir universitetai, galima sakyti, yra išsimušę finansavimą iš valstybės. Seimas ir vyriausybė, pagaliau suvokę sudėtingą situaciją, šių metų birželio 29-ąją dieną priėmė naują mokslo ir studijų įstatymą, kuriame tikslinio finansavimo turėtų nebelikti“, – sako R. Grajauskas.

R. Grajauskas. BNS nuotr.

Švietimo ir mokslo viceministras Rolandas Zuoza tvirtina, kad tikslinio finansavimo jau dabar nebelieka.

„Noriu pasakyti, kad priėmus šį įstatymą tikslinio priėmimo jau nebelieka: studentai bus priimami pagal žmogiškųjų išteklių stebėjimą“, – sako R. Zuoza.

2020 m. smarkiai sumažės Europos Sąjungos dotacijos Lietuvos universitetams, o tai dar gali būti vienas smūgis ne iš studentų krepšelių gyvenantiems universitetams. Lietuvoje buvo įprasta, kad universitetai finansuojami skirtingais būdais: studentų krepšeliais, baziniu valstybės finansavimu, kuris skiriamas aukštųjų mokyklų ūkiui išlaikyti, ir europinėmis lėšomis. Kai kuriuose universitetuose dotacijos iš valstybės ir Europos Sąjungos, o ne studentų krepšelių pinigai sudaro daugiau nei pusę viso aukštosios mokyklos biudžeto. Naujas mokslo ir studijų įstatymas iš naujo apibrėžia ir tai.

„Nuo kitų metų sausio pirmos dienos universitetai gaus pinigus pagal studentų skaičių ūkio išlaidoms ir administracijai. <...> Negalės universitete būti keli šimtai studentų ir trys ar keturi šimtai administracijos darbuotojų“, – teigia švietimo ir mokslo viceministras

Tačiau naujai priimtame mokslo ir studijų įstatyme nėra tiksliai apibrėžiama ši praktika. Planuojama dalį bazinio finansavimo pridėti prie dabartinių studentų krepšelių tam, kad studentas atsineštų pinigų ūkio išlaidoms, kurios anksčiau buvo skiriamos remiantis kitais kriterijais, o ne studentų skaičiumi. Tačiau vis dar nėra aišku, kokia dalis iš dabartinių bazinių išlaidų bus pridedama prie studentų krepšelių. Šis sprendimas yra paliktas vyriausybei bei švietimo ir mokslo ministrui. Ši nauja tvarka turėtų įsigalioti jau nuo sausio 1-osios priėmus kitų metų biudžetą.

Visas šias pataisas buvo galima priimti ir gerokai anksčiau, nes minėti duomenys rodė, kad Lietuvai nereikia nei tiek universitetų, nei bus juose besimokančių studentų. Vadinasi, valstybė vis finansavo ne studentus, o tiesiog išlaikė kai kurių aukštųjų mokyklų patalpose patogiai įsitaisiusį orą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close