captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Valantinas – apie klaidas, į laisvę paleidžiamus mafijos šulus ir teisėjų balius

Lyg pro didinamąjį stiklą stebimi teisėjai patys yra kalti, jeigu nesugeba pasirinkti tinkamos vietos savo linksmybėms, tačiau nereiškia, kad jie negali kartu leisti laisvalaikio. Taip mano prieš tris mėnesius Lietuvos apeliaciniam teismui pradėjęs vadovauti teisėjas Algimantas Valantinas.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Interviu DELFI teisėjas prabilo apie jam vis dar primenamą vadinamąją Garliavos pedofilijos istoriją, teisingas bausmes nusikaltėliams ir paaiškino, kodėl įvairių nusikalstamų grupuočių vadeivoms net nesulaukus teismo nuosprendžio atsiveria įkalinimo įstaigos vartai. Ir apie klaidas, kurias jis pripažįsta.

– Galima sakyti esate karjeros žmogus – dirbote prokuroru, vėliau teisėju, buvote apylinkės teismo pirmininkas, vėliau prezidentas paskyrė Jus generaliniu prokuroru, bet vėl grįžote į teismų sistemą. Ir pradėjote nuo pradžių – apylinkės, po to – apygardos, o dabar jau ne tik Lietuvos apeliacinio teimo teisėjas, bet ir pirmininkas.

– Gal iš tikrųjų taip susiklosto aplinkybės, kad karjerą, jeigu galima taip sakyti, sekasi daryti – biografija liudija, kad teko pabuvoti įvairiose pozicijose. Taip pat ir grįžti į teismų sistemą iš Generalinės prokuratūros. Niekada nesureikšminau karjeros dalykų – visada atvirai išsakau savo norus apie pageidaujamą poziciją, bet niekada nedarau problemos, jeigu taip neatsitinka. Gal dėl to ir sekasi.

– Bet kelias nebuvo lengvas – kai pasitraukėte iš generalinio prokuroro pareigų ir grįžote į apylinkės teismą, pakilti iki apygardos teismo teisėjo pareigų ilgą laiką nepavyko, nes, atrodo, Jus persekiojo vadinamosios pedofilijos bylos šleifas?

– Aš visada deklaruodavau, kad ne tik noriu, bet ir galiu dirbti aukštesnėje instancijoje, todėl dalyvavau atrankose – ir į apygardos teismą, ir vėliau į Lietuvos apeliacinį teismą.

Puikiai suprantu politikus, kurie priima sprendimus dėl kitų asmenų karjeros – jų sprendimus nulemia daug faktorių. Nesureikšminu tokių dalykų – mano išėjimas iš generalinio prokuroro pareigų buvo siejamas su konkrečia byla, kuri įvairiai rutuliojosi, ir, matyt, mano karjera galimai buvo su tuo susijusi. Bet nesikišu į kitų žmonių sritį – kas priima sprendimus, tas turi savo motyvus.

– Na, bet jūs irgi turėjote pakankamai laiko apmąstyti, kokie tie motyvai?

– Aš nebandžiau sužinoti tų motyvų. Kitam žmogui pasako, kad jis nebus skiriamas, ir tas žmogus jau niekur nebedalyvauja. Aš kitaip dariau – jeigu būdavo skelbiamos atrankos, bent jau dėl savęs dalyvaudavau. Man svarbu, kaip mane vertina bendruomenė, Atrankos komisija, kaip atrodau tarp kitų pretendentų.

– Tad kodėl nutarėte pretenduoti į Lietuvos apeliacinio teismo teisėjus ir netgi tapti jo vadovu?

– Labai sunku atsakyti. Kai pretendavau, nebuvo minties vadovauti teismui. Tokių minčių nebuvo net tada, kai jau pradėjau dirbti šiame teisme. Mano sprendimą nulėmė teisėjų bendruomenės palaikymas ir netgi paskatinimas. Ko gero, tai ir nulėmė, o šalies vadovė pasirinko.

– Tačiau prieš pasirašydama dekretą dėl Jūsų paskyrimo vadovauti teismui turėjo gauti Seimo pritarimą. Nekamavo nerimas, kad politikai gali nepritarti?

– Matote, jeigu gyveni baimėje, tuomet išvis nereikėtų dalyvauti atrankose. Visą laiką buvau ramus, nes niekada neprasilenkiau su sąžine, visada stengiausi dorai dirbti savo darbą. Žinoma, klaidų mes nė vienas, matyt, negalime išvengti, todėl kartais vadovaujančiam asmeniui reikia atsakyti ne tik už savo, bet ir pavaldžių asmenų klaidas. Kadangi prieš save ir sąžinę buvau ramus, nesureikšminau to, kaip pasižiūrės Seimas.

Žinoma, geriausia yra tada, kai tie, kurie priima sprendimą, tiesiai šviesiai pasako, kodėl jis toks. Tačiau politikoje taip jau nutinka, kad dažnai motyvai lieka nežinomi.

– Užsiminėte apie klaidas, kad už jas reikia prisiimti atsakomybę. Ką turėjote omeny?

– Na, kad ir vadinamasis pedofilijos skandalas – galima sakyti, kad prokuratūra tyrime padarė tam tikrų klaidų. Kadangi mes patys įžvelgėme savo klaidas, galiu drąsiai sakyti, kad vadovas nėra neatsakingas – kartais nesvarbu, kad jis asmeniškai neprisilietė prie bylos, bet jei tavo kolegos, pavaldiniai kažko nepadarė, iškyla natūralus klausimas dėl vadovo atsakomybės. Šiuo atveju buvo nuspręsta, kad jis turi prisiimti politinę atsakomybę. Šis sprendimas sąlygojo mano išėjimą iš prokuratūros.

– O kaip ta pedofilijos istorija pakeitė Jūsų, kaip žmogaus, gyvenimą?

– Nesakyčiau, kad pakeitė – pretenduojant į kitas pareigas būtų naivu tikėtis, kad viskas gerai klosis ir nebus jokių problemų. Gyvenimas mane yra šiek tiek užgrūdinęs ir tam tikrų darbinių dalykų į asmeninį gyvenimą neperkeliu. Manau, tai yra mano darbinio gyvenimo dalis – buvo įvairių dienų, kurios asmeninio gyvenimo nepaveikė. Aišku, niekas neskaičiavo, kiek ląstelių turėčiau daugiau, jeigu situacija susiklostytų palankiau.

– Ar nesigailite, kad išbandėte generalinio prokuroro kėdę?

– Visiškai ne, juk turėjau neįkainojamą patirtį pažinti prokuratūros sistemą. Žinoma, toje sistemoje nebuvau naujas žmogus, nes baigęs studijas iš karto pradėjau dirbti prokuratūroje.

Buvimas generaliniu prokuroru, pamatymas visos sistemos, jos problemų, galimybė jas spręsti ir rasti sprendimai paliko daugiau malonių įspūdžių nei nemalonių. Žinoma, profesine prasme tai gal ir yra tam tikras minusas, nes generalinis prokuroras netiria bylų, tačiau kiekvienoje situacijoje teisininkas turi plačiai mąstyti ir matyti, o tas platumas per įvairią patirtį ir susiformuoja.

– O šiandien ar sutiktumėte grįžti į šias pareigas?

– Kai dalyvavau atrankoje į aukštesniojo teismo teisėjo pareigas, vienas iš komijos narių būtent taip ir paklausė. Aš sakau: niekada nesakyk niekada. Esu už tai, kad naujo žmogaus atėjimas įneštų naujų vėjų.

O jeigu rimtai, rinkausi ir renkuosi teisėjo kelią, manau, gana sėkmingai juo einu.

– Apie tai ir pakalbėkime – kokius matote iššūkius Lietuvos apeliaciniame teisme, ką ketinate keisti, gal jau ir įvyko kokių nors naujovių?

– Lietuvos apeliacinis teismas nėra didelis – 33 teisėjai, dar apie 120 žmonių dirba personale, kažkokių revoliucijų nepadarysi – nagrinėjome ir nagrinėjame bylas apeliacine tvarka, tos bylos be galo sudėtingos.

Visuomenė mato, kad mūsų gyvenimą apsunkina nagrinėjamų bylų terminai, bet, kita vertus, kiekvienas žmogus, kurio bylą nagrinėjame, nori, kad į ją būtų pasižiūrėta preciziškai, smulkmeniškai, kad viskas būtų patikrinta iki menkiausios detalės. Tad procesas to žmogaus akimis ir neturi būti greitas – dėl greičio neturėtų nukentėti kokybė.

Kita vertus, kai trejus ar ketverius metus tenka nagrinėti apeliacinę bylą, tai nėra gerai. Žinoma, tai išimtys, kurios suformuoja tam tikrą nuomonę. Juk dauguma bylų tikrai greičiau išnagrinėjama, sakyčiau, per kelis mėnesius, bet kai kurios užsitęsusios bylos statistiką pablogina. Bet tai didžiosios bylos – jos užsitęsia dėl objektyvių priežasčių.

Su kolegomis kaskart analizuojame bylų nagrinėjimo terminus, ieškome būdų, kaip organizacinėmis priemonėmis galima būtų juos paspartinti. Tai – kasdienis darbas, kažkokios atskiros politikos nesugalvosi. Bet šiuo metu keičiasi įstatymai, kai dalį bylų bus galima nagrinėti rašytinio proceso tvarka, be to, teismas galės pakartotinai nebetirti tam tikrų duomenų (papildomai nebekviesti į apklausą žmonių, jeigu jie buvo apklausti teisme), taip pat bus šiek tiek supaprastintas rašytinių įrodymų paskelbimas ar supažindinimo su jais tvarka. Nes iš tikrųjų pasitaiko situacijų, kai teisėjas garsiai skaito bylos dokumentus, o proceso dalyviai sprendžia kryžiažodžius. Tikimės, tai šiek palengvins darbą ir sumažins srautus.

– Bet pripažinkite, intrigų tarp teisėjų teisme taip pat netrūksta...

– Teisėjo profesija yra vienišiaus, nes niekas už jį neparašys sprendimo. Taip, posėdžiaudamas kolegijoje jis pasitaria, kiekvienas turi savo nuomonę ir ją išsako, bet būtent kolegijos pirmininkui reikia suformuoti galutinę išvadą.

Problemų ir intrigų yra mažai ten, kur žmonės neturi kuo dalintis. Dabar bylų skirstymo sistema yra visiškai kompiuterizuota, todėl niekam nekyla klausimų, kodėl ši byla skirta man, o ne kitam teisėjui. Gavai bylą ir turi su ja dirbti, trinties nėra. Galime tik pasiguosti, kad bylos nėra vienodai lengvos, bet kompiuteris išmetė tavo pavardę, tu ir dirbi su byla.

– O kaip kaltinamasis ar nukentėjusysis gali žinoti, kad būtent kompiuteris konkrečiam teisėjui priskyrė bylą? Ar jis gali įsitikinti, kad klavišus spaudęs A. Valantinas tyčia kuriam nors teisėjui neperdavė konkrečios bylos?

– Jeigu tokios mintys kyla, galima bet kada kreiptis į teismo administraciją, ir bus paaiškinta. Egzistuoja bylų skirstymo protokolai, todėl galima patikrinti, ar tikrai yra taip, kaip sakoma.

– Apeliacinio teismo vardas ne kartą buvo linksniuojamas žiniasklaidoje, nes iš suėmimo paleisdavo įvairių nusikalstamų grupuočių lyderius, kontrabandos bosus ar net nužudymais įtariamus asmenis. Paleisdavo, nes be apkaltinamojo nuosprendžio Lukiškėse kalėdavo pusketvirtų metų. Tai – pakankamai rimtas signalas tyrėjams, ilgai tiriantiems sudėtingas bylas, bet tuo pačiu ir gera žinia nusikaltėliams.

– Ko gero, Jūsų klausime slypi ir atsakymas, nes asmens laikymas kardomajame kalinime be įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nėra geras dalykas. Europos Žmogaus Teisių Teismas tai yra pabrėžęs ne vienoje byloje, ir Lietuvos apeliacinis teismas kažko nauja nesugalvojo – tai europinė praktika; suėmimo laiką riboja ir Lietuvos įstatymai.

Į laisvę paleisdami įtariamuosius ir kaltinamuosius mes naujos praktikos nekuriame, tačiau tokie sprendimai turėtų būti aiškus signalas tiek tyrėjams, tiek prokurorams. Nes politika keičiasi – dabar jau suėmimų skiriama mažiau. Manau, kad kol nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo, laisvė žmogui gali būti minimaliai ribojama.

Suėmimai pas mus yra per dažnai skiriami – tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek ir mūsų teismai sako, jog tai yra akivaizdus signalas tyrėjams: būkite stipresni, ieškokite kitų būdų ir priemonių. Aišku, byla bylai nelygi, kartais parenkamos per švelnios kardomosios priemonės, todėl žmogus pabėga, pasislepia.

Manau, kad labai suabsoliutinamas suėmimo, kaip procesinės prievartos priemonės, skyrimas – esą tik jis vienintelis galimas. Jūs pažiūrėkite, kiek Lietuvoje yra iki teismo įkalintų asmenų. Ar tikrai to reikia? Civilizuotas pasaulis yra nuėjęs kitu keliu, mes privalome atsižvelgti į tai, kaip elgiasi brandžios demokratijos valstybės – net už sunkiausius nusikaltimus įtariamieji ir kaltinamieji iki teismo gali būti paleisti už užstatą, o juos įkalina tik po apkaltinamojo teismo sprendimo.

Įtariamojo paleidimas iki teismo visuomenės nariams gal ir nepatraukliai atrodo, bet, manau, visiems reikia apie tai galvoti – ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams nuo pat tyrimo pradžios, koks bus tyrimo greitis, kiek žmogus turės būti suimtas, ar jam tikrai reikia būtent šios kardomosios priemonės, ar užteks kitų.

Reikia įsisąmoninti, kad kardomoji priemonė nėra bausmė, tai – tik proceso užtikrinimo priemonė.

– Bet, teisėjau, kaip įtikinti visuomenę, kuri gali pasipiktinti Jūsų žodžiais ir sakyti, kad ginate nusikaltėlius, o ne baimės sukaustytas nusikaltimų aukas?

– Žinote, aš galvoju, kad visuomenė, ko gero, nebijo. Jei viešai pristatoma, kad asmenį paleido iš suėmimo ir kartu dedamas lygybės ženklas su išteisinimu, nors buvo daugybė įrodymų kaltei pagrįsti, taip, tuomet visuomenė gal ir bijo. Bet gal tai visuomenei ir reikia paaiškinti, kad tai yra tik bylos nagrinėjimo procesas, kad nesvarbu, jog žmogus yra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, bet jis taip pat turi teisę į teisingą procesą, teismą.

Daug žmonių tvarkingai vaikšto į posėdžius. Ir sulaukia galutinio sprendimo, o tada tvarkingai važiuoja į pataisos namus atlikti bausmės.

Pabrėžiu, kad žmogus netekti laisvės gali tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, o suėmimas nėra bausmė, tai – tik procesinė prievartos priemonė.

– O ar tai teisinga nukentėjusių atžvilgiu – nusikaltimo auka laisvėje bet kada gali susidurti su savo skriaudiku?

– Esu nagrinėjęs ne vieną bylą, kai kaltinamasis buvo laisvas ir vaikščiodavo į procesą, matydavosi su nukentėjusiaisiais. Žmonės nėra neapsišvietę. Visuomenė puikiai supranta, kad kaltinamasis turės atlikti bausmę tik jei teismas pripažins jį kaltu, kitu atveju mes paneigtume tyrimo, teisminio proceso būtinumą. Antraip tas nusikaltimu kaltinamas žmogus būtų iš anksto pasmerktas, o to neturi būti. Mes kiekvienas galime atsidurti ir vienoje, ir kitoje pusėje, toks jau tas gyvenimas. Manau, būtina oriai išlaikyti šią proporciją.

– Tad iš tokios Jūsų kalbos spėju, kad, ko gero, esate švelnesnių bausmių šalininkas?

– Na, sakyčiau, labiau esu teisingų bausmių šalininkas – kai ir įstatymas teisingai pritaikytas, ir situacija, ir asmuo tinkamai įvertinti. Kiekvienas už savo veiką nusipelno adekvačios ir teisingos bausmės.

Kalbant apie bausmės paskirtį, suvokimas, ko bausme yra siekiama, dabartinėje modernioje visuomenėje šiek tiek kinta, nes reikia kažką atgrasyti, griežtai nubausti, perauklėti… Tačiau, mano nuomone, ne mažiau svarbus yra socialinės taikos atkūrimas.

Tam tikros kategorijos bylose pasitaiko situacijų, kai nukentėjusysis pamatė, kaip kaltinamasis elgėsi, kaip teismas vertino jo poelgius. Ir tada pareiškia nuomonę, kad kaltinamajam užtektų tokios ar anokios bausmės. Man atrodo, kad tai yra teisinga. Yra daug kategorijų bylų, kuriose baigtį turėtų nulemti socialinis susitaikymas.

Teisėjas negyvena beorėje erdvėje, jis stebi vykstančius procesus, todėl tam tikras situacijos valdymas galimas ir per bausmių politiką.

Nesu švelnių bausmių šalininkas, nors galbūt kai kas galėtų sakyti priešingai. Bausmės skyrimas yra labai individualus procesas. Taip, yra fonas, nuo kurio negalima atsiriboti, bet vis dėlto konkrečioje byloje yra vertinamas konkretus asmuo, konkreti jo veika, konkrečios tos veikos padarymo aplinkybės, jeigu yra nukentėjusysis – svarbus ir jo požiūris. Kai visa tai susumuoji, priartėji prie teisingos bausmės.

Paklauskite visuomenės – jums atsakys, kad teismai nusikaltėlius baudžia per švelniai, bet jeigu paklaustumėte, ar Lietuvoje pakankamai griežtos bausmės, taip pat atsakytų, kad ne. Statistika visgi rodo, kad esame pirmi Europoje pagal įkalintų asmenų skaičių.

Kartais žmonės sako, kad už nužudymą Didžiojoje Britanijoje skiriama įkalinimo iki gyvos galvos bausmė. Visi giria teisingą ir griežtą teismą, bet beveik niekas nepaskaito, kad praėjus 12 ar 14 metų nuteistasis bus paleistas lygtinai, t.y. bus laikoma, jog jis jau atliko bausmę.

Tačiau Lietuvoje apie lygtinį paleidimą, nors ir buvo pakeisti įstatymai, visuomenės nuomonė yra tokia: lygtinio paleidimo nereikėtų taikyti, žmonės turi „sėdėti“ nežinia kiek.

– Nuo A iki Z?

– Mano nuomone, Probacijos įstatymas ir galimybė taikyti lygtinį paleidimą nėra atleidimas nuo bausmės, tai yra tik bausmės atlikimo sąlygų pakeitimas. Taip, nuteistasis sąlyginai atgauna laisvę, tačiau kartu su tuo gauna krūvą įpareigojimų, dalyvauja įvairiose programose, be to, juo yra rūpinamasi, bandoma sugrąžinti atgal į visuomenę. O kas geriau – tai, kad jis sėdės „iki skambučio“ ar tai, kad išeis metais ar dvejais anksčiau? Galbūt per tuos metus, kai išeis anksčiau, jis sudalyvaus užimtumo programose, gal susiras darbą ir taps visaverčiu visuomenės nariu, užsikabins už naujo gyvenimo?

– Bet yra daugybė situacijų, kai nusikaltėliai nepasitaiso, pats esu rašęs, kaip devyniolika kartų teistam asmeniui buvo pritaikytas lygtinis paleidimas, o jis vos tik išėjo į laisvę ir vėl nusikalto. Ar tokiam žmogui mes kaskart privalome duoti galimybę pasitaisyti?

– Gink Dieve, su tuo nesutikčiau, nes mes nežinome, kada bus tas paskutinis kartas. Esu turėjęs konkrečią situaciją, kai žmogus buvo teistas kokius 24 kartus, ir aš nors pripažinau jį kaltu, tačiau neskyriau realios laisvės atėmimo bausmės. Kai paskelbiau nuosprendį, jis manęs net perklausė, ar tikrai jo nesuimu, ar gali būti laisvas. Ir, žinote, po kažkiek laiko jis mane susirado ir pasakė, kad būtent po šio karto jis atsistojo ant kojų. Gal jam tik to ir tereikėjo?

Kiekviena situacija yra individuali ir galvoti, kad žmogus yra pasmerktas, beviltiškas, mano nuomone, mes neturime teisės.

– O kaip manote, ar pataisos namai, kuriuose laikomi nuteistieji, iš tikrųjų pataiso nusikaltusius asmenis?

– Pagal pavadinimą taip turėtų būti, bet juk yra ir kitas siekis – izoliuoti ir nubausti, nes žmogui nieko nėra brangiau negu jo laisvė. Pasitaisymas tik nuo žmogaus priklauso – kitam kalėjimo nereikia, jis padaro išvadas dar iki teismo nuosprendžio ir taip save nubaudžia, kaip joks teismas negalėtų jo nubausti.

Šiandien pataisos sistemoje darbas nevyksta taip, kad galėtume kalbėti apie žmogaus pataisymą. Bet tai nereiškia, kad nereikia laisvės atėmimo bausmių.

– Kalbant apie bausmes tarp žmonių yra labai gajus posakis, kad reikia vogti ne mažiau nei milijoną ir tada galėsi mėgautis laisve, bet jeigu pavogsi vištą, iš karto būsi nuteistas. Kaip galėtumėte paaiškinti šį fenomeną?

– Iš tikrųjų tie, kurie vagia milijonus, tai padaro vieną kartą – tokios vagystės nesikartoja. Labai abejoju, ar po pirmos vištos vagystės žmogus atsidūrė pataisos namuose. Drįstu teigti, kad ne. Manau, šis posakis yra labiau kalbos figūra. Galbūt žmonės nori, kad būtų skiriamos griežtos bausmės vardan teisingumo, nes nuteistasis kažkam padarė didelės žalos, tai nusipelno būti nubaustas griežta bausme. Tačiau nereikia skubėti teisti, nes kartais net ir tyrėjai užsimoja per plačiai. Teismas yra ta institucija, kuri gali nustatyti, ar pakanka, ar nepakanka duomenų kaltei pagrįsti, o argumentas „tikiu“ arba „netikiu“ čia negalioja.

– Artėjant rinkimams politikai vėl prabilo apie prisiekusiųjų teismus ar tarėjų įvedimą teismuose. Ką manote apie tai?

– Teismai ir teisingumo vykdymas valstybėje užima labai svarbią vietą. Pasitikėjimais teismais taip pat – kiekviena valstybė nori, kad žmonės pasitikėtų jos suteikiamas instrumentais. Mano nuomone, sveikintina formų ar būdų paieška, kaip pasitikėjimą pakelti į aukštesnį lygį.

Lietuva iki 1993 m. teismuose turėjo tarėjus, tad jeigu jie šiandien padėtų pakelti pasitikėjimą teismais, matyt, reikėtų tokiai idėjai pritarti. Tuo pačiu reikėtų atsakyti į klausimą – ar pasitikėjimo teismais problema yra tokia gili, kad tarėjai yra vienintelis geras vaistas? Jeigu taip, tuomet aš už.

– Kartais teismų sprendimai, teisėjų elgesys iššaukia tiek nuteistųjų, tiek nukentėjusiųjų nepasitenkinimą. Štai neseniai dėl teisėjų įžeidimo buvo nuteistas Darbo partijos įkūrėjas Viktoras Uspaskichas, šiuo metu iškelta byla po pasisakymų Kauno mafijos šulo Henriko Daktaro paskyroje feisbuke. Ar nemanote, kad ir teisėjų elgesys kartais iššaukia tokias situacijas, dėl kurių asmenys būna teisiami dėl teismo įžeidimo ar nepagarbos?

– Kaip bebūtų, vis dėlto teismą reikia gerbti, tai yra mūsų valdžia tam tikroje srityje, ir jeigu mes toje srityje nerodysime pagarbos, tai ves į niekur.

Nemanau, kad reikia numoti ranka ir apsimesti, kad nepagarbos teismui niekas nerodo – esu už tai, kad kiekvienas už savo veiksmus atsakytų. Jūsų minimi procesai, kurie prasidėjo ar yra įvykę, mano nuomone, akivaizdžiai parodo, kad teismą reikia gerbti.

– Na, bet teismas savo priimtą sprendimą bent jau turėtų žmonėms tinkamai paaiškinti. Štai du paskutinieji garsūs atvejai – nuosprendžiai Darbo partijos ir to paties H. Daktaro bylose. Tiek vienoje, tiek kitoje byloje kilo triukšmas, kad teisėjai nelabai sugebėjo paaiškinti, kodėl jie priėmė tokius, o ne kitokius sprendimus...

– Palietėte jautrią temą, kuri kartu yra nūdienos aktualija – teismų sprendimų paaiškinimas. Manau, kolegos teisėjai juda teisinga linkme, atsiranda vis daugiau teisėjų, kurie neapsiriboja vien paskelbimu ir trumpų motyvų išdėstymu, o bendrauja po paskelbimo, paaiškina, jeigu kažkas domisi. Reikėtų pripažinti, kad sistema tobulėja.

Taip, atskiros bylos parodo tam tikrus organizacinius trūkumus. Galima nujausti, kurioje byloje kils didesnis susidomėjimas... Pripažįstu, iš klaidų reikia mokytis, teisėjams reikėjo labiau pasiruošti, bet puikiai suprantu ir tuos teisėjus, kurie plušo, dirbo prie sprendimo ir jiems tuose sprendimuose viskas yra aišku, jie jaučiasi tvirtai. Tačiau pripažįstu, kad tikroji problema yra ta, kad darbą atlikęs pareigūnas, pats puikiai suprantantis, dėl ko priimtas būtent toks sprendimas, be viso šito turi gebėti tai paaiškinti dar ir proceso dalyviams ar žiūrovams, kad ir jie ne prasčiau sprendimą suprastų.

Viliuosi, teisėjai ateityje savo sprendimus labiau komentuos ir jie bus labiau suprantami.

– Jeigu teismas tinkamai išaiškins savo sprendimą, galbūt ir kils didesnis pasitikėjimas teismais?

– Be jokios abejonės, juk nepasitikėjimas atsiranda iš nežinojimo, nesupratimo. Tai nepasitikėjimo šaknys. Beje, ar kas nors analizavo nepasitikėjimo teismais tikslias priežastis? Pirmiausia tiksliai įvardijant priežastis galima kažką realiai, taikliai ir efektyviai pakeisti. Juk jei apklausti žmonės pasakytų, kad viena iš realių nepasitikėjimo priežasčių yra neaiškus ir nesuprantamas teismo sprendimas, tuomet reikėtų teisėjus atskirai mokyti išaiškinti savo sprendimus ir taip gerinti pasitikėjimą.

– Bet pačių teismų užsakymu buvo atliktas tyrimas, kurio rezultatai tikrai stebinantys – esą teismais Lietuvoje pasitiki daugiau kaip 50 proc. gyventojų. Įtikina Jus tokie skaičiai?

– Atliekant apklausas labai svarbus yra ir klausimo suformulavimas, ir auditorijos parinkimas. Manau, geriausias vertintojas tas, kuris yra buvęs teisme ir tiesiogiai susidūręs su teisėjais. Visi kiti nuomonę susidaro labiau iš nuogirdų.

Besivystydami turėtumėme kada nors pasiekti ribą – taip, visko pasitaiko, ir klaidų padarome, bet iš esmės teismas yra ta institucija, kurioje galima rasti tiesą, kurioje galima argumentuotai ginčytis, kurioje gerbiamos kiekvieno teisės. Tai yra svarbiausia. O paskui bus pasiekti ir tie trokštami skaičiai.

– Kada mes juos pasieksime?

– Tai yra sunkus kasdienis darbas. Kartais žmonių, buvusių teisme, nuomonę nulemia net ne galutinis rezultatas, kuris gali būti ir palankus, bet pati procedūra, kuri jam nepatiko – pvz., kad jis nebuvo išklausytas, gal nebuvo tinkamai sutiktas, gal per posėdį nebuvo laikomasi tvarkos, jis užtruko ir pan. Toks žmogus iš teismo išeina lyg ir laimėjęs, bet kartu ir pralaimėjęs – jis nebuvo vertinamas, gerbiamas, nesijautė saugus. Tai yra terpė, kurią teismai gali paveikti, jei žino, kad žmogaus nuomonę apie instituciją nulėmė tokie organizaciniai, išoriniai dalykai. Kad taip nenutiktų, dažnai tereikia tik žmogiškumo, atidumo – tai turėtų būti mūsų kasdienio darbo abėcėlė.

– Todėl Jūsų teismas ir prisijungė prie savanorystės projekto, kai prieš posėdį liudytojams ir nukentėjusiesiems bus paaiškinama, kaip reikia elgtis?

– Ši idėja yra labai sveikintina, ją remiu ne tik pasisakymais, bet ir darbais. Man ne kartą teko būti Norvegijoje, kur savanorystės institutas yra labai pažengęs – prie posėdžių salių žmonės bendrauja su liudytojais, nukentėjusiaisiais. Kartą pakalbinau vieną žmogų, jis sakė, jog po tokio pokalbio jis pasijautė saugesnis, dar iki posėdžio pradžios sužinojo, kas jo laukia, kaip jo klausinės, todėl šiek tiek psichologiškai nurimo. Tad mūsų teismuose atsiradę savanoriai bus savotiškas tiltas tarp visuomenės ir teismo, kuris kai kam atrodo uždaras ir baugus.

– Bet kalbant apie pasitikėjimą teisėjai kartais patys prisiverda košės, kurios net ir nesugeba išsrėbti. Štai praėjusiais metais Lietuvos apeliacinis teismas kaip reikiant išgarsėjo visoje šalyje, kai teisėjai linksminosi socialdemokratui priklausančiame restorane „Pas Radvilą“. Ar šiemet taip pat ketinate ten baliavoti?

– Nesiimu vertinti šios istorijos. Esu tos nuomonės, kad žmonės ne vien tik darbu gyvi. Teisėjas irgi yra žmogus, jis taip pat turi turėti laisvalaikio, pramogų. Tačiau jūs puikiai suprantate, kad teisėjas bet kur negali eiti, ir minėtas pavyzdys puikiai parodė, iki ko viskas gali išsirutulioti.

Aš asmeniškai pasisakau už tai, kad žmonės bendrautų. Tik bendravimo formas reikia tinkamai pasirinkti.

– Tai šiemet baliaus „Pas Radvilą“ nebus?

– Aš „balių“ suprantu kitaip – esu už kolegų nuoširdų, atvirą bendravimą, pasėdėjimą, bendravimo formų įvairovę, bet nenorėčiau, kad mūsų pabuvimas kažkur būtų pavadintas „baliumi“. O tai priklauso ir nuo mūsų.

Mes stengsimės „nebaliavoti“. Žinoma, teisėjas yra ypatinga figūra, kuri turi puikiai suvokti, kas jam galima ar negalima. Todėl vien tikimybė, kad gali būti ne taip suprastas, įpareigoja laikytis tam tikrų elgesio standartų.

Teisėjas yra ypatinga profesija su ypatinga atsakomybe, ir tai sumodeliuoja mūsų pačių elgsena.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...