captcha

Jūsų klausimas priimtas

Prasideda Didžioji savaitė: ko negalima daryti ir ką daryti būtina

Paskutinė savaitė prieš Velykas – svarbi ne tik praktikuojantiems katalikams. DELFI domėjosi, ką būtina padaryti iki Velykų, kurias švęsime sekmadienį.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Paskutinė savaitė prieš Velykas – svarbi ne tik praktikuojantiems katalikams. DELFI domėjosi, ką būtina padaryti iki Velykų, kurias švęsime sekmadienį.

Didžiosios savaitės tvarka buvo nusistovėjusi ne tik bažnyčioje, bet ir buityje. Šią savaitę negalima bartis, pavydėti, nepriimtina (ypač šeštadienį) ką nors skolintis ar skolinti, nes „nesiseks gyventi”. Nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Didžiojo šeštadienio, kol tyli bažnyčių varpai, įprasta laikytis griežto pasninko.

Pirmoji reikšmingiausia Didžiosios savaitės dar vadinta „čystuoju ketvirtadieniu“, kai buvo tvarkomos sodybos, sodai, namai, krečiami kaminai, iš trobų išnešama visa, kas nereikalinga.

O štai atgailos dieną – Didįjį penktadienį buvo įprasta laikytis tylos, nebesiblaškyti bandant nudirbti likusius darbus, nes tai – sielvartingiausia krikščionių kalendoriaus diena, kai prisimenama Kristaus mirtis ir palaidojimas.

Didįjį šeštadienį netgi kaime žmonės stengiasi iki pietų baigti sunkesnius darbus. Tradiciškai, bent vienas iš šeimos eina iš bažnyčios parnešti ugnies, kartais šventinto vandens.

Šeštadienį ruošiami velykiniai valgiai, marginami kiaušiniai, kai kur likusi tradicija kabinti sūpuokles, tačiau prieš Velykas niekas nesisupa.

Pavakare visi išsimaudo pirtyje, įkurta šventinta ugnimi.

Prie bažnyčių dega laužai

Anksčiau Didžioji savaitė baigdavosi šeštadienio vidurnaktį, kai tikintieji sveikindavo vienas kitą džiugiai sakydami: „Kristus prisikėlė!“ ir skelbdami apie didžiausios metų šventės Velykų pradžią.

Tačiau pastaruoju metu vis labiau įsigali tradicija rinktis ne tik į sekmadienio velykines Mišias, bet ir šeštadienio vakarą, nusileidus saulei dalyvauti įspūdingoje Velyknakčio liturgijoje, kuri prasideda ugnies apeigomis prie bažnyčių durų.

Ką reiškia įspūdingos Didžiosios savaitės apeigos, kas vyksta per vadinamą Didįjį tridienį bažnyčiose DELFI paprašė papasakoti kunigo Vytauto Sadausko.

Pasak jėzuito, apie „šventąjį tridienį“, kuriame Kristus „kentėjo, ilsėjosi ir prisikėlė“ jau IV a. pabaigoje kalbėjo šv. Ambraziejus. Velykų tridienio šaknys glūdi Jeruzalės Bažnyčios liturgijoje, nes žmonės, gyvenę ten, kur įvyko Kristaus kančia, mirtis ir prisikėlimas norėjo išgyventi kiekvieną Evangelijų atpasakotą įvykį tuo laiku ir toje vietoje, kur jis vyko.

Popiežius plaus kojas kaliniui

Didįjį Ketvirtadienį švenčiamos Paskutinės Vakarienės Mišios. Po skaitinių ir pamokslo būna kojų mazgojimo apeiga, prisimenant Kristaus priesaką: „Jei tad aš – Viešpats ir mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“, – priminė kunigas.

Pavyzdžiui, kaip skelbė Vatikanas, šiemet naujasis popiežius Didžiojo ketvirtadienio Mišias aukos vienoje Romos nepilnamečių kalinimo įstaigoje, per kurias plaus sulaikytiesiems kojas.

Pasak V. Sadausko, kojų mazgojimo apeiga jau IV a. buvo Krikšto apeigų Vakaruose dalis. Vėliau ji pamažu nyko, tačiau buvo išlaikyta vienuolynuose kaip tarnavimo vargšams ir bendruomenei ženklas. Šiandien kojų mazgojimo apeiga atliekama po Evangelijos ir pamokslo.

Raudona – kankinių spalva

Didysis Penktadienis, Kristaus mirties diena, visuomet buvo liūdesio ir pasninko diena.

Jėzuitas V. Sadauskas priminė, jog pirmasis Didžiojo Penktadienio liturgijos liudijimas mus pasiekė iš IV a. Jeruzalės. Štai kaip piligrimė Egerija aprašo Didžiojo Penktadienio apeigas Jeruzalėje: ryte krikščionys susirinkdavo prie Golgotos pagarbinti Kristaus Kryžių, o po pietų rinkdavosi Žodžio liturgijai, kurios metu skaitomas Kančios aprašymas.

Jeruzalės Didžiosios Savaitės liturgija tapo pavyzdžiu ir Vakarų Bažnyčios liturgijai.

„Didžiojo Penktadienio pamaldose kunigas vilki raudonais drabužiais, nes raudona – kankinių spalva, ypač tinkanti minėti Kristaus kančią, iš kurios visi kankiniai sėmėsi meilės ir tvirtumo”, – pabrėžė kunigas V. Sadauskas.

Kodėl kunigas meldžiasi kniūbsčias?

Dvasininko žodžiais, Didžiojo Penktadienio pamaldose kunigas ateina prie nudengto altoriaus, parpuola kniūbsčias ir kurį laiką pasimeldžia tylomis. Parpuolimas – labai senas maldos gestas, aptinkamas jau Senajame Testamente, reiškiantis gilų nusižeminimą, karštą maldavimą. Po to skaitoma malda ir skaitiniai, žodžio liturgija baigiama iškilmingąja visuotine malda.

Šventojo kryžiaus pagerbimas baigiamas procesija: Mišių dalyviai pagarbą kryžiui išreiškia priklaupimu arba kitu tinkamu ženklu, pvz., pabučiavimu. Po to altorius uždengiamas drobule.

Kodėl Didįjį šeštadienį nebūna pamaldų?

„Didįjį šeštadienį prisimenamas Jėzaus atilsis kape ir Jo nužengimas į pragarus ”, – pasakojo V. Sadauskas, pabrėždamas, jog tai rimties ir laukimo diena.

Pasak kunigo, pirmaisiais amžiais pagrindinis šios dienos bruožas buvo visiškas pasninkas. Vėliau, kaip pasakoja šv. Augustinas, Didžiojo šeštadienio rytą susirinkdavo katechumenai (besiruošiantys krikštui) viešai sukalbėti „Tikėjimo išpažinimą“. Tačiau Bažnyčia niekada neorganizavo ypatingų pamaldų, skirtų pagerbti Kristaus atilsį kape.

Velyknaktis grąžintas tik 1970 metais

Įdomu tai, jog šeštadienio vakarą prasidedančios įspūdingos Velyknakčio apeigos, paveldėtos iš VII a. Romos apeigynų, centrinę vietą Velykų tridienyje vėl įgijo tik 1970 metais, išleidus Romos Mišiolą.

Kunigo V. Sadausko teigimu, Velyknaktis savo esme yra naktinis šventimas, kurį galima pradėti sutemus ir baigti prieš patekant saulei. Dauguma krikščionių bendruomenių Velyknaktį švenčia nakties pradžioje, tačiau kai kuriuose regionuose, kur žmonės įpratę anksti keltis, pamaldos būna nakties pabaigoje.

„Krikščionių bendruomenė švenčia Velykų slėpinį budėdama maldoje, klausydamasi Dievo Žodžio skaitinių ir švęsdama įkrikščioninimo sakramentus. taip apibendrina Velykų vigilijos prasmę: „Ši naktis pagal labai seną tradiciją yra Viešpačiui pašvęstoji (Iš 12, 42). Todėl tikintieji, Evangelijos pamokyti (Lk 12, 35 ir t.), su žiburiais rankose, tebūna panašūs į žmones, laukiančius grįžtančio Šeimininko, kad parvykęs rastų juos budinčius ir susodintų prie stalo“, – Mišiolą citavo jėzuitas.

Velyknakčio Žiburių liturgijai tikinčiųjų bendruomenė susirenka už bažnyčios, prie sukurto laužo. Pasveikinęs žmones kunigas palaimina ugnį ir prašo Dievą uždegti mus „galingu dangaus troškimu“. Į Velykų žvakę įbrėžiami simboliai – kryžius, virš jo graikų abėcėlės raidė „alfa“, po juo – „omega“, o kryžmos kampuose – keturi einamų metų skaitmenys.

„Po to kunigas įsmaigsto į žvakę penkis smilkalų spurgus, simbolizuojančius Kristaus žaizdas ir uždega Velykų žvakę”, - pasakojo V. Sadauskas.

Tikinčiųjų procesija, sekanti paskui Velykų žvakę, kunigo teigimu, turi labai gilią simbolinę prasmę. Ji primena Kristaus žodžius Jono evangelijoje: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ ir ugnies stulpą kuriame Viešpats, vesdamas tautą iš Egipto, naktį ėjo Izraelitų priešakyje, rodydamas jiems kelią į laisvę.

Žydai minėjo „keturias naktis“

Dalyvaudami Žodžio liturgijoje žmonės budi ir drauge meldžia Viešpaties atėjimo. Klausomasi devynių skaitinių, iš kurių du – Naujojo Testamento laiškas Romiečiams ir Evangelija.

„Skaitinių parinkimas neatsitiktinis – jo šaknys glūdi žydų tradicijoje, nes pagal palestiniečių Talmudą, Paschos naktį žydai minėjo „keturias naktis“: pasaulio sukūrimo, Abraomo aukos, Išėjimo ir Mesijo atėjimo naktį. Krikščionių Velykų Vigilija prasideda būtent šiomis istorijomis – sukūrimo, Abraomo aukos, Raudonosios jūros perėjimo ir eschatologiniu Izaijo skaitiniu. Trys kiti Senojo Testamento skaitiniai labiau siejasi su Krikšto šventimu”, – paaiškino jėzuitas V. Sadauskas.

Po septintojo skaitinio ir maldos uždegamos altoriaus žvakės ir kunigas užgieda Gloria, kurios metu skambinama bažnyčios varpais.

Pasak DELFI pašnekovo, Garbės himnas yra svarbiausia krikščionių Velykinė giesmė. Vakarų Bažnyčioje ilgą laiką ji būdavo giedama tik per Velykas.

Priimantys krikštą gauna ir Sutvirtinimo sakramentą

Ne mažiau įspūdinga Velyknakčio pamaldų dalis – Krikšto liturgija, prasidedanti Krikšto vandens, kuris bus naudojamas per visą Velykų laiką, šventinimu.

„Krikšto vandens šventinimo maldoje prisimenamas sukūrimo vanduo, tvano vanduo, Raudonosios jūros perėjimas, Jėzaus Krikštas Jordano upėje, vanduo ištryškęs iš perverto ant kryžiaus Kristaus šono ir prisikėlusio Kristaus apaštalams patikėta misija eiti ir krikštyti mokinius „vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios“, – pasakojo V. Sadauskas.

Jeigu per Velyknaktį krikštijami suaugę žmonės, jiems suteikiamas ir Sutvirtinimo sakramentas.

„Pagal apaštalo Pauliaus mokymą Krikštu mes esame kartu su Kristumi palaidojami mirtyje, kad drauge su Juo prisikeltume (Rom 6, 3-5). Pirmųjų amžių Bažnyčia suvokė gilų ryšį tarp Krikšto ir Kristaus prisikėlimo. Todėl Velyknaktis tapo išskirtine Krikšto teikimo naktimi”, – atkreipė dėmesį V. Sadauskas.

Kurios Velykų Mišios – tikrosios?

Kaip pabrėžė dvasininkas, dabar, kai vėl atgaivintas Velyknakčio šventimas naktį, Velyknakčio Mišios ir yra tikrosios Kristaus Prisikėlimo – Velykų Mišios. Tačiau norintys gali dalyvauti antrosiose Mišiose Velykų dieną, o per šiuolaikines komunikacijos priemones klausytis velykinio popiežiaus pasveikinimo Urbi et Orbi visomis krikščioniško pasaulio kalbomis.

www.DELFI.lt
Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...