captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lenkija: nuo ultimatumo iki draugiškų santykių deklaracijos

Santykių su kaimyninėmis valstybėmis nustatymas, susitarimai dėl sienų yra esmingai svarbi bet kurios nepriklausomybę atkūrusios ir pripažinimo siekiančios valstybės raidos pusė. Taip buvo po 1918 m. vasario 16-ąją, taip pat ir po 1990 m. kovo 11-ąją paskelbtų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktų.
Rusų ir lietuvių karininkai prie pasienio užtvaros. Perpjaunama užtvara, kuri skyrė Vilniaus kraštą nuo Lietuvos. 1939 10 28. Autorius nežinomas. LCVA
Rusų ir lietuvių karininkai prie pasienio užtvaros. Perpjaunama užtvara, kuri skyrė Vilniaus kraštą nuo Lietuvos. 1939 10 28. Autorius nežinomas. LCVA

Antruoju atveju, lyginant su pirmuoju, padėtis ne vienu požiūriu buvo gerokai palankesnė, vis dėlto daug kas nebuvo savaime aišku ir tikra. Antrasis pasaulinis karas ir komunizmo ekspansija, įskaitant Lietuvos okupaciją, į Vidurio Europą ženkliai „pakoregavo“ kai kurių kaimyninių šalių teritorijas ir sienas, kartu ir Lietuvos geopolitinę padėtį, destruktyviai paveikė tautų politinę savivoką bei kaimyninio sambūvio sampratas.

Problemų nekilo ten, kur jau buvo istoriškai daugmaž nusistovėjusi ir prieškariu tautų sutarimu patvirtinta siena, tokia kaip Lietuvos ir Latvijos kaimynystę ženklinanti siena šiaurėje. Istoriškai nekintančia galima laikyti vakarinę Lietuvos valstybės sieną, bet su viena esmine išlyga. Antrasis pasaulinis karas radikaliai pakeitė geopolitinę situaciją – sienos riba išliko tokia pati, kokia buvo kelis šimtus metų, tačiau į vakarus nuo jos nebeliko buvusio kaimyno – Vokietijos (Rytprūsių), jo vietoje atsirado Rusijos anklavas – Kaliningrado sritis.

Valstybinių sienų klausimas visu rimtumu kilo tomis kryptimis, kur nebuvo aiškaus istorinio palikimo, o karas suardė prieškarines sienas, kurios savo ruožtu nebuvo nei istoriškai pastovios, nei tautų susitarimu nustatytos ir teisiškai pripažintos. Tai Lietuvos ir Lenkijos siena, kurios didžioji dalis per karą radikaliai pasikeitė, nebeliko prieškarinės demarkacijos linijos, skyrusios Lietuvos Respubliką nuo Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto, ir kurios Lietuva nepripažino. Buvusi siena išliko tik pietinėje Suvalkijoje, ties vadinamuoju Suvalkų trikampiu, kuris įėjo į okupuoto Vilniaus krašto teritorijos sampratą ir kurio priklausymo Lenkijai teisėtumo Lietuva taip pat nepripažino.

Pakilusi iš karo griuvėsių Lenkijos valstybė buvo „pastūmėta“ gerokai į vakarus, užimdama buvusias rytines Vokietijos teritorijas ir, iš kitos pusės, prarasdama daug platesnes rytines teritorijas – vakarinę Ukrainą ir vakarinę Baltarusiją, taip pat rytinę Lietuvą – Vilniaus kraštą.

Lietuvai atgavus Vilnių ir dalį Vilniaus krašto, mūsų šalis atsidūrė naujoje geopolitinėje situacijoje – iškilo sienų su Baltarusija klausimas, o su ja Lietuvos niekada nebuvo saistę tarpvalstybiniai suverenių valstybių santykiai. Tarpvalstybinių santykių su Lenkija ir Baltarusija užmezgimo kontekste slypėjo opi Lietuvos vidaus problema – pietrytinių rajonų integravimas į atkurtos valstybės gyvenimą.

Rusijos imperijos „lietuviškosios“ Kauno ir Vilniaus gubernijos bei Lenkijos Suvalkų gubernija

Norint plačiau atskleisti Lietuvos ir Lenkijos sienų problemą, derėtų trumpai prisiminti šalių istorinės praeities savitumą. Kiek žinoma, Lenkijos ir Lietuvos siena iš pradžių nebuvo fiksuota dokumentaliai, nors faktiškai egzistavo. Tik 1422 m. Melno taikos sutartimi nustatant Lietuvos ir Lenkijos sienas su Vokiečių ordinu, vėliau – 1501 m. – Melniko aktu buvo apibrėžta ir teritorija, kur galiojo Lenkijos, o kur – Lietuvos teisės. Tai buvo patvirtinta 1569 m. Liublino unija, teigusia, kad turi būti viena Respublika, bet „abiejų valstybių“, nekeičiant valstybių senųjų sienų. Seinai, Suvalkai, Gardinas buvo Lietuvos pusėje, tačiau Augustavas atskirtas1. (Seinų krašto lietuvis pasakojo šio teksto autoriui, kad į pietvakarius nuo Augustavo dar visai neseniai matė Lietuvos ir Lenkijos sieną žymėjusio apgriuvusio mūrinio stulpo liekanas, kurios gal ir iki šiol tebėra.)

Dabartiniai Pietryčių Lietuvos rajonai yra tik dalis platesnės teritorijos, apibrėžtos 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Rusijos taikos sutartimi, kuria buvo nustatytos atsikuriančios Lietuvos valstybės rytinės ir pietinės sienos, daugmaž atitinkančios lietuvių etninių žemių ribas. Ta teritorija, gavusi Vilniaus krašto pavadinimą, dėl 1920 m. spalio

9 d. Liucijaus Želigovskio įvykdytos okupacijos ir prijungimo prie Lenkijos devyniolika metų (1920–1939) buvo atskirta nuo likusios Lietuvos dalies ir sistemingai polonizuojama.

Ši aplinkybė buvo vienas iš veiksnių, lėmusių, kad didelė vietinių gyventojų dalis įgijo daug savitų savivokos bruožų. Šalia seniausių lietuviakalbių vietovių radosi ištisi lietuviškos (baltiškos) arba mišrios kilmės lenkiškai, baltarusiškai ar „po prostu“ kalbančių gyventojų, neturėjusių gyvenimo prieškario nepriklausomoje Lietuvoje patirties, plotai. Dėl pastarosios aplinkybės šių rajonų integracija į nepriklausomos valstybės gyvenimą buvo savaime sudėtingas uždavinys. Ją sunkina dar ir sovietmečio, taigi jau dviejų okupacijų, palikimas, taip pat ir ta aplinkybė, kad šie rajonai turėjo ir tebeturi savotiškus „užnugarius“ – Baltarusiją ir Lenkiją, iš kurių sklinda nebūtinai Lietuvos interesams, jos teritoriniam vientisumui palanki įtaka. Buvo ir dar vienas „užnugaris“ – tam tikros politinės jėgos Sovietų Sąjungoje, tiksliau – Kremliuje, nesuinteresuotos sklandžia nepriklausomos Lietuvos kaimyninių santykių plėtra.

Tiek istoriniu, tiek kultūriniu bei religiniu, tiek ir daugumos gyventojų etninės kilmės požiūriu ši teritorija visada buvo natūrali Lietuvos dalis. Bėgant amžiams, pasikeitė nemažos dalies gyventojų kalba, tačiau jų etninė kilmė liko ta pati. Dar daugiau, vienu metu tai buvo Lietuvos valstybės istorinio tapsmo branduolys, daugelio reikšmingų įvykių vieta, tačiau dėl minėtosios aplinkybės negalėjusi įeiti į moderniosios Lietuvos valstybės sudėtį.

Tarpukariu dėl Vilniaus krašto okupacijos tarp Lietuvos ir Lenkijos nebuvo normalių santykių, per visą tą laiką ši šalis Lietuvos atžvilgiu buvo gan agresyviai nusiteikusi. Tarpvalstybiniai santykiai buvo užmegzti tik po to, kai  Lenkija 1938 m. kovo 17 d. įteikė Lietuvai notą (ultimatumą), reikalaujančią, kad Lietuvos vyriausybė per 48 valandas nuo jos įteikimo momento užmegztų diplomatinius santykius be jokių išankstinių išlygų. Netikėtai užklupta, Lietuvos vyriausybė kreipėsi tiek į Vakarų valstybes, tiek į Sovietų Sąjungą dėl diplomatinės paramos, tačiau visur Lietuvai buvo patarta priimti ultimatumą. Skubiai sukviestame Vyriausybės posėdyje po karštų diskusijų, likus dešimčiai valandų iki ultimatumo termino pabaigos, Varšuvai buvo pranešta, kad Lietuva sutinka su Lenkijos reikalavimais. Ultimatumas buvo priimtas be kokių nors – bent simboliškai – kompensuojančių sąlygų.

Tiek pati nota, tiek ir Lietuvos vyriausybės nuolankumas sukėlė paprastų piliečių, ypač jaunimo, pasipiktinimą, protestus, nusiteikimą nenusileisti, blogiausiu atveju – gintis su ginklu rankose. Tačiau notoje nebuvo minimas Vilnius, todėl ultimatumo priėmimas nereiškė, kad išsižadama sostinės. Lenkijos vadovybė apdairiai numatė, kad Lietuva gali nepriimti ultimatumo, reikalaujančio atsisakyti Vilniaus, tuomet Lenkijai būtų tekę siekti tikslo „savomis priemonėmis“ – naudoti karinę jėgą. Tokios įvykių eigos Lenkija, matyt, norėjo išvengti.

Lietuvos žemėlapis grąžinus Vilnių. „Lietuvos žinios“, 1939 10 31

Padėtis buvo įtempta ir grėsminga, Lietuvos ir Lenkijos pasienyje buvo telkiamos gausios lenkų kariuomenės pajėgos. Ultimatumo įteikimo dienomis Lenkijoje buvovykdoma arši antilietuviška propaganda, Varšuvoje demonstracijoje prieš Lietuvą dalyvavo kariuomenė ir kariniai orkestrai, jaunimo, karo veteranų organizacijos. Antilietuviškos manifestacijos vyko Krokuvoje, Poznanėje ir kituose miestuose, jų dalyviai buvo raginami „žygiuoti į Kauną“ („marsz na Kowno“). Antilietuviška demonstracija buvo surengta ir Vilniuje.

Netrukus buvo užmegzti Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai, kovo 31 d. savo kredencialus Varšuvoje įteikė Lietuvos pasiuntinys Kazys Škirpa, Kaune – Lenkijos pasiuntinys Franciszekas Charwatas.

Ultimatumas pakeitė Lietuvos vidaus politiką Vilniaus atžvilgiu – buvo uždarytas Vilniaus fondas, nutraukta Vilniui vaduoti sąjungos veikla, žurnalo „Mūsų Vilnius“ leidyba, iš spaudos puslapių dingo beveik du dešimtmečius skatintas ir tautą vienijęs šūkis „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Tuo tarpu Vilniuje buvo tęsiamas lietuvių slopinimas – uždaryta Lietuvių mokslo draugija, suvaržyta kitokia lietuvių kultūrinė veikla.

Kai 1938 m. buvo priimta naujoji Lietuvos Respublikos Konstitucija su teiginiu, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė, tarp Lenkijos politinių sluoksnių kilo nepasitenkinimas. Ambasadorius F. Charwatas įteikė Lenkijos vyriausybės notą, kurioje pažymima, kad Vilnius yra Lenkijos dalis, pripažinta jai Ambasadorių konferencijos sprendimu. Tačiau istorijos lemtis tokia – tuo metu pačios Lenkijos valstybės dienos jau buvo suskaičiuotos.

1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija pradėjo karą su Lenkija, rugsėjo 17-tą į rytinę Lenkijos dalį įžengė Raudonoji armija. Rugsėjo 19 d. ji užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą ir priskyrė prie Baltarusijos SSR kaip „išlaisvintos“ Vakarų Baltarusijos dalį. Lenkijos ir Vokietijos kare Lietuva išsilaikė neutrali, nors iš Vokietijos pusės buvo raginama jėga atsiimti Vilniaus kraštą, žadant karinę paramą.

1939 m. spalio 10 d. pasirašytas reikšmingas istorinis dokumentas – Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis. Pagal sutartį į Lietuvą įvestos SSRS karinės įgulos, Lietuvai buvo perduotas Vilnius ir siauras ruožas į rytus nuo miesto, už kurio ribų liko nemažos lietuvių gyvenamos teritorijos. Spalio 27 d. Lietuvos kariuomenės Vilniaus rinktinė peržengė demarkacijos liniją, skyrusią Lietuvą nuo Lenkijos okupuoto Vilniau krašto, o 28 d. įžengė į Vilniaus miestą.

Nors Lenkijos valstybė faktiškai jau neegzistavo, Lenkijos pasiuntinys Kaune F. Charwatas, gavęs informaciją apie sutartį, 1939 m. spalio 13 d. įteikė Lietuvos užsienio reikalų ministerijai protesto notą, kurioje sakoma, kad Lenkija nepripažino ir nepripažins „šio nelegalaus akto“. Tokios pozicijos laikėsi Lenkijos emigracinė vyriausybė Paryžiuje (vėliau – Londone), puoselėjusi Lenkijos su prieškarinėmis sienomis atkūrimo viziją.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys spalio 14 d. atsakė į Lenkijos pasiuntinio notą, Lietuvos vyriausybės vardu pažymėdamas, kad Lietuva, priimdama iš SSRS Vilnių ir jo sritį, nepažeidė jokių tarptautinių įsipareigojimų Lenkijai ir priėmė tai, kas jai teisėtai priklauso.

Vilniaus priklausymo Lietuvai nepripažino ne tik Lenkijos emigracinė vyriausybė.

Tokios pat pozicijos laikėsi ir tuometinės Anglijos, Prancūzijos bei JAV vyriausybės. Kaip teigia istorikė Regina Žepkaitė, tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių Lietuvos vyriausybė, nenorėdama konflikto su Vakarais, neskubėjo kelti į Vilnių sostinės. Tiesa, kai kurios įstaigos pradėjo kurtis Vilniuje, o neskubėjimą lėmė daugybė praktinio pobūdžio sunkumų.

Lenkijos emigracinės vyriausybės nenoras pripažinti Vilnių Lietuvai, atsisakyti pretenzijų į jos teritoriją nebuvo vien politikų žodžiai. Tokią politiką kruvinais metodais bandė įgyvendinti emigracinę vyriausybę pripažįstančios Armijos Krajovos daliniai, Pietryčių Lietuvoje terorizavę lietuviškus kaimus, tarpais vykdę lietuvių atžvilgiu tikrą etninį valymą ir planavę karui baigiantis užimti visą Lietuvą1.

Kaip jau minėta, Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto samprata apėmė du regionus – Vilniją ir pietinę Sūduvą (Suvalkiją) su Seinais, Punsku, Suvalkais, Vygriais, Augustavu. Istoriškai tai daugiausia lietuvių, nors smarkiai suslavėjusios, žvelgiant giliau – jotvingių žemės, nutįsusios dar toliau į pietvakarius, priklaususios Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Šiaurinėje dalyje, daugiausia Punsko, mažiau – Seinų apylinkėse, iki pat šių dienų gyvena kultūriškai veiklūs ir tautiškai sąmoningi lietuviai.

XIX a. pab. – XX a. pr. Seinai buvo vienas žymiausių (po Vilniaus ir Kauno) lietuvių tautinio, kultūrinio ir politinio veikimo centrų. Čia buvo leidžiamos lietuviškos knygos, veikė lietuviškos mokyklos, organizacijos. Seinų kunigų seminarijoje mokėsi lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjai – Vincas Kudirka, Vincas Mykolaitis-Putinas, Petras Kriaučiūnas,

1897–1903 metais Seinų vyskupu buvo poetas Antanas Baranauskas. Lietuvių kultūrinės veiklos požiūriu Seinams nedaug nusileido Suvalkai. Čia taip pat buvo leidžiamos lietuviškos knygos, po 1863 m. sukilimo Suvalkų gimnazijoje vyko lietuvių kalbos pamokos, mokėsi kelios dešimtys lietuvių.

XX a. pradžioje kai kuriose šio krašto vietovėse kūrėsi vietinė lietuviška savivalda. Per Lietuvos nepriklausomybės kovas 1919–1920 m. beveik visą minimą teritoriją buvo užėmusi Lietuvos kariuomenė, vėliau išstumta Lenkijos dalinių. Vyko aršūs mūšiai, Seinai dešimtis kartų buvo užimti tai vienų, tai kitų. Lietuviai neįstengė atsilaikyti prieš gausesnes Lenkijos karines pajėgas. Viena po kitos buvo nustatinėjamos ir vėl pažeidinėjamos demarkacijos linijos.

Pagal 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartį Seinai, Punskas, Suvalkai, Vygriai liko Lenkijai. Ambasadorių konferencija 1923 m. kovo 15 d. Lenkijai priskyrė jos kariuomenės faktiškai užimtas Sūduvos sritis. Tačiau Lietuva neatsisakė teisių į šį kraštą, laikė jį lenkų okupuoto Vilniaus krašto dalimi. Ypač skausmingas buvo Seinų – atgimstančios lietuvių tautos kultūrinio ir religinio židinio – atskyrimas, „gyvo kūno išplėšimas“. Seinų okupavimą galima traktuoti kaip reikšmingą žingsnį siekiant parklupdyti nepriklausomą Lietuvą – „tereikia, esą, tik atjungti nuo jos tuos du centrus, kaip Vilnius bei Seinai, ir likusioji „Kauno Lietuva“ anksčiau ar vėliau uždus dėl ekonominio ir kultūrinio nepritekliaus“.

Kai Lenkija Antrajame pasauliniame kare staiga pralaimėjo Vokietijai, o Raudonoji armija dar tik artėjo, šiame krašte trumpam susidarė tam tikra „bevaldystė“, kuria skubėjo pasinaudoti lietuviai. Skatinami vilties susijungti su Lietuva, jie pradėjo kurti vietinius komitetus, organizuoti lietuviškų mokyklų tinklą.

Atėjus sovietų armijai, šis kraštas – Suvalkų trikampis – pagal papildomą SSRS ir Vokietijos susitarimą buvo priskirtas Vokietijai, nacių valdžia daug vietinių lietuvių iškraustė į Lietuvą. Pasibaigus karui, Lietuva buvo jau LTSR, jos interesams „atstovavo“ Sovietų Sąjunga, kuriai Suvalkų krašte gyvenantys lietuviai ir jų lūkesčiai visiškai nerūpėjo2.

1944 m. pasirašius SSRS ir Lenkijos sienų sutartį, buvusią Lietuvos ir Lenkijos demarkacijos liniją Suvalkijoje pakeitė tikra geležinė „aukšta spygliuota viela aptverta siena“ – Lenkijos ir SSRS siena.

Lietuvos TSR pareigūnai, prieš pasirašydami šią sutartį, Stalino akivaizdoje nedrįso kelti Lietuvos teisių į Sūduvos dalį. Užbėgant į priekį reikia pasakyti, kad, rengiantis

1994 m. pasirašyti Lietuvos ir Lenkijos sutartį, „Sūduvos teritorinė priklausomybė nebuvo svarstoma, Lietuva geranoriškai išsižadėjo šio krašto Lenkijos naudai“. Nebuvo vilties ką nors laimėti, be to, buvo pasitarnauta sienų neliečiamumo principui.

Sovietų okupacijos laikotarpiu Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinių santykių nebuvo ir negalėjo būti, nes abi valstybės buvo nelaisvos, nors ir labai nevienodu laipsniu. Skirtingai nuo Lenkijos, kuri ir toliau egzistavo kaip savarankiška valstybė, Lietuva buvo inkorporuota į Sovietų Sąjungą, tapo Lietuvos TSR, taigi prarado valstybingumą, sykiu ir istorinio subjekto statusą. Paminėtinas nebent 1944 m. rugsėjo 22 d. pasirašytas susitarimas dėl lietuvių evakavimo iš Lenkijos teritorijos ir Lenkijos piliečių iškraustymo iš Lietuvos TSR teritorijos.

Totalitarinio uždarumo sąlygomis net ir piliečių asmeniniai ryšiai buvo gana riboti. Visuomeninis ir kultūrinis šalių gyvenimas klostėsi skirtingai, lietuviams Lenkija buvo užsienis, pusiau laisva šalis, o daugumai Lenkijos gyventojų Lietuva atrodė tik kaip viena iš sovietinių respublikų.

Tad nenuostabu, kad 1990 metais, po atskirties ir nebendravimo dešimtmečių, nebuvo aišku, kaip klostysis abiejų laisvų tautų ir valstybių santykiai, kaip Lenkijos valdžia, visuomenė reaguos į Lietuvos nepriklausomybę, kaip bus vertinama tarpukario situacija, ar nekils naujų  įtampų. Buvo tikimasi, kad po dramatiškų karo ir komunistų valdymo patirčių mūsų kaimynai bus daug ką naujai apmąstę, teiks pirmumą geros kaimynystės, taikaus sugyvenimo perspektyvai. Optimalus ir laukiamas variantas – demokratiška Lenkija oficialiai pripažįsta ir pasmerkia (1920–1939 m.) Pietryčių Lietuvos okupaciją (Vokietija – sektinas pavyzdys) ir visiems laikams atsisako pretenzijų į Lietuvos sostinę bei istorines etnines lietuvių žemes.

Tačiau galėjo būti ir kitaip. Komunistiniai režimai, deklaruodami taiką ir tautų draugystę, daug kur Rytų Europoje ne išsprendė buvusias nesantaikas tarp tautų, bet jas tik laikinai „įšaldė“. Tad klausimas, ar nėra laikinos rimties būsenoje ir nesena Lietuvos ir Lenkijos nesantaika, ar komunizmo nusikračiusioje Lenkijoje neatgims prieškarinis nacionalizmas su pretenzijomis į Vilnių, atrodė gana pamatuotas.

Nors buvo sunku tuo patikėti, vis dėlto toks klausimas nedavė ramybės, sėjo netikrumo ir nepasitikėjimo jausmus. Lenkų išeivijos spaudoje Vilniaus priklausomybės, Lietuvos ir Lenkijos santykių klausimai buvo svarstomi ne vien Lietuvai palankiu požiūriu. Tas neaiškumas kai kam buvo gan parankus. Buvo politikų, kuriems tariama Lenkijos grėsmė buvo argumentas, pateisinantis sovietų armijos buvimą Lietuvoje. „Išeis sovietų kariuomenė, kas apgins nuo lenkų“, –įtakingo politiko žodžiai.

Apie santykius su Lenkija buvo mąstoma nuo pat Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklos pradžios. Lenkai taip pat nepamiršo lietuvių ir bene pirmieji tai parodė. Į Vilnių atvykdavo vienas kitas Lenkijos opozicijos veikėjas, domėdavosi Lietuvos demokratiniu judėjimu, bendradarbiavimo galimybėmis, vietinių lenkų padėtimi ir nuotaikomis. Keletą kartų sąjūdiečius aplankė „Solidarumui“ artimas Marekas Karpas, dėjęs daug pastangų, kad tarp lietuvių ir lenkų nusistovėtų geras tarpusavio supratimas, įtikinėjęs Vilniaus lenkus palaikyti lietuvių išsilaisvinimo siekius.

1989 m. lapkričio mėnesį lietuvių ir lenkų inteligentai apsikeitė bičiuliškais laiškais: „Laišką bičiuliams lietuviams“ pasirašė dvidešimt du (Bronislawas Geremekas, M. Karpas, Adamas Michnikas, Andrzejus Wajda ir kt.), o antrąjį – laišką „Bičiuliams lenkams“ – dvylika (Vytautas Landsbergis, Bronius Leonavičius, Justinas Marcinkevičius, Vytautas Nasvytis ir kt.) abiejų šalių žinomų meno, kultūros, politikos asmenybių.

1989 m. gruodžio 27 ir 28 d. Lenkijos parlamento rūmuose Varšuvoje įvyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio delegacijos, vadovaujamos prof. Vytauto Landsbergio, susitikimas su Lenkijos parlamento Piliečių klubo, vadovaujamo prof. B. Geremeko, atstovais. Pokalbiai vyko laiškuose išdėstytų ketinimų ir iniciatyvų dvasia. Pasirašytas komunikatas, nutarta sukurti bendras ekonomikos, visuomenės bei kultūros reikalų ir istorijos komisijas.

Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas 1990 m. kovo 11-ąją Lenkijoje sukėlė tikrą

pritarimo euforiją. Nors kai kam tai buvo tikras „šokas“, ne visi lenkų politikai buvo psichologiškai pasirengę pripažinti Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės su sostine Vilniuje faktą. Visgi netrukus, kovo 21 d., keletas Lenkijos intelektualų laišku kreipėsi į Lenkijos premjerą Tadeuszą Mazowiecki, ragindami kuo greičiau pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Kadangi tuo metu Lenkijos politiniuose sluoksniuose vyravo „politinis realizmas“, laiškas poveikio nepadarė.

Kovo 27 d. Lenkijos parlamento Piliečių klubo delegacija atvyko Vilnių. Aptariant platesnio dialogo klausimus, svečiai užtikrino Lietuvos atstovus, kad Lenkija Lietuvos ir Lenkijos sieną laiko tokia pat galutine, kaip ir Lenkijos sieną vakaruose prie Oderio ir Neisės. Nepamirština ir spontaniška Lietuvos palaikymo Lenkijos visuomenėje akcija 1990 m. Lietuvos ekonominės blokados ir tragiškomis 1991 m. sausio dienomis. Tai buvo labai laukiami ir gera žadantys ženklai.

Tačiau buvo ir kitokių ženklų. Ateidavo žinių apie didėjantį Lenkijos visuomenės domėjimąsi ne tiek Lietuvos padėtimi, kiek Vilniumi ir Vilniaus kraštu, o tiksliau, lenkų mažumos padėtimi. Į šį kraštą žiūrima kaip į vieną iš kresų, t. y. prarastų, gal tik laikinai, pakraščio žemių. (Kiek vėliau vienoje apskritojo stalo diskusijoje Varšuvoje V. Landsbergis pasakė nematąs didelio skirtumo tarp sąvokų kresy ir artimas užsienis). Į šį kraštą plūsta nekviesti svečiai – kunigai, vienuoliai, Armijos Krajovos veteranai, spekuliantai. Visi jie čia stengiasi platinti mintį apie Vilnių ir Vilniaus kraštą kaip Lenkijos dalį.

Daug kur Lenkijos spaudoje reiškiamos abejonės dėl Vilniaus priklausymo Lietuvai, Lietuvos ir Lenkijos sienų teisėtumo. Kaip savaime suprantama tiesa operuojama teiginiu, kad tas miestas ir kraštas visada buvo lenkiškas ir priklausė Lenkijai. Tačiau lenkų spaudoje nepavyko aptikti paaiškinimų, kada, kodėl ir kokiu būdu tas miestas ir kraštas priklausė Lenkijai, nepavyko rasti ir žodžio „okupacija“. Tokio žodžio nebuvo ir Lietuvos Respublikos Seimo nario, priklausančio Lenkų frakcijai, kartais rašančio Vilnijos temomis ir pasižyminčio palyginti nuosaikiu nusistatymu, Artūro Plokšto tekstuose. Jis pareiškia:

„Jūs nerasite nė vieno lenko, kuris vartotų žodį „okupacija.“ Į tokį pasakymą buvo galima žiūrėti kaip į manymą, kad Lietuva yra okupavusi „lenkų miestą„1.

Nevengiama spekuliuoti Molotovo ir Ribentropo susitarimo tema: jeigu lietuviai laiko šį susitarimą neteisėtu, tuomet negalioja ir „Stalino nutarimas“ perleisti Lietuvai Vilniaus kraštą, – daroma išvada.

Kaip destruktyvus motyvas santykiuose su Lenkija iškyla lenkų tautinės mažumos reikalai Pietryčių Lietuvoje. Ši tema Lenkijos spaudoje buvo beveik kasdienių nepagrįstų išpuolių prieš Lietuvą pretekstas. Toje propagandinėje veikloje aktyviai reiškėsi Lietuvos lenkų sąjunga (Związek polaków na Litwie), kuri, siekdama nepalankiai nuteikti Lenkijos visuomenę Lietuvos atžvilgiu, skleidė iškreiptą informaciją.

1990 m. birželį žurnale „Magazyn Wilenski“ buvo paskelbtas daugiau nei trisdešimties Lenkijos inteligentų pasirašytas „Memorandumas dėl lenkų padėties Lietuvoje“ (lietuviškas vertimas paskelbtas laikraštyje „Draugystė“ 1990 m. spalio 6 d.), adresuotas Lenkijos valstybės vadovams, visuomenės autoritetams, bažnyčios hierarchams, pasaulio visuomenei apskritai. Dokumentas pradedamas teiginiais, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilnija buvo Lenkijos valstybės dalis, ir tik įgyvendinus 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. Molotovo ir Ribentropo susitarimus, dalis šios teritorijos atsidūrė Lietuvos Respublikoje. 

Nutylint daugybę faktų ir vienpusiškai juos interpretuojant teigiama, kad Vilniuje ir Vilniaus krašte nuo seno gyveno daugiausia lenkai, kad dabar, tęsiant karo ir pokario metų negeroves, lenkų bendruomenė diskriminuojama ir priverstinai lietuvinama. Lietuvai keliama daugybė reikalavimų, kurių įgyvendinimas reikštų ne ką kita, kaip tolesnę Pietryčių Lietuvos polonizaciją, atribojimą nuo platesnės Lietuvos visuomenės.

Stebina ir tai, kad net kai kurie lenkų mokslininkai istorikai nenori pripažinti Vilniaus okupacijos. Apie tai liudija tame pačiame žurnale „Magazyn Wilenski“ išspausdintas Lietuvos istoriją tyrinėjančio istoriko Piotro Lossowskio straipsnis „Ar buvo okupacija?“ Ignoruodamas šimtametę istoriją, autorius teigia, kad Vilnius tik po Antrojo pasaulinio karo „liovėsi buvęs lenkų miestu“ ir tik „šiandien yra Lietuvos valstybės sostinė“.

Lietuvos lenkų tautinės mažumos klausimą, kaip iš esmės Lietuvos vidaus reikalą, stengiamasi pakelti į tarpvalstybinių santykių lygmenį. Spaudimo keliu norima išreikalauti, kad lenkų tautinė mažuma Lietuvoje turėtų, lyginant su kitomis tautinėmis mažumomis, išskirtines teises ir galimybes.

Be kitų dalykų, apie spaudimą liudija Lenkijos užsienio reikalų ministerijos parengtas ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijai įteiktas dokumentas „ Aide memoire dėl lenkų mažumos poreikių Lietuvos Respublikoje (1990 11 26)“. Dokumente reikalaujama lenkų kalbos valstybinėse ir savivaldos institucijose, dvigubos – Lietuvos ir Lenkijos – pilietybės, padalinių lenkų kalba aukštosiose mokyklose, lenkų kultūros rėmimo iš valstybės biudžeto, Šv. mišių lenkų kalba Vilniaus Katedroje ir kt.3.

Lenkų kalbos, kaip antros valstybinės kalbos Pietryčių Lietuvoje, reikalavo ir šio regiono vietinės valdžios atstovai, buvusieji sovietiniai nomenklatūrininkai, anksčiau propagavę rusų kalbos viešajame gyvenimo vartojimą. Lietuvos žiniasklaidoje nurodoma, kad reikalavimas įvesti lietuvių ir lenkų dvikalbystę tuose rajonuose negalėjo būti įgyvendinamas, nes prieštaravo tiek Lietuvos Respublikos įstatymams, tiek ir visuomenės konsolidacijos reikmėms. Dvikalbystė šioje Lietuvos dalyje būtų neabejotinai vedusi prie lietuvių kalbos ignoravimo bei išstūmimo iš savivaldos įstaigų.

Nepaisant nesuderinamumų ir įtampų, mezgėsi įvairiapusiški abiejų valstybių – ne tik parlamentų, bet ir žinybų, – oficialūs ir pusiau oficialūs kontaktai. 1991 m. rugpjūčio 27 d.

Lenkijos užsienio reikalų ministras Krzysztofas Skubiszewskis pranešė Lietuvos užsienio reikalų ministrui Algirdui Saudargui, kad rugpjūčio 26 d. Lenkijos Respublikos vyriausybė nutarė užmegzti su Lietuva normalius tarpvalstybinius santykius. Neilgai trukus jau buvo keičiamasi notomis dėl abipusio ambasadorių skyrimo1.

Tuo tarpu Pietryčių Lietuvoje įtampa neslūgo. 1989 m. rudenį ir vėliau kai kurios Vilniaus ir Šalčininkų rajonų vietinės deputatų tarybos priėmė sprendimus, reikalaujančius pripažinti lenkiškas autonomiškas teritorines apygardas. Aktyviausi tokių apygardų steigimo veikėjai buvo vietiniai sovietiniai partiniai lyderiai. Jie reikalavo visą Vilniją paskelbti kaip lenkų nacionalinį teritorinį kraštą su savo statusu, nepripažįstančiu Lietuvos valstybės įstatymų. Kai kur reikalaujama laikytis tik LTSR arba SSRS įstatymų.

Dėl tokių antikonstitucinių veiksmų Lietuvos visuomenėje kilo protestų banga. Autonomijos idėjai nepritarė ir lojalūs nepriklausomai valstybei lenkų tautybės piliečiai. 1991 m. rugsėjį Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sprendimu buvo paleistos Vilniaus ir Šalčininkų rajonų bei Sniečkaus miesto savivaldybės, atleisti jų vadovai. Naujų rinkimų data nebuvo paskelbta.

Į tai sureagavo ne tik Lenkijos spauda, bet ir Lenkijos Respublikos Prezidentas Lechas Walensa. 1991 m. rugsėjo 15 d. laiške Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui V. Landsbergiui jis pabrėžia, kad Lenkija gyvybiškai suinteresuota sudaryti atitinkamas tautinės tapatybės apsaugos ir jos ugdymo sąlygas lenkams, gyvenantiems kitose valstybėse, tačiau iš Lietuvos ateinančios žinios liudija, kad ten iš esmės apribotos lenkų bendrijos teisės. Tai rodo daugiausia lenkų apgyvendintų Šalčininkų ir Vilniaus rajonų tarybų paleidimas, tiesioginio valdymo įvedimas, savivaldos rinkimų termino atidėjimas. Lenkų mažumos poreikių tenkinimas laikantis bendrų tarptautinių standartų yra bendras Lietuvos lenkų, Lietuvos valstybės, taip pat Lenkijos interesas.

V. Landsbergis 1991 m. spalio 1 d. atsakomajame laiške paaiškina, kad politinės ir juridinės priemonės trijose vietos savivaldose, kur dominuoja Kremliaus labui prieš Lietuvos Respubliką veikiantys asmenys, nebuvo nukreiptos nei prieš lenkų, nei prieš baltarusių ar rusų mažumą. Jokie parlamentiniai sprendimai nėra nukreipti prieš lenkų tapatybę, o tam tikrų politinių grupių teisių apribojimas negali būti vadinamas tautinės mažumos teisių apribojimu.

1991 m. gruodžio 15 d. laiške Lenkijos Respublikos Prezidentas, priekaištaudamas dėl dviejų rajonų savivaldybių paleidimo ir tiesioginio valdymo įvedimo, pareiškia, jog tai Lenkijoje sudaro blogą įspūdį, taip pat kelia abejonių, kad „mūsų valstybių santykiai patenka į krizės būklę“. V. Landsbergis savo 1991 m. gruodžio 20 d. laiške rašo apie neteisingą informaciją, taip pat patikina, kad nemato Lietuvos ir Lenkijos santykių krizės, nors įžvelgia „uolias pastangas privesti prie kokios nors komplikacijos ar krizės“.

Artėjant sutarties pasirašymo ir normalių diplomatinių santykių pradžios metui, kilo klausimas, ar rengiamame dokumente bus oficialiai pripažintas ir įvertintas 1920–1939 m. Pietryčių Lietuvos teritorijų užgrobimas bei vykdyta jų polonizacijos politika. Apie tai buvo rašoma Lietuvos spaudoje, to reikalavo dalis Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatų, tačiau aiškaus atsakymo nebuvo.

Įtampą kiek sušvelnino Lenkijos užsienio reikalų ministro K. Skubiševskio vizitas, kurio metu 1992 m. sausio 13 d. buvo pasirašyta deklaracija „Dėl draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo tarp Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos“. Iš Lietuvos pusės savo parašą padėjo ministras A. Saudargas. Itin svarbus dokumento trečiasis punktas: „Šalys reiškia įsitikinimą, kad asmenys, priklausantys abiem mažumoms, yra ir liks lojalūs valstybių, kuriose gyvena, piliečiai, o kartu, išsaugodami ir vystydami tautinį savitumą, esmingai prisideda prie lietuvių ir lenkų tautų suartėjimo.“ Daugelis principinių deklaracijos nuostatų vėliau buvo perkeltos į tarpvalstybinę sutartį.

Deklaracija buvo svarbus žingsnis santarvės ir normalių santykių link, tačiau nemažai buvo ir tuo dokumentu nepatenkintų. Lietuvos lenkų atstovams neįtiko tai, kad dokumentas pasirašytas Lietuvos vyriausybei dar nepaskyrus rinkimų į Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybas. Lietuviai piktinosi, kad nebuvo iš anksto paviešintas deklaracijos turinys, nepasmerkta L. Želigovskio akcija. Dar derinant sutarties tekstą, Lietuvos delegacijos vadovas Juozas Domarkas į žurnalisto klausimą atsakė: „Apie Želigovskio agresiją mes šiose derybose nešnekėjome, ir turbūt jūs suprantate, kad tokių terminų kaip „agresija“ sutartyje tikrai nebus.“ Agresijos pasmerkimo reikalavo sausio 13-ąją prie Užsienio reikalų ministerijos susirinkę gausūs piketuotojai. A. Saudargui buvo reiškiami priekaištai.

Atkreipęs į tai dėmesį, K. Skubiševskis žurnalistams pasakė: „Dabar Lenkijos ir Lietuvos santykiams reikalingas tvirtas pagrindas, o kiti klausimai bus aptarti vėliau. Negaliu atsakyti į visus demonstrantų plakatus, nes nemoku lietuvių kalbos... Galiu jus užtikrinti, kad naujo generolo Želigovskio nebus.“

1994 m. balandžio 26 d. pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis. Savo valstybių vardu parašus padėjo Algirdas Brazauskas ir L. Valensa. Sutartyje reiškiamas apgailestavimas dėl konfliktų tarp abiejų valstybių po Pirmojo pasaulinio karo, tačiau neatsižvelgiama į lietuviams daug rūpesčio kėlusį Vilniaus ir Vilniaus krašto okupacijos klausimą. Tenkinamasi esamosios būklės konstatavimu teigiant, jog abi pusės patvirtina „viena kitos dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniuje ir Varšuvoje vientisumą dabar ir ateityje, nepriklausomai nuo jų sienų formavimosi proceso praeityje“. Rudenį Lietuvos Respublikos Seimas (spalio 13 d.) ir Lenkijos prezidentas sutartį ratifikavo.

Dar prieš sutarties ratifikavimą jos tekstas užkliuvo ir kai kuriems Lenkijos veikėjams. Jau minėtasis istorikas P. Losovskis interviu Lenkijos radijui pabrėžė, jog visiškai netinka tokiame dokumente rašyti, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė, juk tai ir taip esą akivaizdu. Tokia formuluotė galinti tik sukelti abejonę, ar iš tiesų Vilnius yra Lietuvos sostinė. Losovskis nurodė, kad dar iki sutarties ratifikavimo Lenkija turi pateikti Lietuvai papildomų reikalavimų, kad būtų tiksliai išdėstyta, kokias konkrečiai teises turės Lietuvos lenkai. Žinomas politinis veikėjas B. Geremekas stebėjosi, kodėl V. Landsbergis nori, kad sutartyje būtinai būtų pasmerkta Želigovskio akcija – juk Lenkija jokio ekspancionizmo nerodanti. Sutarties punktas, kad Vilnius – Lietuvos sostinė, labai užkliuvo ir kresų organizacijų federacijai FOK3.

Esama pagrindo teigti, kad Lietuvai ši sutartis turi didelę istorinę reikšmę, nes „iš esmės tai pirmas abiejų valstybių pasirašytas ir jose abiejose įstatymo galią įgijęs aktas, kuriuo galutinai de jure baigiama Abiejų Tautų Respublikos (taip kadaise buvo vadinama jungtinė Lenkijos ir Lietuvos valstybė) istorija ir atsisakoma jos gaivinimo bet kokia forma idėjos“. Dėl tikslumo reikia pasakyti, kad jungtinė valstybingumo tradicija žlugo gerokai anksčiau – 1920–1921 metais.

Reikšmingas išsilaisvinusios Lietuvos gyvenimo įvykis buvo popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkasis vizitas Lietuvoje 1993 m. rugsėjo 4–8 dienomis, lietuviškai sakomos kalbos. Tam tikruose Lenkijos visuomenės sluoksniuose cirkuliavo nuomonė, kad popiežius išdavęs Lenkiją. Jis, esą, pasirašė dėl ketvirto jos padalijimo, pripažindamas dabartines sienas ir Vilnių – Lietuvos sostine.

Pabaigai reikia pastebėti, kad tarp iškilių lenkų inteligentų buvo ir pasisakančiųjų už greitą Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Kaip akivaizdų pavyzdį verta prisiminti iškilųjį lietuvių didikų kilmės lenkų intelektualą, Paryžiuje leisto žurnalo „Kultura“ redaktorių Jerzy Giedroycą (Giedraitį). Plačiai žinomas politikas, buvęs „Solidarumo“ veikėjas A. Michnikas jį apibūdino taip: „Tas užsispyręs lietuvis buvo turbūt nuostabiausias XX amžiaus lenkas.“ 

Kai 1990 m. Vilniuje buvo tik rengiamasi skelbti nepriklausomybę, jis ryžtingai kreipėsi į Lenkijos politikus pabrėždamas, kad nevalia daryti klaidų Lietuvos atžvilgiu. „Netrukus Lietuva paskelbs savo nepriklausomybę. Kreipiuosi į Seimo narius ir senatorius, kviesdamas padaryti viską, kad Lenkija tą aktą pripažintų viena pirmųjų.“

Kreipimasis nebuvo išgirstas. Lenkija paskelbė pripažįstanti Lietuvos valstybę 1991 m. rugpjūčio 26 d., tuoj po žlugusio Kremliaus pučo, kai pasipylė tikra pripažinimų „lavina“ ir toliau delsti jau nebebuvo galima. Tą dieną Lietuvą pripažino dar dešimt valstybių (Austrija, Bulgarija, Italija, Kanada, Portugalija ir kitos), o devynios valstybės jau buvo pripažinusios. Pirmoji, kaip žinoma, tai padarė Islandija. Kas trukdė Lenkijai būti pirmajai?

Glaustai apibendrinant

Nelengvas buvo kelias į draugišką, labai svarbią Lietuvai kaimynystę. Vienu metu Lietuvos ir Lenkijos santykius užsienio šalių diplomatai laikė beveik pavyzdiniais, prisimenant, kokie jie buvo prieš karą. Pavyzdiniai santykiai nėra būtini, pakanka tiesiog normalių, kokie jie dabar ir yra.

Lietuva ir Lenkija yra lygiateisės Europos Sąjungos ir NATO narės, taigi stambiu planu pažvelgus, yra sąjungininkės ir strateginės partnerės. Tai itin svarbu dabar, atsižvelgiant į sunkiai prognozuojamą Rytų faktorių. Dvišalių santykių pulsas svyruoja iš dalies priklausomai nuo valdžių kaitos tiek vienoje, tiek kitoje valstybėje, ir tai reikia priimti kaip normalų dalyką. Turi reikšmės viena specifinė aplinkybė – Lenkijos visuomenėje gyvuojantis kresų sentimentas, taip pat tikras ar dirbtinis rūpestis dėl lenkų mažumos teisių Lietuvoje. Tačiau istoriniai sentimentai yra kreipiami ne tik į Vilnių, bet ir į baltarusišką Gardiną bei ukrainietišką Lvovą, taigi labai plačiu mastu ir neturi oficialiai reiškiamos formos. Tai greičiau tos šalies vidaus problema. Bet kokiu atveju „ramina“ abiejų valstybių narystė tose pačiose tarptautinėse struktūrose. Laikas, reikia tikėti, dirbs geros kaimynystės naudai.

Šis tekstas buvo skelbtas 16-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close