captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuva lipa ant grėblio, nuo kurio į kaktą yra gavę italai

Teisėtas lūkestis gauti veiksmingą, saugią medicinos mokslo pažangą ir ją atitinkančią gydymo praktiką liko už įstatymo ribų. Taip Seimo priimtą, bet prezidentės vetuotą Pagalbinio apvaisinimo įstatymą vertina Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius Vytautas Mizaras.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Juk, sako jis, savaime suprantama, kad moderniausiais gydymo metodais leidžiama gydytis, pavyzdžiui, susirgus vėžiu. V. Mizaro aiškinimu, kada panašus įstatymas buvo priimtas Italijoje, Konstitucinis teismas jį pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pripažinta, kas tai prieštarauja protingumo ir lygiateisiškumo principams, o taip pat teisei į privataus gyvenimo apsaugą bei valstybės pareigai garantuoti tinkamą sveikatos priežiūrą.

Pasak V. Mizaro, Seimas pasakė, kad ne moters kūne apvaisintos kiaušialąstės yra svarbesnės vertybės už moters sveikatą. Teisininko požiūriu, nevaisingumu sergančiam žmogui įsakyta elgtis taip, kaip nori valdžios institucija ir Bažnyčia.

– Priimant Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, už konservatyvųjį įstatymo variantą pasisakę politikai akcentavo moralę, Bažnyčios mokymą. Kaip jūs teisiniu požiūriu vertinate priimtą įstatymą? Ar valstybė gali užkirsti kelią ligos gydymui pažangiausiais metodais, kurie taikomi kitose Europos šalyse?

– Pirmiausia norėčiau pabrėžti – mes kalbame apie tai, kad Lietuvos Respublika yra pasaulietinė valstybė, kurioje pasaulietinė teisė ir bažnytinė teisė (šiuo konkrečiu atveju turiu omenyje kanonų teisę) yra dvi atskiros teisės sistemos, kurios neturi bendro jų kūrimo ir taikymo ryšio. Taigi toliau kalbėsiu tik apie pasaulietinę, o ne dvasinę valstybę, ir tik apie pasaulietinę teisę. Juolab, kad Lietuvoje pagal Konstituciją nėra valstybinės religijos.

Seimo priimtą įstatymą jo reikalingumo prasme vertinu pozityviai, nes teisinis reguliavimas yra būtinas – teisinis aiškumas turi būti užtikrintas ir dalyvaujantiems gydymo procedūroje asmenims, ir gimsiančiam bei gyvensiančiam vaikui. Kitaip tariant, pagalbinio apvaisinimo reguliavimas susijęs ir su moters bei vyro teise į motinystę (tėvystę), ir su moters teise į tinkamiausią sveikatos požiūriu gydymą, ir, be abejo, pirmiausia, su gimusių vaikų teisių apsauga. Tačiau toks, koks jis priimtas turinio atžvilgiu, socialia ir teisine prasme vertinu neigiamai.

– Kodėl?

– Labiausiai dėl to, kad įstatymų leidėjas nepaisė teisinės valstybės principų. Daugiausiai problemų įstatymas kelia dėl teisėtų lūkesčių, lygiateisiškumo, protingumo principų negerbimo bei tam tikrų žmogaus teisių apsaugos. Jeigu mes kalbame apie teisinę valstybę ir liberalią demokratiją, visa ko pagrindas yra žmogus ir jo teisės kartu su jo autonomijos gerbimu. Turiu omenyje, kad turime principinį atskaitos tašką: žmogus yra prigimtinė vertybė, jis pats geba ir turi turėti galimybes priimti sprendimus pagal savo vidinį įsitikinimą, moralę, etiką, taip pat prisiimti ir atsakomybę už tuos sprendimus.

Bendriausia prasme minimu įstatymu įstatymų leidėjas – valdžios institucija – pasirinko tam tikrą politikų ir Bažnyčios ginamą mokymą ir pozicijas ir jų pagrindu įsakė žmogui, kuris serga nevaisingumu, elgtis taip, kaip nori valdžios institucija, priimti tik tokius sprendimus, kurie atitiktų dalies politikų išpažįstamą moralę ir etiką, lyg atrodytų, kad tik tai yra teisinga. O asmens teisėtas lūkestis gauti veiksmingą, saugią, medicinos mokslo pažangą ir ją atitinkančią gydymo praktiką, liko už įstatymo ribų.

Kaip ir kiekvienos ligos atveju, kiekvienas asmuo turi teisę, o valstybė, kiek objektyviai gali, privalo padėti užtikrinti, kad asmeniui bus suteikiamas medicinos mokslo ir praktikos garantuojamas efektyviausias ir tinkamiausias ligos gydymas. Seimo priimtame įstatyme nenumatyta galimybė gauti medicinos pažangiausius nevaisingumo ligos gydymo būdus bei užtikrinti paciento teisę į individualiu atveju reikalingą kokybišką ir tinkamiausią sveikatai gydymą. Ir tai padaryta vien dėl to, kad tam tikri medicinos pripažįstami gydymo būdai neatitinka dalies visuomenės, politikų ir (ar) Bažnyčios mokymo požiūrio.

– Ką turite omenyje?

– Kalbant konkrečiau, Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pagrindinė paskirtis ir tikslas yra padėti įgyvendinti teisę į tėvystę ir motinystę. Tai tampriai susiję su šeimos autonomijos sudėtine dalimi – žmogaus prokreacijos laisve. Turiu omenyje tai, kad jeigu žmogus priima sprendimą turėti vaikų, bet jų negali susilaukti natūraliu būdu, ir jeigu šiuolaikinė medicina gali, tai teisė turi užtikrinti teisės į pagalbinį apvaisinimą realizavimą.

Todėl pagalbinio apvaisinimo įstatyminis reguliavimas yra būtinas. Akivaizdu, kad jeigu medicinos mokslo pažanga sąlygojo medicinos praktikos galimybes gydyti nevaisingumą bei pašalinti nevaisingumo padarinius – įgalinti nevaisingus asmenis susilaukti vaikų, valstybė turi pozityvią pareigą teisės pagrindu sureguliuoti teisinius santykius. Ir Seimo nariai neturėtų pamiršti Lietuvai privalomų tarptautinių sutarčių, kurios suteikia žmogui teisę sveikatos srityje naudotis mokslo pažangos ir jos taikymo laimėjimai. Turiu omenyje, pavyzdžiui, Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą.

Problemą sąlygoja tai, kad teisė turi surasti tinkamą balansą tarp teisės į gyvybę ir teisės į sveikatos užtikrinimą, taip pat asmens teisės į orų privatų gyvenimą ir jo sprendimų autonomiją. Dėl to pagalbinio apvaisinimo sritis yra labai jautri etikos, moralės klausimams, nes susikerta dvi vertybės – teisė į gyvybę ir moters sveikata, jos teisė į privatų gyvenimą bei laisvė priimti sprendimus, susijusius su savo sveikata, kūno vientisumu ir šeimos gyvenimu.

– Bet, jei kalbame apie teisę ir etiką, čia iš viso įmanomas sutarimas?

– Pagrindinis nesutarimo objektas yra fundamentaliai skirtingas požiūris į gyvybę. Bažnyčios mokymas ir tų asmenų, kurie pritaria jam, pagrįstas tuo, kad žmogaus gyvybė turi būti saugoma nuo apvaisinimo, nesvarbu, ar kiaušialąstės apvaisinamos moters kūne, ar ne moters kūne. Tačiau tai nėra vienintelė pozicija, kad žmogaus gyvybė turi būti saugoma nuo apvaisinimo momento, ir būtent taip, kad ji taptų svarbesne saugoma teisine vertybe nei kad kito, jau gimusio ir suaugusio asmens sveikata, o taip pat būtų paminamos pastarojo asmens kitos prigimtinės teisės. Diskusijos šiuo klausimu vyko ir vyksta – tiek medicinoje, tiek teisės ir kituose gimininguose moksluose.

Daugumos valstybių pasaulietinė teisė turi tokį požiūrį: žmogus tampa turinčiu teisnumą (tampa subjektu) nuo jo gimimo, o įstatymai tam tikrais atvejais numato teisinę apsaugą negimusiam asmeniui (pvz., gali būti negimusiam vaikui numatomos tam tikros teisės, kurios galės būti įgyvendintos jam gimus, arba įstatymai numato vaisiaus tam tikrą teisinę apsaugą). Iki to momento, kai įstatymai pradeda saugoti vaisių, embrionas pasaulietinės teisės požiūriu yra moters kūno dalis, ir moteris, laikantis sveikatos ir medicinos reikalavimų, realizuodama teisę į savo privatų gyvenimą, kūno vientisumą, turi teisę priimti sprendimus, susijusius su jos organizmu. O embrionų, nesančių moters kūne, apsauga turi būti taip pat užtikrinama, bet ne kaip žmogaus, o kaip specifinio teisės saugomo objekto, specialiai sureguliavus reikiamą apsaugą.

Kadangi minėta, teisė į motinystę (tėvystę), įskaitant ir teisę naudotis pagalbinių apvaisinimu, kai žmogus nusprendžia šią teisę realizuoti, yra šeimos gyvenimo dalimi, tai patenka į žmogaus teisės į privatų ir šeimos gyvenimo apsaugą. Natūralu, kad žmogus turi teisėtą lūkestį tikėtis viso ko geriausio ir pažangiausio jo atžvilgiu, kas yra aktualu jo gyvenimo laikotarpiu. Ir, jeigu valstybė objektyviai gali tą užtikrinti, ji, minėta, turi tokią pozityvią pareigą. Kalbėdami apie sveikatos paslaugų teikimą, asmens teisė yra reikalauti užtikrinti mokslo pažangą atitinkančių gydymo metodų ir būdų taikymo.

Juk, kai kalbame, tarkim, apie onkologinių ligų gydymą, tai lyg savaime suprantame. Tuo tarpu, kai kalbame apie nevaisingumo gydymą, lyg tai užmirštame, ir manome, kad ši liga nebūtinai turi būti gydoma taip, kaip, atsižvelgiant į medicinos mokslą, yra įmanoma geriausiai padaryti. Bandoma argumentuoti visai kitaip – moralės, etikos požiūriais, bet ir šie požiūriai visuomenėje yra skirtingi. Beje, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, reguliuojant pagalbinio apvaisinimo teisinius santykius vertinami moralės ar etikos argumentai, tačiau vien tik jie nėra pakankama priežastis kaip nors riboti konvencijos ginamas žmogaus teisę į šeimos gyvenimo apsaugą, o taip pat nepaisyti nediskriminavimo principo.

– Kodėl, Jūsų nuomone, priimtas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas kelia įtarimų dėl galimo prieštaravimo Konstitucijai?

– Pirmiausiai dėl teisės į asmens privatų (šeimos) gyvenimą kartu su valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata ir užtikrinti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus (Konstitucijos 22 ir 53 straipsniai). Su šiomis konstitucinėmis teisėmis ir pareigomis, tikėtina, kertasi Seimo priimto įstatymo norma, kad embrionų turi būti sukuriama tiek, kiek vienu metu jų bus perkelta į moters organizmą, ir kad sukurtų embrionų skaičius negali viršyti trijų.

Taigi nepaliekama jokios galimybės įvertinti konkretaus paciento individualaus atvejo, ypač atsižvelgiant į moters sveikatos būklę, amžių, in vitro apvaisintų kiaušialąsčių nesėkmingus nėštumo sukėlimo atvejus. Pakartotiniai mėginimai ir kiti su tuo susiję veiksmai gali sąlygoti moters sveikatai neigiamus padarinius. Seimas, priimdamas įstatymą, pasakė, kad ne moters kūne apvaisintos kiaušialąstės yra svarbesnės vertybės už moters sveikatą, nes anksčiau paminėta įstatymo norma ir pagrįsta tuo, kad daugiau nei trijų apvaisintų kiaušialąsčių negali būti, ir jos visos turi būti implantuotos. Taip, pasak Seimo, turi būti, nes kitu atveju, apvaisintų kiaušialąsčių esant daugiau, negu vienu metu gali būti perkelta į moters kūną, likusios bus užšaldomos ir gali būti apskritai sunaikinamos. Ir dėl to bus pažeidžiama teisė į gyvybę (embriono atveju).

Štai čia ir kyla didžiausia teisinė problema. Įstatyme įtvirtinamas abstraktus reikalavimas, panaikinant gydytojui gydyti pacientą šiam efektyviausiu būdu ir kiek įmanoma panaudojant medicinines galimybes sveikatos požiūriu tinkamiausiu moteriai būdu gydyti ligą. Taip moters sveikata nustumiama į antraplanį reikšmingumą. Sveikatos požiūriu neteisinga norma dėl to, kad visus vienu metu apvaisintus embrionus perkėlus į moters organizmą, kyla rizika moters ir vaiko (vaikų), kuris gims po pagalbinio apvaisinimo, sveikatai, nes tai, specialistų teigimu, didina daugiavaisio nėštumo riziką ir mažina pagalbinio apvaisinimo sėkmės tikimybę, jau nekalbant apie tai, kad į moters kūną gali būti perkelti negyvybingi embrionai.

Pažymėtina, kad lygiai tokios pačios nuostatos konstitucingumą vertino Italijos Respublikos Konstitucinis teismas, kuris 2009 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. 151 pripažino analogišką Italijos teisės akto normą prieštaraujančia Italijos Konstitucijai – protingumo ir lygiateisiškumo principams, o taip pat teisei į privataus gyvenimo apsaugą bei valstybės pareigai garantuoti tinkamą sveikatos priežiūrą. Teismas taip pat pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nebuvo tinkamai užtikrinęs balanso tarp dviejų vertybių – teisės į gyvybę (embriono atveju) ir teisės į sveikatą (nuo nevaisingumo gydomos moters atveju). Kai kalbame apie po apvaisintos kiaušialąstės susiformuojančio embriono stadiją (dažniausiai blastocistos), asmens sveikata yra didesnė ir labai svarbi teisinė vertybė, iš esmės perauganti į viešo intereso apsaugos sritį, ir būtent, jos labui teisė turėtų numatyti didesnę apsaugą.

– Kas įstatyme Jums dar kelia klausimų?

– Abejonių dar kelia ir tai, kad pagal priimtą įstatymą pagalbinis apvaisinimas numatomas tik santuokoje ar registruotoje partnerystėje gyvenantiems asmenims (turint omeny, kad Lietuvoje registruotos partnerystės nėra, tai lieka tik santuoka). Turiu omeny, kad pagalbinis apvaisinimas galimas sutuoktinio ar (tariamo registruoto partnerio) lytinėmis ląstelėmis, o kitų asmenų lytinių ląstelių donorystė yra draudžiama (įskaitant ir faktinio šeimos gyvenimo partnerio). Dėl šios įstatymo normos kyla du klausimai: kodėl neužtikrinamas moters nevaisingumo gydymas tais atvejais, kai vyro sutuoktinio lytinės ląstelės yra netinkamos apvaisinimui, ir, antra, kodėl užkertamas kelias į motinystę, o kartu ir į šeimos gyvenimą, vienišos galimai būsimos motinos atveju. Tai kelia rimtų abejonių dėl nepagrįsto teisės šeimos gyvenimą realizavimo ribojimo.

Kitaip tariant, vieniša moteris gali tik natūralios prokreacijos būdu gyventi šeimos gyvenimą, priešingu atveju ji bus priverčiama sudaryti santuoką arba registruoti partnerystę (kurios, beje, dar net nėra Lietuvoje). O sutuoktiniai, jau gyvenantys šeimos gyvenimą, jeigu vyro lytinės ląstelės negali būti tinkamos apvaisinimui, apskritai praranda galimybę turėti vaikų. Neabejotinai toks teisės į privatų ir šeimos gyvenimą ribojimas galėtų sąlygoti šios teisės pažeidimą. Europos žmogaus teisių teismo praktikoje jau yra pabrėžta, kad absoliutus lytinių ląstelių donorystės draudimas neatitinka Konvencijos saugomos teisės į privatų ir šeimos gyvenimą.

Be to, sakantiems, kad pastaruoju atveju nebūtų įmanoma užtikrinti vaiko teisės žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas, atkreipčiau dėmesį į tai, kad tėvystė suprantama ne tik biologine, bet ir socialine prasme, antra, vaiko teisė žinoti tėvus (turima omenyje biologinius) nėra absoliuti. Vaiko teisių apsaugos konvencijoje numatyta, kad vaikas turi teisę, kiek tai įmanoma, žinoti savo tėvus. Valstybė negalėtų tik numatyti absoliutaus draudimo vaikui žinoti savo tėvus. Minėtos įstatymo nuostatos kelia abejonių dėl lygiateisiškumo principo pažeidimo, kadangi nevaisingumo ligos gydymas daromas priklausomu nuo asmenų statuso – yra santuoka sudaryta ar ne.

Taip pat su žmogaus teise į privatų ir šeimos gyvenimą kertasi įstatymo norma, kuri numato, kad pagalbinis apvaisinimas galimas tik tada, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės tikimybės. Seimo nariai neatkreipė dėmesio į Europos žmogaus teisių teismo praktiką, kad pagalbinio apvaisinimo neleidimas, kai abu tėvai buvo paveldimos ligos nešiotojai, pažeidžia teisę į privataus ir šeimos gyvenimo pagarbą.

Dėl to, ar asmenys, negavę reikiamo gydymo, kurį objektyviai galėtų gauti, bet tik dėl subjektyvaus valdžios institucijos numatyto teisinio draudimo negaunantys, galėtų kreiptis į teismą. Neabejotinai taip. Valstybės institucijų neteisėti veiksmai, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, už sukeliamą žalą, gali pasireikšti ne tik netinkamu veikimu, bet ir neveikimu. Be to, asmenys tiesiogiai gali remtis Konstitucija prieš valstybę ir ginti savo teises. Praktiškai, aišku, tai reikalauja daug laiko ir kitų sąnaudų, be to niekas negali žinoti, kokios bus konkrečios bylos aplinkybės ir kokį sprendimą priimtų teismas. Bet principine prasme aš kažkodėl neabejoju, kad toks laikas ateitų – ne tik dėl nevaisingumo ligos, bet ir dėl kitų ligų, kurių progresavimą, negydymą gali sąlygoti visai ne gydytojų veiksmai, o valstybės valdžios institucijų veiksmai – teisinio reguliavimo spragos arba netinkamas sureguliavimas, kuris neužtikrina efektyviai veikiančios sveikatos priežiūros sistemos.

Teisinėje valstybėje turi būti gerbiama asmens autonomija, kuri ypač aktuali šeimos teisės, sveikatos teisės srityse, esminiais savo gyvenimo klausimais žmogus turi priimti sprendimus pats. Jo sprendimą gali sąlygoti jam priimtinos socialinės, moralės normos, išpažįstama religija. Bet tą darys pats asmuo, o ne valstybė, savaime nuspręsdama už žmogų, neįvertindama asmens individualumo, sveikatos poreikių, ir taip pat primesdama tam tikros visuomenės grupės, politikų ar religinių organizacijų pripažįstamas etikos, moralės normas. Tai teisinėje valstybėje žmogaus teisių srityje yra nepriimtina ir neleistina. Be to, jeigu jau klausėte apie krikščioniškąsias vertybes, tai norėčiau pasakyti, kad dažnai šiuo terminu piktnaudžiaujama neatsakingai tuo argumentuojant.

Vartojantiems krikščioniškų vertybių sąvoką, reiktų prisiminti, kad krikščioniškosios filosofijos kertinis principas yra individualaus asmens vertė ir jos gerbimas, kartu pripažįstant jo teisę į orų gyvenimą ir autonomiją. Todėl kai argumentuojama krikščioniškomis vertybėmis, pirmiausiai, reikia išsiaiškinti, ar tikrai tos vertybės krikščioniškosios, jau nekalbant apie tai, kaip minėjau, kad kiekvienas asmuo turi teisę priimti su savimi susijusius sprendimus vadovaudamasis savo pripažįstamomis vertybėmis ir etikos normomis.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...