captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pedagogai paniekino nutekėjusią lietuvių egzamino vertinimo instrukciją

Paaiškėjo, kad prie sąmyšio, kurį tarp abiturientų ir jų mokytojų sukėlė lietuvių ir literatūros valstybinio brandos egzamino rezultatai, didele dalimi prisidėjo rašinių vertinimo instrukcija, kuria vertintojai buvo verčiami remtis. Joje ne tik nurodyti būtini temų aspektai, bet ir sakiniai, kurie turi būti ar nebūti rašinyje. Patys pedagogai tai vadina absurdu ir idiotizmo viršūne.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Vertintojai tikrina rašinius, o vertintojų niekas netikrina

„Esu tas žmogus, kuris mano, kad geriausia lietuvių kalbos brandos egzamino forma yra rašinys, kadangi rašinys – rišlus, prasmingas tekstas, jį rašydamas jaunuolis atskleidžia savo brandą, gabumus ir apsiskaitymą. Tačiau kalbant apie lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino rašinių vertinimą, reikia pripažinti, kad susidarė labai ydingas ratas, kuris nesikeičia metų metus: tai sena bėda, vertintojai nuėjo šunkeliais, kai abiturientai rašydavo interpretacijas, o ne rašinį. Mat nėra institucijos, kuri tikrintų pačių vertintojų darbo kokybę. Šiuo metu Nacionalinis egzaminų centras (NEC) pats atrenka ir pats tikrina vertintojus. Tai turėtų daryti kita institucija, nes pats NEC nesuinteresuotas pripažinti savo klaidų, be to, niekas niekam nenori „pridaryti nemalonumų“.

Nepriklausomybės pradžioje atrodė, kad mokyklose formuojasi moralės normomis ir išmintimi paremti santykiai, tačiau dabar jie vėl yra feodaliniai. Direktorius norės – duos darbo, nenorės – neduos. Mokinių, klasių, mokyklų mažėja, visi nesaugūs ir tokioje situacijoje atsiranda daug apsidraudimo“, – teigė Lituanistų sambūrio pirmininkė lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Vilija Dailidienė.

Pasak mokytojos, vertintojas, atvykdamas taisyti brandos egzamino rašinių, yra verčiamas klusniai daryti tai, kas jam liepiama, nes tie, kurie liepia, geriau už jį išmano, kaip turi būti. Ir jis paklūsta dėl savo paties ramybės. Žinoma, galima pagirti NEC už tai, kad mokiniai gauna savo darbą ir gali parodyti viešumai. Todėl sistema jau nėra tokia uždara ir matosi jos ydos. Tačiau reikia žengti kitą žingsnį ir iš esmės keisti vertinimo procesą.

Vertinimo instrukcija – gėdinga

„Darbų vertinimo metu mokytojai įdirgę, išsigandę, sukuriama atmosfera, primenanti sovietinių laikų muštrą. Ir tokiomis aplinkybės tikrintojui kalama – tu nieko nesupranti, štai mes tau parašėme, kas turi būti mokinio rašinyje. Taigi mokytojas brauko pirštu po gautą instrukciją ir jei mokinys ne tais žodžiais ir ne pagal instrukciją rašo, darbas už turinį iš septynių balų įvertinimas vienetu, visai nesigilinant, ką mokinys parašė“, – aiškino mokytoja.

Dar patogiau tokioje situacijoje iš septynių taškų, kuriais vertinamas rašinio turinys, skirti keturis ar tris, t. y. pasirinkti viduriuką, nes tuomet niekas nesakys, kad per daug pakėlei ar per daug nuleidai. Bet jei parašysi septynis taškus, t. y. maksimalų balą už turinį, tą darbą supuls tikrinti septyni–aštuoni vertintojai ir vis tiek jį „sudirbs“, o mokytojui paaiškins, kad jis nieko neišmano. Todėl metai iš metų kenčia tie mokiniai, kurie parašo netrafaretinius rašinius.

„O iš kur atsirado tas trafaretas? Kažkokie mistiniai asmenys paruošia rašinių rašymo metodikas ir mokytojai jas priima paraidžiui kaip Šventąjį Raštą, nes dažniausiai metodika paskleidžiama su paslaptingu pakuždėjimu, kad būtent tokios formos reikalauja brandos egzamino vertintojai. Taip atsiranda keistų nuostatų, kad pirmą sakinį reikia rašyti tokį, o antrą – tokį. Ir mokytojai ima iš mokinių to reikalauti. Tai idiotizmas.

To negana, egzamino vertintojai, prieš pradėdami darbą, gauna tam tikrą išklotinę, ko jie turi tikėtis mokinio rašinyje. Kiekvienais metais išklotinė yra gėdinga, o šiemet apskritai tiesiog sarmata ją skaityti. Jeigu ją parodytum žmogui, nesusijusiam su mokykla, sakytų: gal išprotėję tie lituanistai?“ – pasakojo ilgametę darbų vertinimo patirtį turinti mokytoja.

Jei mokytojas išmintingas ir turi stuburą, o tokių Lietuvoje tikrai yra, jis nekreipia dėmesio į išklotinę, o taiso pagal vertinimo kriterijus. Bet kitas remsis instrukcija, nes jam primygtinai pasakyta, kad išklotinę parašė mokslininkai su moksliniais laipsniais ir aukštos kvalifikacijos mokytojai ekspertai.

Mokiniui tenka atspėti, ko iš jo norės egzaminatorius

V. Dailidienės manymu, šių metų egzamino temos buvo geros.

Bėda ta, kad jeigu vaikas prasmingai sugebėjo paaiškinti, kodėl jis nagrinėja temą būtent tokiu aspektu, jo rašinys nuo pradžios iki pabaigos išbaigtas, jis baudžiamas už tai, kad neaptarė tų aspektų, kurie nurodyti instrukcijoje. O joje apskritai ne kažin kas parašyta: gana konkretūs instrukcijos teiginiai yra neprasmingi be visumos, be rašinio konteksto, kuriame jie vartojami. Pati mintis parašyti egzaminatoriams turinio vertinimo instrukciją perša nuomonę, kad vertintojas negali pats, be kažkokio abejotino autoriteto pagalbos, suprasti mokinio rašinio prasmės. Kokiu būdu jis tada supranta literatūros kūrinius, kuriuos dėsto pamokose?

Pagaliau mokytojai linkę suabsoliutinti savo pačių supratimą. Jie jaučiasi žiną, ką mokinys turi ta tema parašyti. Jei galėtų būti toks vienas tobulas variantas, tai visa Lietuva turėtų parašyti vieną vienintelį rašinį. Deja, dažnai būtent to vienintelio varianto ir reikalaujama. Nenorima pripažinti, kad būtent mokinys renkasi, ką jis rašys. Rašinys – ne forma, kurioje palikta tuščios vietos atsakymui įrašyti.

Pasak V. Dailidienės, dabar mokiniams ir jų mokytojams tenka sunki užduotis atspėti, ko iš jo norės egzaminatorius, tačiau taip mes patys ugdome prisitaikėlius. Kodėl taikytis reikėtų prie kvailybės? „Kai gauni mergaitės rašinį, kuris išskirtinai gerai parašytas, bet įvertintas nedideliu balu, nesupranti, ar tas vertintojas nedoras, ar pervargęs, ar bukas. O ką veikė antras vertintojas? Juk jis tam ir yra, kad būtų išvengta vertinimo klaidos. Jeigu dviejų vertintojų nuomonė išsiskiria, skaito trečias. Deja, sistema neveikia, nes antras vertintojas mato pirmojo vertinimą. Žinau ir tokių vertintojų, kurie sako – o kam man skaityti, pirmas jau patikrino, ir pasirašo neskaitęs, antra vertus, jis neturi drąsos pasipriešinti pirmajam vertintojui“, – įsitikinusi lituanistė.

Be to, baimės atmosferoje plinta gandai, „kažkas kažką liepė“, nebelieka vietos išminčiai. V.Dailidienė apgailestauja, kad tokia situacija, deja, diskredituoja mokyklą ir lituanistus. Ar nėra išeities? Be abejo, yra. Reikia mąstyti, tartis, mokytis įsiklausyti. Skaityti kūrinius. Gal tada nebus sunku suprasti ir įvertinti gerus rašinius.

Absurdo situacija: manoma, kad mokytojas nepajėgus įvertinti rašinį

Vilniaus universiteto profesorius Paulius Subačius prisimena, kad būta svarstymų, ar nereikėtų visai atsisakyti dabartinės egzaminų sistemos. Tačiau šiuo metu ja grindžiamas studentų krepšelių dalinimas aukštosioms mokykloms. Net jei pereitume prie sistemos, kai pati aukštoji mokykla priima studentus, egzaminai turi būti. Juolab kad užsienio įstaigos taip pat prašo egzaminų pažymių.

„Taip, būtų daug protingesnė ir išmintingesnė sistema, kai pačios aukštosios mokyklos rengia stojamuosius egzaminus. Tačiau bendrasis priėmimas atsirado, viena vertus, todėl, kad vaikai per daug apkrauti, nors mes savo laiku laikėme keturis baigiamuosius ir keturis ar penkis stojamuosius egzaminus, kita vertus, pagal seną sistemą buvo atsižvelgiama ir į atestato vidurkį, o mokyklų lygis ir vertinimai labai smarkiai skiriasi. Dabartinės egzaminų sistemos atsisakyti galima būtų tik tuo atveju, jeigu valstybė rastų politinės valios pertvarkyti aukštųjų mokyklų tinklą. Dabar su 40 aukštųjų mokyklų neįmanoma protingai, teisingai padalinti joms lėšas, suteikiant teisę joms savarankiškai priimti studentus“, – svarstė pašnekovas.

 Kita blogybė susijusi su nusistovėjusia vertinimo tvarka. Daug metų egzistuojanti vertinimo instrukcija, literatūrologo manymu, yra dokumentas, reiškiantis nepasitikėjimą, kad lituanistas, turintis dešimties metų darbo stažą, nesugeba įvertinti rašinio, kad jis turi sekti lentele, kurioje tam tikrais atvejais surašyti net sakiniai, kurie turėtų būti ar nebūti.

Temos – laisvesnės nei bet kada, o vertinimo instrukcija – dar bukesnė

„Tokia instrukcija prieštarauja pačiai savarankiško teksto esmei ir nebelieka jokio skirtumo tarp rašinio ir atpasakojimo, nes rašiniui bandoma taikyti atpasakojimo kriterijus. Tik visa bėda, kad pamokoje penktokams tekstas prieš atpasakojimą bent keletą kartų perskaitomas, o čia reikalavimai keliami kaip atpasakojimui, bet paties teksto nei vaikai, nei jų mokiniai nėra matę. Iš esmės reikia atspėti, kas yra tas tekstas, kurį jie turi atpasakoti.

Tai absoliučiai absurdiška situacija. Tuomet būtų logiška, jei egzistuotų duomenų bazė, kurioje sudėti pavyzdiniai rašiniai, ir mes tikrintume, kas sugeba iškalti daug šimtų eilučių prozos teksto. Šiemet, pamatęs temas, labai pradžiugau. Man atrodė, kad pagaliau atsirado platesnės, kūrybiškumui atsiskleisti leidžiančios temos, ne tokios formalios. Bet pasirodė, kad tai kelis kartus blogiau, ir nukentėjo visi, kurie drįso turėti ir reikšti nuomonę. Temos buvo laisvesnės nei pastaruosius šešerius metus, o instrukcija – dar formalesnė ir bukesnė, nepripažįstanti absoliučiai jokio savarankiško sprendimo“, – teigė P. Subačius.

Pavyzdžiui, žodis gaivališkumas žodyne turi daug reikšmių. Stipresniems mokiniams tai pasirodė įdomi tema ir buvo ja rašiusiųjų, bet kai pasižiūri instrukciją – matai ten visišką absurdą, nes joje pateiktas gaivališkumo supratimas geriausiu atveju vienas iš dešimties, bet jis pateikiamas kaip matrica, kategoriškas reikalavimas.

Jis atviravo taip pat matęs keletą darbų ir jo įvertinimas nuo buvusio skyrėsi 30 taškų. Jo manymu, visi tie rašiniai buvo gana geri ir kūrybiški, buvo minimos detalės, rodančios labai atidų literatūros skaitymą, kurias norint prisiminti net jam reikėtų pakrapštyti galvą.

„Tačiau kai matau, kad vertinimas yra vos 50, o nėra nei gramatinių, nei skyrybos klaidų, suprantu, kad už turinį parašyta nulis taškų, nors toli gražu ne kiekvienas pirmakursis lituanistas yra tokio lygio. Rašiniai taip nuvertinti tiek dėl visiškai bukos instrukcijos, tiek dėl tikrinusių mokytojų baimės turėti savo nuomonę. Man labai liūdna ir skaudu, kas kaskart nubaudžiami geriausi, kūrybiškiausi, kai baudžiama už laisvę ir sėkmingas pastangas“, – pasakojo pašnekovas.

Šie metai ypač aiškiai parodė, kad kažkas negerai

Tuo tarpu Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Jurgita Palikevičiūtė iškėlė dvi problemas, susijusias su šių metų egzamino vertinimu.

Jos manymu, temos neatitiko programos, pagal kurią mokytojai ir mokiniai dirba, nes buvo periferinės, o ne pagrindinės. Be to, jų formuluotės, ypač temos apie gaivališkumą, sudėtingos ir sunkiai suprantamos kitakalbiams, kuriems taip pat teko laikyti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą. Kita problema, kad mokytojui sudėtinga vertinti ne taip seniai atsiradusį samprotavimo rašinį, nes iki šiol nėra sutarimo, kiek jame turi būti literatūros.

„Kalbant apie vertinimo instrukcijas, neįmanoma visko sustandartizuoti. Labai skaudu, kad kas dešimtas Lietuvos abiturientas neišlaiko gimtosios kalbos egzamino. Vaikams šis egzaminas yra svarbus, todėl reikėtų daugiau padirbėti prie vertinimo normų, o taip pat vertintojus, kad jie nebijotų prisiimti atsakomybės, nebijotų geriau vertinti nestandartinius, netradicinius darbus. Juk visų variantų instrukcijoje apžvelgti neįmanoma, ypač kai mokinys samprotauja. Po šių metų egzamino ypač aiškiai išryškėjo, kad kažkas negerai. Tai faktas ir reikia ieškoti, kas negerai, ką tobulinti, kad kuo mažiau nukentėtų vaikai, nes stojant jiems svarbus kiekvienas gautas balas. Pati vertinau darbus daug metų ir žinau, kaip slegia ši atsakomybė, bet visada reikia vertinti vaiko naudai“, – įsitikinusi pašnekovė.

Ministerija ketina griežtinti vertintojų atsakomybę

Švietimo ir mokslo ministerija, kilus diskusijoms tiek dėl lietuvių kalbos ir literatūros, tiek dėl matematikos egzamino vertinimo rezultatų, išplatino pranešimą, kad nuspręsta koreguoti valstybinių brandos egzaminų vertintojų funkcijas, įpareigojant juos pranešti apie pastebėtus pažeidimus, taip pat stiprinti vertintojų atsakomybę už parašytus įvertinimus.

„Jei per apeliacijų nagrinėjimo procedūras kandidato įvertinimas keisis keliais procentais taškų, vertintojai, kurių skirtas įvertinimas buvo pakeistas, kitų metų valstybinių brandos egzaminų kandidatų darbų vertinimo procese galėtų dalyvauti tik su vyresniojo vertintojo vykdoma jo darbų vertinimo priežiūra“, – tikino švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė.

Jei kandidato įvertinimas keistųsi dar labiau – kiek tiksliai procentų taškų, bus nuspręsta atsižvelgiant į galimų egzamine surinkti taškų skaičių – vertintojai, kurių įvertinimas buvo pakeistas, kitais metais negalėtų dalyvauti valstybinių brandos egzaminų kandidatų vertinimo procese. Vėl tapti vertintojais jie galėtų tik mokymų metu įrodę savo patobulintą kompetenciją.

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...