captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Urbelis atmetė poziciją dėl Baltijos šalių neapginamumo

Neteisinga manyti, kad Rusija per porą dienų užimtų Baltijos šalis ir nieko nebūtų galima padaryti, o NATO šalių narių sprendimai siųsti į Baltijos šalis ir Lenkiją karius, kurių laukiama jau kitų metų pradžioje, didina apginamumo galimybes, teigė Krašto apsaugos ministerijos (KAM) politikos direktorius Vaidotas Urbelis, artėjant Aljanso viršūnių susitikimui Varšuvoje.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

„Nėra taip, ir niekas man neįrodys, kad mus galima sutvarkyti per 1–2 dienas ir pamiršti. Tikrai taip nėra. Tuo labiau po visų sprendimų įgyvendinimo ta tikimybė dar labiau sumažėja“, – sakė V. Urbelis.

Interviu naujienų agentūrai ELTA KAM politikos direktorius paaiškino, kaip ir kokių sprendimų laukiama dėl nuolatinių besirotuojančių batalionų dislokavimo, kaip būtų rengiamasi priimti užsienio šalių karius Lietuvoje bei kokių kitų svarbių sprendimų gynybos srityje galima tikėtis artimiausiu metu.

– Liko pora dienų iki NATO viršūnių susitikimo. Pagrindinė žinia dėl fakto, kad Baltijos šalyse ir Lenkijoje bus tarptautiniai besirotuojantys batalionai, jau nuskambėjo. Kiek dar yra tikėtinas netikėtumo veiksnys ir kiek taškų dar nėra sudėliota iki viršūnių susitikimo?

– Principiniai sprendimai yra priimti. Šalys apsisprendė, kas ir kur bus, galbūt dar ne iki galo nuspręsta dėl detalių: kokios šalys konkrečiai dalyvaus, kur tiksliai jie bus įsikūrę, koks bus pavaldumas. Visi smulkesni dalykai paaiškės iki rudens. Tada per eilinį NATO gynybos ministrų susitikimą bus dar aiškiau pasakytos detalės.

Iki Varšuvos pagrindinis tikslas buvo surasti vadinamąsias skėtines šalis, sutarti dėl valstybių ir eiti tolyn. Dabar tas yra padaryta, visa kita iki rudens turi būti atlikta.

– Viešojoje erdvėje matome, kad gana nemažai šalių pareiškė norą jungtis prie besirotuojančių batalionų.

– Yra šalių, kurios pasakė, kad iš principo dalyvaus, bet kadangi Kanados sprendimas atėjo gana vėlai, tai ir kitos šalys žiūri, su kuo eiti: ar su kanadiečiais, ar britais, ar su vokiečiais. Negerai būtų, jei 6–7 šalys sakytų, kad mes einame į vieną batalioną, o su kita šalimi beveik nieko neliktų. Reikia subalansuoti.

Partneriai pasirenkami dažnai labai natūraliai. Pavyzdžiui, jeigu turite vieną junginį su kita šalimi, tai natūraliai norėsite būti kartu. Kita vertus, NATO bendradarbiavimas yra toks platus, kad dauguma šalių su dauguma šalių kažką bendro turi, ir tada gali eiti ir su tais, ir su kitais.

Dėl to skėtinės šalys pačios turi susėsti su šalimis ir pažiūrėti, su kuriomis joms geriau dirbti. Tai gali lemti ir, pavyzdžiui, ryšių įranga. Bataliono viduje turi kalbėtis, tai jeigu naudoji tą pačią ryšių įrangą, tai iš karto daug paprasčiau. Lygiai tas pats – su ginklų sistemomis. Net ir kalba svarbu.

– Jeigu visi politiniai sprendimai bus sklandžiai priimti, kada šie žmonės atvyks pas mus?

– NATO nusprendė, kad tai turėtų būti kitų metų pradžioje, nes tam reikia parengti infrastruktūrą. Jeigu kiltų karas, tai jie ir palapinėse miegotų, bet kalbame apie nuolatinį buvimą, tai akivaizdu, kad turi būti sudarytos žmoniškos sąlygos – turi būti kareivinės, parengta infrastruktūra technikai laikyti, nenumesi gi vidury bulvių lauko.

Turime apie pusę metų pasirengti. Tai tikrai nėra daug darbams atlikti, ypač kalbant apie statybą, žinant procedūras, jų trukmę, tai yra labai trumpas laiko tarpas.

– Ar mes fiziškai Lietuvoje turime kur apgyvendinti tuos karius, ar dar vyktų statybos?

– Fiziškai teritorijos prasme turime, bet dabar, ypač atnaujinus šaukimą, visos kareivinės yra pilnos. O čia kalbama apie 1000 žmonių, vadinasi, reikia galvoti, kur juos apgyvendinsime.

– Ar gali būti, kad pradžioje jie palapinėse gyventų?

– Aš tikiuosi, kad palapinėse negyvens, bet yra lengvų konstrukcijų statinių, kurie bent jau laikinai galėtų atlikti tas funkcijas. Pavyzdžiui, Šiaulių oro bazėje, kol nebuvo pastatytas naujas pastatas, buvo naudojami konteineriai. Ir kai buvo pastiprinimas atvažiavęs, buvo nuomojami konteineriai. Buvo priimtas greitas sprendimas, aišku, tai ne taip patogu kaip normalioje infrastruktūroje, bet čia – kariuomenė, turi būti pasiruošę visoms sąlygoms.

– Minėjote skėtinės šalies, kuri kiekvienoje iš šalių vadovaus batalionui, reikšmę. Ar sprendimas dėl Vokietijos, kaip skėtinės šalies, lyderystės Lietuvoje jau yra galutinai priimtas?

– Sprendimas yra priimtas, jis buvo pakartotas kanclerės (Angelos Merkel. – ELTA). Jeigu Vokietijos kanclerė pasakė, vadinasi, viskas gerai. Darbiniu lygiu procesas jau seniai prasidėjo. Vyksta reguliarūs kontaktai su vokiečiais, matėsi ir žiniasklaidoje, kad buvo daug vokiečių delegacijų, kurie žiūri, vertina infrastruktūrą, dabar daug karių dalyvauja pratybose.

Vokiečių kariai Lietuvą yra išmaišę skersai ir išilgai, žino infrastruktūrą, žino, kur – poligonai, kokios galimybės, kiek galima priimti. Jie visą tą informaciją žino, žiūri, vertina ir per porą mėnesių turėsime daug konkretesnių sprendimų, kaip ir ką daryti.

– Vis dėlto iš Vokietijos atsklinda nevienareikšmių pareiškimų, viena vertus, mes girdime kanclerės žodžius, kita vertus, jų užsienio reikalų ministrą Franką Walterį Steinmeierį, kuris sako, kad karinės pratybos „kursto karą“ ir kad reikia daugiau dialogo ir mažiau galios demonstravimo. Kaip jūs patys išsišifruojate tas skirtingas žinutes?

– Negalima vieno su kitu supriešinti. Karinio vieneto dislokavimas siunčia aiškią žinutę Rusijai dėl atgrasymo, bet tuo pačiu dauguma Vakarų šalių politikų aiškiai pabrėžia, kad turi būti išlaikytas skaidrumo testas. Tai yra mes parodome, ką mes darome, tai nėra provokatyvu. Ta žinutė yra svarbi ir vidinei auditorijai jų šalyse.

Antras dalykas, palyginus mastus to, ką Rusija turi aplink mus, ir palyginus pratybų mastus, akivaizdžiai matome didžiulius skirtumus tiek pagal dydį, ir ypač, jeigu žiūrime scenarijus. NATO neplanuoja užgrobti Rusijos ar užkariauti Smolensko arba Pskovo, tai yra visiškai kiti dalykai, net nepalyginami.

Kita vertus, tai, ką Rusija bando parduoti kaip savo atsaką į NATO veiksmus, irgi yra politinio žaidimo dalis. Tuos dalykus, ką jie planavo anksčiau, dabar tiesiog įvelka į kitą rūbą ir bando tai parduoti kaip kažkokį atsaką į NATO veiksmus.

– Ar bataliono dydis yra adekvati atgrasymo Rusijai priemonė?

– Batalionas nėra viskas, ką NATO turi regione. Mes kalbame apie sluoksninę gynybą. Pirma, turime savo nacionalines pajėgas, kurios pastaruoju metu gana smarkiai didėja ir stiprėja. Kalbame apie dvi brigadas ir apie savanorių pajėgas, kurios gana stipriai išsiplėtė pastaruoju metu.

Paskui – tie batalionai Baltijos šalyse, Lenkijoje. Tai yra antroji dalis, kuri gali greitai reaguoti į krizę, nes ji yra vietoje. Taip pat turime NATO ypač greito reagavimo pajėgas, kurios, jeigu jų reikia, gali būti labai greitai perdislokuojamos į Baltijos šalis. Tai – brigados dydžio vienetas, kuris yra nuolatinės parengties, o kiti du žemesnės parengties visą laiką budi.

Jei kalbame apie platesnį konfliktą, turime visą NATO aljansą su visomis pajėgomis. Dažnai diskutuojama apie britų jungtines ekspedicines pajėgas, kur yra divizijos dydžio pajėgos, kurios taip pat gali būti panaudojamos labai greitai krizės metu. Batalionas yra tik labai maža dalis bendro atsako. Jis nėra savaime sprendimas. Bet kokiu atveju tūkstančiai karių, kurie bus dislokuoti Baltijos šalyse, yra signalas ir padidina kovinį pajėgumą, kurį NATO turi Baltijos šalyse.

– JAV sausumos pajėgų vadas Europoje Benas Hodgesas neseniai pasakė, kad Rusijos kariai galėtų užimti Baltijos šalis greičiau, nei NATO spėtų sureaguoti. Jis minėjo 36–60 val., per kiek Rusijos pajėgos užimtų Baltijos šalių sostines. Ar viršūnių susitikimo metu bus bandoma ieškoti sprendimų, kad pačiame NATO sprendimai dėl reagavimo į krizę būtų priimami sparčiau?

– Sprendimai yra politiniai, jeigu yra krizė, politikai turi nuspręsti, ką ir kaip daryti. Manau, kad, kai yra krizė, tai politikai sugeba ir per porą valandų priimti reikiamus sprendimus, jeigu nori juos priimti.

Mūsų reikalas – užtikrinti, kad politikai turėtų įrankius, kurie galėtų būti greitai panaudojami, turėtume planus, vietas, kur ir kaip priimti, kad būtų planas, kaip kariai galėtų kovoti bendrame paveiksle. Kaip politikai nuspręs, čia jau atskiras klausimas.

Labai svarbi yra ir žvalgybinė informacija. Politiniai sprendimai turi remtis labai objektyvia žvalgyba. Turime matyti, ką veikia potencialūs priešininkai, žinoti, stebėti ir pateikti reikiamą informaciją. Jeigu politikai turės laiku informaciją, reikiamus įrankius, aš tikiuosi, kad jie laiku ir sureaguos.

– Ar, jūsų vertinimu, B. Hodgeso nuogąstavimai yra pagrįsti?

– Jis norėjo pasakyti, kad, nepaisant visų planų ir batalionų, Rusija turi karinį pranašumą Baltijos jūros regione. Tai yra akivaizdi realybė, čia nėra ko slėpti. Vien pasižiūrėjus į Rusijos pajėgų koncentravimo mūsų regione skaičius – akivaizdus pranašumas.

Bet žiūrint, kaip skaičiuosi ir ką skaičiuosi. Paimkime Lenkiją, kuri yra labai svarbi veikėja, karinė veikėja mūsų regione ir gali pagalvoti, kad tam tikrose vietose tas pranašumas nėra toks didelis.

Antras dalykas yra psichologija ir moralė. Gali turėti tūkstančius karių, bet nemažiau svarbu dėl ko, už ką ir kaip jie kovoja. Rusija turi karinį pranašumą šiame regione, bet nėra viskas taip beviltiška, kaip kartais bandoma nuteikti, kad mes esame neapginami, kad Baltijos šalių neįmanoma apginti, kad užims per 2–3 dienas. Nesąmonė! Nėra taip, ir niekas man neįrodys, kad mus galima sutvarkyti per 1–2 dienas ir pamiršti. Tikrai taip nėra. Tuo labiau po visų sprendimų įgyvendinimo ta tikimybė dar labiau sumažėja.

– Ar jaučiate, kad tas bendras supratimas, kad taip nėra, yra ir kitų NATO šalių lyderių galvose?

– Manau, kad tas supratimas yra. Kitaip mūsų ir į NATO nebūtų priėmę. Taip, tai buvo politinis sprendimas, bet buvo tam tikros studijos padarytos, yra gynybos planai, kur bandoma jau matematiškai suskaičiuoti, kaip, ką ir kada reikėtų daryti.

NATO yra karinis aljansas, turi visas karinio planavimo metodikas, scenarijus, laikus, žvalgybinę informaciją. Žinoma, iššūkis yra – niekas jo neslepia, bet negali paslėpti fakto, kad NATO yra stipriausias karinis aljansas, kuriame – 70 proc. pasaulio karinių išlaidų. Tai tegu niekas neįrodinėja, kad negalima apginti Baltijos šalių. Absurdas.

– Tačiau kaip surasti balansą tarp noro kalbėtis ir būti dialoge su Rusija ir atgrasymo?

– Jeigu nori atgrasyti potencialų priešininką, turi jį įtikinti, nusiųsti žinutę, ką esi pasirengęs daryti, kad tu kovosi, kad turi pajėgumų. Aišku, Rusija turi savo žvalgybinius kanalus, kaip renkama informacija, bet atgrasymas smarkiai susijęs su tuo, kaip komunikuoji su potencialiu priešininku, ką jam sakai.

Rusija yra aktyvi veikėja ne tik Baltijos šalyse, yra Juodoji jūra, Artimieji Rytai, Šiaurės Korėja, Iranas, visos kitos pasaulio problemos, kur Rusija yra veikėja, dažniausiai galbūt nelabai teigiama, bet reikia kalbėtis ir su draugais, ir su nedraugais, netgi su nedraugais kartais reikia daugiau kalbėtis negu su draugais.

Tai yra viena iš priežasčių, kodėl Rusijos neįmanoma išvengti sprendžiant daugelį krizių. Ką rusai daro – viena, bet pasakyti savo žinutę, nuomonę ir ką mes ruošiamės daryti, yra visai kita. Toks ir yra supratimas – pasakymas Rusijai, ką mes ruošiamės daryti, kodėl mes darome, kodėl mes stipriname gynybą, ką mes manome dėl Ukrainos, dėl kitų Rusijos pavojingų veiksmų irgi yra svarbus. Geriau tai daryti kartu nei kiekvienam atskirai.

– Be batalionų temos, minimas poreikis stiprinti mūsų priešlėktuvinę gynybą. Ar šioje vietoje bus reikalingi sprendimai viršūnių susitikime, ar derybos dėl priešlėktuvinės gynybos sistemos įsigijimo yra Lietuvos ir Norvegijos reikalas?

– NATO turi integruotą oro erdvės stebėjimo ir gynybos sistemą, bet priemonės, kurias valstybės naudoja, yra nacionalinės, išskyrus porą atskirų atvejų, kaip AWACS lėktuvai. NATO, kaip organizacija, duoda programines valdymo sistemas. Jų valdymas yra bendras. Pavyzdžiui, mūsų centras Karmėlavoje yra dalis to, iš kur gali būti valdomi naikintuvai, kuriamas oro paveikslas. Lygiai tas pats galioja ir antžeminei oro gynybai.

Priemonių pirkimas yra mūsų nacionalinis reikalas. Sąjungininkai gali padėti, gali laikinai, pratybų metu, dislokuoti tam tikras priemones, arba jeigu yra labai didelis poreikis – nuolat, kaip dabar Turkijoje yra „Patriot“ sistemos, kad, jeigu yra pavojus iš Sirijos pusės, lėktų raketos, kad galėtų jas numušinėti.

Lietuva ir Latvija dabar kalbasi su norvegais. Pats įsigijimas yra mūsų ir norvegų reikalas, bet tos sistemos paskui turi būti integruotos į bendrą NATO valdymą. Tai čia – NATO vaidmuo, kad tai veiktų ne kaip atskirai Lietuvos, Latvijos, Lenkijos sistemos, bet būtų bendras paveikslas.

– Ar apie tai bus kalbama viršūnių susitikime?

– Ne, net ministrai apie tai nekalba, tai ekspertų lygio diskusija, kaip tai padaryti. Ką ministrai, o ypač valstybių vadovai, gali kalbėti, kad iš principo reikalinga oro gynyba, kad Baltijos šalyse kol kas labai sunku su vidutinio nuotolio oro gynyba, nekalbu apie dar tolimesnius nuotolius. Kad tai yra vienas iš pagrindinių mūsų trūkumų, kad tai reikia kartu šalinti ir tai bendra problema. Bet įsigijimas konkrečių dalykų yra mūsų nacionalinis reikalas.

– Ar viršūnių susitikime galimos kalbos dėl oro policijos misijos pavertimo gynybine? Ir ką tai reikštų?

– Tai yra du skirtingi žanrai. Oro policijos misija, kaip ir pats žodis „policija“ reiškia: žiūri, prižiūri, saugo, padeda piliečiams, jeigu reikia. Jie pažiūri orlaivius, apsaugo, net jeigu ir civilinis orlaivis pasiklysta, jie gali priskristi pasižiūrėti, kas vyksta, palydėti, padėti, taip pat palydėti rusų orlaivius.

Oro gynyba jau iš esmės yra karo meto funkcija, tai yra jūs turite integruotą oro gynybą, kuri apima ir sensorius, radarus – ar jie būtų ant žemės, ar ore, turite naikintuvus, oro gynybos sistemas, ir visa tai integruojate ir ginate savo oro erdvę.

Pats klausimas dėl perėjimo nuo oro policijos į oro gynybą yra svarbus, bet iš principo bent kariniuose lygiuose vyrauja atsakymas, kad tai yra du skirtingi žanrai, ir tas virsmas, jeigu prasideda reali krizė, turi būti padaromas, bet tada jau kalbame apie gynybos planų įgyvendinimą. Čia jau ir baigiasi istorija spaudai ir prasideda karinis planavimas.

– NATO solidarumas yra suprantamas kaip dviejų pusių žaidimas – mums rodo solidarumą, bet mes irgi turime jį pademonstruoti. Kur mes esame pasirengę būti solidarūs?

– Pirmas solidarumo požymis yra pasirūpinti savo šalių gynyba – turėti normalią kariuomenę, skirti normalų finansavimą ir padėti kitiems, kad būtum mažesniu galvos skausmu kitiems. Tikiu, kad esame gerame kelyje šiuo atžvilgiu.

Antras dalykas, viršūnių susitikime bus priimta atsparumo didinimo iniciatyva. Ypatingas dėmesys bus skiriamas kibernetinei gynybai, kad šalys neturėtų atsipalaiduoti, kad nesudarytų galvos skausmo kitiems, daugiau investuotų į kibernetinę gynybą tinklams apsaugoti. Tas pats – ir su energetiniu saugumu, jeigu esi sunkiai pažeidžiamas namie, tai sukuri mažiau galvos skausmo kitiems, ir tai didina bendrą saugumą.

Kitas dalykas – žiūrėjimas į grėsmes kituose regionuose ir atėjimas į pagalbą kitoms šalims arba sprendžiant bendras europines problemas. Čia kalbama apie Iraką, pagalbą Turkijai, Viduržemio jūrą, prisidėjimą prie migracijos srautų mažinimo.

Mūsų pietinis flangas, kuris irgi parodė didelį solidarumą mums, pasižiūrėjus, kiek čia buvo portugalų, ispanų Lietuvoje, jie tikisi to paties ir iš mūsų.

Buvome ir Turkijoje, dabar gavome mandatą dėl Irako, prasideda planavimas, vyksta pokalbiai dėl prisidėjimo prie „Sophia“ misijos (nukreipta kovai su nelegaliu migrantų gabenimu per Viduržemio jūrą. – ELTA), kur gavome Seimo mandatą, kad galime daugiau prisidėti. Visa tai yra bendro paveikslo dalis. Tikimasi, kad mes prisidėsime su kariais, instruktoriais prie kitų NATO misijų. Beje, išlaikome ir dalyvavimą Afganistane – daugiau nei 20 žmonių.

– Kokių dar svarbių žinių galime laukti iš NATO viršūnių susitikimo?

– Dėl priešraketinės gynybos NATO paskelbs, kad pasiekė pirminius operacinius pajėgumus. Tai yra NATO sistema nėra iki galo pasirengusi ginti nuo visų grėsmių visą NATO teritoriją, bet jau turi pradinius pajėgumus gintis nuo priešo paleistų raketų.

Kibernetinėje srityje visą laiką šalys plėtė ir plės savo pajėgumus, bet NATO galės geriau koordinuoti ir panaudoti tai, ką turi šalys. Techniniu lygiu tai svarbu.

Šaltinis www.elta.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...