captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lobistai su sutanomis – vis dar įtakinga jėga Seime

Yra klausimų, kurių be Katalikų bažnyčios įsikišimo Lietuvos Seimas apsvarstyti nesugeba. Lobistai su sutanomis atskuba patarti, kai reikia svarstyti reprodukcinės sveikatos, lygių galimybių, šeimos, pagalbinio apvaisinimo klausimus.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Kokią įtaką Lietuvos politikoje turi Katalikų bažnyčia ir ar iš tiesų Seimo nariai bijo balsuoti kitaip nei nori dvasininkai? Tokį klausimą verčia kelti Seime priimtas konservatyvus Pagalbinio apvaisinimo įstatymas.

Seimo nariai neneigė, kad jiems įtaką darė Katalikų bažnyčia. Sveikatos apsaugos ministras Juras Požela tiesiai šviesiai pareiškė, kad projektas padiktuotas ne mokslo pažangos laimėjimais, o Bažnyčios paveiktomis Seimo narių nuotaikomis.

„Taip, to nereikia slėpti, daugelis kolegų pripažino, kad Bažnyčios atstovai skambino kolegoms, prašė nebalsuoti už mokslo pažangos keliu grįsta projektą“, – sakė J. Požela.

Ministras neslėpė girdėjęs kolegų Seimo narių skundų, kad jiems prieš balsavimą skambinęs ne vienas aukštas dvasiškis.

Bijo vienmandatėse išrinkti politikai

„Jie tiesiogiai nedaro lobistinės veiklos, bet dažniausiai per tuos parlamento narius, kurie išrinkti apygardose, tam tikrą įtaką turi ir, matyt, Seimo nariai vis nori atsižvelgti į Bažnyčios nuomonę. Tą įtaką pamatuoti sunku, tačiau iš balsavimų aiškiai matyti“, – teigia socialdemokratų vicepirmininkas Gediminas Kirkilas.

Jo teigimu, Bažnyčios nuomonės paiso ne tik apygardose išrinkti Seimo nariai, bet ir, pavyzdžiui, krikščionys demokratai. Mat, aiškina G. Kirkilas, Seimo nariai įsivaizduoja, kad kunigai bažnyčiose gali agituoti prieš rinkimus.

„Ar Bažnyčia tiesiogiai agituoja – manau, nėra tai platus dalykas, bent jau pastarųjų trejų rinkimų metu Bažnyčia elgėsi gana korektiškai“, – tai, kad palyginti su 1992 ir 1996 m. situacija pasikeitė, pastebi politikas.

Jo teigimu, atėjus kardinolui Audriui Juozui Bačkiui, Bažnyčios pozicija tapo europietiškesnė, į politiką kišamasi mažiau. G. Kirkilo nuomone, visumoje Bažnyčios pozicija gana korektiška, tačiau kai diskutuojama dėl pagalbinio apvaisinimo, šeimos klausimų, Bažnyčios įtaka juntama.

Kartu jis pastebi, kad yra tokių politikų, ypač rajonuose, kurie patys prašo Bažnyčios pagalbos. Dar prieš porą metų Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė yra rašiusi, kad artėjant rinkimams Katalikų bažnyčios įtaka Seimo nariams tampa vis agresyvesnė. Pasak jos, Bažnyčios emisarų veidai šmėžuoja Seimo koridoriuose, vyskupų konferencijos atstovai rašo psichologinio poveikio laiškus Seimo nariams. Jos nuomone, Bažnyčios įtakoje iš Seimo darbotvarkės šalinami žmogaus teises ginantys projektai, o dvasiškiai aktyviausi, kai aptariami moterų ir vyrų lygybės, lygių galimybių, reprodukcinės sveikatos, šeimos klausimai.

Pasak M. A. Pavilionienės, provinciali Lietuvos Bažnyčia iki šiol nepripažįsta žmogaus teisių ir laisvių, moters teisių, lygių galimybių nuostatų.

Konservatorė: jei Bažnyčia pareikštų kitokią nuomonę – nusivilčiau

Tuo metu konservatorė Vilija Aleknaitė-Abramikienė pastebi, kad Bažnyčia veikia kaip atskiras, valstybei nepavaldus, subjektas. Kartu ir valstybė nėra pavaldi Bažnyčiai.

„Pabandykime įsivaizduoti tokią hipotetinę situaciją: Bažnyčia reiškia priešingą nuomonę negu mano, išreiškia tokią nuomonę kaip Sabatauskas, Vėsaitė. Bet tai tikrai nepakeistų mano požiūrio. Tada aš nusivilčiau šia organizacija, nes aš remiuosi prigimtine teise – tai ne religija, tai požiūris į žmogaus prigimtį. Todėl manau, kad idėjinė, vertybinė platforma, ties kuria mes galėtume ieškoti kompromiso, ir yra prigimtinė teisė“, – kalbėjo V. Aleknaitė-Abramikienė.

Jos teigimu, kiekviena Lietuvoje legaliai veikianti organizacija gali reikšti savo nuomonę.

„Man Bažnyčia neskambina. Dar kartą sakau – jei Bažnyčia nukryps nuo savo požiūrio, aš vis tiek laikysiuosi savo požiūrio, kuris ateina ne iš to, kad kažkas kažką pasakė, o iš visos gyvenimo patirties ir pagarbos žmogaus prigimčiai bei orumui“, – dėstė parlamentarė.

R. Valatka: tai galima traktuoti kaip prekybą poveikiu

„Man regis, politikai pervertina Bažnyčios įtaką, tačiau yra labai nuodėmingi, tad prietaringai žiūri į tokią instituciją kaip Katalikų bažnyčią. Nes ne visų bažnyčių bijo Lietuvos Seimo nariai, turbūt daugelis net šventai įsitikinę, kad ne krikščionybė yra religija, o katalikybė. Baimė dėl savo nuodėmių, matyt, ir nuveda į tokius dalykus, kuriuos, žiūrint atsietai, būtų galima traktuoti kaip prekybą poveikiu“, – sako Nepriklausomybės aktos signataras, politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka.

Pasak R. Valatkos, visą tarpukarį, išskyrus pusmetį iki 1926 m. tautininkų perversmo, per savo politikus Krikščionių demokratų partijoje Lietuvą valdė Katalikų bažnyčia. Pašnekovas pastebi, kad po 1990 m. visą laiką, daugiausia katalikų vyskupai, veikia kaip patys tikriausi lobistai. Dažniausiai jų lobinami dalykai sulaukia pritarimo.

R. Valatka sako, kad tokia Bažnyčios veikla legali, tačiau iškreipianti vaizdą.

„Neturėtų būti taip, valstybė yra atskirta nuo Bažnyčios, tiek kalbant apie šeimos sampratą, kur Konstitucijos 38 str. žadama keisti, tiek į Pagalbinio apvaisinimo įstatymą. Iš tiesų tokia Katalikų bažnyčios ir Seimo narių simbiozė stumia Lietuvą 4-5 dešimtmečiais atgal, o to neturėtų būti, Lietuva ir taip daug kur atsilieka, turėtume eiti į priekį, o ne dairytis atgal“, – mano signataras.

R. Valatkai, kaip krikščioniui, tokia simbiozė nepatinka. Apžvalgininkas pastebi, kad Lenkijoje situacija dar blogesnė – kai kurie vyskupai ir kunigai koja atidarinėja premjero ar ministrų kabinetų duris. Lietuvos katalikų bažnyčia nėra tokia įtakinga kaip Lenkijos.

R. Valatka sako, kad pagal balsavimą dėl Konstitucijos keitimo Seimo dauguma yra konservatoriai, „tvarkiečiai“, darbiečiai ir lenkai: „Štai ta tikroji dauguma, kuri vykdo katalikų hierarchų valią“.

Pašnekovo teigimu, situacija keistųsi, jei politikai žiūrėtų į skaičius. Jis prisimena prieš 15 metų pasakytus Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus žodžius. Šis paskelbė, kad realiai jo vyskupijoje yra 31–32 proc. tikinčiųjų – tų, kurie moka mokesčius ir lanko bažnyčią.

„Taigi trečdalio visuomenės vardu kalbanti institucija kartais visai visuomenei primeta tam tikras savo nuostatas. Visuomenei spręsti, ar iš tikrųjų tai gerai“, – kalbėjo politikos apžvalgininkas.

M. Ališauskienė: Bažnyčia dalyvauja lobistinėje veikloje

Pasak sociologės Mildos Ališauskienės, religijos vaidmenį viešajame Vakarų valstybių gyvenime analizuojantys sociologai pastebėjo, kad gana įprasta praktika tampa, kai religinės organizacijos, tarp jų ir Katalikų bažnyčia, kaip ir kitos nevyriausybinės, verslo ar kitus interesus atstovaujančios organizacijos, gindamos savo interesus dalyvauja lobistinėje veikloje.

„Štai ir sveikatos apsaugos ministro pasisakymas leidžia manyti, kad Lietuvos katalikų bažnyčios atstovai aktyviai dalyvauja lobistinėje veikloje, kuria siekiama palankių politinių sprendimų, įtvirtinančių šio tikėjimo vertybes. Tačiau galbūt problema kyla dėl viešumo ir skaidrumo trūkumo? Kiek keistai atrodo, kad apie telefono skambučius prabyla ne tas asmuo, kuriam skambinta, bet situacija yra perpasakojama. Ar tie Seimo nariai, kuriems skambinta, jei tokių yra, dėl kažkokių priežasčių nenori ar negali atvirai deklaruoti, kieno interesams atstovauja balsuodami dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo?“, – klausia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros vedėja M. Ališauskienė.

Sociologės pastebėjimu, Katalikų bažnyčiai palankių įstatymų priėmimas Lietuvos Seime jau tapo beveik kiekvienų naujų rinkimų į Seimą sudėtine dalimi. Tai ir bandymai apibrėžti šeimą įtraukiant santuoką, reprodukcinės sveikatos, lytinio švietimo klausimai, kurie patenka į politinę darbotvarkę. Taip pat neatsilieka ir įvairios vyriausybės įstaigos, pastarosiomis dienomis Bažnyčiai palankiu sprendimu išspręstas klausimas dėl pareigūnų sielovados.

Todėl, sako M. Ališauskienė, artėjant Seimo rinkimams Katalikų bažnyčios klausimai tampa politinės darbotvarkės dalimi. Politikai greičiausiai vadovaujasi nuostata, kad, daugumai Lietuvos gyventojų save deklaruojant katalikais, priėmus minėtos religinės organizacijos vertybes įtvirtinančius sprendimus, galima sulaukti šių gyventojų palankumo rinkimuose. Tačiau įvairių visuomenės apklausų duomenys rodo, kad dauguma šalies gyventojų yra vadinamieji kultūriniai katalikai, neteikiantys didelės reikšmės religiniam gyvenimui, o tokių šalies gyventojų, kuriems būtų aktualūs Seime priimami minėti įstatymai, – mažuma.

„Jeigu minėtas epizodas dėl skambučių Seimo nariams yra tiesa, jis leidžia teigti: aktyvus Katalikų bažnyčios siekis įtvirtinti savo tikėjimo vertybes politiniais sprendimais parodo, kad jos hierarchai suvokia, jog kitais būdais to padaryti nebepavyksta, nes šalies gyventojų dauguma nesivadovauja jomis, todėl reikia pasitelkti politinius įrankius ir savo tikėjimo vertybes „nuleisti iš viršaus“. Telieka pridurti, kad tokie politiniai sprendimai skaldo visuomenę, sukuria erdvę netolerancijai ir diskriminacijai formuotis, augina nepasitikėjimą valstybe ir religinėmis organizacijomis“, – perspėja VDU sociologė.

Pasak M. Ališauskienės, nors Lietuvoje nėra valstybinės religijos, tačiau valstybė yra aktyvi religinio gyvenimo dalyvė, o Katalikų bažnyčia ir kai kurios kitos religinės organizacijos gana palankiai priima ir naudojasi valstybės paslaugomis ar pasitelkia ją savo tikslams pasiekti.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...