captcha

Jūsų klausimas priimtas

NATO prieš Varšuvos susitikimą: apie ką kalbėti su Rusija

NATO šią savaitę išprašė Rusijos, kad ši sutiktų surengti dar vieną susitikimą, nors ankstesnis, vykęs balandį, poslinkių neatnešė. Vis dėlto Vokietija ir Prancūzija spaudžia Aljansą, kad šis dialogu su Maskva rūpintųsi ne mažiau negu sąjungininkių gynyba. 
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

„Panorama“ šią savaitę pristato artėjančio Varšuvos viršūnių susitikimo temas. Jame daug Vakarų sostinių tikins, kad atgrasymas ir dialogas turi eiti greta. Bet neaišku, kodėl dialogo NATO reikia labiau negu Kremliui, ir apie ką kalbėtis.

Viename iš mažų Kaliningrado srities miestelių už pusantro šimto kilometrų NATO rengiamos iki šiol didžiausios pratybos regione „Anakonda“ baimės nekelia.

Čia gyvenanti Liudmila Očkova pripažįsta, kad taip arti NATO aljansas dar nebuvo priartėjęs, bet sako netikinti gąsdinimais iš abiejų pusių: „Vienas ir tas pats, vienas ir tas pats. NATO kažką stato. O NATO, ko gero, sako: Rusija tą stato, Rusija aną stato. Ir žmonės bijo. O iš tikrųjų – nieko nėra.“

Labai panašiai dialogo poreikį aiškina ir Vokietija: kad būtų išsklaidytos nereikalingos baimės.

„Atgrasymo neužtenka. NATO tradiciškai taip pat taiko dialogą. Ši priemonė dažnai atrodo pamirštama, bet negalime apsiriboti tik karinės galios stiprinimu. Turime stengtis švelninti dar tik kylančius konfliktus“, – pasakoja Vokietijos užsienio reikalų ministras Frank-Walteris Steinmeieris.

Todėl, spaudžiant Prancūzijai ir Vokietijai, NATO prieš mėnesį nusprendė vėl rengti NATO ir Rusijos tarybos posėdį.

„NATO ir Rusijos dialogas dar svarbesnis, kai įtampa aukšta. Nes turime išvengti, kad avarijos ir incidentai netaptų nebekontroliuojami. Naujas Šaltasis karas neatitinka niekieno interesų“, – pabrėžia NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.

Tačiau NATO užtruko įtikinti Rusiją rengti susitikimą, nors prie NATO ir Rusijos tarybos stalo, kaip ir nori Maskva, visų teisės vienodos. Ir tai – Rusija aikštijosi, todėl Taryba susirinks tik po Varšuvos susitikimo, o ne prieš.

„Solidarumas tarp sąjungininkų, bet ir skaidrumas prieš Rusiją. Nenorime, kad Varšuvos viršūnių susitikimas būtų konfrontacinis. Priešingai – norime dialogo“, – sako Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jean-Marcas Ayraultas.

Bet Rusija pabrėžtinai vengia rodyti iniciatyvą: esą dėl įtampos kaltas NATO – tegu pats ir ieško išeičių.

„Svarbiausia, kad tie, kas sukūrė dirbtinių sunkumų Europos vienijimo procese, patys ir pašalintų juos iš dienotvarkės“, – akcentuoja Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.

Kad ir kaip Aljansas nertųsi iš kailio, Rusijos prezidentas jokiais užtikrinimais netiki, ir sako, kad NATO nusispjauti į Maskvą.

„Vienintelė reakcija, kuri yra svarbi – pademonstruoti galią. Jie gerbia galią, jie negerbia silpnumo požymių“, – aiškina Estijos tarptautinio gynybos studijų centro studijų vadovas Tomas Jermalavičius.

Vokietija aiškina, kad Rusijos reikia sprendžiant Sirijos ir Libijos konfliktus, bet NATO čia prie ko? Lieka nebent konfliktai, su kuriais Maskva aiškina nesusijusi.

„Svarbu, kad laikytumės tvirtai, kad tiesiai Rusijai pasakytume trauktis iš Ukrainos, liautis provokuoti, kaip jie daro daugybėje vietų, ir grįžti vėl dirbti su mumis. Bet tam, kad jiems tai pasakytume, reikia susitikimo. Aš už dialogą, bet už dialogą iš stipriojo pozicijų“, – pabrėžia Danijos užsienio reikalų ministras Kristianas Jensenas.

Berlynas įtikinėja, kad kalbėtis su Rusija atitinka NATO interesus, bet nepaaiškina, kaip.

„Dialogas dėl dialogo ne kažin ką reiškia, ir jis neatgraso, ypač jei naudojamas kaip dūmų uždanga tęsti tą pačią politiką, agresiją ir agresyvų elgesį“, – sako Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Ir iš tiesų, štai, ką Maskva padarė, kai NATO po pusmečio ginčų nusprendė balandį surengti pirmąjį tarybos posėdį po Krymo okupacijos:

Taip Rusija primetė NATO naują dienotvarkės punktą: kad nereiktų tik teisintis dėl Ukrainos, privertė svarstyti žingsnius vengti incidentų.

Todėl analitikai sako, kad jokie dialogai nepadės išvengti įtampos, jei Maskva pasirinks ją didinti tyčia.

„Ne, aš nesirūpinu dėl atsitiktinio konflikto. Rūpinuosi dėl tyčinio konflikto, tokio kaip Gruzija, Krymas ar Donbasas. Tai nebuvo atsitiktiniai įvykiai, kurie eskaluojasi nevaldant Putinui. Tai sąmoningi žingsniai, kuriuos jis žengė puldamas kaimynus. Todėl rūpinuosi, kad atsakas nepakankamas atgrasymui atkurti ir pakelti kainą, kad jam nesinorėtų jų kartoti“, – aiškina „Atlantic Council“ vyresnysis bendradarbis Jorge`as Benitezas.

Bet buvęs NATO pajėgų vadas sako, kad politika verčia derinti karinės jėgos rodymą su kalbėjimu.

„Politiniai lyderiai visada klausia, kai priima sprendimus, kurių nori generolai, – ar tai stabilizuoja, ar destabilizuoja. Ir, žinoma, galite būti tikri, kad Rusijos pareiškimai ir propaganda mėgins parodyti, kad jei ką nors darysite, bus tik blogiau. Taigi politiniai lyderiai Vakaruose turi įveikti šiuos argumentus, bendrauti su publika ir žiniasklaida“, – sako buvęs NATO pajėgų Europoje vyriausiasis vadas Wesley Clarkas.

Niekas nebeturi iliuzijų, kad dialogas padės, bet kaip tik kai geresnių santykių nematyti, dialogo vis vien reikės. Juk šiaip ar taip, dialogas leidžia pasakyti „Stok, šausiu“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...